Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. R. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal Lietuvos Respublikos BK 287 straipsnio l dalį 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 3 dalies b) punktu, paskirta 20 MGL dydžių bauda pakeista 20 dienų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimu bei nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš R. R. 100,00 (vienas šimtas) litų neturtinės žalos atlyginimo D. R., 100,00 (vienas šimtas) litų J. A. ir 500,00 (penki šimtai) litų G. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. R. nuteista už tai, kad 2011 m. balandžio 8 d., apie 13 val., būdama viešoje vietoje – UAB „T“ priklausančiose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), grasindama valstybės tarnautojui UAB „T“ direktoriui D. R. bei vyriausiajai finansininkei J. A., t. y. grasindama susprogdinti katilinę, juos nušauti, o mažametei (duomenys neskelbtini) m. gim. G. A. sakydama „įsidėmėk, vaikai paliks be tėvo“, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdydama visuomenės rimtį ir tvarką ir tuo panaudodama psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo – UAB „T“ direktoriaus D. R., susilaikyti nuo veiksmų savo naudai, t. y. nebesiųsti sąskaitų už šildymą.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenys tvirtina, kad sprendžiant R. R. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. R. kaltė, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistosios skunde nurodytas teiginys, kad UAB „T“ nėra viešojo administravimo subjektas, nėra savivaldybės įmonė, o ši bendrovė yra privatus juridinis asmuo, kurios absoliuti dalis akcijų priklauso (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei, todėl, apeliantės įsitikinimu, UAB „T“ direktorius nėra valstybės tarnautojas BK 287 straipsnio prasme, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos BK 230 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas. Bylos duomenys tvirtina, kad UAB „T“, kurios direktoriumi įvykio metu buvo D. R., steigėjas yra (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės taryba, kuriai priklauso 99,8 procentų visų bendrovės valdomų akcijų bei kad įmonė centralizuotai tiekia šilumos energiją, tai yra teikia viešą paslaugą gyventojams (1 t., 89, 90-93 b. l., 2 t., 29, 40-55 b. l.). Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. R. laikytinas valstybės tarnautoju BK 230 straipsnio prasme.

Ir nors nuteistoji skunde nurodo, kad ji negrasino, o paprasčiausiai aiškinosi ir gynėsi, tačiau tai, kad apeliantė R. R. grasino valstybės tarnautojui ir įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, patvirtino nukentėjusieji – D. R. (1 t., 30, 77, 78 b. l., 2 t., 107-109 b. l.), J. A. (1 t., 29, 80, 81 b. l., 2 t., 109-111 b. l.), G. A. (1 t.,, 83 b. l., 2 t., 138-139 b. l.), kur jie nuosekliai ir tapačiai nurodė, kad atėjusi D. R. kabinetą R. R. grasino, jog susprogdins katilinę, D. R. ir J. A. nušaus, o jos dukrai G. A. pasakė – „įsidėmėk, vaikai paliks be tėvo“, bei nurodė UAB „T“ direktoriui D. R. nebesiųsti sąskaitų už šildymą. Minėti duomenys patvirtina, kad R. R., viešoje vietoje – UAB „T“ priklausančiose patalpose, kabinete būnant trims asmenims, grasino nukentėjusiesiems, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei tuo pačiu, panaudodama psichinę prievartą – grasindama susprogdinti katilinę, nušauti nukentėjusiuosius, reikalavo iš valstybės tarnautojo – UAB „T“ direktoriaus D. R., susilaikyti nuo veiksmų savo naudai – nebesiųsti sąskaitų už šildymą.

Aplinkybė, kad nuteistoji savo šildymą įsivedė 2010-11-25, o 2011-04-08 kartu su kaimyne I. K. nuvežė pažymas į UAB „T“ ir norėjo parodyti už ką sumokėjo, ir už ką mokėti atsisako, nes buvo atsijungusios nuo šilumos tinklų, jos kaltės nepaneigia. Iš tiesų, bylos duomenys rodo, kad nuteistoji nusikalstamų veikų padarymo dieną – 2011-04-08 UAB “T” pateikė 2011-04-08 prašymą-paaiškinimą, kuris yra užregistruotas būtent 2011-04-08 Nr. 26 (1 t., 95-146,148-161 b. l.). Taip pat matyti tai, jog tarp UAB “T“ ir nuteistosios eilę metų vyko ginčai, kurie buvo sprendžiami teisme. Ginčų priežastis buvo kai kurių namo gyventojų atsijungimo nuo šildymo ir katilinės, teikiančios šilumą namui, bei priskaičiuotų mokesčių už pateiktą šilumą priteisimo. Tačiau matyti ir tai, kad teismo sprendimas, kuris iš esmės įteisino nuteistosios savavališką atsijungimą nuo UAB “T ”, priimtas tik 2011 m. rugsėjo 2 d. (2 t., 128-125 b. l.), t. y. po R. R. padarytų nusikalstamų veikų, iš ko seka, kad 2011-04-08 apeliantė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti, kad jai nebūtų siunčiamos sąskaitos už pateiktą šilumą į jai priklausantį butą.

Įvertinęs prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. R. kaltės ir remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistosios R. R. kaltę, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 287 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistajai skirtomis bausmėmis. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. R. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – du nesunkūs nusikaltimai, jos asmenybę – neteista, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į jos paskatas nusikalsti. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė R. R. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistosios R. R. apeliacinį skundą atmesti.