Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-07-05 · Administracinė byla Nr. A-575-683-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-07-05
Bylos Nr.
A-575-683-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gudynas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
Pareiškėjas
S. G.
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A3-683-07Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.7. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Stasio Gudyno, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei L. S. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui, R. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos turtinei žalai atlyginti 126362 litus proporcingai iš kiekvieno priklausomai nuo teismo nustatytos jų kaltės,

priteisti iš atsakovų - Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei J. S. (buvusio Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus) neturtinei žalai atlyginti 20000 litų,

taip pat prašė panaikinti Šiaulių m. savivaldybės administratoriaus 2002-09-26 įsakymą Nr. 199 K, kuriuo jis, kaip rezervinis valstybės tarnautojas buvo atleistas iš valstybės tarnybos (galutinai reikalavimai suformuluoti - 3 t. b.l. 118-119).

Skunduose pareiškėjas nurodė, kad, vykdant Vyriausiojo administracinio teismo 2002-07-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-737-2002, turėjo būti atleistas neteisėtai į pareigas priimtas asmuo A. P. ir tokiu būdu atsilaisvinusios pareigos galėjo būti jam siūlomos pagal valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, nes jis tuo metu buvo valstybės rezerve ir atitiko tokių pareigų reikalavimus. Be to, administratoriaus 2002-08-09 įsakymas Nr. 157k „Dėl A. P. “ priimtas dėl asmens, kuris turėjo būti atleistas iš valstybės tarnybos, perkėlimo į laisvas pareigas, kurios privalėjo būti pasiūlytos pareiškėjui, nes jis buvo valstybės rezerve ir atitiko tokių pareigų reikalavimus. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų nepriėmus jo į šias pareigas, S. G. negavo darbo užmokesčio, atitinkančio 19 kategorijos valstybės tarnautojo pareiginę algą nuo 2002-09-26 - 92904 litų, delspinigiai 0,2 proc. per dieną už pusę metų sudaro 33458 litus. Teigia, kad neteisėtais veiksmais jam padaryta ir moralinė žala, nes dėl specifinio statuso - buvimo valstybės tarnybos rezerve - netaikomi darbo įstatymai, nėra sukuriamas valstybės tarnautojo darbo stažas, nuo kurių priklauso priemokų ir atlyginimo priedų dydis, kvalifikacinė klasė ir kiti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti karjeros užtikrinimo būdai. Neturtinė žala taip pat pasireiškė ir tuo, kad jis buvo priverstas dalyvauti teismo ginčuose, prarasdamas įtvirtintą padoraus specialisto reputaciją, tai turėjo įtakos jo darbui ir pajamoms. Neturtinę žalą patyrė ir todėl, kad jam buvo kliudoma įsidarbinti, turėjo persikelti į kitą miestą, be to, neteko galimybės realizuoti savo sugebėjimus ir teisės tinkamu darbu valstybei siekti karjeros, nes buvo pilnai darbingas ir tinkamas eiti atsakingas pareigas.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2006-10-30 atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko. Nurodo, kad pareiškėjas skundo patikslinime remiasi Vietos savivaldos įstatymu kaip pagrindu, jog atsakovu šioje byloje laikyti savivaldybės administracijos direktorių. Mano, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti Šiaulių m. savivaldybės administracija, bet ne savivaldybės administracijos direktorius, kuris, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 29 str., yra savivaldybės administracijos vadovas, t.y. juridinio asmens atstovas. Mano, kad, nustatant atsakovą reikėtų atsižvelgti tiek į Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, tiek į Darbo kodekso nuostatas, kurio 16 str. numato dvejopus darbdavius - juridinį asmenį ir fizinį asmenį. Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 14 d. darbdaviu įvardija valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą. Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. savivaldybės administracijos direktorių įvardija kaip savivaldybės vykdomąją instituciją. Valstybės tarnybos įstatymo 10 str. l d. 4 p. nurodoma, kad į karjeros valstybės tarnybos pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose priima tų institucijų ir įstaigų vadovai. Administracijos direktorius, nors ir yra savivaldybės vykdomoji institucija, tačiau savivaldybės karjeros tarnautojai pareigas eina ne savivaldybės administracijos direktoriaus institucijoje, o savivaldybės administracijoje. Miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigos S. G. siūlomos nebuvo, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 6 p., Valstybės tarnybos departamentas yra informuojamas apie atsilaisvinusias vietas, kai ruošiasi skelbti konkursą. Savivaldybė nurodo, kad tokio konkurso neskelbė. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, nes Šiaulių m. savivaldybės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Todėl, nesant savivaldybės neteisėtų veiksmų, pareiškėjui žala negali būti atlyginama. Be to, nėra pagrįstas žalos dydis, nes pareiškėjas, panaikinus jo pareigybę, neturėjo jokių garantijų, kad gaus tokio pat dydžio darbo užmokestį. Moralinės žalos atlyginimas galimas tik įstatymų nustatytais atvejais (LR CK 6.250 str.). Pareiškėjas nenurodo jokio įstatymo, kurio pagrindu jam turėtų būti atlyginama neturtinė žala. Administracija nesiruošė skelbti konkurso. Nors ir buvo laisvų pareigų, neprivalėjo siūlyti, nes nebuvo skelbiamas konkursas. Kai buvo nuspręsta skelbti konkursą, buvo informuotas Valstybės tarnybos departamentas. Kadangi pareiškėjo kategorija buvo žemesnė - departamentas neturėjo pareigos siūlyti šių pareigų. Remiantis administratoriaus 2002-08-08 įsakymu Nr. 157, architektūros tarnybos vedėjo pareigos buvo einamos, funkcijos vykdomos, todėl nebuvo būtinumo skelbti konkurso.

Atsakovo - Lietuvos valstybės - atstovas Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2006-10-27 atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko. Nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalis nustato, kad skundas dėl neveikimo administraciniam teismui paduodamas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija iki 2002-07-01) 55 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 160, Valstybės tarnybos departamentas pareigą pareiškėjui siūlyti atitinkamas laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas turėjo 6 mėnesius nuo pareiškėjo perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą dienos, t. y. iki 2002 m. rugsėjo 26 d. Mano, kad pareiškėjo skundas dėl tariamo Valstybės tarnybos departamento neveikimo administraciniam teismui galėjo būti paduodamas iki 2002 m. lapkričio 26 d. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija iki 2002-07-01) 55 straipsniu bei Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 160, pareiga Valstybės tarnybos departamentui teisės aktų nustatyta tvarka siūlyti pareiškėjui atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas atsirado tik perkėlus pareiškėją į valstybės tarnybos rezervą. Iki pareiškėjo perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas jam turėjo siūlyti institucija, kurioje jis ėjo pareigas iki pareigybės panaikinimo, t. y. Šiaulių miesto savivaldybės administracija. Mano, kad išsprendus Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsakomybės klausimą, t. y. jos veiksmų teisėtumą siūlant pareiškėjui laisvas valstybės tarnautojo pareigas iki perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą, galėtų būti nagrinėjamas klausimas dėl kitų subjektų veiksmų pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve metu, kadangi esant neteisėtiems šios savivaldybės veiksmams, kitiems subjektams atitinkami teisės aktuose nustatyti įpareigojimai apskritai galėjo neatsirasti. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustatė galimybės valstybės tarnautojų rezerve esančiam asmeniui siūlyti aukštesnės kategorijos pareigas, nei tos, iš kurių šis asmuo buvo atleistas dėl pareigybės panaikinimo. Nesant galimybės siūlyti lygiavertes, siūlomos žemesnės pareigos. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu, valstybės tarnautojų pareigų lygiavertiškumas sietinas su pareigybės kategorija. Be to, Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 967 „Dėl Valstybės tarnautojo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiems karjeros valstybės tarnautojams tvarkos patvirtinimo“ 2 punktas reglamentuoja asmenų, praradusių valstybės tarnautojo statusą iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (t.y. iki 2002-07-01) ir turinčių teisę atkurti valstybės tarnautojo statusą, eitų pareigų lygio ir kategorijos nustatymą. Pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve metu Valstybės tarnybos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka privalėjo pareiškėjui siūlyti pareigas tos pačios ar žemesnės kategorijos už pareigybės kategoriją, kuri buvo nustatyta pareigoms, iš kurių pareiškėjas buvo atleistas, jei pareiškėjas atitiko tų pareigų pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Nurodė, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2003-10-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-718-2003 konstatavo, kad laisvas valstybės tarnautojo pareigas valstybės tarnybos rezerve buvusiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka Valstybės tarnybos departamentas turėjo siūlyti tik tada, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga kreipdavosi į Valstybės tarnybos departamentą dėl leidimo organizuoti konkursą į tokias pareigas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo patikslinto skundo argumentai, kad Valstybės tarnybos departamentas privalėjo siūlyti rezerviniams valstybės tarnautojams visas laisvas valstybės tarnautojų pareigas, yra nepagrįstas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2003-03-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-251-03, kuria pareiškėjas remiasi patikslintame skunde, konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę dalyvauti konkurse į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigas, tačiau Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nesprendė klausimo dėl galimybės pareiškėjui būti priimtam į šias pareigas be konkurso. Pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Vyriausybės 2002-02-04 nutarimu Nr. 160, nenustatė, kad valstybės tarnybos rezerve esančius asmenis apie atitinkamas laisvas valstybės tarnautojų pareigas Valstybės tarnybos departamentas turėjo informuoti registruotu laišku. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos departamentui buvo kilę abejonių, ar pareiškėjas gyvena paties užpildytoje karjeros valstybės tarnautojo anketoje (Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2002-02-04 nutarimu Nr. 160, 3 priedas) nurodytu adresu, į tai, kad pareiškėjas neatsiliepdavo minėtoje karjeros valstybės tarnautojo anketoje nurodytu mobiliu telefonu, pranešimą apie galimybę būti priimtam į tuo metu laisvas Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, pareiškėjui Vidaus reikalų ministerija išsiuntė registruotu laišku (Vidaus reikalų ministerijos 2002-05-02 raštas Nr. 1-2703). Šis pareigų siūlymas buvo siųstas pareiškėjo karjeros valstybės tarnautojo anketoje nurodytu adresu, tačiau pareiškėjas į siūlymą neatsakė. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos departamentui nurodytu adresu, kuriuo teisės aktų nustatyta tvarka turėjo būti siunčiami pranešimai apie laisvas valstybės tarnautojų pareigas, pareiškėjas jam siunčiamų laiškų neatsiimdavo, tikėtina, kad pareiškėjas galėjo negauti Valstybės tarnybos departamento siunčiamų pranešimų. Pastebi, kad pareiškėjui negalėjo būti siūlomos 2006 m. balandžio 30 d. skundo papildyme nurodytos Utenos apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo statybos inspekcijos tarnybos specialisto (A lygis, 16 kategorija) pareigos (2002-06-06 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 44), nes, šiuo atveju, konkursas buvo skelbiamas pakaitinio valstybės tarnautojo pareigoms. Vadovaujantis pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve galiojančiais teisės aktais, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turėjo pareigą informuoti Valstybės tarnybos departamentą norėdama skelbti konkursą tik į karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir statybos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 19 kategorija) pareigoms (2002-05-04 „Informaciniai pranešimai" Nr. 35) eiti nustatytas reikalavimas - „aukštasis statybos inžinieriaus išsilavinimas, Aplinkos ministerijos atestatas vykdyti statinių, statybos ir statinio statybos technikos priežiūrą, ne mažesnis kaip trejų metų statybų vykdymo ir priežiūros stažas“. Pareiškėjas turi architekto išsilavinimą ir turi Aplinkos ministerijos atestatą būti statinio projekto, autorinės ir techninės priežiūros vadovu. Taip pat pastebi, kad minėtoje karjeros valstybės tarnautojo anketoje pareiškėjas nurodė, kad pageidauja dirbti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose arba Klaipėdoje. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad pareiškėjui nebuvo siūlytos 2006 m. balandžio 30 d. skundo papildyme nurodytos Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architekto tarnybos vedėjo (A lygis, 9-12 kategorija) pareigos (2002-07-20 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 58), Kalvarijos savivaldybės administracijos Ūkio ir architektūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 9 kategorija) pareigos (2002-09-05 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 67), Alytaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 7 kategorija) pareigos (2002-09-14 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 70), Utenos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo (A lygis, 11 kategorija) pareigos (2002-09-19 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 71). Pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas dėl moralinės žalos atlyginimo neturi teisinio pagrindo, nes pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Dėl reikalavimo dalies atlyginti turtinę žalą nurodė, kad teisės aktai pareiškėjui negarantavo priėmimo į tos pačios kategorijos pareigas, kokias jis ėjo iki jo pareigybės panaikinimo, pareiškėjas taip pat nenurodė konkrečių 19 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų, su kuriomis, pareiškėjo nuomone, galėtų būti siejamas jo negautas atlyginimas nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjui būnant valstybės tarnybos rezerve, atsakovas jam siuntė informaciją registruotu paštu, ko neprivalėjo daryti. Pareiškėjas į telefono skambučius nereagavo. Departamentas neturi pareigos pratęsti buvimo valstybės tarnybos rezerve termino, šešių mėnesių terminas nustatytas įstatyme.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, jog skundžiamas įsakymas teisėtas. Atsakovų kaltė neįrodyta, jų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Šiaulių m. savivaldybės administracijoje nuo 2002-03-26 buvo panaikinta Miesto statybos ir planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo planavimui pareigybė, kurią tuo metu užėmė S. G. (1 t., b.l. 184). Tuo pagrindu Šiaulių m. savivaldybės administratoriaus 2002-03-25 įsakymu Nr. 51K S. G. nuo 2002-03-26 buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą (2 t, b.1. 40). S. G. perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą metu galiojusios 2001-04-12 redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 55 str. l d. numatė, kad laikotarpiu nuo pareigybės panaikinimo iki valstybės tarnautojo perkėlimo į kitas pareigas, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams, jis perkeliamas į valstybės tarnybos rezervą, straipsnio 2 d. numatė, kad jei rezervinis valstybės tarnautojas per 6 mėnesius neperkeltas į kitas pareigas, atleidžiamas iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 str. l d. 23 p. Įstatymo 55 str. įgyvendinimo tvarką reglamentavo Vyriausybės 2002-02-04 nutarimu Nr. 160 patvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. įgyvendinimo tvarka, galiojusi iki 2003-01-01 (toliau – ir Tvarka). 2002-04-23 buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau – ir VT pakeitimo įstatymas), kurio įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką nustatė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įgyvendinimo įstatymas (toliau - Įstatymas). Įstatymo l str. numatė, kad VT pakeitimo įstatymas įsigalioja nuo 2002-07-01, 4 str. numatė, kad ne ilgiau kaip 6 mėnesius po VT pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos rezerviniams valstybės tarnautojams taikomos garantijos, nurodytos VTĮ 55 str., nustatytomis sąlygomis ir terminais. Tvarkos 11 p. numatė, kad, perkėlus valstybės tarnautoją į valstybės tarnybos rezervą, įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas ėjo pareigas, personalo tarnyba išsiunčia įstaigai, atsakingai už valstybės tarnybos tvarkymą, duomenis apie valstybės tarnautoją. Tokie duomenys apie S. G. Šiaulių m. savivaldybės administracijos 2002-03-29 buvo pateikti Vidaus reikalų ministerijai (2 t., b.l. 39). Pagal Tvarkos 12 p. nuostatas pareiga pranešti rezerviniam valstybės tarnautojui apie galimybę būti perkeltam į atsiradusias laisvas pareigas valstybės tarnyboje atsiranda ne savivaldybei, o valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai, šiuo atveju, Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Per S. G. buvimo valstybės tarnybos rezerve laiką buvo atsiradusios vienos pareigos, atitinkančios reikalavimus, nustatytus jo pareigybės aprašyme - Palangos m. savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos. S. G. buvo išsiųstas pranešimas jo paties karjeros valstybės tarnautojo anketoje nurodytu adresu (1 t., b.1. 217-221). Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad tuo laikotarpiu jis būdavo kitu adresu, nei nurodęs karjeros valstybės tarnautojo anketoje. Nurodė, kad atleistas iš pareigų kurį laiką dar gyveno Šiauliuose, Nuvykęs į Salantas rado pranešimą. Teismas nurodė, kad pagal 2002-08-29 galiojusios VRM 2002-04-22 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnybą konkursų organizavimo tvarkos II skyriaus nuostatas bei Vyriausybės 2002-06-24 nutarimo Nr. 966 2 p. ir juo patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos II skyriaus nuostatas, informaciją apie laisvas pareigas valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai privalu pateikti, norint organizuoti konkursą, pareigybės rezervavimas rezerve esantiems tarnautojams pagal paminėtas tvarkas tik kreipusis dėl konkurso skelbimo, t.y. institucijai nusprendus, jog yra poreikis priimti tarnautoją į laisvas pareigas. Tik nuo šio momento valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai atsiranda pareigos, numatytos Vyriausybės 2002-02-04 nutarimu Nr.160 patvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio įgyvendinimo tvarkos 12 punkte. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis, pareiškėjas valstybės tarnybos rezerve buvo nuo 2002-03-26 iki 2002-09-26 dienos (2002-09-26 buvo atleistas iš valstybės tarnybos Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-09-24 įsakymu Nr. 199K). Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-08-08 įsakymo Nr. 157K nuorašas ( 1 t. b.l.. 15) patvirtina, kad 2002-08-09 iš Šiaulių miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigų vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, buvo atleistas A. P. . Nuo tos dienos Šiaulių miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigos tapo laisvos. Šiaulių miesto savivaldybės meras 2002-09-20 raštu Nr. 941-20 informavo LR Vidaus reikalų ministeriją apie tai, kad ruošiamasi skelbti konkursą užimti Šiaulių miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigoms (2 t, b.l. 147). Raštą Valstybės tarnybos departamentas gavo 2002-09-25. Jo realizuoti negalėjo. Nuo 2006-09-26 pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos (2 t., b.l. 38). Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovas aplinkybę, kodėl Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, jo atstovaujama institucija ilgiau, kaip mėnesį nepranešė apie atsilaisvinusią pareigybę, paaiškino, kad miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigos buvo vykdomos pagal Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-08-08 įsakymą Nr. 157K, kad funkcijos buvo vykdomos ir tuo laiku savivaldybei nebuvo būtinumo skelbti konkursą. Minimu įsakymu nurodytas pareigas nuo 2002-08-09 laikinai pavesta eiti A. P. (1 t., b.l. 15). Tačiau toks poreikis buvo, nes 2002-01-22 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atrankos į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigas konkurso komisijos sprendiniu konkurso laimėtoju buvo pripažintas ir į pareigas priimtas A. P. . Konkurso rezultatai panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-07-24 sprendimu (1 t., b.l. 10-12). Vadovaujantis Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, kurį patvirtino LR Vyriausybė 2002-06-24 nutarimu Nr. 966 6 punktu, Valstybės tarnybos departamentas raštu informuojamas apie atsilaisvinusias laisvas vietas, kai ruošiamasi skelbti konkursą. Pagrįstas atsakovo atstovo argumentas, kad Valstybės tarnybos departamentui nebuvo pranešta apie laisvą pareigybę, kol nebuvo nuspręsta skelbti konkurso pareigybei užimti. Institucija pati nusprendžia, į kokias laisvas pareigybes skelbti konkursą ir kada, pati vertina, kada poreikį reikia realizuoti. Veiksmui skelbti konkursą turi būti susiformavusi savivaldos institucijos valia. Teismas taip pat pažymėjo, kad turtinė žala neįrodyta. Buvęs savivaldybės administratorius J. S. , priėmęs pareiškėjo skundžiamą aktą, ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius yra netinkami atsakovai byloje, nes veikė kaip savivaldos institucijos - juridinio asmens atstovai. Esant žalai, ją atlygina institucija, bet ne ją atstovaujantys asmenys. Pagal LR CK 6.271 str. l d., žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal LR CK 6.250 str. 2 d., neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato teisės į moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą. Atitinkamai Valstybės tarnybos įstatymas nenustato teisės į moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą, dėl kreipimosi į teismą ar dėl įstatymu neatlyginamų teisminių išlaidų.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas S. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas atkreipė žemesniųjų instancijų teismų dėmesį į tai, kad byloje yra įrodymai, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytos Šiaulių miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigos, kurios tapo laisvos po to, kai 2002-07-24 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikinti 2002-01-22 atrankos į šias pareigas konkurso rezultatai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-11-09 sprendime šiam aukščiausios instancijos teismo sprendimo motyvui nebuvo pateikti pagrįsti argumentai. Teismas nepateikė aplinkybių, susijusių su 2002-08-08 Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus įsakymu Nr. l57K, teisinio vertinimo. Pareiškėjas valstybės tarnybos rezerve buvo nuo 2002-03-26 iki 2002-09-26 imtinai. Šiame laikotarpyje vien konkursams, kurie buvo paskelbti „Valstybės žinių“ laikraščio priede „Informaciniai pranešimai“ buvo skelbiama 15 laisvų pareigybių. Teismo sprendime nepasisakyta dėl argumentų, susijusių su minėtų laisvų pareigybių pasiūlymu valstybės rezervo tarnautojui - pareiškėjui, vertinimo, t.y. pažeisti ABTĮ 86 str. l ir 2d., 87 str. 4d. reikalavimai - teismo sprendime nėra motyvų. Atsakovas nebuvo saistomas teritoriniu pareigybių išsidėstymu, ką įrodo ir tai, kad pareiškėjui iš tiesų buvo siūloma ne anketoje nurodytos vietovės (Palangos miesto) pareigybė. Taigi, atsakovas pagal įstatymą nebuvo saistomas termino, kad 2002-09-26 valstybės tarnybos rezervo terminas pareiškėjui pasibaigė, ta prasme, kad jis nebespėja atlikti procedūrų, susijusių su rezervo termino eigoje (nuo 2002-03-26 iki 2002-09-26 imtinai) atsiradusių laisvų pareigybių pasiūlymu. Teismas nepateikė motyvų dėl pareiškėjo pateiktų juridinių skundo pagrindų - Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija iki 2002-07-01) 55 str. l d., Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija nuo 2002-07-01) 43 str. 2 d. Teismas neįvertino, kad Valstybės tarnybos departamentas pateikė išrašą iš valstybės tarnautojų registro duomenų bazės (internetinį dokumentą), datuotą 2002-03-25, t.y. dieną prieš tai, kai pareiškėjas buvo pervestas į valstybės tarnybos rezervą (2002-03-26), kuriame akivaizdžiai matyti, kad tą dieną Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje buvo laisvos pareiškėjo profesinę kvalifikaciją ir pareigybę atitinkančios pareigos, kurios nebuvo pasiūlytos pareiškėjui VTĮ 55 str. 1d. nustatyta tvarka iki pervedant į valstybės tarnybos rezervą. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos de facto administracijoje buvusios tiek reorganizacijos metu, tiek buvimo valstybės tarnybos rezerve metu laisvos pareigos. 2002-08-09 įsakymo Nr. 157k „Dėl A. P. “ apskundimo terminas dėl administracinės teisės veikimo yra praleisti, todėl šioje byloje turėjo būti nagrinėjamas civilinis šio teisės pažeidimo aspektas - žalos, kurią sudaro dėl neteisėtų atsakovų veiksmų pareiškėjo negautas atlyginimas, nustatymas ir priteisimas.

Atsiliepimas

Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas yra netenkintinas. Valstybės tarnybos įstatymas nustato du skirtingus priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas būdus: konkursą ir be konkurso. Asmenys gali dalyvauti konkurse į atitinkamas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu atitinka bendruosius valstybės tarnautojo pareigoms eiti keliamus reikalavimus ir konkrečios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Asmenims, atleistiems iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigybės panaikinimo ir be konkurso siekiantiems būti priimtais į karjeros valstybės tarnautojo pareigas yra nustatoma papildoma sąlyga - be konkurso jie gali būti priimtais tik į to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės pareigas, kaip turėtos iki jų pareigybės panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesprendė klausimo dėl galimybės pareiškėjui būti priimtam į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigas be konkurso: 2002 m. liepos 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-737-02 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino konkurso į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigas komisijos 2002 m. sausio 22 d. sprendimą, tačiau pareiškėjo nepripažino šio konkurso laimėtoju; 2003 m. kovo 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4-251-03 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjui leidžiama dalyvauti konkurse į minėtas pareigas, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tikrino ne pareiškėjo tinkamumą eiti minėtas pareigas, o tinkamumą pretenduoti užimti minėtas pareigas konkurso būdu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą būti priimtu į nurodytas pareigas be konkurso, turėjo vadovautis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad Valstybės tarnybos departamento paaiškinimai dėl apeliaciniame skunde nurodytų konkursų į valstybės tarnautojų pareigas, skelbtų „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ nuo 2006 m. kovo 26 d. iki 2006 m. rugsėjo 26d. pateikti 2006 m. spalio 27d. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (Valstybės tarnybos departamento 2006-10-27 raštas Nr. 27D-1574 Vilniaus apygardos administraciniam teismui). Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos departamentas neturėjo atsižvelgti į karjeros valstybės tarnautojo anketą, kurioje pareiškėjas nurodė vietoves, kuriose pageidautų dirbti. Tačiau, pastebėtina, kad karjeros valstybės tarnautojo anketa (toliau - anketa) yra Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 160, priedas. Tuo būdu ši anketa yra neatskiriama teisės akto dalis. Anketoje yra pateikiama svarbių duomenų apie asmenį, turintį teisę būti priimtu į atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas be konkurso, pavyzdžiui, šio asmens adresas, kuriuo jam turi būti siunčiami pranešimai apie galimybę būti priimtam į tokias pareigas. Siekiant operatyvumo, ekonomiškumo principų įgyvendinimo, anketoje numatyta, kad asmuo nurodytų vietovę, kurioje pageidautų dirbti. Tuo būdu, nesiunčiant asmenims, turintiems teisę būti priimtais į atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas be konkurso, pranešimų apie pareigas, kurias jie atsisakytų eiti, išvengiama bereikalingo valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų (toliau - įstaiga) darbo apsunkinimo - nėra vilkinamas konkursų organizavimas, siekiant užtikrinti atitinkamų funkcijų vykdymą, taupomos valstybės biudžeto ir asmenų, turinčių teisę būti priimtais į atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas be konkurso, lėšos pašto išlaidoms. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas anketoje vienu iš miestų, kuriame pageidautų dirbti nurodė Klaipėdą, į tai, kad Palangą nuo Klaipėdos skiria netolimas atstumas ir siekiant kuo labiau užtikrinti pareiškėjo teisę būti priimtam į valstybės tarnautojo pareigas, pareiškėjui buvo pasiūlytos Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjas nebuvo suinteresuotas gauti pasiūlymų eiti valstybės tarnautojo pareigas kitoje vietovėje nei Šiaulių mieste. Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos departamentas turėjo pareiškėjui siūlyti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigas. Pastebėtina, kad dėl galimybės pareiškėjui užimti nurodytas pareigas Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje be konkurso Valstybės tarnybos departamentas yra pateikęs paaiškinimus 2006 m. kovo 10 d. rašte Nr. 27D-341 Kauno apygardos administraciniam teismui ir 2006 m. spalio 27 d. atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (Valstybės tarnybos departamento 2006-10-27 raštas Nr. 27D-1574 Vilniaus apygardos administraciniam teismui). Kaip nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime Valstybės tarnybos departamentas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2002 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. 941-20, kuriuo buvo informuojama apie priimtą sprendimą skelbti konkursą į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto vyriausiojo architekto tarnybos vedėjo pareigas, gavo 2002 m. rugsėjo 25 d. Tai patvirtina šio rašto registracijos Valstybės tarnybos departamente (tuo metu - Vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnybos departamento) žyma. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad minėtą raštą Valstybės tarnybos departamentas gavo 2002 m. rugsėjo 23 d. Teisės aktai nenustatė, kad valstybės tarnybos rezerve esančius asmenis apie atitinkamas laisvas valstybės tarnautojų pareigas Valstybės tarnybos departamentas turėjo informuoti registruotu laišku. Pareiškėjo nuomone, tol, kol nėra paskelbti konkursai į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, Valstybės tarnybos departamentas privalo šias pareigas siūlyti valstybės tarnybos rezerve esantiems asmenims. Nei viename iš nurodytų teisės aktų nėra normų, nustatančių minėto valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pranešimo atšaukimą ar konkurso į valstybės tarnautojo pareigas sustabdymą ar atšaukimą, jeigu po nurodyto pranešimo įstaigai pateikimo, valstybės tarnybos rezerve atsiranda asmenų, galinčių būti priimtais į atitinkamas valstybės tarnautojo pareigas be konkurso. Priešingu atveju būtų įvesta daug nestabilumo į įstaigų darbą organizuojant konkursus į valstybės tarnautojų pareigas. Atsiliepime pastebima, kad konkursams į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybų leidimo skyriaus Leidimų įforminimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygis, 18 kategorija) pareigas (2002-05-20 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 43 ir 2002-06-01 „Informaciniai pranešimai" Nr. 43) ir į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Teritorijų planavimo ir urbanistikos skyriaus Miesto teritorijų architektų poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygis, 17 kategorija) pareigas (2002-05-11 „Informaciniai pranešimai“ Nr. 37) leidimai buvo parengti iki pareigos siūlyti pareiškėjui atitinkamas laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas atsiradimo dienos. Taigi, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tol, kol nebuvo paskelbti konkursai į nurodytas pareigas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, Valstybės tarnybos departamentas privalėjo pareiškėjui šias pareigas siūlyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo buvimo valstybės tarnybos rezerve metu jam „tyčia nebuvo pasiūlytos laisvos jo kvalifikaciją atitinkančios karjeros valstybės tarnautojo pareigos“.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad per vienos dienos terminą S. G. nebuvo įmanoma informuoti apie tai, kad Šiaulių miesto savivaldybėje yra laisvos pareigos. Kita vertus, šios pareigos buvo laikinai užimtos A. P. . Teismas nurodė, kad institucija pati nusprendžia, į kokias laisvas pareigybes skelbti konkursą ir kada, pati vertina, kada poreikį reikia realizuoti. Šie teismo motyvai yra visiškai pagrįsti. Tik tuo atveju, jei teismas būtų panaikinęs S. G. skundžiamą teisės aktą, būtų galima kalbėti apie žalos atlyginimą. Kadangi teismas sprendime nepripažino skundžiamo teisės akto neteisėtu ir jo nepanaikino, vadinasi nėra pagrindo žalai atsirasti. Teismas nekonstatavo ir kitų savivaldybės ar Valstybės tarnybos departamento neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėtų kilti žalos atlyginimo pareiga. Civilinio kodekso 6.246 straipsnis kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygą nurodo neteisėtus veiksmus. Savivaldybei neatlikus neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas nėra galimas. Neturtinės žalos atlyginimo apeliantas pirmiausia neturi teisės reikalauti dėl to, kad atsakovai neatlikto jokių neteisėtų veiksmų. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.205 straipsnio 2 dalies reikalavimais neturtinė žala gali būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo konkrečiu atveju joks įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo. Netgi tuo atveju, jei apelianto atžvilgiu atsakovai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus. Apeliantas, siekdamas žalos atlyginimo, išreiškia nepagrįstą požiūrį, kad jeigu apeliantas praleido įstatyme nustatytus terminus kreiptis dėl savo teisių gynybos į teismą, tai civilinės teisės požiūriu jam vis vien žala turi būti atlyginama. Pažymėtina, kad tik tuo atveju, jei apeliantas laiku būtų kreipęsis į teismą dėl pažeistų teisių atkūrimo natūra ir tik tuo atveju, jei teismas būtų priėmęs jam palankų sprendimą, būtų galima kalbėti apie žalos atlyginimą. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad jo atžvilgiu būtų priimtas teismo sprendimas, kuriuo būtų atstatyta padėtis, buvusi iki pažeidimo. Todėl nesant teismo sprendimu konstatuoto pažeidimo, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą nei civilinės teisės, nei kokios kitos, tvarka. Šiuo atveju taip pat nėra nustatyti neteisėti atsakovų veiksmai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2002-09-24 įsakymą Nr. 199 K, kuriuo S. G. kaip rezervinis valstybės tarnautojas nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2002-03-26 buvo panaikinta Miesto statybos ir planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo planavimui pareigybė, kurią tuo metu užėmė S. G. (1 t., b.l. 184).

Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-03-25 įsakymu Nr. 51K S. G. nuo 2002-03-26 buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą (2 t., b.l. 40).

Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-09-24 įsakymu Nr. 199 K S. G. kaip rezervinis valstybės tarnautojas nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos (2 t., b.l. 38).

Ginčo teisinių santykių susiformavimo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 6 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatė, kad ginčai dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) numatė, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, o to paties įstatymo 34 str. 1 d. buvo numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pareiškėjas su 2002-09-24 įsakymu Nr. 199 K buvo supažindintas 2002 m. rugsėjo 28 d. (2 T., b.l. 38), bet S. G. teismui įstatymų nustatyta tvarka suformuluotą reikalavimą panaikinti 2002-09-24 įsakymą Nr. 199 K teismui įteikė 2003 m. liepos 15 d. (1 t., b.l. 2), t.y. praleidęs įstatymu numatytą terminą. S. G. prašė atnaujinti terminą šiam reikalavimui paduoti teismui (1 t., b.l. 39, 131), nurodė, kad dėl šio reikalavimo yra kreipęsis į teismą 2002 m. spalio 28 d. (2 t., b.l. 47). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad S. G. bendro pobūdžio pretenzijos savivaldybės administracijai susijusios su jo kitais reikalavimais pareikštais kitose bylose, neesant tinkamai suformuluoto reikalavimo nėra svarbi priežastis atnaujinti terminui skundui teismui paduoti dėl Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-09-24 įsakymo Nr. 199 K. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2004 m. birželio 21 d. nutartimi priėmęs nagrinėti šį reikalavimą šioje dalyje priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą nutartį (1 t., b.l. 139-142).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. To paties įstatymo 101 str. 1 d. 6 p. nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Todėl teismas paminėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. birželio 21 d. nutarties dalį panaikina, S. G. prašymą dėl termino atnaujinimo atmeta, o bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2002-09-24 įsakymą Nr. 199 K, kuriuo S. G. kaip rezervinis valstybės tarnautojas nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos, nutraukia.

Dėl pareiškėjo reikalavimų susijusių su žalos atlyginimu.

Pareiškėjas padavė visą eilę teismui skundų, jų patikslinimų ir paaiškinimų. Nepaisant to, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo nėra pakankamai tiksliai teisiškai suformuluoti. Kaip matyti iš jo skundo reikalavimų, S. G. žalos atsiradimą sieja su atsakovų veikla, jo nuomone, netinkamai taikant valstybės tarnybą reguliuojančias teisės normas perkeliant jį į rezervą, atleidžiant iš valstybės tarnybos, o materialinės žalos dydį – su negautu darbo užmokesčiu. Akivaizdu, kad ginčas yra tarnybinis, kilęs iš tarnybos teisinių santykių, kurie pagal savo pobūdį yra panašūs į darbo teisinius santykius.

Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Taigi, S. G. būdamas valstybės tarnautoju turėjo ne tik socialines garantijas taikomas valstybės tarnautojams, bet ir darbo įstatymų nustatytas garantijas. Pareiškėją ir atsakovus siejo valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Jų santykius reglamentavo valstybės tarnybos įstatymas bei darbo įstatymai. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Civilinio kodekso 1.1 str. 3 d. buvo nustatyta, darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai, šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai, o darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais buvo nustatyta visa eilė teisinių mechanizmų susijusių su žalos kompensavimu, darbinių teisių gynimu darbuotoją neteisėtai atleidžiant iš darbo. Darbo sutarties įstatymo 42 str. nustatė, kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, nušalinimu nuo darbo ar perkėlimu į kitą darbą, per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, nušalinimą ar perkėlimą, gavimo turi teisę kreiptis į teismą; jeigu darbuotojas atleistas iš darbo, perkeltas į kitą darbą arba nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai teismas grąžina jį į pirmesnįjį darbą; teismas, grąžindamas neteisėtai atleistą, perkeltą ar nušalintą darbuotoją į pirmesnįjį darbą, išieško atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginimo skirtumą, kai darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą; kai neteisėtai atleistas darbuotojas pareiškia, kad grąžinus jį į ankstesnįjį darbą, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas, konstatuodamas neteisėtą atleidimą, gali darbuotojo prašymu negrąžinti jo į darbą, o priteisti jam kompensaciją iki dvylikos jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojęs Darbo įstatymų kodeksas taip pat reglamentavo įvairius darbdavio ir darbuotojo santykius susijusius su žalos atlyginimu, kompensavimu su darbo įstatymų pažeidimus (Kodekso devintasis skirsnis, 288 str., 112 str. ir kt.). Taigi, šioje byloje esantys ginčo teisiniai santykiai buvo tiesiogiai ir pilna apimtimi reglamentuoti valstybės tarnybos ir darbo įstatymų normomis, todėl sutinkamai su Civilinio kodekso 1.1 str. 3 d. šiam ginčui netaikomos civilinio kodekso normos susijusios su pareiškėjo prašomu priteisti materialinės žalos atlyginimu.

Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu Darbo sutarties įstatymo 42 str. 2 d. nustatyta, kad teismas išieško atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginimo skirtumą, kai grąžina neteisėtai atleistą, perkeltą ar nušalintą darbuotoją į pirmesnįjį darbą; to paties straipsnio 3 d. teisę gauti kompensaciją už neteisėtą atleidimą iki dvylikos darbuotojo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio siejo su konstavimu, kad atleidimas yra neteisėtas. Šias teises S. G. galėjo realizuoti administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, sutinkamai su šio įstatymo 33 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) paduodamas skundą per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-09-24 įsakymą Nr. 199 K dienos. S. G. be pateisinamų priežasčių nepadavė skundo laiku dėl įsakymų, kuriais buvo pakeistas jo tarnybinis statusas. Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-03-25 įsakymo Nr. 51K S. G. nuo 2002-03-26 buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą (2 t., b.l. 40), Šiaulių miesto savivaldybės administratoriaus 2002-09-24 įsakymu Nr. 199 K, kuriuo S. G. , kaip rezervinis valstybės tarnautojas, nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. birželio 21 d. įsiteisėjusia nutartimi yra atsisakyta priimti jo skundą dėl 2002-03-25 įsakymu Nr. 51K „Dėl S. G. perkėlimo į valstybės rezervą“. Kadangi įstatymo nustatyta tvarka S. G. perkėlimas į valstybės tarnybos rezervą, atleidimas iš valstybės tarnybos nebuvo konstatuotas, todėl priteisti darbo užmokestį (žalos atlyginimą) sutinkamai su Darbo sutarties įstatymo 42 str. nėra pagrindo.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant tarnybinį (darbo) ginčą ir taikant civilinės teisės normas apelianto nurodytu būdu būtų paneigtas šio pobūdžio ginčų sprendimo teisinis reglamentavimas valstybės tarnybos ir darbo įstatymų normomis, administracinių teisinių santykių stabilumo, bei operatyvaus tarnybinių ginčų sprendimo principai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, kad pagal LR CK 6.250 str. 2 d., neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato teisės į moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą, taip pat moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą, dėl kreipimosi į teismą ar dėl įstatymu neatlyginamų teisminių išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų – teismas nurodė, kaip kvalifikuoja ginčo teisinius santykius, kokias taiko teisės normas ir kokias su tuo reikšmingas aplinkybes nustatė. Aplinkybė, kad teismo sprendimas nepakankamai išsamus, arba neatsako į argumentus nesusijusius su ginčo byla, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra susiję su apelianto teikiamu klaidingu ginčo teisinių santykių kvalifikavimu pagal Civilinį kodeksą ir todėl teismo yra atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. birželio 21 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2002-09-24 (tekste klaidingai - 2002-09-26) įsakymą Nr. 199 K, kuriuo S. G. kaip rezervinis valstybės tarnautojas nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos, panaikinti. S. G. prašymą dėl termino atnaujinimo kreiptis į teismą su skundu dėl šio reikalavimo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo S. G. reikalavimą panaikinti 2002-09-24 įsakymą Nr. 199 K, kuriuo S. G. kaip rezervinis valstybės tarnautojas nuo 2002 m. rugsėjo 26 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos, panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai: Stasys GudynasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius