Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, dalyvaujant ieškovei S. N., ieškovės atstovui adv. P. K., atsakovės atstovams I. K., adv. A. J., žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės S. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškovė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovės vykdytos darbinės funkcijos išliko ir po ieškovės atleidimo iš darbo. Su šia apeliacinio skundo nuostata sutikti galima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-311/2004 nurodė, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, kai dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojo vykdytų funkcijų nebelieka ar joms vykdyti užtenka mažiau darbuotojų. Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė buvo priimta į darbą finansų direktore. Pagal finansų direktoriaus pareiginius nuostatus pagrindinės finansų direktoriaus pareigos buvo finansinių ataskaitų paruošimo administravimas, investicinių pasiūlymų analizė, finansinių rinkų valdymas, ryšiai su bankais ir finansinėmis institucijomis (b. l. 15, t. 1). Atsakovės patvirtintame finansų analitiko pareigų apraše (b. l. 44, t. 1) nustatyta, kad finansų analitiko pagrindinės funkcijos yra finansinių ataskaitų paruošimas, ryšiai su finansinėmis institucijomis ir įgaliotomis LR ministerijomis, ilgalaikio finansavimo šaltinių paieška Lietuvos bei užsienio finansinėse rinkose, valiutų bei laivybos rinkų duomenų analizė, sisteminimas bei pasiūlymų pateikimas atsakovės vadovybei. Finansų direktoriaus pareigybės ir finansų analitiko pareigų aprašo palyginimas patvirtina, kad šiuose atsakovės patvirtintuose pareigybių aprašymuose nustatytos už finansinę veiklą atsakingo asmens funkcijos iš esmės sutampa. Finansų analitiko funkcijų, kurios patvirtintų esminį skirtumą nuo anksčiau finansų direktoriaus vykdytų pareigų, atsakovė nepagrindė (LR CPK 178 str.). Tai patvirtina, kad finansų analitiko pareigybė buvo įsteigta nesant būtinumo tokį pertvarkymą atlikti.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad ji atitiko finansų analitikui keliamus reikalavimus ir šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino. Su šia skundo nuostata taip pat galima sutikti. Finansų direktoriaus pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad finansų direktorius priimamas į darbą atsakovės valdybos sutikimu, finansų direktorius tiesiogiai pavaldus įmonės vadovui, finansų direktoriui pavaldus įmonės vyriausiasis buhalteris. Finansų analitiko pareigų apraše nustatyta paprastesnė finansų analitiko priėmimo į darbą tvarka, sumažinta jo atsakomybė. Tokią išvadą galima padaryti, nes finansų analitiką į darbą priima įmonės vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo, finansų analitikas yra pavaldus vyriausiajam buhalteriui. Šios aplinkybės patvirtina, kad finansų analitikui buvo nustatyta mažesnė atsakomybė, nei ji buvo nustatyta finansų direktoriui. Taigi ieškovė, tinkamai vykdžiusi labiau atsakingas pareigas, atsakovės įmonėje būtų galėjusi atlikti ir naujai įsteigtas finansų analitiko funkcijas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė negalėjo vykdyti finansų analitiko pareigų, nes jos anglų kalbos žinios neatitiko atsakovės nustatyto C 2 anglų kalbos mokėjimo lygio. Ieškovė skunde nurodė, kad šis kvalifikacinis kriterijus buvo nustatytas atsakovės sąmoningai ir siekiant pateisinti nepagrįstą ieškovės atleidimą iš darbo. Su šia apeliacinio skundo nuostata taip pat galima sutikti. Akivaizdu tai, kad esminis skirtumas tarp finansų direktoriaus ir finansų analitiko pareigybių yra atsakovės reikalavimas finansų analitikui mokėti anglų kalbą ne žemesniu nei C 2 lygiu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teismui neįrodė, kad šis kvalifikacinis kriterijus buvo neišvengiamai būtinas (LR CPK 178 str.). Teismas atsižvelgia ir į tai, kad atsakovė į finansų analitiko pareigas priėmė dirbti V. B. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad šis asmuo priėmimo į darbą metu anglų kalbą mokėjo ne žemesniu nei C 2 lygiu. Liudytoja V. B. patvirtino teismui, kad ji dirbdama atsakovės įmonėje tik vieną kartą vyko į Londoną. Liudytoja patvirtino ir tai, kad, jos įsitikinimu, finansų analitikui buvo būtinas geras anglų kalbos mokėjimas, tačiau tai patvirtinančių svarių priežasčių liudytoja V. B. teismui nenurodė. Visa tai patvirtina, kad anglų kalbos mokėjimo kvalifikacinis reikalavimas buvo nustatytas siekiant apriboti ieškovei teisę užimti naujai įsteigtas finansų analitiko pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad liudytoja V. B. atsakovės įmonėje finansų analitiko pareigas vykdė trumpą laikotarpį, tai yra nuo 2011-11-11 iki 2012-09-13 (b. l. 177, t. 4). Atsakovė 2012-09-11 panaikino finansų analitiko pareigybę (b. l. 36, t. 4) ir 2012-09-28 sudarė sutartį su UAB „Logistra“ dėl finansinės atsakovės veiklos priežiūros (b. l.120, t. 5). Atsakovė už suteikiamas paslaugas šiai įmonei įsipareigojo mokėti po 6 000 Lt per mėnesį be PVM mokesčio. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad anglų kalbos mokėjimo lygis nebuvo reikšmingas atsakovei, atsakovė be svarbios priežasties ieškovės vykdytas funkcijas pavedė atlikti privačiai įmonei, įsipareigodama šiai įmonei mokėti atlyginimą, artimą ieškovės darbo užmokesčiui. Visa tai patvirtina, kad atsakovės vykdyti pertvarkymai nebuvo realūs, atsakovė nurodytais pertvarkymais siekė pateisinti nepagrįstą ieškovės atleidimą iš darbo.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti liudytojų R. K. bei A. M. parodymus. Su šia skundo nuostata taip pat galima sutikti. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šie liudytojai atsakovės įmonėje nebedirba, jų nurodytos aplinkybės yra mažareikšmės ir jų parodymais vadovautis negalima. Atsižvelgtina į tai, kad įstatymas nenumato, jog reikšmingas nurodytai bylai aplinkybes gali patvirtinti tik tokie asmenys, kurie nėra nutraukę darbo sutarties su atsakove. Būtina įvertinti ir tai, kad šie liudytojai nėra susiję su ginčo šalimis ir jų parodymai yra nešališki. Taigi liudytoja A. M. teismui parodė, kad jai įmonės vadovas nurodė nustatyti teisinį pagrindą ieškovei atleisti iš darbo. Liudytoja patvirtino ir tai, kad įmonės vadovo tikslas buvo atleisti iš darbo visus ankstesnius atsakovės vykdomuosius direktorius (b. l. 176, t. 4). Liudytojas R. K. teismui taip pat patvirtino, jog atsakovės vadovas jam nurodė įteisinti ieškovės atleidimą iš darbo tokiu būdu, kad atleidimas turėtų ne fiktyvų, bet realų pagrindą. Taigi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai R. K. bei A. M. patvirtino svarbias bylai aplinkybes dėl to, jog ieškovė buvo atleista iš darbo be teisėto ir realaus pagrindo.

Ieškovė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog darbuotojų skaičiaus mažėjimas atsakovės administracijoje nulėmė teisėtą ieškovės atleidimą iš darbo. Su šia skundo nuostata taip pat galima sutikti. Bylos dokumentai patvirtina tai, kad atsakovė realiai mažino administracijos darbuotojų skaičių ir nuo 2010-08-19 iki ieškovės atleidimo darbo vietų skaičius atsakovės įmonėje sumažėjo nuo 48,5 iki 34,5 etato (b. l. 20 – 44, t. 2). Būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojų skaičiaus mažinimas negalėjo nulemti besąlygiško ieškovės atleidimo iš darbo. LR DK 129 str. 2 d. numato darbuotojo atleidimą iš darbo dėl svarbios priežasties. Tai yra atsakovė privalėjo įrodyti, kad ieškovės darbo vieta negalėjo būti išsaugota dėl atsakovės vykdomų struktūrinių pertvarkymų. Byloje pateikti atsakovės kranto pareigybių sąrašai patvirtina, kad atsakovės Apskaitos ir finansų padalinys, kuriame patvirtintos 2 darbo vietos, buvo iki ieškovės įspėjimo apie numatomą atleidimą bei šis padalinys išliko ir po ieškovės atleidimo iš darbo. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovė 2012-09-11 panaikino finansų analitiko pareigybę ir sumažino šio padalinio darbuotojų skaičių iki vieno, tai yra buvo palikta tik duomenų bazės administratoriaus pareigybė (b. l. 37, t. 5). Tai įrodo, kad ir po ieškovės atleidimo iš darbo nebuvo panaikintas padalinys, kuriame dirbo ieškovė, jame liko dirbti finansų apskaitos duomenis administravęs asmuo, tačiau šis darbuotojas privalėjo teikti duomenis nebe atsakovės finansų apskaitą tvarkančiam darbuotojui, bet įmonei „Logistra“. Visa tai įrodo, kad atsakovės vykdyti struktūriniai pertvarkymai nenulėmė pagrįsto ieškovės atleidimo iš darbo.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, jog atsakovės turtinė padėtis negalėjo nulemti ieškovės atleidimo iš darbo. Su šia ieškovės nuostata taip pat galima sutikti. Bylos medžiaga patvirtina tai, kad atsakovė 2012 metais patyrė 79 087 000 Lt nuostolių (b. l. 134, t. 5). Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie tai, kad 2013 metais ji patyrė 41 000 000 Lt nuostolių. Taigi atsakovė veikia nuostolingai, tačiau atsakovės veikla iš esmės gerėja ir atsakovės turtinė padėtis neįrodo, kad atsakovei buvo būtina atleisti ieškovę iš darbo (LR CPK 178 str.).

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti aplinkybę, jog ieškovė turėjo pirmenybės teisę likti darbe dėl to, jog ieškovė viena augina vaiką iki 16 metų bei jos darbo stažas iki atleidimo sudarė daugiau nei 10 metų (LR DK 135 str.). Su šia skundo nuostata taip pat galima sutikti. Pirmenybės teisė būti paliktam darbe įpareigoja darbdavį tokią teisę turintį darbuotoją atleisti tik išimtiniais atvejais, kai darbuotojas nereiškia iniciatyvos dirbti kitą darbdavio pasiūlytą darbą ir darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio teisėtus interesus. Bylos medžiaga patvirtina tai, kad atsakovė 2011-09-07 pranešė ieškovei apie laisvas bei numatomas įsteigti naujas darbo vietas (b. l. 37, t. 1). Akivaizdu yra tai, kad šis pranešimas buvo neinformatyvus, nes pranešime nurodyti pareigybių pavadinimai, bet nenustatytas mokėtinas darbo užmokestis. Būtina įvertinti ir tai, kad dėl finansų analitiko darbo užmokesčio darbo biržai buvo pranešta apie numatomą 2 000 Lt darbo užmokestį (b. l. 182, t. 1), o V. B. buvo priimta dirbti finansų analitike įsipareigojant mokėti jai 5 890 Lt darbo užmokestį (b. l. 25, t. 6). Tai patvirtina, kad atsakovė tinkamai neteikė ieškovei informacijos apie galimybę ieškovei dirbti kitą darbą atsakovės įmonėje. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad ieškovė atsakovės įmonėje dirbo daugiau nei 10 metų, ieškovė neturėjo drausminių nuobaudų, buvo charakterizuojama teigiamai. Akivaizdu ir tai, kad ieškovės sutikimas dirbti kitą darbą atsakovės įmonėje reikštų sutikimą su ieškovės atleidimu iš užimamų pareigų dėl atsakovės vykdomų struktūrinių pertvarkymų. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė nuo įspėjimo dėl atleidimo iš darbo gavimo dienos nesutiko, jog ieškovė gali būti teisėtai atleidžiama iš darbo dėl atsakovės nurodytų aplinkybių. Taigi jeigu ieškovė buvo įsitikinusi, jog dėl atsakovės nurodytų pertvarkymų nėra pagrindo nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį, ji teisėtai nesutiko dirbti kitą darbą atsakovės įmonėje. LR DK 2 str. 4 p. nuostatos užtikrina darbo teisės subjektų lygybę ir kartu draudžia vienai darbo sutarties šaliai pasinaudoti dominuojančia padėtimi vykdant darbo sutartį. Dėl to galima padaryti išvadą, jog pirmenybės teisė ieškovei likti darbe buvo įgyvendinta netinkamai, nebuvo siekiama užtikrinti darbo santykių stabilumą ir ieškovės teisės buvo pažeistos.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neapgynė ieškovės teisių pagal ieškinyje nurodytus reikalavimus. Su šia skundo dalimi galima sutikti iš dalies. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji atleista iš darbo neteisėtai ir turi būti grąžinta į pirmesnį darbą. Teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovė nurodė teismui aplinkybes apie finansų analitiko pareigybės panaikinimą, atsakovė pateikė duomenis apie sutarties nutraukimą su UAB „Logistra“. Atsakovės atstovai teismui patvirtino apie finansinės apskaitos funkcijų paskirstymą kitiems atsakovės darbuotojams. Taigi ieškovės grąžinimas į darbą įpareigotų atsakovę įsteigti finansų apskaitos darbuotojo pareigybę ir sudaryti su ieškove naują darbo sutartį. Teismas konstatuoja, kad tokių organizacinių ir ekonominių įpareigojimų nustatymas įstatymo neįtvirtintas. Dėl to teismas konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas grąžinti ją į pirmesnį darbą negali būti tenkinamas.

Ieškovė prašė apeliacinės instancijos teismo priteisti ieškovei darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Šis ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-79/2014 nurodė, kad kompensacija darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo neturi paneigti šio instituto socialinės funkcijos, kompensacijos dydis negali nulemti darbdaviui pernelyg sunkių padarinių ir, įvertinus bylos aplinkybes, kompensacija gali būti mažinama. Teismas nagrinėjamoje byloje nustato, kad bylos išsprendimas užtruko daugiau nei 2 metus ir kompensacija ieškovei už priverstinės pravaikštos laiką sudaro 200 037,46 Lt neatskaičius privalomųjų mokėjimų (28 mėnesiai x 6 978,82 Lt = 195 406.96 Lt, 13 darbo dienų x 330,75 Lt = 4 630,5 Lt, bendra suma 200 037,46 Lt). Taigi ieškovės nurodytos kompensacijos priteisimas atsakovei gali nulemti sunkius padarinius. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad ieškovė nuo įspėjimo apie numatomą atleidimą iš darbo nesutiko su atsakovės iniciatyva nutraukti darbo sutartį su ieškove. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad ieškovės prašymas suteikti ieškovei laisvą laiką darbo paieškai vykdyti buvo patenkintas tik iš dalies. Akivaizdu ir tai, kad ieškovė nesutiko su atsakovės teikiama informacija apie atsakovės įmonėje esančias laisvas darbo vietas, numatomas įsteigti naujas pareigybes. Šios aplinkybės patvirtina nesutarimų tarp ieškovės ir atsakovės atsiradimą iki ieškovės atleidimo darbo. Taigi ieškovė, nesutikdama su nurodytais atsakovės veiksmais, turėjo teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus, aktyviai ginti pažeistas teises, siekti, kad ieškovės teisių pažeidimai būtų sprendžiami iki ieškovės atleidimo iš darbo. Akivaizdu yra tai, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu pažeistų teisių negynė, ieškovė buvo atleista iš darbo ir visa ta nulėmė ginčo perkėlimą tiesiogiai į teismą, ilgesnį ginčo išsprendimo laikotarpį. VSDFV Klaipėdos skyriaus duomenys patvirtina, kad ieškovė niekur nedirba, pagal darbo biržos duomenis nuo 2013-02-13 ieškovė darbo paieškos nevykdo. Teismas įvertina ir tai, kad ieškovę atleidžiant buvo sumokėta 5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija, kurios dydis sudaro 27 418 Lt. Visos šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad LR DK 297 str. 1 d. numatyta kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką gali būti mažinama įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsakovės turtinę padėtį ir ieškovės reikalaujama kompensacija mažinama 1/3 dalimi iki 133 358,30 Lt.

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad atsakovė nurodo apie veiklos nuostolius ir sunkią atsakovės turtinę padėtį. Atsakovė pateikė teismui duomenis apie tai, kad atsakovė 2013 metais patyrė 41 149 000 Lt nuostolių. Atsakovės įsipareigojimai darbuotojams sudaro 6 431 000 Lt, atsakovės skolos tiekėjams sudaro 18 232 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovės turtinė padėtis yra sunki ir ieškovei priteisiamos kompensacijos skubus išieškojimas gali turėti neigiamos įtakos atsakovės veiklai. Dėl tos aplinkybės tikslinga ieškovei priteisiamos kompensacijos sumokėjimą išdėstyti 12 mėnesių laikotarpiui, tuo siekiant nepažeisti šalių teisėtų interesų pusiausvyros (LR CPK 284 str.).

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti jai 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji nuo 2010 metų vasaros jautė atsakovės psichologinę prievartą siekiant nulemti ieškovės apsisprendimą išeiti iš darbo. Ieškovė patvirtino ir tai, kad atleidimas iš darbo nulėmė itin nenaudingas pasekmes ieškovės šeimai, nes ieškovė neteko nuolatinių pajamų, negalėjo vykdyti kreditinių įsipareigojimų. Akivaizdu ir tai, kad ieškovė iki atleidimo iš darbo drausminių nuobaudų neturėjo, ieškovė tikėjosi tinkamo darbo sutarties vykdymo ir nuolatinių pajamų už ieškovės atliekamą darbą. Ilgas ieškovės darbo atsakovės įmonėje laikotarpis patvirtina, kad darbo santykiai atsakovės įmonėje ieškovei buvo itin reikšmingi. Dėl to pagrįstos ieškovės nuostatos, jog atleidimas iš darbo nulėmė ieškovės emocinę įtampą, dvasinius išgyvenimus. Teismas konstatuoja ir tai, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie itin didelę ieškovei padarytą neturtinę žalą ir jai dėl neteisėto atleidimo iš darbo priteisiamas 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas (LR DK 250 str.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines, materialinės teisės normas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimamas naujas teismo sprendimas (LR CPK 326 str. 2 p.).

Teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai buvo patenkinti iš dalies. Akivaizdu, kad skiriasi išmokų ieškovei priteisimo procentinė išraiška ir mažesnis jų patenkinimo laipsnis, tačiau pagrindinis ieškovės reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu yra patenkintas. Dėl to tikslinga nustatyti, kad šalys viena kitai atlygina ½ dalį atstovavimo išlaidų (LR CPK 93 str.). Bylos medžiaga patvirtina, kad šalių atstovavimo išlaidos iš esmės yra lygios įvertinus rekomenduojamus advokatų išlaidų atlyginimo dydžius, todėl atstovavimo išlaidos šalims nepriteisiamos. Kadangi ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei, šis mokestis priteisiamas iš atsakovės ir jis byloje sudaro 4 006 Lt (LR CPK 96 str., 3 687 Lt už turtinius reikalavimus ir 139 Lt už neturtinius reikalavimus).

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimą, kuriuo atmestas ieškovės S. N. ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, šią ieškinio dalį patenkinti ir pripažinti neteisėtu ieškovės S. N. atleidimą iš darbo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ pagal LR darbo kodekso 129 str. 1 d.

Atmesti ieškovės S. N. ieškinio reikalavimą dėl grąžinimo į darbą AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“.

Ieškinio dalį dėl atlyginimo priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei S. N. 133 358,30 Lt, neatskaičius mokesčių, atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-02-14 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nustatyti, kad atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką ieškovei S. N. atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ sumoka lygiomis dalimis per 12 kalendorinių mėnesių, termino pradžią skaičiuojant nuo 2014 metų liepos mėnesio. Atmesti kitą ieškinio dalį dėl atlyginimo priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką.

Priteisti ieškovei S. N. iš atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Nustatyti, kad 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ieškovei S. N. atsakovė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ sumoka įsiteisėjus teismo sprendimui.

Priteisti ieškovei S. N. iš atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 5 procentų dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas pagal priteistą ieškinio sumą 143 538,30 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2012-03-15 iki sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 4 006 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.