- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-01
- Bylos Nr.
- A-261-1470-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- L. M., V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Michailas Gaib
- Kategorijos
- 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo atstovei Gabrielei Vazniokaitei, pareiškėjoms L. M. ir V. S., jų atstovui advokatui Michailui Gaibeliui, vertėjai Gretai Maselskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. K., B. B., J. A., J. R., Č. T., V. R., R. J., A. M., H. K., T. G., V. R.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos L. M. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjos, apeliantės) kreipėsi į teismą, prašydamos įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos:
1) suformuoti joms nuosavybės teisių į J. V. iki nacionalizacijos Gudelių kaime (šiuo metu Vilniaus miestas) turėtą žemę atkūrimui skirtus žemės sklypus laisvoje (neužstatytoje) 1325 kv. m. ploto žemės dalyje, kuri UAB „Kagema“ parengtame „Buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos Gudelių k. turėtos laisvos (neužstatytos) žemės dalies plane“ yra pažymėta numeriu „1“;
2) organizuoti šių sklypų kadastrinius matavimus; patvirtinti parengtus žemės sklypų planus; pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį; pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo; perduoti visus dokumentus (duomenis) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui.
Skunde paaiškino, kad jos yra pretendentės į savo senelio J. V. iki nacionalizacijos Gudelių kaime (šiuo metu Vilniaus miestas) turėtos 13,63 dešimtinių žemės grąžinimą natūra. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2006 m. vasario 20 d. nutartimis joms buvo atnaujintas terminas pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai dokumentus, būtinus nuosavybės teisių atkūrimui į senelio turėtą žemę. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. liepos 1 d. raštu jas informavo apie tai, kad jos yra įtrauktos į pretendentų susigrąžinti J. V. turėtą žemę sąrašą. Kitiems pretendentams į žemę (tretiesiems suinteresuotiems asmenims) nežymi dalis senelio turėtos žemės (tik 1,7494 ha) Vilniaus apskrities viršininko sprendimais buvo grąžinta natūra po to, kai pasibaigė jų ginčas su Vilniaus miesto savivaldybe Vilniaus apygardos administraciniame teisme (adm. byla Nr. I-14-293/2003). Kadangi ne visa senelio žemė turėtoje vietoje buvo grąžinta, pareiškėjos tikėjosi, kad joms taip pat bus atkurtos nuosavybės teisės į negrąžintąją žemės dalį, tačiau iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (2006 m. liepos 1 d. raštas Nr. S22-860), Vilniaus miesto savivaldybės (2007 m. balandžio 3 d. raštas Nr.A63-2978- (19545) – (4.4-PD-4) ir Nacionalinės žemės tarnybos (2007 m. gegužės 31 d. raštas Nr.3B-(7.5)-M-506-712) pateiktų atsakymų į jų prašymus bei skundus suprato, kad grąžinti joms žemę natūra nenumatoma, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kuriai yra priskirta žemės sklypų formavimo funkcija, nuomone, žemė neva yra priskirtina valstybės išperkamai.
Paaiškino, kad atsakovo teiginys apie tai, kad žemės sklypai Nr. 21, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 24 patenka į valstybinės reikšmės miško plotą yra niekuo nepagrįstas. 1997 metų Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 106 punktu atsakovo kompetencijai yra priskirta pareiga nustatyti ar laisva (neužstatyta) žemė yra priskirtina valstybės išperkamai, o jei ne – suformuoti žemės sklypus grąžinimui. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, privalantis veikti teisėtai bei visus savo veiksmus grįsti tiek teisės normomis, tiek objektyviais duomenimis (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p., 8 str. 1 d.), jo atsisakymas atlikti veiksmus, motyvuojamas žemės priskyrimu valstybės išperkamai, turėjo būti teisėtas ir pagrįstas. Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsniu, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1154 1 punktu valstybinės reikšmės miškų, kuriems priskiriami miesto miškai, plotus pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas yra patvirtinusi Vyriausybė. Vadinasi pareiškėjo žemės priskyrimas valstybės išperkamai dėl patekimo į miško teritoriją turėjo būti pagrįstas konkrečia miško schema, bet tai nebuvo padaryta.
Duomenų apie realaus ir pagrįsto visuomeninio poreikio egzistavimą žemės sklypams Nr. 21, 22, 23, 24 nebuvo ir nėra. 2002 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime ir 2002 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nenustatė dėl šių žemės sklypų jokio realaus ir pagrįsto visuomeninio poreikio bei pagrindo priskirti šią žemę valstybės išperkamai. Tai patvirtina sprendimuose nustatytas faktas, kad Vilniaus m. savivaldybė, patvirtindama teritorijos ties Gudelių gatve detalųjį planą, numatė suprojektuotuose sklypuose namų statybą, turint tikslą įtraukti juos į investicinių projektų apskaitą ir parduoti privatiems asmenims aukcione. Teismai nenustatė, kad šių sklypų teritorija būtų įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus. Sklypų žemė, nebūdama valstybės išperkama, privalėjo būti nedelsiant grąžinama pretendentams natūra. Vėlesnis (po teismų sprendimų įsiteisėjimo) įvykęs sklypų įtraukimas į valstybinės reikšmės miškų plotus turi būti vertinamas tik kaip dirbtinis visuomenės poreikio šiems sklypams „sukūrimas“, nes tai neatitinka Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime įtvirtintų tokio poreikio kriterijų: realumo ir pagrįstumo; poreikio buvimo būtent šiai konkrečiai žemei; objektyvaus negalėjimo patenkinti šio poreikio, nepaėmus tam tikro konkretaus nuosavybės objekto. Visuomenės poreikio nebuvimą patvirtina ir tai, kad sklypų teritorijoje esanti laisva (neužstatyta) žemė faktiškai net neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų miško požymių (laisvoje teritorijoje nėra medžių ir tai nėra plotas „dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos“). Mano, kad tai patvirtina antstolio 2007 m. liepos 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su priedais (plano kopija ir fotonuotraukomis) bei 2005 metų skaitmeninis ortofotografinis žemėlapis. Medžiais neapaugusi ir laisva žemės dalis yra pavaizduota ir pažymėta Nr. 1 UAB „Kagema“ parengtame plane.
Remiantis šiais argumentais mano, kad atsakovas neteisėtai atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nustatytus 1997 metų Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 106 punkte, tuo pažeidžia jų teisę į žemės grąžinimą natūra (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose paaiškino, kad pagal Tvarkos 106 punkto nuostatas savivaldybės administracijos direktorius sklypų formavimo ir kitus veiksmus atlieka tik tada, kai yra gaunamas atitinkamas žemėtvarkos skyriaus prašymas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius dėl žemės sklypo suformavimo atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko J. V. turėtą žemę į Vilniaus m. savivaldybės administraciją kreipėsi 2003 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 31/03/17-1297. Vykdant šį prašymą 2004 m. sausio 14 d. buvo priimtas Vilniaus m. savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) sprendimas Nr. 1-216, kuriuo buvo suformuotas 17494 kv. m. ploto laisvos žemės sklypas ties Gudelių gatve, ir visi dokumentai perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. S17-228 bei 2007 m. kovo 7 d. raštu Nr. S17-32 pakartotinai kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko J. V. turėtą žemę. Į minėtus raštus Vilniaus m. savivaldybės meras atsakė 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. A51-5806(3.6-PD-4), kuriame nurodė, kad laisvoje valstybinėje žemėje žemės sklypas buvo suformuotas Tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-216, o likusi kartografuoto sklypo dalis priskirta valstybės išperkamai. Iš Žemės sklypų ribų analizės Nr. 170 matyti, kad toje teritorijoje, kurioje pareiškėjos prašo suformuoti žemės sklypą grąžinimui natūra, yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą tuo atveju, jei žemė yra priskirta valstybinės reikšmės miškams, ji yra išperkama valstybės. Minėta teisės norma yra imperatyvi, todėl tenkinti pareiškėjų skundo nėra teisinio pagrindo.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 620 nurodyta, jog buvusio savininko J. V. iki 1940 m. turėto žemės sklypo teritorijoje esantys miškai pirmąjį kartą valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239, o 2003 m. gegužės 20 d. galiojusi valstybinės reikšmės miškų plotų schema buvo patvirtinta Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Teritorijos ties Gudelių gatve detalusis planas buvo patvirtintas Tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 409, t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 239 priėmimo, todėl minėtame detaliajame plane buvo suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl Tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 409 panaikinimo, sprendė klausimą, ar yra visuomenės poreikis į dalį suplanuotos teritorijos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, tačiau šioje byloje nebuvo tirta aplinkybė, jog dalis žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškams ir yra išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą.
Pažymėjo, teiginys, jog J. V. turėtos žemės priskyrimas valstybės išperkamai dėl patekimo į valstybinės reikšmės miško teritoriją nebuvo pagrįstas konkrečia miško schema, nepagrįstas, nes nustatant, ar prašoma grąžinti žemė yra laisva, ar priskirta valstybės išperkamai, vadovaujamasi skaitmeniniais suvestiniais grafiniais duomenimis (vienas iš šių duomenų sluoksnių yra valstybinės reikšmės miškai), kurie patvirtinti Tarybos 2002 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 746. Valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, todėl reikalavimas dėl tam tikros teritorijos išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų ploto gali būti reiškiamas minėtoms institucijoms. Atkreipė dėmesį į tai, kad tuo metu, kai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo formavimo (2003 m. gegužės 20 d.), pareiškėjų skunde nurodyta teritorija pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Pateiktoje Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištraukoje ginčo teritorija, kurioje pareiškėjos prašo įpareigoti atsakovą suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą, pagal šioje schemoje nurodytą miško kvartalų žymėjimą yra ties skaičiais 20-23, 26, 40. Todėl sprendžiant klausimą, ar ginčo teritorija, kurią susigrąžinti natūra pageidauja pareiškėjos, buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams, būtina vadovautis 2003 m. gegužės 20 d. galiojusiomis valstybinės reikšmės miškų schemomis, o ne 2002 m. rugpjūčio 28 d. (t.y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A-07-778-02 įsiteisėjimo momentu) galiojusiomis valstybinės reikšmės miškų schemomis, kaip klaidingai nurodo pareiškėjos.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (b.l.77-80, 156-159) prašė pareiškėjų skundą spręsti teismo nuožiūra, kadangi skunde Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepareikšti jokie reikalavimai.
Atsiliepimuose paaiškino kad Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus specialistai dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. V. turėtą žemę atliko visus jų kompetencijai priskirtus veiksmus. 2003 m. kovo 25 d. kartografavo buvusio savininko J. V. turėtos žemėvaldos ribas, 2003 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 31/03/17-1297 kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorių dėl grąžintino natūra žemės sklypo ribų, ploto, naudojimo sąlygų nustatymo. Vilniaus m. savivaldybės meras 2003 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 01-34-1523-(3.6) Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių informavo, kad J. V. turėtos žemėvaldos dalis priskiriama valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą bei užstatyta nuosavybės teise priklausančiais statiniais ir pastatais. Likusioje kartografuotos žemėvaldos dalyje (1,7494 ha) suprojektavo žemės sklypą ir 2004 m. sausio 27 d. raštu Nr. 203-17-181 dokumentus dėl šio sklypo perdavė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-08-04 sprendimais Nr. 2.4-2569, Nr. 2.4-2570, Nr. 2.4-252568, Nr. 2.4-2571, Nr. 2.4-2572, Nr. 2.4-2573, Nr. 2.4-2573, Nr. 2.4-2574, Nr. 2.4-2575, Nr. 2.4-2576 pretendentams: J. R., B. B., S. R., Č. T., V. K., J. A., V. R., H. K., T. G. yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. V. turėtą žemę, grąžinant natūra 1,7494 ha žemės sklypą ties Gudelių g., Vilniuje. Vilniaus m. savivaldybės meras 2003 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 01-34-1523-(3.6) ir 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. A(51)-5806(3.6)-PD-4) informavo Vilniaus apskrities viršininką, kad J. V. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame Gudelių kaime kartografine medžiaga, buvo suformuotas 1,7494 ha grąžintinas natūra žemės sklypas ties Gudelių g., Vilniuje, (Tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 1-216 „Dėl sklypo ties Gudelių g. ribų ir ploto tvirtinimo“), o likusi kartografuoto žemės sklypo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas patenkins pareiškėjų skundą, sklypai grąžinimui natūra bus projektuotini ne tik pareiškėjoms, bet visiems pretendentams atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Gudelių kaime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnis skirtingais laikotarpiais nustatė skirtingas nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę sąlygas, tačiau nesikeitė nuostata, kad įstatyme nurodytų kategorijų žemė yra valstybės išperkama. Kokia žemė, miškai ir vandens telkiniai priskirtini valstybės išperkamiems numatyta Atkūrimo įstatymo 12,13 straipsniuose. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 punktas nustato, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.
Šalies argumentai
Pareiškėjos, prašydamos teismo įpareigoti atsakovą suformuoti joms J. V. turėtos žemės vietoje žemės sklypus grąžinimui natūra pateikė UAB „Kagema“ 2007 metų rugsėjo mėnesį parengtą brėžinį, pavadintą „Buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos Gudelių k. turėtos laisvos (neužstatytos) žemės dalies planas“ (toliau – Brėžinys), kuriame J. V. turėtos žemės ribose pažymėjo 1325 kv.m. plotą (brėžinyje pažymėta Nr.1). UAB „Kagema“, sudarydama Brėžinį (Bylos 1-ojo priedo 1,3-6 l.), rėmėsi dokumentais (2003 m. kovo 25 d. J. V. turėtos žemės kartografija), kurie yra nagrinėjamoje administracinėje byloje (1 t., l.59,65), o taip pat dokumentais (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 409 grafine dalimi), kurie yra administracinėje byloje Nr. I-14-293/2003, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp pareiškėjų (nagrinėjant ginčą pagal pareiškėjų pateiktą skundą šie asmenys byloje yra tretieji suinteresuoti asmenys) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos dėl žemės sklypų suformavimo J. V. turėtoje žemėje (adm. byla Nr. I-14-293/2003, 2 t., l.37-38). Atsakovas neginčija, kad Brėžinyje pažymėtas 1325 kv.m. žemės plotas tikrai yra J. V. turėtos žemės vietoje. Pareiškėjos pretenduoja, kad joms žemės sklypai būtų suformuoti šioje J. V. turėtos žemės vietoje, nes ji, pareiškėjų manymu, yra laisva (neužstatyta), negali būti priskirta valstybinės reikšmės miškui ir į ją nėra konkretaus visuomenės poreikio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius J. V. turėtos žemėvaldos(13,63 dešimtinių) ribas kartografavo 2003 m. kovo 25 d. (2 t., l. 229-230). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 31/03/17-1297 kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorių. Patiekė minėtą kartografinę medžiagą. Informavo, kad pretendentai į J. V. turėtą žemę (J. R., B. B., S. R., Č. T., V. K., J. A., V. R., H. K., T. G.,) pretenduoja susigrąžinti žemę natūra. Todėl prašė nustatyti, ar žemė nėra priskirta valstybės išperkamai, o esant galimybei ją grąžinti, prašė suformuoti žemės sklypo ribas ir atlikti kitus su žemės sklypo suformavimu susijusius savivaldybės administracijos kompetencijai priskirtus veiksmus (2 t., l.220-221). Vilniaus m. savivaldybės meras 2003 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 01-34-1523-(3.6) informavo Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių, kad J. V. turėtos žemėvaldos dalis priskiriama valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą (pagal LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr.2013) bei užstatyta nuosavybės teise priklausančiais statiniais ir pastatais. Nurodė, kad likusioje kartografuoto sklypo dalyje įstatymais nustatyta tvarka bus formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui natūra (2 t., l.219). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr.1-216 patvirtino J. V. turėtos žemės vietoje suformuoto 17494 kv.m. ploto žemės klypo ribas ir 2004 m. sausio 27 d. raštu Nr. 203-17-181 suformuoto žemės sklypo dokumentus perdavė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (2 t., l.173-175,177).Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimais Nr. 2.4-2569, Nr. 2.4-2570, Nr. 2.4-252568, Nr. 2.4-2571, Nr. 2.4-2572, Nr. 2.4-2573, Nr. 2.4-2573, Nr. 2.4-2574, Nr. 2.4-2575, Nr. 2.4-2576 atkūrė nuosavybės teises į šio ploto žemės sklypą ties Gudelių g., Vilniuje, tretiesiems suinteresuotiems asmenims (2 t., l. 135-143,144,113-121,95-98). Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į likusią J. V. turėtos žemės dalį nuosavybės teisės neatkurtos.
Vilniaus apskrities viršininko administracijai priimant minėtus sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. V. turėtos žemės dalį (1,7494 ha) nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjoms, nes jos nebuvo pateikusios visų šio klausimo sprendimui reikiamų dokumentų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2006 m. vasario 20 d. nutartimis pareiškėjoms buvo atnaujintas terminas pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. V. turėtą žemę pagal ankstesnį suskirstymą Gudelių kaime, Riešės valsčiaus Vilniaus – Trakų apskrityje (2 t., l.66-67). 2006 m. kovo 16 d. pareiškėjos pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai šias įsiteisėjusias teismo nutartis bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus ir prašė atkurti joms nuosavybės teises į J. V. turėtą žemę grąžinant žemę natūra (2 t., l.65-80). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. liepos 1 d. raštu Nr. S22-860 informavo pareiškėjas apie tai, kad į dalį J. V. turėtos žemės, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės administracija suformavo žemės sklypą (1,7494 ha), nuosavybės teisės yra atkurtos pretendentams į J. V. turėtą žemę, o kita žemės dalis yra priskirta valstybės išperkamai. Tuo pačiu raštu paaiškino pareiškėjoms, kad nuosavybės teisė į J. V. turėtą žemę joms gali būti atkurta kitu įstatyme numatytu būdu ir pasiūlė pranešti kokį atlyginimo būdą jos renkasi (1 t., l.10-11). Pareiškėjos 2006 m. rugpjūčio 1 d., 2006 m. spalio 12 d., 2007 m. vasario 25 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamos grąžinti žemę natūra (2 t., l.54-55,42-43, 29-30). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. S17-228 bei 2007 m. kovo 7 d. raštu Nr. S17-32 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Informavo, kad pretendentės į J. V. turėtą žemę V. S. ir L. M. pageidauja atkuriant nuosavybės teisę į žemę susigrąžinti žemę natūrą ir prašė nustatyti, ar J. V. turėtą žemė yra grąžinama, o jei tokia galimybė yra parengti žemės sklypo planą ir atlikti kitus su tuo susijusius savivaldybės administracijos kompetencijai priskirtus veiksmus (2 t., l.27-28, 41). Vilniaus miesto savivaldybės meras 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. A51-5806(3.6-PD-4) informavo Vilniaus apskrities viršininką apie tai, kad su Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. S17-228 ir 2007 m. kovo 7 d. raštu Nr. S17-32 pateikta kartografinė medžiaga yra dėl tos pačios sklypo vietos, dėl kurios Vilniaus miesto savivaldybėje jau buvo nustatyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės yra 17494 kv.m. (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimas Nr.1-216). Nurodė, kad likusi kartografuoto sklypo dalis pagal atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama (2 t., l.22).
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas parodė Valstybinės reikšmės plotų schemoje (1 t., l. 127), patvirtintoje Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr.2013, kad 22-uoju numeriu pažymėtas plotas (schemoje šis plotas pažymėtas žalia spalva) yra maždaug ta vieta, dėl kurios UAB „Kagema“ sudarė 1325 kv. m. planą, t.y. vieta, kurioje pareiškėjų manymu atsakovas, atlikdamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus, turi suformuoti joms žemės sklypus grąžinimui natūra. Iš minėtos Valstybinės reikšmės plotų schemos sutartinių ženklų teismas nustatė, kad žalia spalva pažymėtos teritorijos yra valstybinės reikšmės miškų plotai. Sugretinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atliktą situacijos ginčo vietoje analizę, kurią atliekant taip pat buvo remiamasi duomenimis apie tai, kokios teritorijos Vyriausybės nutarimais yra priskirtos valstybinės reikšmės miškams (2 t., l.96) su Valstybinės reikšmės miškų plotų schemomis (2 t., l.126-127) yra visiškai akivaizdu, kad toje J. V. turėtos žemės vietoje, kurioje pareiškėjos pageidauja suformuoti joms žemės sklypus, yra valstybinės reikšmės miškas. 2007 m. rugpjūčio 9 d. rašte Valstybinė miškotvarkos tarnyba paaiškino, kad J. V. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos žemės vietoje esantys miškai pirmą kartą valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirti Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr.239 (2 t., l.125). Iš Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybei sprendžiant Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus ( 2003-05-20 Nr. 31/03/17-1297; 2006-11-17 Nr. S17-228, 2007-03-07 Nr. S17-32) nustatyti, ar J. V. turėta žemė yra laisva ir gali būti grąžinama savininkams natūra (2 t., l.220-221; 26-28), didžioji J. V. turėtos žemės dalis, tarp jos ir ginčo teritorija pagal Vyriausybės nutarimus (2000-03-01 Nr.239 ir 2002-12-20 nutarimą Nr.2013) buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio ir 13 straipsnio 1 punkto nuostatas yra priskirta valstybės išperkamai žemei.
Remiantis byloje ištirtais įrodymais teismas nustatė, kad atsakovas, spręsdamas minėtus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus atliko jo kompetencijai (Tvarkos 106 p.) priskirtus veiksmus, t. y. nustatė kuri J. V. turėtos žemės dalis (17494 kv.m.) nėra užimta valstybinės reikšmės mišku bei užstatyta statiniais, parengė šio sklypo planą ir kitus dokumentus (2 t., l.176-181).Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr.1-216 patvirtinus šio sklypo planą, atsakovas 2004 m. sausio 27 d. raštu Nr. 203-17-181 perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijai suformuoto žemės sklypo dokumentus (2 t., l.173). Atsakovas, spręsdamas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gegužės 20 d. prašymą Nr. 31/03/17-1297 (2 t., l.220-221) ir 2003 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 01-34-1523-(3.6) informuodamas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių apie tai, kad dalis J. V. turėtos žemėvaldos dalis priskiriama valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, vadovavosi LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 (2 t., l.219). Remiantis Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. 620 ir Valstybinės reikšmės miškų plotų schemomis (1 t.,l.125-126) ir kitais prieš tai minėtais rašytiniais įrodymais teismas padarė išvadą, kad atsakovas 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. A51-5806(3.6-PD-4) pagrįstai informavo Vilniaus apskrities viršininką apie tai, kad J. V. turėtoje laisvoje (neužstatytoje) ir neužimtoje valstybinės reikšmės mišku žemėje buvo suformuotas 17494 kv.m., o likusi J. V. turėto žemės sklypo dalis yra priskirta valstybės išperkamai žemei (2 t., l.22).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos neginčija, kad jų nurodytoje vietoje UAB „Kagema“ sudarytą Brėžinį ir 2005 metų skaitmeninį ortofotografinį žemėlapį (bylos 1-ojo priedo 1-2 lapai) ginčo žemė yra valstybinės reikšmės miško teritorijoje. Pagal pareiškėjų atstovo teismo posėdyje pateiktą paaiškinimą Valstybinės reikšmės plotų schemoje (1 t., l. 127), patvirtintoje Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, ginčo žemės vieta yra 22-asis miško kvartalas (2 t., l.127). Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkte yra nurodyta, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. To paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžia, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Nors Miškų įstatymas (priimtas 1994 m. lapkričio 22 d. Nr.I-671, nauja įstatymo redakcija 2001 m. balandžio 10 d. Nr. IX-240) buvo ne kartą keistas, tačiau šiame įstatyme pateikta miško sąvoka nekito. Iš ortofotografinio žemėlapio matyti, kad pareiškėjų nurodyta vieta yra miško aikštelė (bylos 1-ojo priedo 2 l.). Remiantis įstatyme pateikta miško ir miško žemės sąvoka akivaizdu, kad miško išretėjimai, aikštės miške yra miškas. Kadangi nagrinėjamu atveju miškas ginčo vietoje LR Vyriausybės nutarimais (2000 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 239 ir 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013) yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams (1 t., l.96,126-127), t. y. valstybės išperkamai žemei, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 str. ir 13 str.1 d., teismas konstatavo, kad ginčo žemėje negali būti suformuoti pareiškėjoms žemės sklypui nuosavybės teisių atkūrimui į J. V. turėtą žemę. Pareiškėjos turi teisę pasirinkti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytą (numatytus) atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą (būdus).
Teismas pareiškėjų argumentus, kad į ginčo žemę nėra konkretaus visuomenės poreikio nagrinėjamu atveju pripažino nereikšmingais, kadangi byloje nustatyta, jog ginčo žemėje yra valstybinės reikšmės miškas, t. y. valstybės išperkama žemė (Atkūrimo įstatymo 12 str.13 str.1 d., 16 str.) ir dėl šios priežasties ginčo žemės vietoje negali būti suformuoti pareiškėjoms žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui.
Pripažino, kad nagrinėjamam ginčui taip pat nėra reikšminga aplinkybė, kad Vilniaus miesto taryba 1999 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 409, dėl kurio panaikinimo vyko ginčas administracinėje byloje Nr.I-14-293/2003, buvo patvirtinusi teritorijos ties Gudelių gatve detalųjį planą ir J. V. turėtos žemės vietoje buvo suformavusi žemės sklypus Nr.21,22,23,24 (1 t., l.44-45; adm. byla Nr. Nr.I-14-293/2003, 2 t., l. 37-38), kurie yra toje pačioje J. V. turėtos žemės dalyje , kurioje pareiškėjos pretenduoja, kad sprendžiant nagrinėjamą ginčą atsakovas būtų įpareigotas suformuoti joms 1325 kv.m.bendro ploto žemės sklypus. Vilniaus miesto tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimas Nr.409 buvo priimtas iki LR Vyriausybės nutarimų (2000 m. kovo 1 . Nr. 239 ir 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013), kuriais J. V. turėtos žemės dalis (išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr.1-216 patvirtintą 17494 kv.m. žemės sklypą) buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Iš atsakovo 2007 m. rugpjūčio 14 d. rašto Nr.A104-2941 (17.1.14-TD-3) ir jo priedo - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atliktos situacijos ginčo vietoje grafine analizės (1 t., l.95-96), atsakovo atstovės teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pasibaigus ginčui administracinėje byloje Nr.I-14-293/2003 (adm. byla Nr. Nr.I-14-293/2003, 2 t., l.67-70, 113-120;3 t.,l.16-18) ir teismui panaikinus Vilniaus miesto tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimo Nr.409 dalį dėl kai kurių žemės sklypų (tarp jų Nr.21,22,23,24) suformavimo, sklypų Nr.21,22,23,24 vietoje yra valstybinės reikšmės miškas.
III.
Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą patenkinti.
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Buvo pažeistos tiek materialinės, tiek procesinės teisės normos, kas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą.
2. Pretenduojamoji žemė neatitinka visų Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų požymių. Ji nėra apaugusi medžiais. Jos plotas (13,25 arų) akivaizdžiai liudija, kad ta nėra išretėjęs miškas. Nėra duomenų, kad tai yra dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos plotas (kirtavietės, degavietės, aikštės). Tą patvirtina teismui pateiktas antstolio 2007 m. liepos 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su fotonuotraukomis (šios bylos 1 t, b.L 82-88) bei 2005 m. skaitmeninis ortofotografinis žemėlapis (paduota su patikslintu skundu). Tačiau teismas visiškai nemotyvavo savo teiginio kodėl pareiškėjų pretenduojamą žemę laiko miško aikštele, išvados. Byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors gamtinius veiksnius ar žmogaus veiklą, kurių rezultate miško plotas buvo netekęs augalijos. Taigi, teismo išvada - nepagrįsta nei teisiškai, nei faktiškai, o Miškų įstatymo 2 straipsnis taikytas netinkamai.
3. LVAT 2004 m. gegužės 29 d. nutartyje byloje Nr. A(14)-499-04 yra išaiškinęs, kad pagal galiojantį ginčo teisinių santykių teisinį reguliavimą tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais, teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus. Laikydamas, kad žemės sklype į kurį pretenduoja, nėra miško, pareiškėjas turėtų ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžiančių institucijų priimtus aktus, kuriais atsisakomajam tokį sklypą grąžinti ir įrodyti, kad jo siekiama susigrąžinti teritorija pagal įstatymą nėra miškas. Taigi, pretenduojamoje žemėje nesant miško, pareiškėjos turėjo teisę reikalauti iš atsakovo atlikti jam priskirtus veiksmus dėl žemės sklypo suformavimo. Tačiau teismas nesivadovavo šia LVAT suformuota praktika ir tokiu būdu pažeidė LR ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.
4. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti visuomeninio poreikio nebuvimą realiai nesančiai mišku žemei. Tiek Konstitucijos 23 str., tiek LR Konstitucinio teismo suformuota praktika (2001 m. balandžio 2 d. nutarimas) laisvos (neužstatytos) žemės negrąžinimą natūra išimtinai sieja tik su realaus, pagristo ir objektyvaus visuomeninio poreikio buvimu konkrečiai žemei, kurio neįmanoma patenkinti nepaėmus iš pretendento šios konkrečios žemės. Tik formalus pretenduojamos žemės priskyrimas miško teritorijai, kuomet ji faktiškai nėra miškas, ir atsisakymas šiuo pagrindu formuoti šią žemę grąžinimui, yra antikonstitucinis ir negali būti teisėta kliūtimi atsakovo veikimui. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepaisė visuomeninio poreikio įvertinimo būtinumo ir reikšmės.
5. Teismų sprendimai (2002 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo ir 2002 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (prijungtos bylos 2 t, b.l. 67,113) patvirtina, kad teismai konstatavo žemės sklypuose Nr. 21, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 24 (pretenduojamos žemės teritorija) jokio realaus ir pagrįsto visuomeninio poreikio nebuvimą, o detalųjį planą traktavo kaip pažeidžiantį pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Visuomeninio poreikio nebuvimą atskleidžia sprendimuose užfiksuota aplinkybė, jog Vilniaus m. savivaldybė, patvirtindama teritorijos ties Gudelių g. detalųjį planą, numatė suprojektuotuose sklypuose namų statybą, turint tikslą įtraukti juos į investicinių projektų apskaitą ir parduoti privatiems asmenims aukcione. Iš sprendimų matyti, kad detalusis planas ir jį rengusi Vilniaus m. savivaldybė nesiejo šių sklypų su miško ūkio paskirtimi. Prijungtoje byloje yra Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sąlygos, išduotos šiam detaliajam planui rengti (prij.bylos. 2 t, b.l. 153), kurios patvirtina, kad su Aplinkos ministerija buvo suderintas sklypų Nr. 21, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 24 teritorijos suprojektavimas mažaaukštiems statiniams. Detaliojo plano aiškinamajame rašte (prij.bylos 2 t., 154-155) yra vienareikšmiškai paaiškinta, kad realizavus detaliojo plano sprendinius neigiamų aplinkos pokyčių neįvyks. Teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių.
6. Vilniaus m. operatyviojo plano 2002 m. lapkričio mėn. fragmentas šią žemę priskyrė mažaaukštiems statiniams (prijungtos bylos 21, b.l. 179). Taigi, pats šios žemės detaliojo plano patvirtinimo Vilniaus m. tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 409 (prij.bylos 2 t., b.I. 37) faktas bei paminėti su jo rengimu susiję ir kiti miesto planavimo dokumentai įrodo, kad valdžios institucijos jokio visuomeninio poreikio, susijusio su mišku, šių keturių sklypų teritorijoje neįžvelgė. Aukščiau paminėtais teismų sprendimais panaikinus detaliojo plano dalį dėl sklypų Nr. 21, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 24 teritorijos suprojektavimo, šioji turėjo būti grąžinta natūra pretendentams į J. V. žemę.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nepagrįstai netaikė Vyriausybės 1997 m. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 106 punkto nuostatų, neįpareigojo atsakovo atlikti jo kompetencijai priskirtų veiksmų (ABTĮ 90 str.), nepaisė pareiškėjų teises į žemės grąžinimą natūra užtikrinančių normų (Atkūrimo įstatymo 5str. 2d. 1 p.,), netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo normas, reglamentuojančias žemės priskyrimą valstybės išperkamai (13 str.), netinkamai taikė Miškų įstatymo 2 str., apibrėžiantį miško sąvoką, nepaisė Konstitucijos 23 str. ir Konstitucinio teismo (2001-04-02) bei LVAT teismo suformuotos praktikos, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino pareiškėjų pateiktus byloje įrodymus, paneigiančius visuomenių poreikio žemei buvimą (ABTĮ 81 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad argumentas – jog ginčo teritorijoje realiai miško nėra, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktas numato, jog valstybinės reikšmės miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Įstatymų leidėjas valstybinės reikšmės miškų plotų tvirtinimą priskyrė Vyriausybės kompetencijai, o savivaldybės administracijos direktoriui tokių įgaliojimų nesuteikė. Tai reiškia, jog pateikdamas informaciją žemėtvarkos skyriui, ar tam tikra teritorija priskiriama valstybės išperkamai žemei dėl to, jog patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, savivaldybės administracijos direktorius privalo vadovautis atitinkamais Vyriausybės priimtais teisės aktais.
Ginčo teritorija valstybinės reikšmės miškų plotams priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239, 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi minėtais nutarimais patvirtintomis schemomis, teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog ginčo žemė yra valstybės išperkama. Pareiškėjos, nesutikdamos su ginčo teritorijos priskyrimu valstybinės reikšmės miškui, turėtų reikšti reikalavimą dėl šios teritorijos išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Pabrėžė, jog valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi, reikalavimus dėl tam tikros teritorijos išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų ploto pareiškėjos turi reikšti būtent minėtoms institucijoms. Kol nėra panaikinti ar pakeisti Vyriausybės nutarimai, kuriais pareiškėjų prašoma natūra grąžinti teritorija priskirta valstybinės reikšmės miškams, šiais teisės aktais turi vadovautis tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek ir kitos institucijos bei teismai.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog ginčo teritorija yra miškas, rėmėsi byloje esančiais įrodymais, bei teisės aktų nuostatų analize, t. y. Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta miško bei 3 dalyje įtvirtinta miško žemės sąvoka, todėl minėta teismo išvada yra argumentuota ir pagrįsta.
Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-499-04 šiuo atveju netaikytina, nes nagrinėjamos bylos ir cituotos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
Pareiškėjos neatsižvelgia į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. gegužės 16 d. priimdamas sprendimą bei Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2002 m. rugpjūčio 28 d. priimdamas nutartyje (prijungtos bylos) sprendė klausimą, ar yra visuomenės poreikis į dalį suplanuotos teritorijos tik pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, tačiau šioje byloje nebuvo tirta aplinkybė, jog dalis žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškams ir yra išperkama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Toks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog pats atitinkamos teritorijos priskyrimas valstybinės reikšmės miškams patvirtina visuomeninio poreikio šiai teritorijai buvimą.
Teritorijos ties Gudelių g. detalusis planas bei jo rengimo medžiaga taip pat nepatvirtina pareiškėjų teiginio, jog natūra prašoma grąžinti teritorija neturi visuomenės poreikio, nes minėtas detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 1999 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 409, t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 239, kuriuo buvusio savininko J. V. iki 1940 m. turėto žemės sklypo teritorijoje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos ir jo atstovas prašė patenkinti apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantės yra pretendentės į senelio J. V. iki nacionalizacijos Gudelių kaime (šiuo metu Vilniaus miestas) turėtos 13,63 dešimtinių žemės grąžinimą natūra.
Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu yra nustatyta nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Viena iš sąlygų atkuriant nuosavybės teises į žemę grąžinant natūrą laisvą žemę turėtoje vietoje yra ar pagal ši įstatymą žemė nėra priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemė yra priskirta valstybinės reikšmės miškui ir yra išperkama pagal atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą.
Pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad kartografuotas ginčo žemės sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Įrodymų paneigiančių šias išvadas nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliančių argumentai, kad realiai ginčo žemės sklype nėra miško nepaneigia padarytų išvadų, nes miško ribos, patvirtintos LR Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 ir 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 nėra nuginčytos. Miško realumo faktas yra reikšmingas ginčijant miško ribas. Atsakovas savo kompetencijos ribose negali keisti ribų ir privalo jomis vadovautis. Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalyje numatyta miško bei miško žemės sąvoka yra pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka keisti ar nustatyti miško ribas ir negali būti pagrindu savarankiškai pripažinti, kad žemė neapaugusi medžiais nėra miškas ir Atkūrimo įstatymo prasme yra laisva. Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu yra nustatytas visuomeninis miškų poreikis ir atskirai svarstyti šio poreikio buvimą pirmosios instancijos teismas neprivalėjo. Ankstesni šios teritorijos planavimo dokumentai iki ginčo žemės sklypo priskyrimo miškų plotams nepaneigia vėliau LR Vyriausybės patvirtintų miško ribų. Atsakovas, pagal esamą ginčo teritorijos statusą, negalėjo formuoti žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui perduodant žemės sklypą natūra pretendentams, nes žemė yra priskirta valstybės išperkamai.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris atitinka ABTĮ 88 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms sprendimas paliekamas nepakeistas o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
L. M. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.