Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje atliko nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., todėl byloje bus vertinamas paminėtas laikotarpis.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b. l. 12, 22, 24-25) nustatyta, kad 5 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas 51,46 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, jog 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 17 miegamųjų vietų, tačiau nepateikia jokių įrodymų savo teiginiui pagrįsti. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi, nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjo teigimu, gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, plastikiniai langai suskaldyti, durų staktos kiauros, buvo didelė drėgmė, kaupėsi pelėsis, buvo šalta, nes neveikė centrinis šildymas, netinkama elektros instaliacija, patalpa buvo prastai vėdinama, veikė ne visi praustuvai, nuo lubų byrėjo tinkas, lauke nuo pastato krito plytos, virtuvė neatitiko higienos normų.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015) 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio 29 d. pažymą Nr. 77-1718 (b. l. 24-25), iš kurios matyti, kad gyvenamoji patalpa, kurioje bausmę atlikinėjo pareiškėjas, bei sanitarinis mazgas vėdinami pro langus. Minėtame dokumente taip pat nurodyta, kad kamerose pelėsis gali atsirasti tik dėl pačių nuteistųjų netinkamai atlikto darbo, t. y. nuteistieji privalo savo gyvenamąją patalpą vėdinti bei ją išvalyti taip, kad ant sienų, lubų nebūtų matomas pelėsis. Minėtina, jog byloje taip pat yra dokumentai (įsakymas, aprašas, žurnalas (b. l. 39-41) pagrindžiantys nuteistųjų pareigą tvarkyti patalpas. Pažymoje taip pat nurodoma, jog įstaiga užtikrina tinkamą patalpų ir jose esančio inventoriaus, tinkamą elektros instaliacijos būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Pareiškėjo argumentas, jog gyvenamojoje patalpoje buvo šalta dėl to, kad neveikė centralizuotas šildymas, vertintinas kritiškai, kadangi 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo apgyvendintas nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., t. y. šiltuoju metų laikotarpiu, kuomet centralizuotas šildymas ir neturėjo būti įjungtas. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamos elektros instaliacijos ir virtuvės neatitikimo higienos normoms abstraktūs, pareiškėjas nenurodė kuo konkrečiai elektros instaliacija buvo netinkama, ir kokių konkrečių higienos normų nuostatų neatitiko virtuvės įrengimas.

Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, šiuo metu atsakovui paneigti. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų avarinės būklės, suskaldytų langų, kiaurų durų staktų, drėgmės, pelėsio, šalčio, netinkamos elektros instaliacijos, blogo vėdinimo, neveikiančių praustuvų, nuo lubų byrančio tinko, nuo pastato krentančių plytų, higienos normų neatitinkančios virtuvės atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamojoje patalpoje buvo daug tarakonų, blakių, kurios kandžiojo pareiškėją. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 26-29). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš į bylą pateikto 2018 m. liepos 25 d. atliktų darbų akto Nr. 07-25-004 matyti, kad kenkėjų kontrolės naikinimo darbai Pravieniškių PN-AK yra atliekami, tačiau 2018 m. liepos 25 d. 5 būrys atsisakė, jog būtų atlikti kenkėjų naikinimo darbai. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, todėl argumentai dėl patalpoje buvusių parazitų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, neįrengtos patalpos rūkymui, todėl teko kvėpuoti dūmais.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Pravieniškių PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl turėjimo kvėpuoti tabako dūmais, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, kad po pareiškėjo gyvenamąja patalpa 5 būrio 2 miegamajame įrengtas rentgeno kabinetas, su pilnai veikiančia įranga, todėl pareiškėjui pastoviai skauda galvą, kankina nemiga, sutriko mityba ir potencija.

Iš byloje pateikto Radiacinės saugos centro 2018 m. vasario 28 d. Radiacinės saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo akto Nr. 05-32 matyti, jog atlikus neplaninį patikrinimą dėl 8 nuteistųjų skundų, kuriuose išreikštas susirūpinimas dėl to, kad po nuteistųjų palatomis yra įrengtas rentgeno kabinetas (arba palata ribojasi su rentgeno kabinetu) ir kad tai gali kelti pavojų asmenų sveikatai, nustatyta, jog patikrinimo metu atlikti dozimetriniai matavimai 3 būrio 2 palatoje, 6 būrio 4 palatoje, 5 būrio 5 ir 6 palatose bei koridoriuose tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, nepatiria (b. l. 43–46). Be to, Pravieniškių PN-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio 29 d. pažyma Nr. 77-1718, Pravieniškių PN-AK 2018 m. kovo 16 d. raštas Nr. S-5821 patvirtina, jog nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas (b. l. 24–25, 42). Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje rentgeno kabinetas nebuvo naudojamas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad trūko sanitarinių įrenginių – tualetų. Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Normos), nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, jog 3-4-5-6 būrių tualete yra 4 unitazai, 4 pisuarai. Tačiau atsakovas nepateikė teismui duomenų, kiek asmenų vertinamuoju laikotarpiu buvo minėtuose būriuose (pateikė duomenis tik apie 5 būryje buvusių nuteistųjų skaičių). Pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

Pareiškėjas tai pat teigia, jog dušu galėjo pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, po sporto negalėjo nusiprausti, nes nebuvo karšto vandens.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas prašo vadovautis suformuota teismų praktika bei nurodo administracinę bylą Nr. I-2334-423/2016 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-1241-106621/2017). Pažymėtina, jog minėtoje administracinėje byloje buvo vertinamos kalinimo sąlygos Alytaus pataisos namuose, todėl nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai kalinimo sąlygų yra analogiški ar iš esmės panašūs kaip administracinėje byloje Nr. I-2334-423/2016.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Iš Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018 m. lapkričio 23 d. pažymos Nr. 73(3)-540 (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl sunkumų, kuriuos galėtų sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. 2018 m. lapkričio 28 d. medicininis pažymėjimas (b. l. 20) patvirtina, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu teikė skundus Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.