Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos ir jos atstovės įsitikinimu, nėra jokių duomenų, kad tuometiniai Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojai iki minėto įsakymo priėmimo ir nepasibaigus teisės aktu nustatytiems terminams nors kartą būtų raštu informavę pareiškėją, jog trūksta nuosavybės teisę į žemės savininko J. Š. 2,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), patvirtinančių dokumentų. Pabrėžė, kad pareiškėjos veiksmai ir teisinės situacijos suvokimas turi būti vertinami taikant protingo ir apdairaus asmens standartą, kuris negali būti aukštesnis negu reikalavimai, taikomi suinteresuotam asmeniui. Nurodė, jog iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų – pareiškėjos neinformavimo apie trūkstamus dokumentus, neinformavimo apie atkūrimo proceso eigą ir pabaigą, t. y. apie rengiamą ir priimtą Kauno apskrities viršininko įsakymą – galima daryti išvadą, jog suinteresuoto asmens veiksmai leido pareiškėjai pagrįstai manyti, kad visi jos atlikti veiksmai ir pateikti dokumentai tėvo J. Š. nuosavybės teisių atkūrimo procese, priklausantys nuo pareiškėjos valios pastangų, buvo tinkami bei pateikti nepraleidus teisės aktų nustatytų terminų, todėl iš jos nebuvo reikalaujama jokių kitų dokumentų. Paaiškino, kad iki 2018 m. lapkričio 27 d. rašto parengimo suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos niekada neužsiminė apie poreikį atnaujinti terminą papildomiems dokumentams pateikti. Pareiškėjos ir jos atstovės nuomone, nurodytos aplinkybės teismo pripažintinos svarbiomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių pareiškėja praleido nustatytą terminą pateikti trūkstamus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus į žemės savininko J. Š. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl terminas pareiškėjai atnaujintinas teismo sprendimu. Prašė prašymą patenkinti.

Atsakovės įsitikinimu, Kauno apskrities viršininko pareiškėjos neinformavimas iki 2003 m. gruodžio 31 d. dėl trūkstamų dokumentų ar 2007 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“ negavimas negali būti pripažįstami svarbiomis priežastimis nustatytam terminui atnaujinti, kadangi pareiškėja, žinodama, kad nėra pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, privalėjo veikti racionaliai, operatyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, o ne laukti 28 metus ir tik tada kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, todėl pareiškėjos veiksmai negali būti vertinami kaip rūpestingo ir apdairaus asmens, kadangi ji tik 2018 m. spalio 29 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrių, siekdama išsiaiškinti dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. Š. nuosavybės teise valdytą 2,38 ha žemę. Pabrėžė, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į archyvus dėl informacijos apie J. Š. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, jog informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų faktų, tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Pareiškėja pasirinko pasyvų elgsenos variantą, taip užkirsdama kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėja teismo prašo atnaujinti terminą dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises, pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko J. Š. iki nacionalizacijos valdytą 8 ha žemę, tačiau pateiktais į bylą dokumentais, t. y. Kauno rajono likviduotų apylinkių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtiniame dokumentų fonde rastos 1947 m. (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos išrašu, kuriame nurodyta, kad J. Š. valdė 8 ha žemės, remtis negalima, kadangi šis dokumentas rodo tik fiksuotą faktinę padėtį, kuri buvo praėjus septyneriems metams po žemės nacionalizacijos ir negali patvirtinti iki 1940 m. įvykusio nuosavybės teisinių santykių pasikeitimo, todėl daro išvadą, kad J. Š. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdė 5,61 ha žemės. Prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjos R. P. prašymą.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-816/2013, 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-882/2014). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 1991 metais pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į tėvo J. Š. (duomenys neskelbtini), valdytą 8 ha žemę. Pareiškėja kartu su šiuo prašymu taip pat pateikė ir (duomenys neskelbtini) žemių rūšiavimo sąrašus, kurie patvirtino, kad pareiškėjos močiutė R. Š. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė 5,62 ha žemės.

Kauno apskrities viršininkas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 52/19696 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisę į buvusios savininkės (pareiškėjos močiutės) R. Š. iki nacionalizacijos valdytą 5,62 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. birželio 18 d. raštu Nr. 149 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ kreipėsi į pareiškėją, informuodamas, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,38 ha žemę, taip pat paaiškino, kad pareiškėja yra praleidusi terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir kad ji gali teisminiu būdu praleistą terminą atnaujinti, bei šiuo raštu pareiškėjai buvo nustatytas trijų mėnesių terminas dokumentams, patvirtinantiems kreipimąsi į teismą, pateikti, paaiškinta, kad negavus prašomų dokumentų bus priimtas sprendimas neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į J. Š. 2,38 ha žemę.

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“ nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. (duomenys neskelbtini), valdytą 2,38 ha žemę, kadangi nebuvo pateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai.

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S6-3104 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo pareiškėją apie galimybę apskųsti Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 02-05-11464, atnaujinti praleistus terminus prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui. Su šiuo raštu registruota pašto siunta buvo išsiųstas ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 02-05-11464 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Kauno r.)“, tačiau minėti dokumentai pareiškėjai nebuvo įteikti, kadangi laiškas grįžo į skyrių kaip neatsiimtas.

Kauno apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. S6-3779 „Dėl nuosavybės teisių neatkūrimo“ kreipėsi į Kauno apskrities viršininko patarėją spaudos klausimais, prašydamas spaudoje paskelbti apie Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 02-05-11464, kuriuo pareiškėjai nuspręsta neatkurti nuosavybės teisės.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Kaip minėta, piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises ir / ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-552/2018). Teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Taigi pareiškėja, nepaisant to, kad 1991 metais buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Š. (duomenys neskelbtini), valdytą 8 ha žemę bei kartu su šiuo prašymu pateikusi (duomenys neskelbtini) žemių rūšiavimo sąrašus, kurie patvirtino, kad pareiškėjos močiutė R. Š. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė 5,62 ha žemės, turėjo vėliausiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti ir dokumentus, patvirtinančius, kad J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę. Pažymėtina, jog iš pateiktų prie prašymo dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjai turėjo būti žinoma, jog pateikti dokumentai įrodė tik R. Š. nuosavybės teisę, kadangi ji pati prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo 6 skiltyje „Kitos pastabos“ įrašė: „Žemių rūšiavimo sąrašai Š. R. 5,62 ha, 1938 m. XII.18. II t., 160 psl.“, tačiau pateikti dokumentai nepatvirtino fakto, jog J. Š. iki nacionalizacijos valdė žemę.

Faktinis terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, todėl teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja, 1991 metais pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentus, susijusius tik su jos močiute R. Š., teikė ar bent domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo jai procedūra iki pat 2003 m. gruodžio 31 d., taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja ir po 2005 metų būtų atlikusi kokius nors veiksmus, kai gavusi Kauno apskrities viršininko 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 52/19696, kuriuo jai buvo atkurta nuosavybės teisė tik į buvusios savininkės (močiutės) R. Š. iki nacionalizacijos valdytą 5,62 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), sužinojo, jog nuosavybės teisės yra atkurtos ne į visą ginčo žemės sklypą, t. y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų domėjusis žemės atkūrimo procesu dėl likusios neatkurtos žemės, nors ji 1991 metais prašymą buvo pateikusi dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 8 ha valdytą tėvo J. Š. žemę.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos atstovės teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja nežinojo, jog buvo pateikti ne visi reikalingi dokumentai, manė, kad visi jos veiksmai atlikti tinkamai, nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių praleistas terminas gali būti atnaujintinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu lemia, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir, priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi.

Pagrindinė pareiškėjos nurodoma termino praleidimo priežastis – institucija neinformavo pareiškėjos apie trūkstamus dokumentus, apie atkūrimo proceso eigą ir pabaigą, t. y. apie rengiamą ir priimtą Kauno apskrities viršininko įsakymą, taip pat pareiškėjai dokumentai buvo siųsti ne jos gyvenamosios vietos adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ar kitoms institucijoms nekilo pareiga pareiškėjos teisę teikti reikalingus dokumentus įgyvendinti už ją, o pareiškėja pati savo teisės teikti reikiamus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti tinkamai ir laiku neįgyvendino. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors veiksmų ir siekė surinkti trūkstamus dokumentus. Taigi pareiškėja šiuo atveju pati elgėsi pasyviai, nebuvo aktyvi ir aktyviai neįgyvendino įstatyme jai nustatytų teisių.

Pareiškėja, dalyvaudama nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo teisę kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo įstaigas, rinkti reikšmingus faktus apie tėvo J. Š. valdytą turtą. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad tik 2018 m. spalio 29 d. pareiškėja kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teisę į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą apie 2 ha žemę, kuriam 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 7SD-7376-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ nurodžius, kad iki įstatymo nustatyto termino nebuvo pateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, todėl Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą neatkurti jai nuosavybės teisės į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą 2,38 ha žemę ir tik po šio rašto gavimo, t. y. praėjus beveik 16 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, siekdama gauti duomenis, patvirtinančius apie tėvo J. Š. iki nacionalizacijos valdytą 5,61 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Toks elgesys nepatvirtina reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjos elgesys buvo tinkamas, rūpestingas ir apdairus praėjus beveik 16 metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo aktyviai ieškoti J. Š. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į valdytą turtą (žemę). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipdamasi į archyvus ar į žemėtvarkos institucijas ir tokios informacijos negavo dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė savo teisių įgyvendinimo, kad egzistavo objektyvios kliūtys kreiptis į archyvus dėl nuosavybės teisių dokumentų apie J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę gavimo iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo. Pažymėtina, kad informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų aplinkybių, tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Pareiškėjos kreipimasis jau po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, t. y. 2019 metais į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. kovo 12 d. pažyma Nr.R4-642 „Apie J. Š. nekilnojamąjį turtą“ pateikta į pareiškėjos advokatės J. B. 2019 m. vasario 27 d., 2019 m. kovo 7 d. prašymus), nepatvirtino, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Pareiškėja pasirinko pasyvią elgseną, taip užkirsdama kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, vertina, kad pareiškėja, turėdama subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti papildomais archyviniais dokumentais, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti dokumentų per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios terminų praleidimo priežastys.

Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomos priežastys, jog Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 18 d. raštas Nr. 149, kuriuo pareiškėja buvo informuota dėl nuosavybės atkūrimo byloje trūkstamų dokumentų, bei Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 02-05-11464, kuriuo nuspręsta neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. (duomenys neskelbtini), valdytą 2,38 ha žemę, buvo siųsti ne tuo adresu, nėra priežastys, lemiančios praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi pareiškėja Kauno apskrities viršininkui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir įrodymus bei išdėstytus argumentus pripažintina, kad pareiškėja terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, praleido dėl nesvarbių priežasčių, todėl terminas neatnaujintinas, o prašymas, kadangi jis nepagrįstas, atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).

Pareiškėja pareiškimu prašo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2-)-18-T-6077-21972 nuspręsta pareiškėjai R. P. teikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40, 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas.

Šioje byloje pareiškėjos R. P. prašymas yra atmestas kaip nepagrįstas, todėl jos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos R. P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.