- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-10-12
- Bylos Nr.
- 1A-501
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas (pirm.), Viktoras Kažys, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- S. T., R. O., G. V.
- Nukentėjusysis
- A.P.
- Advokatai
- Sergejus Pelšas
- Kategorijos
- 1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)
Teisėja V. Švedienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.5.1.; 1.2.14.7.;
LIETUVOS Apeliacinis teismas
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. spalio 12 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A.P. ir nuteistųjų S. T., G. V. bei R. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
R. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 str. 2 d., 181 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. T. ir R. O. nuteisti už tai, kad 2001 m. balandžio 30 d., apie 17 val., veikdami bendrininkų grupėje, atvyko į butą, (duomenys neskelbtini), kur R. O. grasinant A. P. panaudoti prieš jį fizinį smurtą-sumušti, S. T. dešine ranka sudavė stiprų smūgį nukentėjusiajam į krūtinę ir neturėdamas teisėto pagrindo atvirai vertė A. P. perduoti jų naudai 600 JAV dolerių (2400 Lt), tai maskuodami suteiktomis rekomendacijomis sudarant 2001 m. vasario 12 d. pasaugos sutartį tarp V.R. ir UAB „Nepeta“ direktoriaus A. Š.
Taip pat R. O. ir G. V. nuteisti už tai, kad 2001 m. gegužės 2 d., apie 17 val., nukentėjusiajam A. P. neįvykdžius reikalavimo, veikdami bendrininkų grupėje, o R. O. tęsdamas nusikalstamą veiką, vėl atvyko į tą patį butą, kur grasino A. P. panaudoti fizinį smurtą-smarkiai sumušti, ir dešine koja spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną ties krūtine, G. V. stovint šalia ir pasyviai palaikant jo veiksmus, ir tuo pat metu neturėdami teisėto pagrindo atvirai vertė A. P. perduoti jų naudai 600 JAV dolerių (2400 Lt), tai užmaskuodami suteiktomis rekomendacijomis sudarant minėtą pasaugos sutartį tarp V. R. ir A. Š. .
Šalies argumentai
Nukentėjusysis A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo nuosprendį, nes byloje nėra įrodymų, kad nuteistieji S. T. , R. O. ir G. V. padarė nusikalstamą veiką. Mano, kad nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, įrodymai, pagrindžiantys šias išvadas, įvertinti netinkamai. Teismas nepagrįstai vadovavosi parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie yra nenuoseklūs, o ikiteisminis tyrimas atliktas neobjektyviai ir šališkai. Teismas neatsižvelgė į apelianto prašymus nutraukti baudžiamąją bylą. Nurodo, kad B. Š. ir V. R. ketino kurti bendrą verslą ir įdarbinti apeliantą. Šiam verslui buvo reikalingos patalpos, kurias padėjo surasti apelianto draugai G. V. ir R. O. Buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis su UAB „Nepetos“ direktoriumi A. Š. , tačiau verslas nesisekė, pinigų pagal pasaugos sutartį nei apeliantas, nei B. Š. , nei V. R. niekam nemokėjo. Norėdamas išvengti nemalonių įsipareigojimų, jis su B. Š. susitarė pagąsdinti nuteistuosius, kad jie neprimintų skolų. Tuo tikslu B. Š. susitarė su pažįstamais policijos pareigūnais, kurie techninių priemonių pagalba bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2001 m. gegužės 2 d., apie 17 val., užfiksavo pokalbį ir sulaikė nuteistuosius. Teigia, kad pareiškimą parašė įtakotas policijos pareigūnų. Mano, kad toks techninių priemonių panaudojimas buvo neteisėtas, o pokalbių turinys ir forma nėra psichologinis smurtas. Jo pažįstamas R. O. savo kasdieninėje kalboje naudoja necenzūrinius išsireiškimus, todėl jo kalbos maniera apeliantui nekėlė jokio realaus pavojaus. Nurodo, kad jo niekas nemušė, jam jokie sužalojimai nepadaryti, o bylą tyrusi pareigūnė suformulavo sąvoką „psichologinis smurtas“, įteigė pasirašyti atsisakymą dėl akistatų bei nurodė pasirašyti visuose dokumentuose. Tačiau jis užrašytų tekstų neįsisavino, nes jo lietuvių kalbos žinios yra blogos. Nurodo, kad bylą tyrusi pareigūnė teisme parodė, kad apeliantas parodymus davė laisva valia, tačiau byloje yra pareiškimai ir nutarimai atvesdinti apeliantą, todėl jos parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes ji suinteresuota apginti padarytus neteisėtus savo veiksmus. Parodymas atpažinti R. O. ir S. T. yra niekinis, nes jie yra jo pažįstami, o protokoluose užfiksuoto teksto apeliantas neskaitė.
Nuteistasis S. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo nuosprendį, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Nukentėjusįjį A. P. pažįsta, jų tarpusavio santykiai buvo draugiški. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis parašė pareiškimą tik sulaikius G. V. ir R. O. Be to, byloje yra Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pažyma, kad bylą apelianto atžvilgiu reikia nutraukti, nes nėra surinkta pakankamai įrodymų. Teigia, kad nukentėjusysis A. P. ir liudytojas B. Š. apkalbėjo apeliantą, jiems gėda susitikti su juo ir todėl nėra atliktos akistatos. Liudytojas B. Š. teisme patvirtino, kad jis buvo priverstas duoti parodymus prieš apeliantą.
Nuteistasis R. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantas nurodo, kad 2001 m. A. P. , V. R. ir B. Š. sugalvojo pradėti verslą, todėl A. P. paprašė jo ir G. V. surasti patalpas. Apeliantas supažindino A. P. su A. Š. , po ko buvo sudaryta pasaugos sutartis. Kadangi nei A. P. , nei B. Š. , nei V. R. sutartyje nurodytų mokesčių nesumokėjo, todėl sutartis buvo nutraukta. A. Š. pranešė apie tai apeliantui, kuris A. P. ir V. R. liepė viską išsiaiškinti. Tuo metu B. Š. buvo iškelta kita baudžiamoji byla ir jis dažnai bendravo su policijos pareigūnais, kuriems jis papasakojo apie šią situaciją. Policijos pareigūnai A. P. pažadėjo, kad jie tik pagąsdins jo pažįstamus. Taip pat jie nurodė A. P. suorganizuoti susitikimą su apeliantu ir G. B. Š. bute, kuriame buvo prijungta aparatūra. Į šį butą atvyko apeliantas, A. P. , G. V. ir B. Š. , visi sėdėjo virtuvėje prie stalo. Kadangi jie visi buvo ilgą laiką geri pažįstami, todėl pokalbyje buvo naudojami ir keiksmažodžiai. Pokalbio metu A. P. , B. Š. ir V. R. buvo liepta nuvažiuoti pas A. Š. ir suderinti sutarties nevykdymo sąlygas. Jokio reikalavimo perduoti pinigus jo ir G. V. naudai nebuvo. Tačiau tuo metu į virtuvę atėjo policijos pareigūnai ir sulaikė jį bei G. V. .
Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti 1961 m. BPK 125, 130, 135 ir 198¹ str. bei Operatyvinės veiklos įstatymo 4 str. reikalavimai, nes policijos pareigūnai, nepriėmę iš A. P. jokio pareiškimo, iki baudžiamosios bylos iškėlimo atliko tardyminius veiksmus. Be to, A.P. policijos pareigūnams nurodė konkrečius asmenis, jo pateikta informacija turėjo būti patikrinta, nes nebuvo aišku ar įvykis susijęs su civiliniais santykiais ar yra nusikaltimo požymių. Todėl apeliantas teigia, kad pareigūnų atlikti veiksmai yra neteisėti ir gauta pažeidžiant įstatymus informacija negali būti laikoma įrodymais. Ikiteisminis tyrimas atliktas tendencingai, vienašališkai, nepagrįstai nepatikrintos nuteistųjų pateiktos įvykio versijos. Teisme apklaustas policijos pareigūnas V. Č. nuslėpė, kad tuo pačiu metu tyrė baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo B. Š. atžvilgiu, skirtingai paaiškino A. P. atvykimo į policijos komisariatą aplinkybes, priimtame pareiškime nenurodė, kad A. P. buvo žinomi asmenys, su kuriais jis bendravo dėl skolos grąžinimo. V. Č. parodė, kad policijos komisariate A. P. laisvai kalbėjo ir rašė lietuvių kalba. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo apklausoje dalyvavo vertėjas, o A. P. protokole įrašė įrašus bei pasirašė rusiškai. Teisme A. P. parodė, kad lietuvių kalbos nežino, ja nerašo. Apeliantas nurodo, kad byloje du kartus atliktos fonoskopinės ekspertizės išvados yra priešingos. Byloje yra nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą apelianto, S. T. ir G. V. atžvilgiu, pagal 1961 m. BK 273 str. 2 d., dėl turto prievartavimo, padaryto 2001 m. vasario-balandžio mėn., nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties. Nors šis nutarimas yra nepanaikintas, tačiau už šį nusikaltimą jis yra nuteistas kartu su S.T. Nepagrįstai neatliktas parodymų patikrinimas vietoje tam, kad nustatyti kokio dydžio yra B. Š. virtuvė, kaip sėdėjo prie stalo pokalbio dalyviai, ar esant tokiai padėčiai apeliantas galėjo koja smogti A. P. Nurodo, kad teismo medicinos specialistai nerado jokių sužalojimų, padarytų A. P. . Teigia, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 181 str. 2 d., nes byloje yra sutartis, pagal kurią A. P. turėjo sumokėti UAB „Nepeta“ 4200 Lt. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantas būtų reikalavęs pinigų savo naudai. Pokalbio stenogramoje yra užfiksuota, kad A. P. reikia nuvažiuoti pas UAB „Nepeta“ direktorių A. Š. ir su juo atsiskaityti. Jokių savanaudiškų paskatų apelianto veiksmuose nėra. Apeliantas buvo atsakingas už tai, kad A. Š. jo rekomenduoti asmenys nesąžiningai pasielgė, neįvykdė savo pažadų ir neatsiskaitė su bendrove. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad kadangi A. P. ir B. Š. pakeitė parodymus teisme, todėl reikia remtis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas nurodo, kad A. P. jau ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs kokiomis aplinkybėmis buvo iškelta baudžiamoji byla, kad jokio smurto niekas prieš jį nenaudojo, jis norėjęs policijos pagalba pagąsdinti savo draugus, kad nereikėtų atiduoti skolos. Nepagrįstai neištirta aplinkybė ar būnant mažoje virtuvėje prie stalo yra įmanoma suduoti A. P. smūgį taip, kad neliktų jokių sužalojimų. Apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodyta jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.
Nuteistasis G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia tais pačiais motyvais, nurodytais R. O. apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad A. P. yra jo vaikystės draugas, jie kartu mokėsi vienoje mokykloje, apeliantas dalyvavo A. P. vestuvėse, jų tėvai yra pažįstami. Taip pat nurodo, kad byloje yra neteisingi ir nepatikrinti duomenys apie tai, kad G. V. yra įsigijęs butą, priklauso nusikalstamam susivienijimui, verčiasi narkotikų prekyba. Apeliantas teigia, kad ši informacija yra apie kitą asmenį, nes skiriasi jų gimimo metai ir asmens kodas. Mano, kad jo veiksmuose gal ir galėjo būti požymiai nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 214 str., tačiau prašo bylą jo atžvilgiu nutraukti, vadovaujantis BPK 327 str. nuostatomis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai bei nukentėjusysis prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. T. skundas tenkinamas, o nukentėjusiojo ir nuteistųjų G. V. ir R. O. skundai tenkinami iš dalies.
Skundžiamame nuosprendyje, išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, analogiškai kaip ir kaltinamajame akte, nurodyta, kad S. T. ir R. O. 2001 m. balandžio 30 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini), grasindami pavartoti ir pavartodami smurtą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai vertė perduoti jų naudai 600 JAV dolerių, tai maskuodami suteiktomis rekomendacijomis sudarant 2001 m. vasario 12 d. pasaugos sutartį tarp V.R. ir UAB ,,Nepeta“ direktoriaus A. Š. .
Po to 2001 m. gegužės 2 d. apie 17 val. toje pačioje vietoje A. P. neįvykdžius reikalavimo, G. V. ir R. O. (pastarasis tęsdamas nusikalstamą veiką) atliko nukentėjusiojo atžvilgiu analogiškus veiksmus.
Taigi, iš nuosprendžio aprašomosios dalies seka, kad S. T. nusikalstamą veiką A. P. atžvilgiu padarė tik 2001 m. balandžio 30 d.
Ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, kad organizavo, kurstė, padėjo ar kitaip prisidėjo prie turto prievartavimo 2001 m. gegužės 2 d. Pažymėtina ir tai, kad S. T. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią padarė organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime. Iš to seka, kad S. T. pagrįstai nebuvo ir negalėjo būti inkriminuota nusikalstama veika, kurią G. V. ir R. O. padarė 2001 m. gegužės 2 d.
2003 m. balandžio 28 d. Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK 2 STS tardytoja L.P. savo nutarimu R. O. , S. T. ir G. V. atžvilgiu atsisakė iškelti baudžiamąją bylą dėl turto prievartavimo, padaryto 2001 m. vasario-balandžio mėn. laikotarpyje, nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties, nors iš nutarimo aprašomosios dalies seka, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog paminėti asmenys nurodytu laikotarpiu prievartavo A. P. turtą.
Galima įvairiai vertinti šio procesinio sprendimo pavadinimą ir turinį. Tačiau nekyla abejonių, kad iškeltoje baudžiamojoje byloje, kurioje parengtinis tyrimas buvo atliekamas pagal senojo BPK normas, joks atsisakymas iškelti baudžiamąją bylą negalėjo būti priimtas. Akivaizdu, kad tardytoja šioje dalyje turėjo nutraukti baudžiamąją bylą. Bet kokiu atveju priimto procesinio sprendimo prasmė yra vienareikšmiška – baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2001 m. vasario-balandžio mėnesį, apeliantų atžvilgiu yra užbaigtas. Užbaigus procesą, antrą kartą jis negali būti pradedamas. Išimtinais atvejais jis gali būti atnaujinamas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar kompetentingam pareigūnui ar teismui panaikinus sprendimą užbaigti procesą. Jokių naujų aplinkybių byloje nepaaiškėjo, o paminėtas procesinis sprendimas nebuvo pakeistas ar panaikintas.
Pagal senąjį BPK tardytojas buvo savarankiška procesinė figūra ir turėjo teisę priimti nutarimą užbaigti procesą. Tokį sprendimą paminėta tardytoja ir priėmė. Tai, kad 2002 m. BPK 3 str.1 d. 8 p. ir senojo BPK 5 str. nurodyti ne tie patys subjektai, galintys priimti procesinį sprendimą, darantį baudžiamąjį procesą negalimu, nereiškia, jog paminėtas 2003 m. balandžio 28 d. nutarimas neturi juridinės galios.
Kolegija gali daryti tik prielaidą, kad tardytoja šiuo nutarimu siekė užbaigti procesą dėl kitų 2001 m. vasario-balandžio mėnesį padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau iš nutarimo rezoliucinės dalies seka, kad baudžiamasis procesas yra užbaigtas dėl visų 2001 m. vasario-balandžio mėnesiais padarytų veikų, t.y. ir dėl 2001 m. balandžio 30 d. padarytos veikos.
Nustačius, kad baudžiamojoje byloje yra aplinkybė, daranti baudžiamąjį procesą negalimu (BPK 3 str. 1 d. 8 p.), nebėra prasmės išsamiau vertinti teismo išvadų, susijusių su nuteistiesiems inkriminuotų veikų padarymu 2001 m. balandžio 30 d. Kolegija pažymi tik tai, kad pats teismas pripažįsta, jog nukentėjusiojo ir liudytojo B. Š. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o nuteistieji savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigia.
Pagal BPK 20 str. prasmę kaltinamojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo, taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kuris pagal savo įrodomąją vertę nenusileidžia liudytojo ar nukentėjusiojo parodymams. Tam, kad paneigti kaltinamųjų parodymus nepakanka vien jais netikėti. Būtina, kad šiuos kaltinamųjų parodymus paneigtų kiti objektyvūs ir patikimi įrodymai. Akivaizdu, kad tokiais įrodymais A. P. ir B. Š. parodymai negali būti laikomi. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, jokių kitų įrodymų, taigi ir įrodymų visumos dėl 2001 m. balandžio 30 d. padaryto tariamo turto prievartavimo byloje nėra. Taigi, bet kokiu atveju, pripažinti R. O. ir S. T. kaltais dėl jiems inkriminuojamo turto prievartavimo, padaryto 2001 m. balandžio 30 d, nėra pagrindo.
Skirtingai nuo aptarto atvejo, 2001 m. gegužės 2 d. R. O. ir G. V. padaryta nusikalstama veika, apie kurios juridinį įvertinimą bus pasisakyta vėliau, yra įrodyta. Darydama tokią išvadą, kolegija remiasi byloje surinktų įrodymų visetu. Vertinant A. P. ir B. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kolegija jais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitiems savarankiškiems ir teisėtais būdais gautiems įrodymams. Tokiais įrodymais apygardos teismas pagrįstai pripažino protokolą apie techninių priemonių panaudojimą ir stenogramą prie šio protokolo (b.l. 31-35 t. 1) bei liudytojų V.Č., G.D., A.D. parodymus.
Priešingai nei teigia apeliantai, šių įrodymų analizė, o ypač 2001 m. gegužės 2 d. pokalbio turinys leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nuteistieji R. O. ir G. V. grasindami panaudoti smurtą ir jį panaudodami reikalavo, jog A. P. sumokėtų 600 JAV dolerių pasaugos mokesčio A. Š.
Todėl yra naivūs ir neįtikinami nukentėjusiojo ir kitų apeliantų teiginiai, kad grasinimas nužudyti, daužyti lazdomis per galvą, uždaryti rūsyje gali būti vertinamas kaip draugiškas ir kasdieninis pažįstamų asmenų pokalbis.
Neatitinka tikrovės apeliantų ir nukentėjusiojo teiginiai, kad pastarojo apklausose nedalyvavo vertėjas. Iš byloje esančių nukentėjusiojo apklausų protokolų seka, kad šiose apklausose vertėjas dalyvavo. Prierašų rusų kalba padarymas šiuose procesiniuose dokumentuose nereiškia, kad apklausų protokolai A. P. nebuvo išversti.
Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas, kurio turinys jam be jokios abejonės yra žinomas ir suprantamas, taip pat yra surašytas lietuvių kalba.
R. O. yra neteisus, teigdamas, jog V.Č. nuslėpė aplinkybę, kad tuo pačiu tyrė baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo, kurioje figūravo B. Š. Šią aplinkybę paminėtas liudytojas nurodė ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 161 t. 1) ir teisme.
Esminių skirtumų A.Č. ir A. P. parodymuose dėl pastarojo atvykimo į PK aplinkybių nėra.
Kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad daryti draugų ar pažįstamų asmenų atpažinimus šiuo atveju nebuvo jokios prasmės. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. O. , G. V. ir nukentėjusysis neneigia, kad 2001 m. gegužės 2 d. apie 17 val. buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino specialisto išvadą (b.l. 20-26 t. 3), iš kurios seka, kad minėto pokalbio įrašas nėra sumontuotas, o jame užfiksuotas R. O. balsas.
Iš tiesų byloje esanti ekspertizės išvada (b.l. 58-61 t. 1) skiriasi nuo jau paminėtos specialisto išvados. Ekspertizės išvada yra tikimybinė. Be to, ekspertas šiuo atveju disponavo nepakankamu kiekiu tinkamų lyginamųjų balso pavyzdžių, reikalingų tyrimui atlikti, jam nebuvo pateikta techninė priemonė, su kokia buvo daromas garso įrašas. Papildomi balso pavyzdžiai ir paminėta techninė priemonė buvo pateikti tik specialistui. Tai leidžia daryti išvadą, jog specialisto atliktas tyrimas yra išsamesnis ir objektyvesnis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog be nukentėjusiojo, liudytojo B. Š. , nuteistųjų R. O. bei G. V. bute buvo dar kiti asmenys.
Taip pat nekyla abejonių dėl to, kad A. P. galėjo grasinti tik R. O. , o ne atvirkščiai.
Nusikaltimo padarymo metu galiojęs BPK ir 1997 m. gegužės 22 d. Operatyvinės veiklos įstatymas nereglamentavo nukentėjusiojo ir kaltininko pokalbių įrašymo ir pasiklausymo tvarkos. Šios tvarkos nereglamentuoja ir 2002 m. BPK ir 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ne stacionari pasiklausymo technika B. Š. bute buvo įrengta jam sutinkant. Nukentėjusysis taip pat sutiko, kad jo rūbuose būtų paslėptas pasiklausymo ir įrašinėjimo įrenginys. Kolegijos nuomone, toks operatyvinės technikos panaudojimas pagal analogiją turi būti prilygintas telefoninių pokalbių pasiklausymui, esant nukentėjusiojo ar liudytojo sutikimui kai nesinaudojama ryšių telekomunikacijų operatorių paslaugomis ar įrengimais. Tokio pasiklausymo tvarką reglamentavo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs BPK 198² str. Šiam pasiklausymui nebuvo reikalinga ir nėra reikalinga (2002 m. BPK 154 str. 4 d.) jokia tam įgalioto asmens sankcija.
Galima daryti prielaidą, kad protokolas apie techninių priemonių panaudojimą buvo surašytas po baudžiamosios bylos iškėlimo, tačiau jau esant raštiškam nukentėjusiojo pareiškimui apie rengiamą nusikaltimą. Tokiu atveju protokolą surašęs asmuo turėjo vadovautis ne atitinkama BPK norma, bet Operatyvinės veiklos įstatymu. Tačiau ši aplinkybė paminėto protokolo nedaro niekiniu ir nekliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes būtent 1997 m. gegužės 22 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 4 str. buvo numatyta, kad operatyvinių veiksmų pagrindas yra pirminė patikrinta informacija apie rengiamą sunkų nusikaltimą arba šį nusikaltimą rengusį asmenį. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad tokią informaciją operatyviniams darbuotojams suteikė A. P. ir B. Š. .
Bet kokiu atveju (panaudojus technines priemones iki bylos iškėlimo ar po jos iškėlimo) protokole ir stenogramoje užfiksuoti duomenys laikytini leistinais įrodymais baudžiamojoje byloje. Todėl teigti, kad buvo pažeisti paminėto įstatymo 4 str. ar senojo BPK 125, 130, 135, 198¹ str.str. reikalavimai nėra pagrindo.
Tikrinti ar standartinio buto virtuvėje vienas asmuo gali suduoti kitam smūgį koja į krūtinę nėra reikalo, nes tokios aplinkybės nustatinėjimas aiškiai išeitų už įrodinėjimo ribų.
Taip pat nekyla abejonių, kad ne kiekvienas smūgio sudavimas sukelia kūno sužalojimus. Tokios išvados padarymui nereikalingos jokios specialios medicininės žinios.
Kad A. P. atžvilgiu 2001 m. gegužės 2 d. buvo naudojamas smurtas seka iš paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtina liudytojų V.Č., G.D., A.D. parodymai.
Apygardos teismas G. V. ir R. O. nusikalstamą veiką, padarytą 2001m. gegužės 2 d. kvalifikavo pagal BK 25 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. Tačiau nuosprendyje nėra nei vieno žodžio, pagrindžiančio tokį apeliantų veiklos juridinį įvertinimą, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad reikalavimas perduoti pinigus buvo susijęs su turtiniais teisiniais santykiais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte išaiškinta, kad reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurios interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę.
Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant 1961 m. BK 214 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.
Kai toks reikalavimas yra nelygiavertis prievolei, spręstina, ar veikoje nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties. Tuomet turto prievartavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutarties nurodymų.
Byloje nustatyta, kad A. P. ir V.R. A. Š. liko skolingi 2800 Lt pagal pasaugos sutartį. Šią aplinkybę patvirtina visi bent kiek apie nuomos sutartį informuoti asmenys (A. P. , V.R., A. Š. , B. Š. bei nuteistieji). Taip pat neginčijamai nustatyta, kad 600 JAV dolerių (apie 2400 Lt) R. O. ir G. V. reikalavo ne sau. Tai jie darė ne maskuodami suteiktomis rekomendacijomis, sudarant 2001 m. vasario 12 d. sutartį, bet realiai reikalaudami atsiskaityti su A. Š. Būtent tokio pobūdžio pokalbio turinys užfiksuotas jau paminėtoje pokalbio išklotinėje.
Iš baudžiamosios bylos taip pat seka, kad reikalavimas perduoti turtą savo pinigine išraiška buvo net mažesnis už neįvykdytą prievolę. Šis reikalavimas buvo grindžiamas sutartiniais teisiniais santykiais bei natūraliu šios sutarties tarpininko garbės ir savo atsakomybės suvokimu. Todėl laikyti šį reikalavimą neteisėtu ar savanaudišku nėra pagrindo.
Tai, kad A. Š. nebesitikėjo atgauti UAB ,,Nepeta“ teisėtai priklausančius pinigus ir jo teigimu šių pinigų nereikalavo, veikos juridiniam įvertinimui neturi jokios reikšmės, nes tokia teisė numatyta sutarties 3 punkte (b.l. 143-145 t. 1).
Kolegija atsargiai vertina liudytojo A. Š. parodymus esą jis pinigų iš A. P. ar V.R. nereikalavo. Teigti priešingai jis negali dėl akivaizdžios priežasties – baimės, kad baudžiamasis persekiojimas gali būti pradėtas ir jo atžvilgiu.
Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. V. ir R. O. veikoje nėra turto prievartavimo sudėties. Nuteistųjų veika atitinka klasikinį savavaldžiavimo atvejį.
Kolegija daro išvadą, kad šie nuteistieji nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą – grasinant sumušti, o R. O. suduodant nukentėjusiajam A. P. į krūtinę, savavališkai vykdė A. P. pripažįstamą, bet nerealizuotą A. Š. atstovaujamos UAB ,,Nepeta“ teisę gauti dalį – 600 JAV dolerių (2400 Lt) mokesčio už pasaugos paslaugas, suteiktas pagal 2001 m. vasario 12 d. pasaugos sutartį.
Todėl, keičiant nuosprendį, nuteistųjų G. V. ir R. O. veika, padaryta 2001 m. gegužės 2 d., iš BK 25 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. perkvalifikuotina į BK 294 str. 2 d., kadangi šis baudžiamasis įstatymas numato švelnesnę atsakomybę nei 1961 m.BK 214 str. 2 d. (nenumato papildomos bausmės – baudos).
Šio nusikaltimo sudėčiai nėra būtina, kad visi bendrininkai nukentėjusiojo atžvilgiu naudotų smurtą ar psichinę prievartą. Pakanka, kad tai darytų bent vienas iš jų, o kiti tai suvoktų ir tam pritartų. Todėl G. V. nusikalstama veika taip pat kvalifikuotina pagal BK 294 str. 2 d.
Nuteistieji veikė paprastoje bendrininkų grupėje. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Todėl nėra reikalo nuteistųjų nusikalstamą veiką dar papildomai kvalifikuoti pagal BK 25 str. 2 d.
Skiriant nuteistiesiems bausmes, be aplinkybių nurodytų BK 54 str. 2 d., kolegija atsižvelgia į kiekvieno nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme, nukentėjusiojo poziciją, apeliantų sveikatos būklę, šeimyninę padėtį, ankstesnius teistumus. Todėl jiems skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės artimos sankcijos vidurkiui.
Kolegija, skirdama R. O. bausmę, nesiremia nepatikrintais ir prieštaringais duomenimis apie jo priklausymą nusikalstamam susivienijimui, vertimąsi narkotikų prekyba. Šiais duomenimis nesirėmė ir apygardos teismas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2 p., 326 str. 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalį dėl nusikalstamos veikos padarytos 2001 m. balandžio 30 d. panaikinti ir šioje dalyje baudžiamąją bylą S. T. ir R. O. atžvilgiu nutraukti.
R. O. ir G. V. nusikalstamą veiką, padarytą 2001 m. gegužės 2 d. iš BK 25 str. 2 d. ir 181 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 294 str. 2 d. ir paskirti bausmes:
R. O. – laisvės atėmimą dvejiems metams.
G. V. – laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Kardomąją priemonę – suėmimą S. T. panaikinti, paleidžiant jį teismo salėje.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.