Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-384-544/2010

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-06-14
Bylos Nr.: 2A-384-544/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Valiulienė (pirm.), Birutė Jonaitienė, Ramunė Čeknienė (pran.)
Ieškovas: Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo, Panevėžio
Atsakovas: B. P., Panevėžio apskrities viršininko administracijos

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-384-544/2010

Teisėjas Virginijus Skaraitis Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 22.4; 30.4.1; 30.5; 41; 114.11; 121.18;

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Remigijui Senkui, atsakovui B. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-783-2010 pagal ieškovų Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, VĮ Kupiškio miškų urėdijos ieškinį atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, B. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl 2001-01-30 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. 305ž patvirtinto sąrašo eil. Nr. 1 dalies, 2001-03-09 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. 663ž patvirtinto sąrašo (2 priedo) eil. Nr. 9 dalies, 2001-03-09 Panevėžio apskrities viršininko sprendimo Nr. 16-73203-11783 dalies, 2001-05-11 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. AG-1470 dalies pripažinimo negaliojančiais ir panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovai ieškiniu atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai (toliau – Panevėžio AVA), B. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, prašė: pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2001-01-30 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. 305ž „Dėl žemės sklypų, suprojektuotų Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtinimo“ patvirtinto piliečių, kuriems Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinėje vietovėje 2001 m. suformuoti miško sklypai pagal papildomai pateiktus prašymus, sąrašo Eil. Nr. 1 dalį dėl valstybinės reikšmės miško (3,81 ha); panaikinti 2001-01-30 Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. 663ž patvirtinto sąrašo 2 priede eilutės Nr. 9 dalį dėl valstybinės reikšmės miško (3,81 ha); pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2001-03-09 Panevėžio apskrities viršininko sprendimo Nr. 16-73203-11783 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. P.“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško (3,81 ha) perdavimo neatlygintinai; pripažinti negaliojančia 2001-05-11 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1470 dalį, kuria B. P. paveldėjo valstybinės reikšmės mišką (3,81 ha); taikyti restituciją natūra ir įpareigoti B. P. grąžinti valstybei 3,81 ha valstybinės reikšmės miško sklypą. Nurodė, kad 2001-01-30 ginčijamu įsakymu Nr. 305ž buvo patvirtintas piliečių, kuriems Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinėje vietovėje 2001 m. suformuoti miško sklypai pagal papildomai pateiktus prašymus, sąrašas, tame tarpe – ir J. P. patvirtintas suprojektuotas miško sklypas. 2001-03-09 Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. 663ž 1.2 punktu buvo patvirtintas sąrašas (2 priedas) asmenų, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės, miško sklypai. Šio sąrašo eilutės Nr. 9 J. P. perduotinas neatlygintinai (11,6 ha) miškų ūkio paskirties žemės sklypas. 2001-03-09 Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. 16-73203-11783 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. P.“ perduotas nuosavybėn neatlygintinai 4,30 ha žemės sklypas Kupiškio rajone, Puznos miško kadastro vietovėje, Klingų km (unikalus Nr. 5733-0001-0070, projekto plane sklypo Nr. 65-2). Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenis iš šio ploto 3,81 ha yra pamatuota valstybinės reikšmės miškų plote Alizavos girininkijos kvartalo Nr. 72, sklypų Nr. 9a, 10a. Šį sklypą pagal 2001-05-11 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. AG-1470 paveldėjo atsakovas B. P.. J. P. nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį sklypą, iš kurio 3,81 ha miško LRV 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Minėtas miško plotas inventorizuotas valstybinės miškų inventorizacijos, vykusios 1984 ir 1998 metais. Teigia, jog ginčijamos administracinių aktų dalys priimtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas: Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 d., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str., Žemės reformos įstatymo 14 str., Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. bei LRV 1997-10-23 nutarimą Nr. 1154. Todėl, vadovaujantis CK 1.80 str., minėti aktai pripažintini negaliojančiais, taip pat turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t .y. taikytina restitucija ir 3,81 ha žemės sklypas išreikalautas iš svetimo neteisėto atsakovo valdymo. Todėl 2001-05-11 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. AG-1470 dalis taip pat turėtų būti pripažinta negaliojančia nuo jo išdavimo momento, nes ji neteisėta ir prieštarauja aukščiau minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn. Pripažinus negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, taikytina restitucija natūra ir sklypo dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, gražintina valstybės nuosavybėn, nes atsakovas B. P. nuosavybėn ją įgijo neatlygintinai (LR CK 1.80 str. 2 d. 4 d., 4.96 str. 3 d., 1 t., b. l. 3-7, 2 t., b. l. 61-65).

Žemesnės instancijos teismas

Kupiškio rajono apylinkės teismas 2010-02-25 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas atmetė atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau kreiptis į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali per 30 dienų terminą, kuris skaičiuojamas nuo momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Tik 2009-03-16 surinkti duomenys leido daryti išvadą, kad yra pažeistas viešas interesas, o ieškinys šioje byloje pareikštas 2009-03-25, t.y. nepraleidus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatyto 30 dienų termino. Teismas, vadovaudamasis Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemos fragmentu, LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009-02-17 pažymą Nr. , LR Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu Nr. P0902-0013, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009-05-25 pažyma 573, 1999-02-10 perdavimo-priėmimo aktu pripažino, kad ginčo dalykas (3,81 ha miško) patenka į LRV 1999-02-04 nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl, vadovaudamasis LR Konstitucijos 47 str., LR Miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR Žemės įstatymo 4 str., pripažino negaliojančiais ir panaikino ginčijamas minėtų administracinių aktų dalis, kuriomis J. P. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,81 ha ploto valstybinės reikšmės miško sklypą, esantį Kupiškio rajone, Alizavos sen., Klingų kaime; pripažino negaliojančia ir panaikino 2001-05-11 Kupiškio rajono notarų biuro notaro patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. AG-1470 dalyje dėl 3,81 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 5733-0001-0070, kadastrinis Nr. 5733/0001:70, dalies, taikė restituciją ir grąžino valstybei žemės sklypo, esančio Kupiškio rajone, Alizavos sen., Klingų kaime, unikalus Nr. 5733-0001-0070, kadastrinis Nr. 5733/0001:70, 3,81 ha dalį (3 t., b. l. 30-40).

Atsakovė Panevėžio AVA prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-25 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Mano, kad šis sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes tiksliai nustatyti, kokia grąžinto J. P. miško dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus galima tik atlikus kadastrinius matavimus, nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje įbraižyto miško ir galbūt užimamo privataus miško sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje. Šiuo atveju pateikti galbūt užimamo ploto skaičiavimai tėra tik grafinio pobūdžio. Teismas neteisingai vertino Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo aprašo patvirtinto LRV 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369, 13.1-13.4 punktų nuostatas ir nepagrįstai teigė, kad šis nutarimas nenumato valstybinės reikšmės miško schemos tikslinimo, jei nuosavybės teisė atkurta valstybinės reikšmės miško plote. Patvirtintame apraše nėra tokio draudimo, o tik nurodyta, kad schemos gali būti tikslinamos atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ir jos metu nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčius. Šiuo atveju nustatyta, kad valstybinės reikšmės miško riba inventorizacijos metu pakitusi, o VĮ Kupiškio miškų urėdija neadministravo šios miško 3,81 ha miško dalies. Teikti pasiūlymus dėl valstybinės tikslinimo galėjo schemos rengėjas Valstybinė miškotvarkos tarnyba. Be to, teismas nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad LR Aplinkos ministro 2008-09-03 raštu Nr. (12-2)-D8-7667 pateiktuose Metodiniuose nurodymuose miškų urėdijoms valstybinės reikšmės miškų plotų ir privačių miško valdų ribų neatitikimas nustatyti pabrėžia, jog miškų urėdijos turi skubiai nustatyti visus valstybinės reikšmės miškų plotų ir privačių miško valdų ribų neatitikimus siekdamos užtikrinti sklandų valstybinės miško žemės sklypų formavimą ir registravimą Nekilnojamojo turto registre bei šių miškų perėmimą valdyti patikėjimo teise. Valstybinės reikšmės miško sklypas (projektas Nr. 76), esantis greta J. P. grąžinto miško sklypo, iki šio rašto gavimo jau buvo nustatyta tvarka suprojektuotas ir patvirtintas Panevėžio apskrities viršininko 2007-11-27 įsakymu Nr. Ž-4894. Su suprojektuotomis valstybinės reikšmės miško ribomis VĮ Kupiškio miškų urėdija sutiko. Įvertinus minėtas aplinkybės mano, kad, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, susidariusią problemą galima spręsti ne naikinant priimtus administracinius aktus, o pasinaudojant valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo apraše, patvirtintame LRV nutarimu Nr. 1369, numatytomis galimybėmis patikslinti valstybinės reikšmės miškų schemą. Teismas nelaikė reikšminga aplinkybe, kad Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-30 įsakymu Nr. Ž-305ž „Dėl žemės sklypų, suprojektuotų Kupiškio raj. Alizavos sen. Puznos miško kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte patvirtinimo“, patvirtintas, suprojektuotas perduotinas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis miško sklypas J. P. projektinis Nr. 65-2, kadastro Nr. 5733/0001:70, Klingų kaime buvo suderintas su valstybės įmone Kupiškio miškų urėdija, kaip buvo reikalaujama Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos, patvirtintos LRV 1998-04-01 nutarimu Nr. 385, 20 punkte. LR Aplinkos ministerijos 1998-06-09 rašte Nr. 1-01-1657, adresuotame apskričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentams, rajonų žemėtvarkos skyriams, miškų urėdijoms ir nacionaliniams parkams, pabrėžta, kad visi žemėtvarkos projektai, kuriuose yra projektuojama grąžinti miškus natūra arba suteikti juos nuosavybėn kitais įstatymų numatytais atliginimo būdais, turi būti derinami su miškų urėdijomis bei nacionaliniais parkais (3 t., b. l. 46-48).

Atsiliepimas

Atsakovas B. P. prisidėjo prie minėto apeliacinio skundo. Nurodė, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-25 sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, yra neatskleista bylos esmė, nes tiksliai nesustatyta, kokia grąžinto Juliui petroniui irj o paveldėto žemės sklypo dalis patenka (ar nepatenka) į valstybinės reikšmės miškų plotus. Teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemos fragmentas, LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009-02-17 pažyma Nr. 146, LR miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P0902-0013, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009-05-25 pažyma Nr. 573, 1999-02-10 perdavimo-priėmimo aktas yra pakankami įrodymai nustatyti, jog 3,81 ha žemės sklypo dalis patenka į LRV 1999-02-04 nutarimu Nr. 111 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Šie dokumentai negali būti pagrindas tiksliai nustatyti galbūt patenkančią, o jei patenkančią, tai kokio konkretaus dydžio atsakovui nuosavybės teise priklausančio privataus miško dalį į valstybinės reikšmės miško plotus. Tiksliai nustatyti galima tik atlikus kadastrinius matavimus, nustačius valstybinės reikšmės miško plotą schemoje valstybinėje koordinačių sistemoje. Šiuo atveju pateikti teismui galbūt užimamo ploto skaičiavimai yra tik grafinio pobūdžio ir negali būti vertinami kaip tikslus sklypo ploto nustatymas. Prisideda prie apeliacinio skundo motyvų apie tai, kad teismas neteisingai vertino Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo aprašo, patvirtinto LRV 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369, 13.1-13.4 punktų nuostatas, nes nutarimas nenumato valstybinės reikšmės miško schemos tikslinimo, jei nuosavybės teisė atkurta valstybinės reikšmės miško plote. Patvirtintame apraše nėra jokio draudimo, o yra nurodyta, jog schemos gali būti tikslinamos atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ir jos metu nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčius (13.1 p.). Nustatyta, kad valstybinės reikšmės miško riba inventorizacijos metu pakitusi, o VĮ Kupiškio miškų urėdija neadministravo 3,81 ha sklypo dalies. Teikti pasiūlymus dėl valstybinės reikšmės tikslinimo galėjo miškotvarkos tarnyba. Be to, teismas nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad LR Aplinkos ministro 2008-09-03 raštu Nr. (12-2)-D8-7667 pateiktuose metodiniuose nurodymuose miškų urėdijoms valstybinės reikšmės miškų plotų ir privačių miško valdų ribų neatitikimams nustatyti pabrėžta, jog miškų urėdijos turi skubiai nustatyti visus valstybinės reikšmės miškų plotų ir privačių miško valdų ribų neatitikimus, siekdamos užtikrinti sklandų valstybinės miško žemės sklypų formavimą ir registravimą Nekilnojamojo turto registre bei šių miškų perėmimą valdyti patikėjimo teise. Nurodo, kad pasinaudoti valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo apraše, patvirtintame LRV 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369, numatytomis galimybėmis patikslinti valstybinės reikšmės miškų schemą, ir dėl to reikšti pirmosios instancijos teisme priešieškinį pirmosios instancijos teisme, neturėjo galimybės, nes nebuvo atskleista bylos esmė ir nebuvo nustatyta, kokia tiksli miško dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, nes nebuvo atlikti kadastriniai matavimai ir nebuvo nustatytos valstybinės reikšmės miško ploto schemoje įbraižyto miško ir galbūt užimamo, jam nuosavybės teise priklausančio privataus miško sklypo ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje. Pritaria argumentui, kad teismas nepagrįstai nelaikė reikšminga aplinkybės, kad Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-30 įsakymu Nr. Ž-305ž patvirtintas suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis miško sklypas buvo suderintas su VĮ Kupiškio miškų urėdija, kaip buvo reikalaujama Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos, patvirtintos LRV 1998-06-09 rašte Nr. 1-01-1657. Mano, kad teismas be pagrindo atmetė liudytojų I. M. ir P. Š. parodymus, nes kaip tik šie asmenys konkrečiai dirbo su tuo metu turimais dokumentais, žinojo esamą padėtį ir savo parašais patvirtino, kad perduodamas neatlygintinai nuosavybės miško sklypas nėra priskirtinas valstybinės reikšmės miškams (3 t., b. l. 68-70).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiais prokuroras nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo Panevėžio AVA atstovės teiginiais, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys nėra pakankami patvirtinti aplinkybei, jog B. P. priklausančio 3,81 ha miško sklypo dalis yra pamatuota valstybinės reikšmės miškų plote ir kad tokį faktą galėtų patvirtinti tik sklypo geodeziniai matavimai, tiksliai nustatantys, koks plotas patenka ar nepatenka į valstybinės reikšmės mišką. Atsakovė Panevėžio AVA nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių reikėtų abejoti Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais rašytiniais įrodymais. Miškų valstybės kadastras yra LR Vyriausybės 2003-10-09 nutarimu Nr. 1255 įsteigtas valstybės registras. LR Valstybės registrų įstatymas nurodo, kad nustatyta tvarka įsteigto valstybės registro duomenys laikomi teisingais kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (14 str. 6 d.). Atsakovas teismams nepateikė įrodymų, patvirtinančių LR miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigos duomenų neteisingumą. Nuosavybės teisių atkūrimo J. P. metu 3,81 ha miško sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės institucijoms teisė keisti Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas nebuvo suteikta. 2010-02-25 sprendime pagrįstai konstatuota, kad LRV 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369 patvirtinto valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo 13.4 punktas numato, jog patys apskričių viršininkai gali kreiptis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo, pateikdami pagrindžiančius dokumentus apie valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise miško valdas. Tačiau šis procesas galimas prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir galimas dėl natūra grąžinamos žemės, o ne perdavimo nuosavybė lygiaverčio turto turėtajam, kaip nustatyta šioje byloje kaip kad yra šioje byloje. Teismo sprendime tinkamai įvertinti ir atmesti liudytojų I. M. ir P. Š. parodymai, nes I. M. dirbo Miškotvarkos institute, kuriam 1999-02-10 perduoti valstybinės reikšmės miškų plotų pakeitimo planai su pakeitimų sąrašu, ir šiuose pateiktuose dokumentuose ginčo dalykas buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų sąrašą, o liudytojas P. Š. 1998-11-17 pats suderino, kad šis sklypas būtų įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų sąrašą. Todėl jo teiginiai, kad sklypas nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, yra nepagrįsti ir vertinami kaip siekimas sušvelninti savo kaip asmeninę atsakomybę už galimus pažeidimus. Šie asmenys 2001-01-26, t. y. po 1999-02-04 LRV nutarimo Nr. 111 priėmimo, J. P. grąžinamos žemės plane savo parašais patvirtino, kad atkuriamos nuosavybės žemės plotai nėra priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Projekto suderinimas su atsakingomis institucijomis ginčijamų neteisėtų aktų nepadaro teisėtais. Pažymi, kad analogiškose bylose atsakovas Panevėžio AVA pripažino ieškovo reikalavimus ir buvo sudaryta taikos sutartis, kurias patvirtino teismas. Nesutinka, kad atsakovas Panevėžio AVA siekia apginti viešajį interesą, todėl yra atleisti nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 str. 1 d. 5 p., nes šioje byloje ji nesiekia apginti viešąjį interesą ir pati yra jį pažeidusi (3 t., b. l. 57-59).

Tretysis asmuo LR aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas tinkamai taikė ginčą reglamentuojančias materialinės teisės normas, teisingai įvertino įrodymus. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad byloje neįrodyta, jog ginčo sklypas patenka į valstybinės reikšmės mišką, nes valstybinės reikšmės miško riba yra nustatyta LRV nutarimu Nr. 111, o valstybinės miškotvarkos tarnybos parengti dokumentai parengti atsižvelgiant į nutarimu patvirtintą valstybinės reikšmės miško ribą. Tai, kad Nutarimu patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai įregistruoti Miškų valstybės kadastre, o ne Nekilnojamojo turto registre, nedaro Nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miško plotų neteisingais ir neteisėtais. Apeliantas įrodymų paneigiančių, kad į ginčo sklypą patenka valstybinės reikšmės miško plotas, nepateikė. Liudytojų parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai. Teismas pagrįstai atsižvelgė tiek į ieškovų, tiek į Aplinkos ministerijos išdėstytus argumentus, kad, formuojant neatlygintinai suteikiamą lygiavertį miško sklypą, jis privalėjo būti formuojamas tik laisvo miško fonde, kad į tokį sklypą negalėjo patekti miško, teisės aktų nustatyta tvarka priskirto valstybinės reikšmės miškui bei, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamais administraciniais aktais, pažeidžiant minėtas imperatyvias teisės normas, privačion nuosavybės buvo perduotas valstybinės reikšmės miško plotas. Sutinka, kad šioje situacijoje negali būti tikslinama valstybinės reikšmės miškų schema plote, į kurią nuosavybė atkurta pažeidžiant imperatyvius įstatymų reikalavimus, nes toks veiksmas prieštarautų teisėtumo, teisingumo principams ir sukurtų prielaidas savivalei. LRV 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369 patvirtintą Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo schema gali būti tikslinama iš jos išbraukiant tam tikrus plotus, tačiau šis procesas galimas prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir galimas tik dėl natūra grąžinamos žemės, o ne perdavimo nuosavybės lygiaverčio turėtajam. Teismo sprendimui, kuriuo panaikinta administracinio sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką ir atitinkama paveldėjimo teisės liudijimo dalis bei taikant restituciją miškas grąžintas valstybei, įgyvendinti pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardintus miško konkretizavimo kriterijus. Abu šiuos kriterijus nurodė Kupiškio rajono apylinkės teismas skundžiamame sprendime (3 t., b. l. 64-66).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino ir kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą ieškinį tenkinti. Apylinkės teismas tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalyko. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl išsamiai jų nekartoja.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 176, 178, 179, 185 straipsnių reikalavimų, tinkamai išaiškino ir taikė šias procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus, įrodė. Teismas sprendime išdėstė ir nurodė, kuriuos įrodymus ir aplinkybes, argumentus įvertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus, nurodydamas tokioms savo išvadoms pagrįsti atitinkamas įstatymų normas, įtikinamus motyvuotus argumentus.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad Panevėžio apskrities viršininko 2001-03-09 sprendimu Nr. 16-73203-11783, 2001-01-30 įsakymu Nr. 305ž 17 J. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į jo nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 16,37 ha žemės sklypą Buožių km Kupiškio rajone perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 11,60 ha bendro ploto miško sklypus, esančius Klingų km Alizavos sen., Kupiškio rajone, kuriuos pagal 2001-05-11 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą paveldėjo atsakovas B. P. (1 t., b. l. 10-15). Iš bylos dokumentų matyti, kad neatlygintinai perduotame 4,3 ha žemės sklype Klingų km Kupiškio rajone (sklypo kadastro Nr. 5733/0001:70, unikalus Nr. 5733-00010070, dalis 3,81 ha žemės sklypo dalis yra pamatuota valstybinės reikšmės miškų plote Alizavos girininkijos kvartalo Nr. 72 sklypuos Nr. 9a, 10a. Tai patvirtina byloje esantys Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai, kuriuose nurodoma, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu 3,81 ha miško plotas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pagrindu. Šią aplinkybę patvirtina ir valstybinės reikšmės miškų plotų ištrauka iš miškų žemėlapio, grąžinamos natūra žemės valdos planas, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P 0902-0013, Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemos fragmentas Nr. 1, LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009-02-17 pažyma Nr. 146 apie 3.81 ha sklypo dalies priskyrimą valstybinės reikšmės miškų plotams, 2009-02-06 pažymos Nr. TA 0902-17453 duomenys apie miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, LR miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos Kupiškio miškų urėdijos Alizavos fragmento Nr. P0902-0003 duomenys ir Alizavos girininkijos Miškų žemėlapis (1 t., b. l. 23-49, 2 t., b. l. 8-21, 29-30, 49, 66-70, 120, 3 t., b. l. 11-16). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės ir už juos atlyginama pagal minėto įstatymo 16 straipsnį. Kadangi valstybinės reikšmės miškas nuosavybės teise priklauso tik valstybei, todėl nustačius, kad į juos yra atkurtos nuosavybės teisės privatiems asmenims, yra pažeistos aukščiau paminėtų įstatymų nuostatos, todėl administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ir priimti atitinkami sprendimai, negali būti pripažinti teisėtais. Aukščiau paminėti byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ Alizavos kadastrinėje vietovėje esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams (2 t., b. l. 8-9, 49-52). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamu Panevėžio apskrities viršininko 2001-01-30 įsakymo Nr. 305ž, 2001-03-09 įsakymo Nr. 663ž 2 priedo pagrindu priimtu 2001-03-09 sprendimu Nr. 16-73203-11783 J. P. nepagrįstai neatlygintinai buvo perduotas nuosavybėn 3,81 ha sklypas Kupiškio r. Klingų km, nes jis patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Minėtus administracinius sprendimus pripažinus negaliojančiais, kaip prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo nuostatoms, 2001-05-11 atsakovui B. P. išduotas paveldėjimo liudijimas, dalyje dėl 3,81 ha sklypo paveldėjimo taip pat pagrįstai pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai vertino liudytojų I. M., P. Š. parodymus (2 t., b. l. 134-135) bei rašytiniuose dokumentuose pateiktą informaciją apie netiksliai įbraižytas miško sklypų savininkų ribas, ir todėl priėmė neteisingą sprendimą. Tačiau šių apelianto teiginių nepatvirtina jokie patikimi ir objektyvūs įrodymai. Tuo tarpu ieškinio teisinį ir faktinį pagrindą patvirtina tarpusavyje sutampanti ir viena kitus papildanti rašytinių įrodymų visuma, kuria netikėti jokio pagrįsto pagrindo nenustatyta. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos akivaizdu, kad minėtas 3,81 ha žemės sklypo plotas, patenkantis į 4,3 ha žemės sklypą Nr. 5733/0001:70, Panevėžio apskrities viršininko 2001-03-09 sprendimo Nr. 16-73203-11783 priėmimo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams LR Vyriausybės 1999-02-04 nutarimu Nr. 111 „Dėl LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo. Įvertinus skirtinguose masteliuose vykdomus pernešimo, braižymo darbus bei leistiną paklaidą, suprojektuotas ir pamatuotas savininko sklypas atitinka valstybinės reikšmės miškų ribą. Ginčo sklypo dalis, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškams, nustatyta valstybinės reikšmės miškų skaitmeninius duomenis sugretinus su duomenimis iš Nekilnojamojo turto kadastro. Tai, kad transformuojant valstybinės reikšmės miškų ribą iš vieno mastelio kartografinės medžiagos į kito mastelio kartografinę medžiagą galimai susidaro paklaida bei tai, jog žemės sklypo planai buvo derinami su VĮ Kupiškio miškų urėdija, nedaro teisėtais sprendimo bei ginčijamų administracinių aktų. Įvertintina aplinkybė, kad Kupiškio miškų urėdijos teritorijoje esantys valstybinės reikšmės miškų plotai, patvirtinti LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154, yra patvirtinti pagal 1984 m. inventorizacijos duomenis, o 2004-11-03 patikslinti pagal 1998 m. metų valstybinės inventorizacijos duomenis. Valstybinės reikšmės miškai pagal virš minėtas imperatyvias teisės normas negalėjo būti grąžinti privačion nuosavybėn. Liudytojų parodymais šis faktas negali būti paneigtas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie liudytojai siekia sušvelninti savo atsakomybę, nes kaip tik jie pagal užimamas pareigas ir užtikrinti minėtų įstatymų nuostatų laikymąsi nuosavybės teisės atkūrimo procese (2 t., b. l. 32-33, CPK 178 str.). Apeliantai teigia, kad valstybinės reikšmės miško riba nėra įregistruota nekilnojamojo turto registre, neatlikti kadastriniai matavimai, tačiau šie teiginiai skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia. Byloje virš aptartų įrodymų pagrindu nustatyta, kad Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema yra patvirtinta LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154, o Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys bei miškų plotai yra įregistruoti LR Miškų valstybės kadastre, ir jie nėra nenuginčyti (LR Valstybės registrų įstatymo 14 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, kuris apima visumą duomenų apie miškus, yra numatytas Miškų įstatymu. LR Vyriausybės 2003-10-09 nutarimu Nr. 1255 patvirtinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai numato, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą sudaro miško masyvų duomenų bazė, suformuota naudojantis sklypų duomenų baze, sudaryta valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu. Šio kadastro objektas yra Lietuvos Respublikos miškai, o jo tvarkymo įstaiga – Valstybinė miškotvarkos tarnyba (4, 7, 15 p.). Kadangi apeliantai nepateikė duomenų, jog Valstybinės miškotvarkos tarnybos bei Miškų valstybės kadastro duomenys yra nuginčyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkūrimo metu iš valstybinės reikšmės miškų plotų ginčo sklypas nebuvo išbrauktas, todėl į jį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Pripažinus administracinius aktus negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, byloje pagrįstai pripažinta negaliojančia ir panaikinta paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl 3,81 ha žemės sklypo bei taikyta restitucija (CK 1.80 str. 2 d.).

Atsakovo teisė yra reikšti byloje priešieškinį, tačiau jis šia teise nesinaudojo. Jeigu apeliantas nesutiko su ieškovų pateiktais įrodymais ir teisė, kad neįrodyta, kokia tiksli miško dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, tai jis ir turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles laikoma, kad tam tikrą aplinkybę įrodinėja ta šalis, kuri šia aplinkybe vadovaujasi kaip savo atsikirtimų pagrindu.

Pagal LR Vyriausybės 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369 patvirtinto valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo 13.4 punktą, patys apskričių viršininkai gali kreiptis dėl valstybinės reikšmė miškų plotų schemų patikslinimo, pateikdami pagrindžiančius dokumentus apie valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise miško valdas. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovai, šis procesas galimas prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir galimas tik dėl natūra grąžinamos žemės, o ne dėl perdavimo nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės sklypo, kaip nustatyta šioje byloje. LRV 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369 patvirtinto valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas nenumato valstybinės reikšmės miško schemos tikslinimo, jei nuosavybė yra atkurta valstybinės reikšmės miško plote. Todėl šioje konkrečioje byloje schemos tikslinti nėra galimybės.

Apeliantė Panevėžio apskrities viršininko administracija nėra sumokėjusi žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Žyminis mokestis iš jos priteistinas, nes byloje nustatyta faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad apeliantė šiuo konkrečiu atveju negina viešojo intereso (CPK 80 str. 1 d. 2 p., 80 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

NUTARIA:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos į valstybės biudžetą 130 (vieną šimtą trisdešimt) Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėBirutė ValiulienėBirutė Jonaitienė