Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021 m. vasario 18 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bendrabučio tipo patalpose sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 15 d. iki 2019 m. kovo 18 d. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, fizinius skausmus, dvasinius nepatogumus.

Pirmiausia byloje spręstinas klausimas dėl termino kreiptis į teismą, ginant pažeistas subjektines teises.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju yra siekiama, jog pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 15 d. iki 2019 m. kovo 18 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Atsakovės atstovas atsiliepimu išreiškė poziciją, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 6 d. (bausmės atlikimo pradžia Pravieniškių AK-PN) iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, ir tai vertintina kaip prašymas taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams išsiuntė 2020 m. rugpjūčio 10 d., darytina išvada, jog su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nėra duomenų apie ieškinio termino praleidimą sąlygojusias priežastis, pagrindo praleistam terminui atnaujinti nėra. Konstatavus, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas dalyje netenkintinas.

Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laiko laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. kovo 18 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Reikalavimus dėl minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose ir pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose asmeniui nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnis). Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T-41 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.1 kv. m. - pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečiu tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau - Eksploatavimo taisyklės) (Suvestinė redakcija nuo 2018 m. liepos 10 d.) nustato pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, tačiau nereglamentuoja, kokie klozetai - tupimi ar sėdimi - turi būti įrengti bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės bei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas). Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl tupimo tualeto yra nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji yra laikomi su nerūkančiais, tačiau nenurodė, ar pats pareiškėjas yra rūkantis, ar nerūkantis, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, jis nenurodo jokių konkrečių aplinkybių kada ir kokie rūkantys asmenys buvo su pareiškėju vienoje kameroje. Atsakovės atstovas nurodė, jog Teisės aktai nenustato įstaigai prievolės įrengti nuteistiesiems rūkymui skirtas patalpas. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tai reiškia, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punktas numato, kad „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.“, todėl lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Įvertinus paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nerūkančių asmenų laikymo su rūkančiais asmenimis, atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovas pateikė 2020 m. rugpjūčio 26 d. pažymą Nr. 85-642, kurioje nurodė, kad nuteistasis N. Ž. laikotarpyje nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. į psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų ir kančių, orumo pažeidimo, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas teismui pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažymą, kurioje nurodyta, kad nuo 2020 m. liepos 14 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. pareiškėją apžiūrėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus (veiklos adresu Šiaulių tardymo izoliatorius) šeimos gydytojas penkis kartus, gydytojas nustatė padidintą AKS (kraujospūdį). Taip pat pateikė 2020 m. lapkričio 13 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymą Nr. 17-1244, kurioje pažymėta, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių 2020 m. liepos 14 d. buvo kviestas pirminiam psichologiniam įvertinimui dėl suicidinės rizikos. Būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje į psichologę asmeniniam pokalbiui kreipėsi 8 kartus, pokalbiai vyko 2020 m. liepos 31 d., 2020 m. rugpjūčio 18 d. 2020 m. rugpjūčio 25 d., 2020 m. rugpjūčio 31 d., 2020 m. rugsėjo 22 d., 2020 m. spalio 14 d., 2020 m. lapkričio 3 d., 2020 m. lapkričio 10 d. Kaip jau minėta, šioje byloje analizuotinas pareiškėjo kalinimo laikotarpis nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. iki 2019 m. kovo 18 d. Iš pareiškėjo pateiktų pažymų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytoją bei psichologą vėlesniais laikotarpiais, jam jau neatliekant bausmės Pravieniškių PN-AK, todėl šios pažymos ginčui aktualiu laikotarpiu neturi reikšmės.

Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo fakto (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis, 21 straipnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo N. Ž. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.