Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui E. P.,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. T. E. N. skundą atsakovei Valstybinės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2024 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 24S224354 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Remiasi Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos Nr. 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ 2 straipsnio f punkto, 15 straipsnio, Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 130 straipsnio nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 24S224354 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja, Kamerūno Respublikos pilietė, 2024 m. rugsėjo 16 d. reisu TK 1409 iš Stambulo (Turkijos Respublika) atvyko į Vilniaus oro uostą, kur VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnai, vykdydami pasienio tikrinimo procedūras, patikrinę jos asmens dokumentus nustatė, jog pareiškėja galimai neatitinka užsieniečių atvykimo sąlygų: paklausta dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo nurodė atvykusi 14 dienų turistiniais tikslais – apžiūrėti kalnus ir vandens telkinius. Pareiškėjos pateikti gyvenimą šalyje patvirtinantys dokumentai – rezervacija viešbutyje Downtown Forest Hotel&Camping (Vilniaus m. Paupio g. 31 A). Iki atvykimo momento rezervacija nebuvo apmokėta. Pareiškėja su savimi gabeno daug turistinei kelionei nebūtinų ir nebūdingų dokumentų – santuokos bei gimimo liudijimus, medicininių išrašų korteles, skiepų pažymėjimus ir pan. Pareiškėjos bagaže taip pat rasta apie dvidešimt skirtingų perukų ir daug jos kilmės šaliai būdingo maisto.

2024 m. rugsėjo 18 d. užsienietei buvo nemokamai pakeisti bilietai iš Vilniaus į Stambulą, tačiau užregistravus bagažą ir bevedant keleivę prie įlaipinimo vartų, pareiškėja kategoriškai atsisakė skristi. Išnaudojus nemokamo bilieto keitimą, ji prarado teisę nemokamai išskristi iš Lietuvos Respublikos. Paaiškinus užsienietei, kad ji nebus įleista į Šengeno erdve, nes neatitinka atvykimo sąlygų, bei pasiūlius jai pirkti bilietus ir savanoriškai skristi į savo kilmės šalį, pareiškėja kategoriškai atsisakė kalbėti, bendradarbiauti bei savanoriškai išvykti iš Šengeno erdvės. 2025 m. rugsėjo 25 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti Šengeno (FRA) vizą Nr. 609193946 (vizos panaikinimo blanko Nr. 160-91) bei sprendimas Nr. 24217267 užsienietę sulaikyti iki 48 val. 2024 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu VSAT Užsieniečių registracijos centre pareiškėjai buvo pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemone – apgyvendinimas, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo iki 2024 m. lapkričio 17 d., bet ne ilgiau nei bus įvykdyta užsienietės išsiuntimo procedūra.

2024 m. rugsėjo 30 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, jog ji yra ištekėjusi ir turi keturis vaikus, jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – „naujos vedybos, Lietuva“.

Sprendimu nuspręsta: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Kamerūną, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesiams bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.).

Įstatymo 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą gražinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2024 m. rugsėjo 16 d. atvyko į Lietuvą, tačiau nustačius, kad ji negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, konstatuota, kad ji neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl neįleista (Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1 dalis), remiantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, priimtas sprendimas atsisakyti leisti atvykti kertant sieną. Pareiškėjai 2024 m. rugsėjo 18 d. pakeitus bilietus grįžti, ji atsisakė išskristi, atsisakė savanoriškai vykti į kilmės šalį, su pareigūnais nebendradarbiavo ir atsisakė palikti Šengeno erdvę. 2024 m. rugsėjo 25 d. jai išduota viza panaikinta. Atsižvelgus į tai, atsakovė pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turi būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietė gali pasislėpti.

Priimdama Sprendimą, atsakovė įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo trumpą laiką, kad jos nesieja jokie šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje nėra, nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, draudžiančių ją išsiųsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės Sprendime nurodytais argumentais. Pareiškėja taip pat neginčija fakto, kad šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika jos nesaisto.

Pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas vienu argumentu, kad ji yra homoseksuali ir jos išsiuntimas į kilmės šalį gali sukelti pavojų jos laisvei bei sveikatai.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja ištekėjusi, turi keturis vaikus, nuo pat atvykimo momento nurodė, kad jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra turizmas, vėliau aiškino, kad atvyko, siekdama sudaryti naują santuoką, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su jos homoseksualumu ir dėl to kylančia persekiojimo grėsme. Tokių aplinkybių nenurodė Tarnybos pareigūnams, taip pat ir teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl alternatyvios sulaikymo priemonės jai skyrimo. Taigi, pareiškėjos paaiškinimai dėl atvykimo tikslo prieštaringi ir nenuoseklūs, dėl šios priežasties teismas nesiremia pareiškėjos teiginiais dėl jos homoseksualumo ir juos atmeta, kaip siekį neteisėtai gauti prieglobstį. Aplinkybę dėl jai kylančios grėsmės pareiškėja nurodė tik tuomet, kai buvo priimtas sprendimas ją išsiųsti, taip pat tik tuomet pateikė prašymą dėl prieglobsčio. Teismo vertinimu, Sprendimo priėmimo metu nebuvo pagrindo konstatuoti, kad yra pagrindai draudžiantys pareiškėją išsiųsti.

Atsižvelgiant į tai, teismas sutinka su atsakovės Sprendime padaryta išvada, kad nėra Įstatymo 128 ir 130 straipsnyje nustatytų pagrindų, draudžiančių pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį. Atsakovė įvertino bendrą kilmės valstybės informaciją bei nustatė, kad Kamerūno Respublikoje beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, jog būtų galima konstatuoti, kad asmuo vien dėl buvimo teritorijoje patirtų rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vertinimu, Kamerūno Respublika yra sąraše šalių, į kurias rekomenduojama įvertinti būtinybę keliauti, tačiau betarpiško pavojaus lygis nustatytas kaip vidutinis.

Vertindamas visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę atveju ji patirtų persekiojimą dėl jos nurodytų motyvų ar jai kiltų reali grėsmė, todėl pagal nustatytas aplinkybes atsakovė priėmė pagrįstą Sprendimą pareiškėją išsiųsti.

Pasisakydamas dėl draudimo atvykti teismas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima Vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Pagal Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 35.1.1. punktą neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 90 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos.

Taigi, iš Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatos matyti, jog įstatymų leidėjas suteikė diskreciją atsakovei nuspręsti, kokiam laikotarpiui asmeniui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju atsakovė pagrįstai rėmėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.1 papunkčiu ir skyrė 2 metų draudimą atvykti į Lietuvą, nes aukščiau aptartų pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių kontekste, nustačius, kad pareiškėja neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika bei joje gyvenančiais asmenimis, Sprendimas dėl dviejų metų draudimo pagrįstas ir proporcingas.

Vertinant Sprendimo dalį, kuria nuspręsta duomenis apie pareiškėją įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS), pažymėtina, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 15 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS (centrinei Šengeno informacinei sistemai), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Atsakovė, priimdama Sprendimą dėl įspėjimo į SIS įvedimo, rėmėsi SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu, 24 straipsnio 2 dalies c papunkčiu, nustatančiu, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai, be kita ko, trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, nes pažeidė Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to į Lietuvos Respubliką neįleista, jos viza panaikinta, taigi atsakovė pagrįstai sprendė, kad ateityje ji gali siekti atvykti į Šengeno valstybes ir jose pasilikti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo keisti sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II Reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovės Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. spalio 23 d. (t. y. po Sprendimo priėmimo) pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijas minėtą prašymą dar neišnagrinėjo.

Vadovaujantis Įstatymo 22¹ straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turi iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Pagal Įstatymo 22¹ straipsnio 3 dalį teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, 2024 m. spalio 23 d. prašymo pateikimas sustabdo šio sprendimo vykdymą, kol prašymas dėl prieglobsčio nebus išnagrinėtas. Tačiau susiklosčiusios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo Sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, nes prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjamu atveju neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjos išsiuntimo teisėtumo. Prašymo pateikimas gali lemti šio sprendimo vykdymą. Sprendimo vykdymo klausimas bus sprendžiamas priklausomai nuo pareiškėjos 2024 m. spalio 23 d. prašymo dėl prieglobsčio išnagrinėjimo rezultato. Tokiu būdu bus užtikrintos pareiškėjos teisės.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Netenkinus pareiškėjos skundą, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 9 dalimi bei 85 straipsniu, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – VSAT 2024 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 24S224354 vykdymo sustabdymas, paliktina galioti iki bus išspręstas pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos N. T. E. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 24S224354 vykdymo sustabdymas, palikti galioti iki bus išspręstas pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.