Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjos vertinimu, valstybės institucijos net kelis metus netikrino vieno iš atliekų tvarkytojo ir laiku nepastebėjo atliekamų neteisėtų veiksmų, dabar tos pačios valstybės institucijos, remdamosi ydingu reglamentavimu, atsiradusią mokesčio naštą siekia perkelti gamintojams ir importuotojams.

Skundžiamas sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą ir (ar) panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus, t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, konkrečiu atveju atsakovas peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas. Dėl to vien šiais pagrindais skundžiamas sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, bei ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Teigia, kad pareiškėja nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą.

Pareiškėjos vertinimu, pareiškėjai patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl atsakovo priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, pareiškėja nebeturės teisinės galimybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsniu, patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius.

Rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad neaišku, kaip atsakovas 2025 m. liepos 10 d. atliko perskaičiavimą nebegaliojančio teisės akto pagrindu. Teigia, kad joks teisės aktas nenumato galimybės teisme apskųstą administracinį Sprendimą pakeisti priimant išvadą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas, vadovaudamasis priimtais teismų sprendimais, turėjo 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pasinaikinti ir atlikti pakartotinį patikrinimą bei iš naujo surašyti patikrinimo aktą.

Nurodo, kad 2014 m. deklaracijoje pakuočių kiekis turėjo būti nurodytas 9,031 t., o ne 18,000 t. Faktinis 2014 m. pakuočių kiekis užfiksuotas prieduose Nr. 3 ir Nr. 4. Pastebėjusi šią klaidą įmonė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) su paklausimu dėl galimybės ištaisyti šį rašymo apsirikimą, tačiau iš VMI buvo gautas atsakymas, jog deklaracijos pataisymai yra negalimi. Pareiškėjai galimybė pataisyti deklaracijoje klaidingai pateiktus duomenis nebuvo suteikta, tuo tarpu iš atsakovo pateikto atsiliepimo mato, kad atsakovas vienašališkai savo padarytas mokesčio apskaičiavimo klaidas ištaisė. Iš to seka, kad mokestiniame ginče ginčo šalys nėra lygiavertės, nors tokios turėtų būti.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2025 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 85 punktu, mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 metus. 2014 ir 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis pareiškėjai nekeičiamas. Pagal pateiktus duomenis bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 28 609 Eur. Pažymi, kad pareiškėjai įstatymu nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis ir kyla iš principo „teršėjas moka“, kuris glaudžiai susijęs su atsakomybės principu, pagal kurį supakuotų gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo. Nagrinėjamu atveju metalinės pakuotės atliekos nebuvo faktiškai sutvarkytos (perdirbtos ar panaudotos energijai gauti), todėl pareiškėjai išlieka pareiga sumokėti 28 609 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis.

Su pareiškėjos skundo argumentais nesutinka, tačiau atsižvelgdamas į naujai paaiškėjusias faktines aplinkybes Departamentas su pareiškėjos skundu sutinka dalyje dėl netinkamai apskaičiuoto mokesčio už 2013 m. mokestinį laikotarpį, nes Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtinta mokesčio suma už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis keistina sumažinant ją nuo 28 999 Eur iki 28 609 Eur.

Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad pareiškėja iki patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. liepos 13 d. deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Vadovaujantis MAĮ 131 straipsnio 1 dalimi pareiškėja turėjo teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto ir pagrįsti kitas aplinkybes, kurios buvo svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, ką ji ir padarė – 2018 m. rugpjūčio 16 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto Nr. K-24 (Nr. AD4-4914), 14 jų punkte nurodydama, kad „< ..įmonė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi..>“, taip pripažino patikrinimo akte nurodytų duomenų teisingumą dėl 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistų metalinės pakuotės kiekių. Pareiškėja turėjo prievolę, teisę ir galimybę įvertinti patikrinimo aktu nustatytas aplinkybes ir nustačius duomenų neatitikimą, pateikti pagrįstus įrodymus.

Pažymi, kad pareiškėja jau yra praradusi teisę tikslinti deklaraciją, nes klaidą pastebėjo tik praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, tačiau prievolė sumokėti mokestį jai yra išlikusi.

Ginčas tarp šalių kilo dėl Departamento 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 59, kuriuo patvirtintas 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas Nr. K-24, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta:

Pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.

Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino dalį VšĮ „Žalias taškas“ pareiškėjai išrašytuose patvirtinimuose apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0697-4687-7046 metalinės pakuotės kiekis 1,784 t; 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-4687-7046 metalinės pakuotės kiekis 1,37 t; 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-7046 metalinės pakuotės kiekis 0,16 t.

Departamentas 2018 m. rugpjūčio mėn. atliko pareiškėjos planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013–2015 metus. Patikrinimo nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė 2013–2015 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo užduoties. Dėl to pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatas patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 28 999 Eur. 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo akto Nr. K-24 išvada padaryta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinus VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Pareiškėja nepatikslino mokesčio už aplinkos teršima pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 papunktį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 straipsnio 9 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu patvirtinimo“ Mokesčio už aplinkos teršima pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktą, apskaičiuota už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 28 999 Eur.

Departamentas 2018 m. rugsėjo 4 d. skundžiamu sprendimu Nr. 59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu patvirtino 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktą Nr. K-24.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 24 d. teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 59 pareiškėjai paskaičiuotos 28 999 Eur sumos perskaičiavimą. Mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 metus. 2014 ir 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis pareiškėjai nekeičiamas. Pagal pateiktus duomenis bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 28 609 Eur.

Dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Ginčijamas administracinis sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2014 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 3,094 t ir 2015 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,537 t yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to nėra įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Visgi, Departamentas, įvertinęs LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose deklaratyviai teigia, kad jai nėra aišku kaip atliktas perskaičiavimas, nes neteikia jokių argumentų susijusių su perskaičiavimu. Dėl pareiškėjos teiginių, kad Departamentas negali atlikti perskaičiavimo pažymėtina, kad nors Departamentas negali keisti pats skundžiamame sprendime nustatyto apskaičiavimo ir mokesčio dydžio, tačiau teismas gali pakeisti skundžiamus sprendimus, taip pat juos panaikinti. Apskaičiavimas pagrįstais pridedamais rašytiniais dokumentais (priedais prie rašytinių paaiškinimų), dėl kurių sudaryta galimybė pasisakyti ir pareiškėjai teisminio proceso metu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad 2014 m. deklaracijoje pakuočių kiekis turėjo būti nurodytas 9,031 t, o ne 18,000 t, pažymėtina, kad pareiškėja VMI už 2014 m. deklaracijoje deklaravo metalinės pakuotės kiekį 18 000 t. Pareiškėja iki patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. liepos 13 d., deklaracijų VMI nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Vadovaujantis MAĮ 131 straipsnio 1 dalimi pareiškėja turėjo teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto ir pagrįsti kitas aplinkybes, kurios buvo svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, ką ji ir padarė – 2018 m. rugpjūčio 16 d. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto Nr. K-24 (Nr. AD4-4914), 14 jų punkte nurodydama, kad „< ..įmonė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi..>“, taip pripažino patikrinimo akte nurodytų duomenų teisingumą dėl 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistų metalinės pakuotės kiekių. Be to, pareiškėja suprato, kad einamieji 2018 m. yra paskutiniai metai, kada pagal MAĮ 68 straipsnį galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį už 2013 m. Teismo vertinimu, pareiškėja 2018 m., gavusi patikrinimo aktą ir supratusi, kad deklaracijoje yra nurodytas neteisingas metalinės pakuotės kiekis už 2014 m., galėjo pateikti patikslintą deklaraciją už 2014 m. ir su pastabomis prašyti perskaičiuoti metalinės pakuotės kiekį už 2014 m., o to nepadariusi prisiėmė riziką dėl didesnio apskaičiuoto mokesčio. Tokių argumentų nebuvo ir pareiškėjos priimtame teisme nagrinėti skunde, todėl šie argumentai išeina už nagrinėjamo skundo ribų.

Pareiškėja teismo prašo priteisti 968 Eur už patikslinto prašymo parengimą. Pareiškėja už skundą sumokėjo 22,50 Eur. Kitų bylinėjimosi išlaidas patyrimą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra pateikta.