Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. dėl K. M. apiplėšimo vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 180 str. 1 d. dėl A. P. apiplėšimo vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, nuteistajam I. K. nustatyta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteista ir I. K., tačiau ji nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 26 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie Sporto mokyklos, siekdamas pagrobti svetimą turtą, pargriovė ant žemės K. M., padarydamas jai muštą žaizdą viršutinėje lūpoje ir kraujosruvą jos gleivinėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, ir pagrobė jos 50 litų vertės rankinę ir joje buvusį 150 litų vertės telefoną ,,Samsung“ su 20 litų vertės SIM kortele, dvi 30 litų ir 10 litų vertės pinigines, 70 litų vertės keturis raktus, 20 litų.

I. K. nuteistas ir už tai, kad 2005 m. gruodžio 28 d., apie 22 val.30 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, veikdamas kartu su I. K., siekdami pagrobti svetimą turtą, I. K. pargriovus ant žemės A. P., abu laikydami rankomis užspaudę jai burną, taip atimdami nukentėjusiajai galimybę priešintis, pagrobė A. P. priklausančią 50 litų vertės kuprinę ir joje buvusius bendros 442 litų vertės įvairius daiktus, taip pat A. P. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, ,,Norfos“ nuolaidų kortelę, rožančių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. K. prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 178 str., sušvelninti jam paskirtą bausmę ir bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, kad neturėjo tikslo panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąsias ar atimti iš jų teisę gintis. Nukentėjusiajai K. M. teismo medicinos ekspertai nustatė lengvą kūno sužalojimą, tačiau tai sąlygojo ne jo padaryta veika. Byloje parašyta, jog „nukentėjusioji pajuto smūgį į galvą, ji nugriuvo ant žemės ir prarado sąmonę. Atgavusi sąmonę, pamatė, kad iš nosies bėga kraujas...“, tačiau teismo medicinos specialistas nustatė muštą žaizdą viršutinės lūpos odoje bei kraujosruvą jos gleivinėje, todėl nuo sutrenktos lūpos negalėjo bėgti kraujas iš nosies. Teismo metu nukentėjusioji teigė, jog neatsimena, ar pati paslydo ir nugriuvo, ar tai atsitiko dėl jo kaltės. Jis darydamas nusikaltimą prieš nukentėjusiąją fizinio smurto nevartojo. Susitrenkti ji galėjo krisdama, nes nusikaltimo padarymo metu buvo slidu, ji galėjo paslysti dėl išgąsčio ar kitų priežasčių. Kitame jo padarytame nusikaltime fizinį smurtą pavartojo jo sesuo I. K. Ji pribėgo prie nukentėjusiosios, pargriovė ją ant žemės ir atėmė iš jos rankinę. Apie jos tokius ketinimus jis net nenutuokė, bet pamatęs, kad sesuo bėga, jis supratęs, jog jinai pasielgė neleistinai, taip pat bėgo.

Teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais ir neatsižvelgė į jo duodamus parodymus. Parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė kitokius, nes bijojo būti suimtas.

Taip pat apylinkės teismas neatsižvelgė ir į atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Gynėjo jis neturėjo, iš jo buvo atimta teisė gintis. Nusikaltimus jis padarė per savaitę po išėjimo iš įkalinimo įstaigos, artėjo Nauji Metai, visiškai neturėjo pinigų, keletą dienų neturėjo namuose ką valgyti. Tėvai gėrė. Esant tokiai padėčiai jis sugalvojo padaryti nusikaltimą. Jo nusikalstama veika buvo padaryta dėl labai sunkios materialinės padėties (BK 59 str. 1 d., 4 p.). Abiejų nukentėjusiųjų atsiprašė, dėl savo padarytų nusikaltimų gailisi, žalą iš dalies atlygino, ateityje pasižada atlyginti ir likusiąją žalos dalį. Žalą norėjo atlyginti anksčiau, tačiau negalėjo gauti informacijos, kaip tai padaryti. Todėl vadovaujantis BK 39 str. 2 d. ir BK 62 str. 1 d. jam paskirta bausmė švelnintina.

Laukdamas teismo nuosprendžio, metus ir šešis mėnesius naujų nusikaltimų nepadarė. Po šių įvykių legalaus darbo negalėjo susirasti, nes neturėjo paso, todėl uždarbiaudavo darydamas butuose remontus. Susiradęs darbą, nusikalstamų veikų daugiau nebedarė. Uždirbant pinigų legaliai, nekyla net mintis daryti nusikaltimus. Būdamas laisvėje jis galėtų dirbti ir atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą. Reali laisvės atėmimo bausmė atimtų iš jo galimybę dirbti ir taip integruotis į normalią visuomenę, nes grįžęs iš įkalinimo įstaigos jis ir vėl nebežinotų, kaip gyventi teisingai. Apeliantas mano, kad jam gali būti taikomos BK 75 str. 1 d. nuostatos.

Nuteistasis I. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo I. K. prašymas jo veiką iš BK 180 str. perkvalifikuoti į BK 178 str. nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo veikas kaip plėšimą. Nuteistojo versija, neva jis abiejuose epizoduose jokio smurto prieš nukentėjusiąsias nevartojo, visiškai paneigta byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu.

Nustatydamas įvykio aplinkybes dėl K. M. apiplėšimo, apylinkės teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios K. M. parodymais, jog 2005-12-26, apie 19 val. 30 min., ji ėjo iš parduotuvės pro sporto mokyklą, ant peties nešėsi rankinę, staiga pajuto smūgį į galvą, nugriuvo ant žemės ir prarado sąmonę, atgavusi sąmonę, pamatė, kad iš nosies bėga kraujas ir kad pavogta jos rankinė su joje buvusiais vertingais daiktais. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą šios nukentėjusiosios parodymų nepatikimumu, teigdamas, jog nukentėjusiosios parodymai apie tai, jog atgavusi sąmonę, ji pamatė, kad iš nosies bėga kraujas, nesutampa su specialisto išvadomis apie padarytus sužalojimus, kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyta kitų galvos ir kito kūno sužalojimų, išskyrus žaizdą viršutinėje lūpoje bei kraujosruva jos gleivinėje, pati savaime jokiu būdu nepaneigia smūgio sudavimo fakto. Ne kiekvienas smūginis poveikis į nukentėjusiojo kūną gali sukelti sužalojimus. Todėl netikėti šiais nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, juolab, kad juos iš esmės patvirtina teisiamajame posėdyje BPK 276 str. 1 d. 3 p. tvarka perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti I. K. parodymai, jog prieš pagrobdamas merginos rankinę, ją pastūmė ir mergina nugriuvo ant žemės (b. l. 73). Akivaizdu, kad I. K. netikėtai pastumdamas (nukentėjusioji šį veiksmą įvertino smūgio sudavimu) ir tokiu būdu pargriaudamas nukentėjusiąją ant žemės suvokė, jog tokių smurtinių veiksmų pakaks palaužti merginos pasipriešinimą bei pagrobti rankinę, ir būtent tokio tikslo siekė, panaudodamas fizinį smurtą kaip priemonę svetimam turtui pagrobti.

Nustatydamas įvykio aplinkybes dėl A. P. apiplėšimo, apylinkės teismas taip pat pagrįstai pasirėmė nuteistųjų I. K. ir I. K. bei nukentėjusiosios A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šie parodymai teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 str. nuostatų, kadangi nuteistieji teisme pakeitė parodymus, o nukentėjusioji į teismą neatvyko dėl svarbios priežasties, nes pagal byloje surinktus duomenis buvo išvykusi į užsienį. Ikiteisminio tyrimo metu I. K. 2006-01-05 apklaustas kaip įtariamasis kaltu prisipažino ir parodė, kad 2005-12-28 vaikščiodamas su seserimi pamatė gatve einančią merginą su kuprine ir jam kilo mintis ją apiplėšti. Apie tai jis pasakė seseriai ir nusekė paskui merginą. Pribėgęs prie merginos, iš nugaros ją pastūmė. Merginai pargriuvus prie jos pribėgo sesuo ir paėmė kuprinę. Tada abu nuo merginos pasitraukė ir nubėgo link stadiono. Būtent šie nuteistojo parodymai visiškai sutapo su nuteistosios I. K. ir nukentėjusiosios A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, be to, pats nuteistasis šiuos parodymus patvirtino per papildomą apklausą (1 t., b. l. 73) ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 63-64). Tikrindamas nuteistojo versiją, neva jis ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes bijojo būti suimtas, pirmosios instancijos teismas apklausė nuteistųjų apklausas atlikusią tyrėją G. Šturmienę, kuri parodė, jog atliekant procesinius veiksmus su nuteistaisiais joks fizinis ar psichologinis smurtas nebuvo vartojamas, o nuteistieji parodymus davė savo valia, beje, I. K. pats patvirtino šiuos liudytojos žodžius. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į neįtikinamus nuteistųjų I. K. ir I. K. parodymų pakeitimo teisme motyvus, pagrįstai šiuos parodymus įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją ir juos atmetė bei vadovavosi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Taigi nuteistojo I. K. kaltė dėl plėšimų visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę plėšus. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistojo kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nuosprendis neperžengiant apeliacinio skundo ribų laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Kaip matyti iš bylos nuteistajam I. K., ikiteisminio tyrimo metu atliekant su juo procesinius veiksmus, buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau visais atvejais jis gynėjo pagalbos atsisakė (1 t., b. l. 54, 55, 61, 62, 70, 71, 89, 90), todėl kolegija nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, neva jam buvo atimta teisė gintis, vertina kaip deklaratyvų.

Apelianto prašymas atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog jis dėl padarytų nusikaltimų gailisi, nukentėjusiųjų atsiprašė, iš dalies atlygino žalą ir nusikaltimus padarė dėl sunkios materialinės padėties, yra nepagrįstas. Nuteistasis teisme dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino iš dalies, pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, jog fizinio smurto prieš nukentėjusiąsias nevartojo, nors teismas patikimai nustatė, jog turtas buvo pagrobtas plėšimo būdu. Be to, nuteistasis nukentėjusiajai K. M. žalos neatlygino, o iš nukentėjusiosios A. P., jos tuo metu buvusio sugyventinio R. A. bei pačių nuteistųjų parodymų matyti, jog nuteistieji A. P. dalį daiktų atidavė ne savo noru, o reikalaujant nukentėjusiosios sugyventiniui, kuris aktyviais savo veiksmais surado nusikaltimo vykdytojus. Pažymėtina ir tai, jog pats nuteistasis parodė, kad 2002-12-26 pagrobęs su kitais daiktais ir K. M. mobiliojo ryšio telefoną, jo iškart nepardavė, kelias dienas pats naudojo, o per tą laiką, nepaisant to, kad galėjo gauti pinigų parduodamas pagrobtą telefoną (tai jis padarė vėliau), apiplėšė ir kitą nukentėjusiąją, todėl akivaizdu, jog nuteistasis apiplėšdamas nukentėjusiąsias veikė ne dėl sunkios materialinės padėties ar išimtinai šeimos interesais, o siekdamas patenkinti savo asmeninius poreikius. Taigi esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija neturi jokio pagrindo pripažinti nė vienos iš BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p. ir 4 p. numatytų aplinkybių atsakomybę lengvinančia. Taigi nenustačiusi ankščiau minėtų I. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kolegija konstatuoja, jog nuteistasis neatitinka ir apeliaciniame skunde minimų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 str. 2 d. ar švelnesnės bausmės pagal BK 62 str. 1 d. sąlygų.

Kolegija taip pat nemato pakankamo pagrindo tenkinti nuteistojo I. K. prašymą taikyti jam BK 75 str. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Nuteistasis I. K. yra recidyvistas. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.13 punkte teismams išaiškino, jog skirdamas bausmę recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas privalo motyvuoti su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam I. K. dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė, todėl visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendimu skirti jam griežčiausią sankcijoje numatytos bausmės rūšį. Paskirdamas nuteistajam už tyčinius apysunkius nusikaltimus mažesnes už sankcijos vidurkį, artimas sankcijos minimaliam dydžiui laisvės atėmimo bausmes, apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jauną amžių, į tai, kad jis iš ankstesnių teistumų nepadarė išvadų, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad A. P. apiplėšė veikdamas bendrininkų grupe, taip pat į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas bylos aplinkybes. Skirdamas I. K. bausmes, teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę. Laikyti už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis ir švelninti jas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.