- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-14
- Bylos Nr.
- eI2-10194-809/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01226-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- Y. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Y. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025-02-28 sprendimą Nr. 25S59720 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai.
Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas nurodo, kad pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kadangi ketino dirbti UAB „Hilpart“ (toliau – ir Bendrovė). Nurodo, jog Migracijos departamentas netyrė, nerinko jokių papildomų duomenų, neapklausė nei pareiškėjo, nei jo darbdavio.
Pareiškėjas akcentuoja, jog 2024 metų spalį jam paūmėjo skausmai dėl 2022 metais patirtos dešinio kelio sąnario sportinės traumos. Be to, 2024-11-05 jis patyrė pakartotinę (sportinę) dešiniojo „kelio sąnario keleto struktūrų“ traumą, atlikus MRT ir kitus medicininius tyrimus, jam dėl minėtos traumos buvo paskirtas ir 2024 m. gruodžio – sausio mėn. buvo taikomas gydymas („dešiniojo kelio sąnario nuskausminimai, chondroprotektoriai, imobilizacija, fizioterapinis gydymas“) ir reabilitacija.
Migracijos departamentas, tirdamas „Sodros“ duomenis, visiškai nepagrįstai nekreipė dėmesio į darbdavio UAB „Hilpart“ „Sodrai“ pateiktus pranešimus apie pareiškėjo 2024-10-03 – 2024-10-28 ir 2024-10-37, 2024-11-01 – 2024-11-10 ir 2024-11-14 – 2024-11-17, 2024-12-01 – 2024-12-16 ir 2024-12-23 – 2024-12-31, 2025-01-01- 2025-01-14 „neatvykimus administracijos leidimu“ bei į aplinkybę, kad pareiškėjui yra sumokėtas darbo užmokestis už 2025 metų vasario mėnesį.
Atsakovas visiškai nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį fiziškai nebuvo Lietuvoje - gydėsi Baltarusijoje, ir tik keletą kartų trumpai buvo atvykęs į Lietuvą į darbdavio biurą, todėl pareiškėjui nereikėjo lėšų pragyventi Lietuvoje.
Šalies argumentai
Migracijos departamento sprendimui priimti nepakanka patikrinimo metu vien iš Sodros gautų duomenų. Migracijos departamentas privalo pateikti įrodymus, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, žinojo, kad jam nebus mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo užmokestis bei kad, pareiškėjas turėjo tikslą suklaidinti Migracijos departamentą.
Atsakovas nesilaikė gero administravimo principo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, jog duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023-11-27 iki 2024-05-03. Nustatyta, kad 2024 m. kovo ir balandžio mėn. (iš viso 2 mėn.) pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei nurodytas Bendrovės tarpininkavimo rašte (940 Eur), 2023 m. lapkričio mėn., 2024 m. vasario ir gegužės mėn. (iš viso 3 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau - MMA) (47 - 254,75 Eur), 2023 m. gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio mėn. (iš viso 2 mėn.) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas 2 mėnesius Bendrovėje faktiškai nedirbo, tuo tarpu Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigotas pareiškėjui mokėti darbo užmokestis.
Atkreipia dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo ar/ ir darbo užmokesčio nemokėjimo.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Nutraukus darbo sutartį ir negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos. Nurodo, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teismas (2019 m. sausio 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019). Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus
Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-02-28 sprendimo Nr. 25S59720, kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Hilpart“.
Migracijos departamentui išnagrinėjus prašymą, pareiškėjui darbo pagrindu 2024-09-17 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760386537, galiojęs iki 2025-11-02.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, duomenis apie asmenį patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir Sodra). Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024-10-01. Nustatyta, kad už 2024 m. spalio-gruodžio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis už minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA), t.y. 291,79-415,8 eurų, t. y. nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo jam nei karto nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis - 1386 Eur.
Departamentas įvertino, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi, nes: asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; duomenys, kuriuos pateikė fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai.
Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 5, 14, 19 punktai.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalį, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas). Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei 5 punkte, pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui nuo 2024-10-01 įsidarbinus Bendrovėje, buvo mokamas ženkliai mažesnis arba iš viso nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo raštuose nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis. Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti Sodros duomenys. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui didžiąją ginčo laikotarpio dalį, t. y. leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Lietuvos Vyriausybės 2023-06-28 nutarimu Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2024 m. MMA – 924 Eur; Lietuvos Vyriausybės 2024-08-28 nutarimu Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2025 m. MMA – 1 038 Eur ).
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas ir 2024 metais bei 2025 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti Bendrovė bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą ginčija ir tuo aspektu, kad jam mažesnis atlyginimas buvo mokamas, kadangi jis dėl objektyvių, t. y. ne nuo jo priklausančių priežasčių, negalėjo dirbti, kadangi atsinaujino jo dar 2022 m. patirta kelio trauma, kurią jis gydėsi Baltarusijoje, atitinkamai ir piniginių lėšų klausimas nebuvo aktualus, nes gydymosi laikotarpiu gyveno ne Lietuvoje. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjui supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei sulygtas sutartyje, siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį. Migracijos departamentas atitinkamai nebuvo informuotas. Pabrėžtina, kad pareiškėjo buvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi, išduotas ketinimo dirbti pagrindu, todėl ne darbdavys, o pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Pareiškėjas pats skunde pripažįsta, kad jis gaudavo mažesnį darbo užmokestį, nei buvo sulygta su darbdaviu, tačiau teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas, kadangi, anot pareiškėjo, jam buvo reikalingas gydymas. Tačiau pabrėžyina, jog iki Migracijos departamento patikrinimo, pareiškėjas Migracijos departamento neinformavo apie gydymosi poreikį, kas reikštų, jog pats prisiėmė atsakomybę dėl galimai kilsiančių pasekmių, o šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi Sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys argumentai vertintini tik kaip gynybinė pozicija. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo, jog jo trauma atsinaujino 2024 m. lapkričio mėnesį, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, pradėjęs dirbti 2024-10-01, ir už 2024 m. spalio mėnesį negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio - 1386 Eur. Pažymėtina, jog pareiškėjas nurodo, kad 2025 m. vasario mėnesį jam buvo sumokėtas pilnas darbo užmokestis, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Bendrovėje pareiškėjas vasario mėnesį dirbo tik kelias dienas (šios faktinės aplinkybės pareiškėjas teismo posėdžio metu neneigė), tuo tarpu darbdavys sumokėjo pilną darbo užmokestį ir tai padarė jau po ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, jog į darbą pareiškėjas neatvykdavo darbdavio „administracijos leidimu“, tačiau pareiškėjas yra užsienietis ir jo teisinei padėčiai Lietuvoje yra taikomi ne tik darbo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, bet ir užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje įtvirtinantys teisės aktai, kurių užsienietis privalo laikytis.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė.
Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5, 14, 19 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.