Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo V. P. gynėjos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria teismas nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį V. P. Prancūzijos Respublikai, pagal Rochefort apylinkės prokuroro pavaduotojo Pjero Orinjako 2005-05-11 išduotą Europos arešto orderį Nr. D3000879 baudžiamajam persekiojimui už jos teritorijoje padarytus nusikaltimus, numatytus Prancūzijos Respublikos Baudžiamojo kodekso 121-4, 121-5, 121-6, 212-7, 311-1, 311-4, 450-1, 450-3 straipsniuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas Prancūzijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Rochefort apylinkės prokuroro pavaduotojo Pjero Orinjako (Pierre Aurignac) 2005 m. gegužės 11 d. išduotas Europos arešto orderis (EAO) Nr. D3000879 dėl Lietuvos Respublikos piliečio V. P. suėmimo ir perdavimo Prancūzijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui už vagystes sunkinančiomis aplinkybėmis.

Europos arešto orderyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis V. P. yra nuteistas pagal Prancūzijos baudžiamojo kodekso 121-4, 121-5, 121-6, 212-7, 311-1, 311-4, 450-1, 450-3 straipsniuose numatytus nusikaltimus laisvės atėmimu 10 metų. Sprendimas dėl V. P. priimtas jam nedalyvaujant teisiamajame posėdyje.

V. P. nuteistas už didelį skaičių laivų variklių ir gelbėjimosi valčių, denio įrangos vagysčių iš laivų ir įmonių nuo 2002-12-19 iki 2004-02-09 Chateau d`Oleron m., Rochefort (Charente-Maritime) m., Bestines m. (79) , Carantec m. (29), Santec m. (29), Andemos (Gironde) m. Jis dviems savo tėvynainiams iš Lietuvos siuntė nurodymus tiekti tam tikras variklių rūšis (31 epizodas). Jis apmokėjo vagių patirtas išlaidas ir gavo vogtas prekes.

Maksimali įkalinimo arba laisvės apribojimo bausmė, kuri gali būti paskirta už šiuos nusikaltimus Prancūzijoje – 10 metų.

Šis nusikaltimas pažymėtas išduoto Europos arešto orderio I skirsnyje nurodytų nusikaltimų sąraše ir kartu atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatytas Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje.

Tenkinant Prancūzijos Europos arešto orderio dėl nuteistojo V. P. perdavimo, pastarasis buvo sulaikytas 2005 m. birželio 28 d., o 2005 birželio 29 d. Pasvalio r. apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams.

2005 m. liepos 20 d. V. P. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka.

V. P. gynėja skunde nurodo, kad su apygardos teismo nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti.

Teismo posėdyje V. P. ir jo gynėja prašė skundą patenkinti. Prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo nutartis paliekama galioti.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl V. P. perdavimo Prancūzijos Respublikai nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 71¹ - 75 straipsnių bei 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų nustatytų reikalavimų.

Asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį procedūra, vykdoma išduodančiosios valstybės kompetentingos teisminės institucijos, šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo, yra 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ preambulės 8 punkte numatyta sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo taikoma kontrolė, kuri pasireiškia tuo, kad išduodančios šalies teisminė institucija priima sprendimą dėl asmens perdavimo. Teismas patikrina, ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų ir ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti neperduodamas ar gali būti neperduodamas. Tai Vilniaus apygardos teismas atliko ir nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR ir Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų perduoti V. P. Prancūzijos Respublikai. Šio proceso metu teismas netiria prašančios valstybės teisminės institucijos priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, prašomo perduoti asmens kaltės įrodytumo prasme. Todėl tai, kad nei Prancūzijos Respublikos kompetentingos institucijos, nei Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, pateikdama Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl V. P. išdavimo Prancūzijos Respublikai, nepateikė jokių įrodymų (išskyrus už akių priimtą nuosprendį), kurių pagrindu nekiltų jokių abejonių, kad V. P. padarė jam inkriminuojamas veikas, nėra pagrindas netenkinti prokuroro pareiškimo ir neperduoti V. P. Prancūzijos Respublikai.

Nepagrįstas ir gynėjos skundo teiginys, kad Europos arešto orderyje, išduotame dėl V. P., tik formaliai nurodyta V. P. teisė apskųsti nuosprendį ir iš to skunde daroma išvada, kad garantijų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 5 dalyje, sprendžiant Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareiškimą, Vilniaus apygardos teismui pateikta nebuvo. Įstatymo reikalavimas, kad Europos arešto orderį išdavusi valstybė užtikrintų, kad perduodamo asmens prašymu byla būtų išnagrinėta (peržiūrėta) ir nuosprendis priimtas jam dalyvaujant, yra 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ 5 straipsnio 1 punkte. Jame nustatyta, kad tokiais atvejais, perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, kad išduodančioji teisminė institucija asmeniui, dėl kurio arešto yra išduotas Europos orderis, tinkamai užtikrintų galimybę prašyti persvarstyti bylą išduodančiojoje valstybėje narėje ir dalyvauti teisme. Prancūzijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos 2005 m. gegužės 11 d. išduotame Europos arešto orderyje Nr. D3000879 dėl Lietuvos Respublikos piliečio V. P. suėmimo ir perdavimo Prancūzijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui už vagystes sunkinančiomis aplinkybėmis nurodyta, kad V. P. pagal Prancūzijos Respublikos įstatymus, yra užtikrinta teisė apskųsti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta jam dalyvaujant. Taigi, V. P. galės realizuoti tiek savo teisę apskųsti jo atžvilgiu priimtą Prancūzijos Respublikos teismo nuosprendį, tiek ir kitas Prancūzijos baudžiamojo proceso įstatymuose numatytas teises. Todėl Prancūzijos Respublikos įstatymuose įtvirtintą teisę apskųsti V. P. priimtą nuosprendį ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta jam dalyvaujant, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai pripažino tinkamu galimybės prašyti persvarstyti bylą užtikrinimu ir priėmė sprendimą perduoti V. P. Prancūzijos Respublikai.

Kitos skunde nurodytos aplinkybės, į kurias, pasak gynėjos, nepagrįstai neatsižvelgė apygardos teismas, o būtent į tai, kad V. P. nesislapstė nuo Lietuvos ar užsienio teisėsaugos institucijų, priešingai, aktyviais veiksmais siekė teisėtomis priemonėmis apginti savo teises, į nuteistojo asmenines savybes, charakteristiką iš darbovietės, dalyvavimą, teikiant paramą socialiai remtiniems asmenims, turimą turtą, tarptautinius kontaktus, tai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, sutikimą gera valia vykdyti Prancūzijos Respublikos teisminių institucijų nurodymus gali būti svarbios nagrinėjant klausimą dėl kardomosios priemonės V. P. skyrimo. Tačiau apeliacinėje instancijoje nagrinėjant skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl V. P. perdavimo pagal Europos arešto orderį, paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nenagrinėjamas. Minėtos aplinkybės negali paneigti realiai esančių V. P. perdavimo pagal Europos arešto orderį pagrindų arba būti pakankamos Vilniaus apygardos teismo nutarčiai panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 74 straipsnio 2 dalimi, teisėjas

nutaria:

palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.