- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-26
- Bylos Nr.
- A-602-202-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01167-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės teismų administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- M. N.
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. N. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl įsakymo panaikinimo, pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA; atsakovas) direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti jai iš Lietuvos valstybės 3290,53 Lt teisėjų valstybinės pensijos (toliau – ir Pensija) skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto Pensijos dydžio ribojimo pritaikymo; 3) priteisti jai iš Lietuvos valstybės Pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 6 straipsnio 3 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies taikymo; 4) įpareigoti NTA mokėti NTA direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45(4.46) jai paskirtą 3751,54 Lt Pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.
Skunde paaiškino, kad TVPĮ yra specialusis įstatymas VPĮ atžvilgiu, todėl Pensija negalėjo būti sumažinta iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio pagal VPĮ. Dėl neteisingo įstatymo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškėjai be teisinio pagrindo nebuvo sumokėta 3290,53 Lt. Pažymėjo, jog NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ 1.2 punktu buvo nurodyta apskaičiuoti ir išmokėti Pensijų gavėjams Pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto Pensijos dydžio ribojimo pritaikymo. Tačiau minėtas NTA direktoriaus įsakymas nebuvo pradėtas vykdyti ir skundžiamu Įsakymu buvo pripažintas netekusiu galios. Tikino, jog iš Konstitucijos kyla draudimas, kad Seimo aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, jog jis prieštarauja Konstitucijai (KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Nurodo, jog skundžiamas Įsakymas buvo priimtas po KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo, paskelbto 2010 m. lapkričio 16 d. Taigi, NTA, priešingai, nei nurodyta Konstitucijoje, taikė teisės aktą po to, kai oficialiai paskelbtas KT sprendimas, kad Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai. Teigė, jog skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas, nes pažeidžia teisėjų teisėtus lūkesčius, teisėjų socialinės garantijos Įsakymo pagrindu įgyvendinamos netinkamai. Taip pat pabrėžė, jog NTA yra institucija, kuri skiria ir moka Pensijas, todėl yra tinkamas atsakovas. Pridūrė, jog visos valstybinės pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (VPĮ 2 str. 1 d.), o valstybė, atstovaujama Vyriausybės, ignoruodama KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, tuo pačiu pažeidžia Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą. Pabrėžė, jog Vyriausybės neveikimas dėl tinkamo finansavimo, kuriuo būtų užtikrintas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomoje Konstitucijoje įtvirtintus tokių pensijų apskaičiavimo principus, išaiškintus KT 2010 m. birželio 29 d. nutarime, patvirtina, kad valstybė šioje byloje taip pat yra tinkamas atsakovas.
Atsiliepimas
Atsakovas NTA atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjai nuo 2005 m. liepos 23 d. buvo paskirta 2843,43 Lt Pensija. NTA direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45-(4.46) pareiškėjai Pensija buvo perskaičiuota (3751,54 Lt), vadovaujantis TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 (toliau – ir Nuostatai), Nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2009 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 298 (toliau – ir Aprašas), 25 ir 26 punktais ir atsižvelgiant į Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. rugsėjo 29 d. išvadą Nr. 15FB-45-(4.46) (toliau – ir Išvada). Pažymėjo, jog Pensija padidėjo, nes buvo taikytas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, pagal kurį pareiškėjai padidėjo paskutinių 5 metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, gauto darbo užmokesčio vidurkis. Nurodė, jog oficialiai 2010 m. lapkričio 16 d. paskelbus KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, NTA neturi galimybių skirti, mokėti ir/ar perskaičiuoti Pensijų, kad jos atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. NTA neneigia pareiškėjos teisės gauti Pensiją, tačiau, kol nėra teisės aktais nustatyta, kaip turėtų būti Pensijos skaičiuojamos/perskaičiuojamos, NTA negali jų perskaičiuoti ir mokėti tokio dydžio, kokio pareiškėja prašo. Pažymėjo, jog NTA direktorius 2010 m. lapkričio 17 d. priėmė įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), kuriuo nurodė mokėti Pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, iki bus priimti Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai. Tokiu būdu ne tik užtikrintas TVPĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatytas NTA, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigos vykdymas, bet ir nepaneigta teisėjų pensijų esmė bei paskirtis. Atkreipė dėmesį, jog iki šios dienos įstatyminis Pensijų reguliavimas nėra pakeistas. Tęsė, jog NTA 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4R-347-(4.34) pareiškėja buvo informuota, kad 2012 m. vasario 17 d. NTA direktorius priėmė įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46), kuriuo buvo nustatyta, kad Pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu. Paaiškino, kad ne kartą buvo kreiptasi į subjektus, turinčius įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, bei prašoma atsižvelgti į susidariusią situaciją ir skubos tvarka spręsti klausimą dėl Pensijų teisinio reglamentavimo, tačiau nei Teisėjų tarybos, nei NTA prašymai nebuvo tenkinami. Dėl to buvo priimtas 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46), kuriuo dėl minėtų priežasčių pripažįstamas netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) ir nurodoma, kad Pensijos bus skaičiuojamos ir mokamos pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46). Pridūrė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojimas, numatytas VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje, t. y. 1,3, o ne ribojimas, numatytas TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. 1,5, taikomas vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Tikina, jog KT 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas paskirtas ir mokamas pagal TVPĮ, neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Laikinasis įstatymas įsigaliojo, kaip ir Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. Teigė, jog paskirta Pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti KT konstatuoti Pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Be to, jei teismas sprendimu įpareigotų NTA pareiškėjai mokėti tam tikro dydžio Pensiją, pažeistų Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, t. y. teismas iš esmės pasisakytų dėl klausimų, kuriuos pagal kompetenciją priklauso spręsti įstatymų leidžiamajai valdžiai. Pagal konstitucinę jurisprudenciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos Pensijos, Pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat Pensijų dydžiai nustatomi įstatymu (KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Taigi, teismas, patenkindamas pareiškėjos reikalavimą, išspręstų klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Tokiu atveju gali atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų su atitinkamais teisės aktais laiko atžvilgiu (LVAT 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis byloje Nr. I-1722-815/2008). Be to, teismas galėtų įpareigoti mokėti atitinkamo dydžio Pensiją tik iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl Pensijų skaičiavimo ir mokėjimo (VAAT 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. I-212-437/2010).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu bylą dalyje, kurioje prašoma panaikinti NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) ,,Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“, nutraukė bei priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo NTA teisėjo valstybinės pensijos 3290,53 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo NTA teisėjo valstybinės pensijos 28 809,01 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. ir įpareigojo atsakovą NTA perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjo valstybinę pensiją ir nuo 2012 m. kovo 1 d., iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos, mokėti jai NTA direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45(4.46) paskirtą 3751,54 Lt dydžio teisėjo valstybinę pensiją, neribojant pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.
Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: NTA direktoriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 3 pareiškėjai nuo 2005 m. liepos 23 d. buvo paskirta 2843,43 Lt dydžio Pensija. NTA direktorius, pritaikęs teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas ir vadovaudamasis TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, Nuostatais, Aprašo 25 ir 26 punktais, atsižvelgęs į Išvadą, 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45-(4.46) paskyrė pareiškėjai perskaičiuotą 3751,54 Lt Pensiją nuo Pensijos skyrimo dienos (t. y. 2005 m. liepos 23 d.). NTA direktorius, vadovaudamasis TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) nurodė Pensijas mokėti pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo, ir nustatė, kad šis įsakymas galioja iki bus priimti Konstituciją atitinkantys Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. NTA direktorius, vadovaudamasis KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, TVPĮ, VPĮ, Laikinuoju įstatymu, 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 9FB-3-(4.46) pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46); nurodė apskaičiuojant ir išmokant Pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto Pensijos dydžio ribojimo ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto Pensijos dydžio ribojimo; apskaičiuoti ir išmokėti Pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto Pensijos dydžio ribojimo pritaikymo; nuo 2010 m. lapkričio 16 d. Pensijas apskaičiuoti įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus; išmokėti Pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. lapkričio 16 d.; apskaičiavus Pensijas, jas išmokant nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinąjį įstatymą. NTA direktorius, vadovaudamasis TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, nesant pakankamai biudžeto lėšų 2012 metams Pensijų išmokėjimui pagal NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) nuostatas, 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46); nurodė Pensijas skaičiuoti ir mokėti pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46). Dėl Pensijos dydžio ribojimo (taikant dydį 1,5 ir Laikinojo įstatymo nuostatas) pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. iš viso neišmokėta 3290,53 Lt Pensijos. Dėl Pensijos dydžio ribojimo (taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. iš viso neišmokėta 28 809,01 Lt Pensijos. Atsakydama į pareiškėjos prašymą, NTA 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 4R-742-(4.34) pranešė, kad jai paskirta Pensija bus perskaičiuota, kai bus pašalinti KT konstatuoti Pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktų pakeitimai. Dirbdama (duomenys neskelbtini) teisėja, pareiškėja laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio iki 2005 m. liepos mėn. gavo darbo užmokestį, kurio dydis svyravo nuo 4576 iki 7081 Lt. Pareiškėja laikotarpiu nuo 1995 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. gavo senatvės pensiją, kurios dydis buvo nuo 250 iki 1498 Lt.
Teismas rėmėsi TVPĮ 6 straipsnio 3 dalimi, VPĮ 1 straipsnio 5 punktu ir 3 straipsnio 3 dalimi. Taip pat apžvelgė KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo turinį, kuriuo, inter alia, pripažinta, jog TPVĮ 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, 6 straipsnio 2 ir 3 dalys, VPĮ 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėjo, jog atsakovas pareiškėjai Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio taikymą grindžia 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir tuo, kad ši teisės norma KT pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 1 straipsnį ir pažymėjo, jog KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal TVPĮ, neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau pabrėžė, jog buvusiems teisėjams pensija perskaičiuojama ne pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuria nustatyta, kad paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pažymėjo, jog toks reglamentavimas reiškia, kad pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuojama ne pagal VPĮ, o pagal TVPĮ apskaičiuota pensija; toks reglamentavimas taip pat reiškia, kad iš pradžių turi būti apskaičiuojamas teisėjo valstybinės pensijos dydis pagal TVPĮ 6 straipsnio reikalavimus (įskaitant (iki 2010 m. lapkričio 15 d.) ribojimą iki Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio), o po to ši pensija dar kartą perskaičiuojama, pagal Laikinąjį įstatymą taikant koeficientą. Darė išvadą, jog atsakovas nepagrįstai, ne pagal įstatymus, iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo (2010 m. lapkričio 15 d.) apskaičiuodamas pareiškėjui pensiją, taikė Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o ne 1,5 dydžio ribojimą. Pridūrė, jog atsakovas neneigia, jog tokiu būdu apskaičiuotos (t. y. taikant 1,3 dydžio ribojimą) pareiškėjos pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. yra 3290, 53 Lt, kuri priteistina pareiškėjai.
Pabrėžė ir tai, jog pagal Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, nustatančias socialinės apsaugos teisės konstitucinius pagrindus, teisėjo valstybinės pensijos ir socialinio draudimo pensijų suma negali būti didesnė negu teisėjo paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkis (neto, t.y. be mokesčių, dydis), nes priešingu atveju būtų laikytina, kad teisėjas, esantis pensijoje, kaip gaunantis socialinę paramą asmuo, galėtų gauti daugiau negu tuomet, kai jis ėjo teisėjo pareigas. Pažymėjo, jog byloje surinkti rašytiniai įrodymai byloja, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės teisėjo pensijos (3751,54 Lt) ir jos gaunamos senatvės pensijos (maksimaliai – 1498 Lt) suma aiškiai neviršija jos iki išėjimo pensijon gauto teisėjo darbo užmokesčio (maksimaliai – 7081 Lt). Teismas taip pat pabrėžė, kad jis šiuo sprendimu apgina pareiškėjos teises laikinai, nes teisėjų valstybinės pensijos dydį bei sąlygas nustato įstatymų leidėjas. Pridūrė, jog įvertinus išdėstytą, darytina išvada, jog atsakovas įpareigotinas perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą Pensiją ir nuo 2012 m. kovo 1 d., iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos, jai mokėti NTA direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45(4.46) paskirtą 3751,54 Lt dydžio Pensiją, neribojant Pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.
Dėl pareiškėjos prašymo panaikinti NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46), kuriuo pripažintas netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) ir nurodyta Pensijas skaičiuoti ir mokėti pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-2714-815/2012, 2012 m. birželio 25 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT) su prašymu ištirti, ar minėtas įsakymas neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. LVAT 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-39/2012 minėtą prašymą atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, jog tokią nutartį LVAT priėmė nustatęs, kad pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamas NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) leidinyje „Valstybės žinios“ nėra paskelbtas, o administraciniams teismams nėra teismingos bylos dėl prašymų ištirti, ar nepradėję galioti, nes nepaskelbti įstatymo nustatyta tvarka, norminiai administraciniai aktai, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjos prašymas ištirti įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbto, todėl nepradėjusio galioti teisės akto teisėtumą yra neteismingas administraciniam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.) bei bylą dalyje dėl minėto pareiškėjos reikalavimo nutraukė, remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
III.
Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86 – 90), kuriuo prašo: 1) panaikinti ginčijamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 2) atidėti ginčijamo teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.
Apeliaciniame skunde išdėsto faktines aplinkybes bei argumentus, jau nurodytus atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Pabrėžia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką iš Lietuvos valstybės, o ne iš NTA. Mano, jog konkrečiu atveju pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka buvo neišmokėta ne dėl NTA kaltės, bet susidarė ir nebuvo išmokėta dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas – po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo, pagal teisės aktus turėdami pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku tai neatliko ir neužpildė susidariusios teisės spragos. Todėl teigia, jog teismas nepagrįstai priteisė šią neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį iš NTA. Nurodo, jog tokios praktikos laikosi ir administraciniai teismai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad 2012 metams NTA biudžete numatyta teisėjų valstybinėms pensijoms išmokėti suma planuota nesant teisinio reglamentavimo, atitinkančio Konstituciją, ir įvertinus esamą valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose, kurių atsiradimo tikimybė yra didelė. Pagal analogiją remiasi Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 1 dalimi ir 284 straipsnio 1 dalimi bei prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 95 – 96) prašo šio apeliacinio skundo netenkinti.
Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad NTA tėra institucija, kuri skiria ir moka teisėjų valstybines pensijas, kad ne kartą kreipėsi į turinčias įstatymų leidybos iniciatyvos teisę institucijas, tačiau nei Teisėjų tarybos, nei Nacionalinės teismų administracijos prašymai nebuvo tenkinami. Pažymi, jog tokių įrodymų atsakovas nepateikė nei bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nei prie apeliacinio skundo, todėl minėti motyvai laikytini nepagrįstais. Taip pat nesutinka su atsakovo argumentais dėl būsimų sunkumų, atsirasiančių teismo sprendimo vykdymo procese. Nurodo, jog šie argumentai prilygsta bet kurio skolininko pozicijai teismo sprendimo vykdymo procese, kai jis aiškina, jog neturi lėšų ir turto teismo sprendimui įvykdyti. Pažymi, jog tokiais atvejais sprendimai vykdomi priverstinai, iš skolininko išieškant ir teismo sprendimo vykdymo išlaidas. Priduria ir tai, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir mano, jog jis pensijos nepriemoką jai priteisė pagrįstai, kaip ir pagrįstai įpareigojo atsakovą mokėti atitinkamo dydžio pensiją, iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 3 nuo 2005 m. liepos 23 d. buvo paskirta 2843,43 Lt dydžio Pensija (b. l. 20). O 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45-(4.46) NTA direktorius paskyrė M. N. perskaičiuotą 3751,54 Lt Pensiją nuo Pensijos skyrimo dienos (t. y. 2005 m. liepos 23 d.) (b. l. 21). Iš Nacionalinės teismų administracijos pateiktų pažymų apie M. N. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 31 d. gautą teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 103 – 105) matyti, kad pareiškėjai faktiškai buvo mokama mažesnė nei 3751,54 Lt dydžio Pensija dėl jai pritaikytų įstatymuose numatytų apribojimų. Pareiškėjai Pensija šiuo laikotarpiu buvo išmokėta pritaikius 1,3 dydžio ribojimą, numatytą VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. taikytas 1,5 dydžio ribojimas, numatytas TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje), ir Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, priteisė pareiškėjos naudai iš NTA 3290,53 Lt dydžio Pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 28 809,01 Lt dydžio Pensijos nepriemoką už laikotarpį 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Teismas taip pat įpareigojo NTA perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjo valstybinę pensiją ir nuo 2012 m. kovo 1 d., iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos, mokėti jai paskirtą 3751,54 Lt dydžio Pensiją, neribojant pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Tuo tarpu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) teismas nutraukė, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-39-2012 bei tai, kad šis NTA direktoriaus įsakymas leidinyje „Valstybės žinios“ nėra paskelbtas.
Atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teisėjų valstybinė pensija pareiškėjai buvo neišmokėta ne dėl NTA kaltės, be to pati pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką iš Lietuvos valstybės, o ne iš NTA. Kartu prašoma atidėti teismo sprendimo vykdymą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.
Pažymėtina, kad teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu nustatytų valstybinių pensijų (VPĮ 1 str. 1 d. 5 p.). VPĮ 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal šį įstatymą. Pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Specialusis teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas.
Bylai aktualioje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, viena vertus, pabrėžė, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, t. y. sprendžiant su būtent teisėjų valstybinių pensijų skyrimu ir mokėjimu susijusius klausimus, pirmenybė turi būti teikiama jo nuostatoms. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, be kita ko, pripažino nesuderinamomis su Konstitucija tiek paminėtą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088), tiek paminėtą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostatą ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas.
Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos paminėtos nagrinėjamai bylai aktualios nuostatos, „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta, kad jį paskelbus iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Konstitucinis Teismas nurodė, jog šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Tačiau teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki šio nutarimo užpildytas nebuvo, Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos nėra pakeistos ir iki šiol. Pažymėtina, jog buvo atliktos tik prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų korekcijos, tačiau jos neaprėpia teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo reguliavimo.
Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos pensija taip pat buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostatas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Paminėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms, vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Taigi, pareiškėjai ginčo laikotarpiu turėjo būti mokama pensija, netaikant pensijos dydžio ribojimo (nei pagal Valstybinių pensijų įstatymą, nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą) nuostatų, tačiau taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820), tai yra, perskaičiuojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę. Nors teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo teisinis reguliavimas įstatymų leidėjo iki šiol nėra pakeistas (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo tik Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4275)), remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, konstatuotina, kad apskaičiuojant pareiškėjai dėl antikonstitucinių nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią nepriemoką, negali būti taikomas nei VPĮ, nei TVPĮ nustatytas pensijos ribojimo dydis, t. y. pareiškėjos pensijos dydis neribotinas.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei NTA pažymas apie M. N. 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2011 m. rugsėjo 16 d. – 2013 m. kovo 31 d. teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 103 – 105), darytina išvada, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija inter alia dėl to, kad buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų nuostatos, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778), Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088). Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas jį privalo pašalinti.
Pažymėtina, jog nors pareiškėja skunde reikalavo priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką tik už laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau ji taip pat prašė įpareigoti NTA mokėti jai visą paskirtą teisėjų valstybinę pensiją. Be to, nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjai priteisė teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį iki 2012 m. vasario 29 d., tačiau jis taip pat įpareigojo NTA nuo 2012 m. kovo 1 d. mokėti pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas apgynė pareiškėjos teises, pažeistas dėl Konstitucijai prieštaraujančių normų taikymo, už ilgesnį laikotarpį nei tik iki 2012 m. vasario mėn. Pareiškėjos skundo turinys bei paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su reikalavimais, kuriais siekė apginti savo teises nuo teisės į pensiją paskyrimo, tęsiant pensijos mokėjimą pagal galiojančius teisės aktus, kurie nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Todėl laikytina, jog yra pagrįsta priteisti pareiškėjai pensijos nepriemoką už visą laikotarpį, kai apskaičiuojant jos teisėjų valstybinę pensiją buvo taikomi Konstitucijai prieštaraujantys pensijų ribojimo dydžiai, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
NTA pažymos apie M. N. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. kovo 31 d. gautą teisėjų valstybinę pensiją patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančių normų taikymo apskaičiuojant pareiškėjos teisėjų valstybinę pensiją, susidarė 50139,98 Lt pensijos nepriemoka – ši suma ir yra priteistina pareiškėjos naudai.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas susidariusią Pensijos nepriemoką priteisė iš Nacionalinės teismų administracijos. Tačiau tinkamo subjekto, iš kurio turėtų būti priteisiama valstybinės pensijos nepriemokos suma, klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 konstatavo, kad išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą, taip pat teismo aptarti pensijos nepriemoką nulėmę įstatymų leidėjo veiksmai, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos. Nors šioje byloje atsakovu dalyvavo Nacionalinė teismų administracija, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ 1.10 punkto nuostatomis, Nacionalinė teismų administracija yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl teisėjų valstybinių pensijų. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tokia situacija leidžia konstatuoti, kad byloje atsakovu dalyvavo ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkama Lietuvos valstybės atstovė procese. Be to, šios institucijos ir atsakovo (valstybės) interesai šiuo atveju negalėjo reikšmingai skirtis. Įvertinus pareiškėjos formuluojamus skundo dalyką ir pagrindą, taip pat neatrodo, kad toks šalių pakeitimas prieštarautų jos interesams. Todėl nagrinėjamu atveju nustatytas procesinis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo nustatytą pažeidimą taisyti, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo NTA perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjo valstybinę pensiją ir nuo 2012 m. kovo 1 d., iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos, mokėti jai NTA direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 9FB-45(4.46) paskirtą 3751,54 Lt dydžio teisėjo valstybinę pensiją, neribojant pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Tačiau atsižvelgiant į minėtų Nacionalinės teismų administracijos pažymų duomenis (b. l. 103 – 105) spręstina, jog ši suma buvo apskaičiuota netaikant Pensijos Laikinojo įstatymo 1 priedo formulės. Minėta, jog Pensijos ribojimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta taikyti 1 priede nurodytą formulę, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pareiškėjai turėtų būti mokama 3001,23 Lt dydžio Pensija, kuri apskaičiuota netaikant pensijos dydžio ribojimo, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas. Kadangi būtent tokio dydžio pensija pareiškėjai yra išmokama nuo 2013 m. sausio 1 d., darytina išvada, jog pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti NTA mokėti visą paskirtą teisėjų valstybinę pensiją tenkinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjos reikalavimą šioje dalyje atmetant.
Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog NTA direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“ yra norminis teisės aktas, kuris nebuvo paskelbtas nustatyta tvarka, ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogišku klausimu (pvz. 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-286/2013), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje bylą nutraukė.
Pažymėtina, kad atsakovas NTA apeliaciniame skunde prašė atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškas prašymas buvo vertinamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010), numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas nutartį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Spendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir tesėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad skolininkas ir taip yra pažeidęs prievolę, taigi ir išieškotojo teises, todėl vien blogos atsakovo materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013).
Šiuo atveju atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo. Nacionalinė teismų administracija teismui nepateikė argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjos teisę gauti teisėjo valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, priteisiant pareiškėjai 50 139,98 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“ buvo nutraukta, palikti nepakeistą.
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos M. N. skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjai M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, priteisti 50 139,98 Lt (penkiasdešimt tūkstančių vieną šimtą trisdešimt devynis litus devyniasdešimt aštuonis centus) teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Kitoje dalyje pareiškėjos M. N. skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.