- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-06
- Bylos Nr.
- 2S-1063-527/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolita Cirulienė
- Skolininkas
- K. B.
- Kreditorius
- AB „Savas automobilis“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko K. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-17008-894/2011 pagal kreditorės AB „Savas automobilis“ pareiškimą dėl 35.255,32 Lt skolos, 1.109,34 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų, 273,00 Lt žyminio mokesčio ir 399,30 Lt išlaidų už suteiktas teisines paslaugas priteisimo iš skolininko K. B. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorė 2012-01-17 pareiškimu (b. l. 76) prašė išduoti vykdomąjį raštą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-15 nutartį (b. l. 65-67), kuria buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis (b. l. 62-63), nes skolininkas nevykdo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-15 nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygų, t.y. nesumoka joje nustatyto dydžio sumų.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012-02-14 nutartimi (b. l. 85-86) pareiškimą patenkino ir, remiantis CPK 646 str. 3 d., išdavė kreditorei vykdomąjį raštą c. b. Nr. L2-17008-894/2011 pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-15 nutartį, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis. Patvirtintos taikos sutarties 2 ir 3 p. buvo numatyta, kad skolininkas pripažįsta ir įsipareigoja atlyginti kreditorei 36.364,66 Lt įsiskolinimą, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas: advokato išlaidas ir 25 procentus kreditorės sumokėto žyminio mokesčio ir atidėti sutarties nurodytų sumų mokėjimą iki 2011-09-30, kreditorė sutinka su sutarties 2 punkte nurodytų sumų mokėjimo atidėjimu iki 2011-09-30. Byloje nėra jokių duomenų, kurie liudytų, jog skolininkas pradėjo vykdyti taikos sutarties sąlygas ir sumokėjo kreditorei nors dalį taikos sutartyje nurodytos sumos.
Šalies argumentai
Skolininkas atskiruoju skundu (b. l. 91) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-14 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmesti. Skolininkas nurodo, jog teismas neįvertino, jog taikos sutarties sąlygos, kurių pagrindu skolininkė įgijo reikalavimo teisę į skolininką, yra nesąžiningos. Be to, skolininkas yra vartotojas, todėl teismas savo iniciatyva turėjo patikrinti taikos sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Per labai trumpą laiką skolininkas buvo įpareigotas grąžinti labai didelę pinigų sumą, kurios dydžio paskaičiavimas taip pat yra palankus tik kreditorei. Teismas turėjo atsisakyti tvirtinti tokią taikos sutartį, o patvirtinęs, atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą ir išaiškinti šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka.
Atsiliepimas
Kreditorė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 97-100) prašo skolininko atskirąjį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012-02-12 nutartį palikti nepakeistą. Kreditorė nurodo, kad skolininkas nutarties, kuria buvo patvirtinta Taikos sutartis, neskundė, ji įsiteisėjo (tapo privalomai vykdytina šalims). Atsižvelgiant į tai bei į tai, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį pagal CPK 464 str. 3 d. negalėjo vertinti Taikos sutarties esmės, visiškai atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai dėl neva nesąžiningų Taikos sutarties sąlygų (su kuo kreditorė kategoriškai nesutinka). Teismas, tvirtindamas Taikos sutartį, patikrino, ar joje šalių nurodytos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, bei nustatė, kad kliūčių Taikos sutarties patvirtinimui nėra. Tai, kad teismas Taikos sutarties sąlygas įvertino atsakingai ir visapusiškai, įrodo faktas, jog tam tikras sutarties sąlygas teismas tvirtinti atsisakė. Tokį atsisakymą teismas motyvavo tuo, jog kai kurios Taikos sutarties sąlygos nėra susijusios su kreditorės teismui pateiktu pareiškimu, kurio pagrindu buvo išduotas teismo įsakymas. Skolininkas nepateikė jokių įrodymų, jog pasirašydamas Taikos sutartį jis veikė prieš savo valią (skolininkas net neginčija Taikos sutarties). Taikos sutartį skolininkas ir kreditorė pasirašė 2011-08-31. Atsižvelgiant į tai, pareiga imtis veiksmų, kad 2011-09-30 skolininkas visiškai atsiskaitytų su kreditore, skolininkui kilo ne nuo nutarties, kuria buvo patvirtinta Taikos sutartis, įsiteisėjimo, o nuo pat sutarties tarp šalių pasirašymo momento. Teismo patvirtintos Taikos sutarties 3 punkte aiškiai nurodyta, kad sutarties 2 punkte nurodytų sumų mokėjimas atidedamas skolininko prašymu, kreditorei sutinkant. Taigi teigti, kad sutartyje buvo numatytas per trumpas terminas tokio dydžio įsiskolinimui padengti, skolininkas neturi jokio teisinio pagrindo, nes analizuojant sutarties sąlygas matyti, kad terminas skolai padengti būtent iki 2011-09-30 buvo pratęstas paties skolininko iniciatyva. Pabrėžtina, kad ši sąlyga buvo pateikta išimtinai skolininko iniciatyva. Skolininko teiginys, kad įsiskolinimo dydžio paskaičiavimas palankus tik kreditorei, neatitinka faktinės situacijos, nes visa skola buvo paskaičiuota pagal neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras bei už laiku neatsiskaitytą laikotarpį paskaičiuoti delspinigiai. Šiuos pinigus kreditorius įgijo teisę gauti už laiku ir tinkamai suteiktas paslaugas – automobilio nuomą, t. y. reikalaujama sumokėti tik tiek, kiek kreditoriui teisėtai priklauso. Skolininkas Automobilio nuomos sutarties sąlygų neginčija. Be to, skolininkas Taikos sutartyje kreditorei reikalavimą pripažino visiškai. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad tol, kol kreditorė nesikreipė į teismą, skolos atlyginti savanoriškai nesiėmė, kas įrodo paties skolininko nesąžiningus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog kreditorė įgijo teisę reikalauti, kad visos jos patirtos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis ir patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti), kaip ir kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (t. y. bylinėjimosi išlaidos valstybei) skolininko būtų visiškai atlygintos – juk skolininkui nuo pat pradžių elgiantis sąžiningai, kreditorė minėtų išlaidų apskritai nebūtų patyrusi. Atkreiptinas dėmesys, kad bylinėjimosi išlaidas skolininkas būtų buvęs įpareigotas atlyginti ir teismui priėmus kreditorei palankų sprendimą (CPK 93 str. 1 d.), kas, beje, ir buvo padaryta 2011-08-30 teismo įsakymu. Pagrindas priteisti CK 6.37 str. 2 d. numatytas palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorė dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką ir iki tol skolininkas naudojosi kreditorės lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditorės interesus, todėl kreditorė minėtos normos pagrindu turėjo teisę reikalauti, kad skolininkas sumokėtų įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditorės nuostoliai. Atkreiptinas dėmesys, kad taikos sutartis buvo sudaryta teismui jau priėmus įsakymą dėl skolos priteisimo kreditorei. Taigi kreditorė, turėdama jai palankų teismo sprendimą ir sutikusi priimti skolininko pasiūlytą termino atidėjimą skolai padengti, jau elgėsi skolininko naudai. Be to, kreditorė sutiko su paties skolininko nustatytu terminu, per kurį skola jai turėjo būti visiškai padengta. Taip pat pažymėtina, jog kreditorė ne iš karto kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kas patvirtina siekį palaukti, kol skolininkas geranoriškai grąžins skolą, neskubant imtis priverstinio vykdymo veiksmų. Skolininkas nepagrįstai nurodo, kad jis yra vartotojas, todėl teismas savo iniciatyva privalėjo imtis papildomos jo teisių gynybos. Viešojoje erdvėje skolininkas yra pristatomas kaip patyręs verslininkas – „Korio grupės“ bei „Avilio“ restoranų (buvęs) savininkas (104, 105-107, 108). Tai įrodo, kad jo negalima tapatinti su eiliniu neinformuotu vartotoju, nesusipažinusiu su pagrindiniais verslo principais, ypač, kai skolininkas iš kreditorės nuomojo itin prabangų automobilį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Konstatuotina, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 str.), yra konstatavęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (LAT 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010, 2008-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; kt.). Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties. Įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyta taikos sutartis CK 6.189 straipsnio prasme šalims turi įstatymo galią ir tokia taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą (CPK 646 str. 3 d.).
CPK 646 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas, spręsdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą, gali pakeisti šalių taikos sutartyje numatytų sąlygų vykdymo tvarką nekeisdamas šalių susitarimo esmės. Taigi teismas, spręsdamas dėl vykdomojo rašto išdavimo, negali spręsti dėl įsiteisėjusios, todėl res judicata galią turinčios ir šalims privalomos nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis pagrįstumo. Kitoks šios normos aiškinimas nesuderinamas su esminiais civilinio proceso principais, CK 6.985 straipsnyje įtvirtintais imperatyvais, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio sprendimo galią, jog teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.
Nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas skundžiama 2011-09-15 nutartimi kreditorei išdavė vykdomąjį raštą pagal civilinėje byloje Nr. L2-17008-894/2011 2011-09-15 nutartimi patvirtintą 2011-08-31 taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis) (b. l. 65-67), kuria skolininkas pripažino ir įsipareigojo iki 2011-09-30 atlyginti kreditoriui 36.364,66 Lt įsiskolinimą, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nesant byloje duomenų apie tarp šalių 2011-08-31 sudarytoje ir skundžiama 2011-09-15 nutartimi teismo patvirtintoje taikos sutartyje nustatytų įpareigojimų vykdymą, tokių duomenų nepateikus ir apeliacinės instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad galiojanti ir nenuginčyta nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, galioja ir yra vykdytina, dėl ko pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo atsisakyti išduoti vykdomojo rašto.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atskirajame skunde išdėstyti argumentai galėtų būti aktualūs tik sprendžiant klausimą dėl teismo 2011-09-15 nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi apeliantas šios teismo nutarties neginčija, atskirojo skundo argumentai, susiję su nesąžiningomis ir vartotojo teises pažeidžiančiomis taikos sutarties sąlygomis ir kad teismas tokią taikos sutartį turėjo atsisakyti tvirtinti, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.