- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-08
- Bylos Nr.
- AS-143-98-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos
- Pareiškėjas
- TEO LT
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo TEO LT, AB skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas TEO LT, AB (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-1218 ,,Dėl paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, teikiamos prieigos prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje rinkos apibrėžimo“ ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1V-1219 ,,Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką paslaugų gavėjams, išskyrus vartotojus, teikiamos prieigos prie viešojo telefono ryšio tinklo fiksuotoje vietoje rinkoje“. Pareiškėjas taip pat prašė laikinai sustabdyti skundžiamų teisės aktų galiojimą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamų teisės aktų pagrindu jis yra įpareigojamas iš esmės pradėti teikti naują didmeninės vietinės linijos paslaugą, o bet koks tinklo struktūros pakeitimas yra negrįžtamas procesas: praplėtus tinklo infrastruktūros galimybes, vėliau jos negalės būti susiaurinamos ir turės būti palaikomos, o tai reikalaus nuolatinių investicijų. Paslaugų kainodaros pakeitimas taip pat yra negrįžtamas procesas, nes teismui priėmus palankų sprendimą jis neturės teisinio pagrindo reikalauti paslaugos pirkėjų papildomai susimokėti už jau suteiktą ir apmokėtą paslaugą. Teigė, jog teismui priėmus palankų sprendimą būtų labai sunku atkurti iki tol buvusią padėtį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 92 str.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 2 d. nutarties dalimi pareiškėjo prašymą patenkino ir laikinai sustabdė Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1V-1218 ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1V-1219 galiojimą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (ABTĮ 71 str.).
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsniu, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje byloje gali pasunkėti, todėl yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (toliau – atsakovas, Ryšių reguliavimo tarnyba) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nei pirmosios instancijos teismas, nei pareiškėjas nenurodė priežasčių, pagrįstų įrodymais, dėl kurių turėtų pasunkėti ar tapti neįmanomas įvykdyti pareiškėjui palankus teismo sprendimas (ABTĮ 71 str. 1 d.). Teismas nenurodė sprendimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvų, pažeisdamas ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą teismo padarytas išvadas motyvuoti.
2. Didmeninės vietinės linijos suteikimo viešosioms telefono ryšio paslaugoms teikti paslaugos teikimas iš technologinės pusės niekuo nesiskiria nuo jau šiuo metu pareiškėjo siūlomos išankstinio paslaugų teikėjo pasirinkimo paslaugos. Jau teikiamos paslaugos negali pareikalauti ženklaus pareiškėjo tinklo struktūros ir kainodaros pakeitimo ir su tuo susijusių nuolatinių investicijų. Didmeninės vietinės linijos suteikimo viešosioms telefono ryšio paslaugoms teikti paslaugos teikimo sąlygos yra aiškios.
3. Iš esmės tokiais argumentais galėtų būti stabdomas kiekvienas institucijos sprendimas, o tai paneigtų Elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostatą.
4. Neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai negali būti pagrindas sustabdyti teisės akto vykdymą, nes tai nesusiję su teismo sprendimo įvykdymo galimumu ar pasunkėjimu jį įvykdyti. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, būtina vadovautis proporcingumo kriterijumi, nustatyti realią grėsmę, atsižvelgti į visuomenės interesus.
5. Sustabdžius skundžiamų sprendimų galiojimą, bus ignoruojamas poreikis užtikrinti efektyvią konkurenciją rinkoje, o taip pat nebus padidintas šiuolaikiškų elektroninių ryšių paslaugų prieinamumas Lietuvos vartotojams, neįgyvendinant Elektroninių ryšių įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų tikslų.
6. Atsižvelgtina ir į Europos Sąjungos teisės aktus ir jų taikymo praktiką.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pareiškėjas prašė imtis priemonių pareikštiems reikalavimams užtikrinti, t. y. laikinai sustabdyti atsakovo priimtų skundžiamų teisės aktų galiojimą (T 1, b. l. 3 – 18).
Elektroninių ryšių įstatymo 6 straipsnio 7 dalis nustato, kad skundo dėl Ryšių reguliavimo tarnybos teisės akto padavimas teismui nesustabdo šio teisės akto galiojimo, išskyrus, kai teismas įstatymų nustatyta tvarka nusprendžia kitaip.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Įvertinus šias teisės normas (įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu), darytina išvada, kad sprendžiant ginčijamo Ryšių reguliavimo tarnybos akto galiojimo laikino sustabdymo klausimą (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.) būtina nustatyti ypatingas (išskirtines) aplinkybes, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo iš esmės grindė aplinkybe, jog ginčijamais įsakymais nustatytų įpareigojimų įvykdymas turėtų įtakos jo finansinei padėčiai (T 1, b. l. 3 – 18). Tačiau, vadovaujantis paminėtomis teisės normomis, neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Tokią išvadą pagrindžia ir proporcingumo kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė imtis priemonių reikalavimams užtikrinti, todėl skundžiama teismo nutarties dalis naikintina, o pareiškėjo prašymas atmestinas (ABTĮ 151 str. 3 p.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 2 d. nutarties dalį panaikinti.
Pareiškėjo TEO LT, AB prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.