- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-03
- Bylos Nr.
- 1N-11-197/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Laima Garnelienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo perduodamo asmens L. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria nutarta perduoti Lietuvos Respublikos pilietį L. B. baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Darmštadto prokuratūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotas Europos arešto orderis (toliau – EAO) byloje Nr. 500 Js 52378/16 dėl Lietuvos Respublikos piliečio L. B., gimusio (duomenys neskelbtini), suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai už 36 Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje padarytas nusikalstamas veikas – vagystes, padarytas veikiant organizuotoje grupėje ypač sunkinančiomis aplinkybėmis.
EAO nurodyta, jog L. B. kaltinamas tuo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d. Benshelme ir kitose vietovėse, būdamas gaujos nariu, kartu su R. P., vogė prabangias aukščiausios kokybės transporto priemones (36 atvejai). Naudodamiesi radijo bangų ilgintuvu, vadinama „Keyless go“ technologija, patekdavo į automobilių vidų ir tokiu būdu atlikdavo manipuliacijas su rakteliu ir variklio paleidimo jungikliu. Iš viso buvo padaryta maždaug 2,5 milijonų eurų turtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Vykdant EAO, 2016 m. rugpjūčio 17 d. L. B. buvo sulaikytas. Tauragės rajono apylinkės teismo 2016m. rugpjūčio 18 d. nutartimi L. B. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d.
2016 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje L. B. buvo supažindintas su Vokietijos Federacinės Respublikos Darmštadto prokuratūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduoto Europos arešto orderio turiniu, jam buvo išaiškinta supaprastinto perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka ir teisinės tokio perdavimo pasekmės, specialiosios taisyklės sąvoka. L. B. nesutiko būti perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai supaprastinta tvarka.
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nutarė perduoti L. B. pagal EAO Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti, motyvuodamas tuo, kad nenustatyta jokių imperatyvių ar diskrecinių EAO nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9¹ straipsnio 3, 4 dalyse, kurie neleistų perduoti L. B. baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai.
Šalies argumentai
Perduodamas asmuo L. B. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir atsisakyti išduoti L. B. Vokietijos Federacinei Respublikai.
Perduodamas asmuo nurodo, kad jis negali būti išduodamas Vokietijos Federacinei Respublikai dėl to, jog nusikalstama veika padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pasak suimtojo, iš Europos arešto orderyje nurodytų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymo matyti, kad jo ir kitų asmenų bendru susitarimu Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje pagrobti automobiliai turėjo būti perduodami kitiems gaujos nariams ir pergabenami į Lietuvos Respubliką ir čia realizuojami, o juos realizavus gaunamos pajamos. Pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji pradėta, baigta ar nutrūko. Suimtojo nuomone, labiau tikėtina, kad inkriminuota nusikalstama veika buvo baigta Lietuvoje. Net jei automobiliai buvo realizuojami ne Lietuvoje, o Rytų Europos valstybėse, vis tiek prieš tai jie turėjo būti pergabenami per Lietuvos Respublikos teritoriją. Todėl laikoma, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos Lietuvos Respublikoje ir jis turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.
Suimtasis taip pat nurodo, kad perduodant jį Vokietijos Federacinei Respublikai būtų šiurkščiai pažeistos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai, kadangi pagal Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamuosius įstatymus maksimali jam gresianti bausmė už inkriminuojamas nusikalstamas veikas yra laisvės atėmimas 15 metų. Paskyrus tokią bausmę suimtojo padėtis būtų akivaizdžiai apsunkinta, kadangi Lietuvoje už analogišką nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 3 dalį jam būtų paskirta dvigubai trumpesnė bausmė, t. y. laisvės atėmimas 8 metams. Be to, BK 75 straipsnio 1 dalis numato bausmės vykdymo atidėjimą, kai asmuo teisiamas už sunkų tyčinį nusikaltimą ne daugiau kaip ketveriems metams. Todėl, jeigu L. B. būtų teisiamas Lietuvos Respublikoje, turėtų galimybę išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Dėl to, priešingai nei teigiama skundžiamoje teismo nutartyje, byloje yra akivaizdūs duomenys, patvirtinantys BK 9¹ straipsnyje numatytus Europos arešto orderio nevykdymo pagrindus, dėl ko teismas turėjo atsisakyti išduoti L. B. pagal pateiktą Europos arešto orderį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai Lietuvos Respublikos pilietį L. B. pagal Darmštadto prokuratūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 500 Js 52378/16, nepažeidė BK 9¹ straipsnio, BPK 71¹ straipsnio, 73 straipsnio ir Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR reikalavimų.
BPK 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį, patikrina: 1) ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai.
Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl L. B. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal EAO, šiuos reikalavimus įvykdė. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad L. B. prašomas perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą dėl 36 vagysčių, padarytų veikiant organizuotoje grupėje, kurių metu buvo padaryta 2,5 milijonų eurų turtinė žala. Atsakomybė už jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas numatyta Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnio 1 dalyje, 243 straipsnio 1 dalies 2 sak. 2 punkte ir 3 punkte, 244a straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 53 straipsnyje. Už šiuos nusikaltimus Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamajame įstatyme numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė iki 15 metų (BK 9¹ straipsnio 2 dalis). Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, jog veikose, kurių padarymu įtariamas L. B., yra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos 178 straipsnio 3 dalyje, požymių, t. y. ši veika atitinka dvigubo baudžiamumo principą. Imperatyvių ar diskrecinių EAO nevykdymo pagrindų, numatytų Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse, nėra nustatyta.
Perduotino asmens skunde nurodoma aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje pavogti automobiliai galimai buvo atgabenti į Lietuvos Respubliką ir realizuoti jos teritorijoje, neleidžia daryti išvados, kad L. B. nusikalstama veika buvo baigta daryti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėtina, kad turtiniai nusikaltimai laikomi baigti nuo to momento, kai kaltininkas gali laisvai disponuoti svetimu turtu. Nagrinėjamu atveju automobiliai buvo pagrobti Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir būtent šioje šalyje nusikalstama veika buvo baigta, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje automobiliai buvo realizuoti. Taip pat teisiškai nereikšmingi skundo argumentai, jog Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą numato žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę, o taip pat galimybę atidėti bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad perduodant asmenį pagal EAO, esminę reikšmę turi padarytos nusikalstamos veikos atitikimas dvigubo baudžiamumo principui, t. y. padarytos nusikalstamos veikos baudžiamumas tiek prašančioje išduoti asmenį, tiek jį išduodančioje valstybėje, nepriklausomai nuo už padarytą nusikalstamą veiką numatytų bausmių dydžio skirtumo šiose valstybėse ar galimybės atidėti bausmės vykdymą.
Nors skunde ir nurodoma, kad L. B. negalėjo būti perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu nei suimtasis, nei jo gynėjas nekėlė klausimo dėl BK 9¹ straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punkte numatytų pagrindų buvimo, priešingai – L. B. parodė, kad sutinka būti išduotas Vokietijos Federacinei Respublikai, siekiant išsiaiškinti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.
Būtina pažymėti, kad EAO mechanizmas remiasi valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti EAO išdavusios teisminės institucijos pateikta informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio proceso metu teismas netiria L. B. inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumo ar jo veiksmų kvalifikavimo teisingumo. Šios aplinkybės bus tiriamos tiriant baudžiamąją bylą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nes būtent šios valstybės teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, siekdamos išsiaiškinti veikas padariusius asmenis.
Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis pripažįstama teisėta ir pagrįsta, ją naikinti perduodamo asmens L. B. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
perduodamo asmens L. B. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.