- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-25
- Bylos Nr.
- 2-1187/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00535-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eli Lilly Lietuva“
- Atsakovas
- Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 94.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 94.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eli Lilly Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties, kuria byla Nr. 2-3760-823/2012 dėl sutarties pakeitimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eli Lilly Lietuva“ ieškinį atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal teismingumą perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Eli Lilly Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK), prašydamas: pakeisti šalių 2007 m. gruodžio 19 d. sutartį Nr. 180 dėl Actos (Pioglitazonum), Competact (Pioglitazonum et Metforminum) ir Byetta (Exenatidum) pardavimo apimčių, sumažinant ieškovo atsakovui už 2010 metais parduotus vaistus Actos (Pioglitazonum), Competact (Pioglitazonum et Metforminum) ir Byetta (Exenatidum) grąžintiną sumą 285 188 Lt; priteisti ieškovui iš atsakovo be pagrindo įgytus 285 188 Lt, 23 557,26 Lt palūkanų bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į ieškinį, be kita ko, prašė perduoti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teigdamas, jog teisiniai santykiai, iš kurių atsirado šalių sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o ginčo sutartis atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, sudaryta viešosios teisės imperatyviojo reguliavimo pagrindais, ginant viešuosius interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi bylą pagal teismingumą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, grąžino ieškovui UAB „Eli Lilly Lietuva“ 7 488 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą dėl VLK ir UAB „Eli Lilly Lietuva“ 2007 m. gruodžio 19 d. sudarytos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų vaistui Actos (Pioglitazonum) valdymo sutarties Nr. 180 (keista 2008 m. lapkričio 10 d. ir 2010 m. birželio 17 d.) pakeitimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo reiškia CK 6.223, 6.237 straipsnių ir Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr.V-634 patvirtinto Sutarčių su vaistų gamintojais dėl kompensuojamųjų vaistų išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto apimties sudarymo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punktu. Šis Aprašo punktas numato, kad gamintojas gali inicijuoti priešlaikines derybas dėl prognozuojamų išlaidų kompensuojamajam vaistui sumos didinimo ar grąžintinos kompensuojamojo vaisto kainos dalies mažinimo, jei PSDF biudžeto išlaidos šiam vaistui didėja ne dėl gamintojo vykdomos veiklos. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas inicijavo derybas su atsakovu, tačiau atsakovo komisijos sprendimas ieškovo netenkino, bei vadovaudamasis Aprašo 10 punktu, numatančiu, jog PSDF biudžeto išlaidų kompensuojamiesiems vaistams valdymo sutartys sudaromos vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymu, CK Šeštosios knygos II dalimi ir kitais teisės aktais, teismas padarė išvadą, kad šalių santykiai yra atsiradę iš viešosios teisės normų, VLK vykdant jai deleguotas viešojo administravimo funkcijas sveikatos apsaugos srityje, administruojant ir paskirstant specialaus valstybinio finansinio fondo – Privalomojo sveikatos draudimo fondo – lėšas, o tai, kad dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų vaistų įsigijimo išlaidoms kompensuoti grąžinimo sudaroma sutartis su privačiu juridiniu asmeniu, nekeičia santykių pobūdžio (Sveikatos draudimo įstatymo 30, 31 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 1 d.). Konstatavo, kad VLK, priimdama sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį su vaistų gamintoju, įgyvendina jai suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus ir santykiai dėl tokio pobūdžio sprendimų priėmimo iš esmės yra viešojo administravimo santykiai. Pažymėjo, kad CK normos gali būti papildomai taikomos ir viešosios teisės reguliuojamiems santykiams (CK 1.1 str. 2 d.), tačiau dėl to šie santykiai netampa privatiniais (Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nutartis byloje Nr. T-2011-01, 2006 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. T-XX-12-06).
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ) 3, 15 straipsniais, padarė išvadą, kad ši byla yra teisminga administraciniam teismui. Kadangi byla buvo iškelta bendrosios kompetencijos teisme, todėl teismas CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Eli Lilly Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, nuspręsdamas perduoti bylą pagal teismingumą administraciniam teismui, pažeidė CPK įtvirtintas imperatyvias nuostatas dėl bylų rūšinio teismingumo klausimų sprendimo tvarkos, nes CPK 36 straipsnio 3 dalis tiesiogiai numato, kad iškilus abejonių dėl rūšinio teismingumo šis klausimas turi būti perduotas nagrinėti specialiai teisėjų kolegijai. Nurodyta teisės norma riboja teismo diskreciją savarankiškai spręsti rūšinio teismingumo klausimą.
2. Teismas netinkamai nusprendė dėl ieškinio dalyko pobūdžio. Reikalavimas dėl sutarties pakeitimo yra grindžiamas CK 6.204 straipsnio nuostatomis, reikalavimas priteisti iš atsakovo be pagrindo gautus 285 188 Lt – CK 6.237 straipsniu, o reikalavimas priteisti palūkanas – CK 6.37, 6.210 straipsniais. Tai reiškia, kad sprendžiant ginčą bus taikomos civilinės teisės normos ir vadovaujamasi bendrosios kompetencijos teismų praktika.
3. Teismas neįvertino to, kad ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą, įtvirtintą CK 1.138 straipsnio 5, 6 punktuose. Pagal ABTĮ 88 straipsnį administraciniai teismai nekompetentingi spręsti dėl ieškovo pareikštų reikalavimų. Tuo tarpu teises ir pareigas, kurios yra būdingos bendrosios kompetencijos teismams, administraciniai teismai gali įgyti tik ABTĮ ar kituose įstatymuose aptartais atvejais. Kadangi ieškovas nekelia jokių reikalavimų dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų, sprendimų ar administracinių teisės aktų teisėtumo, tai administracinis teismas būtų nekompetentingas taikyti prašomus civilinių teisių gynimo būdus.
4. Teismas netinkamai įvertino tarp šalių kilusio ginčo prigimtį, nes ieškinyje išdėstytos aplinkybės ir teisiniai argumentai patvirtina, kad reikalavimai yra susiję su privatiniais teisiniais santykiais, o administraciniu teisiniu reguliavimu remiamasi tik nurodant subsidiarius argumentus. VLK yra valstybės institucija pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalį galinti dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl tuo atveju, jei teisės aktai suteikia atsakovui diskreciją sudaryti civilinio pobūdžio sutartis, tai su tokių sutarčių sudarymu ar vykdymu susiję klausimai yra civiliniai ir absorbuoja galimus atsakovo administracinės veiklos aspektus. Specialioji teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad administracinių teismų kompetencijai paprastai priskiriami ginčai, kurių išsprendimas nesiejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartis byloje I. M. v. Kauno miesto savivaldybė; 2006 m. liepos 14 d. nutartis byloje UAB „Kauno regiono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija).
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
1. Ieškovas neteisingai aiškina CPK nuostatas, reglamentuojančias teismingumą, nes bylos iškėlimas neeliminuoja galimybės teismui ją perduoti pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 p.), o kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismui nekilo abejonių dėl šios bylos teismingumo administraciniam teismui, o Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra sprendusi klausimą dėl bylų priskyrimo administraciniam teismui, kai viena iš šalių – VLK (Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 3 d. nutartis byloje UAB „Baltic Orthoservice v. VLK, 2012 m. kovo 29 d. nutartis byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. VLK). Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 30, 31 straipsnius VLK vykdo privalomąjį sveikatos draudimą – specialaus valstybinio finansinio fondo (PSDF) biudžetą, inter alia, medicinos pagalbos, reabilitacijos, slaugos ir socialinių paslaugų bei patarnavimų, priskirtų asmens sveikatos priežiūrai, kompensuojamųjų vaistų įsigijimo išlaidų apmokėjimą ir kt. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš santykių, atsiradusių VLK vykdant viešojo administravimo veiklą, o tai, kad dėl PSDF biudžeto lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms ar vaistų gamintojams yra sudaroma sutartis, nekeičia šių santykių pobūdžio.
2. Sutartys su vaistų gamintojais vertintinos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje A-502-1562-10). Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato kad ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti, kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašus ir įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi VLK ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Taigi įstatymu įtvirtinta, kad tokių sutarčių sudarymo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, o teisės aktai, reglamentuojantys tokių sutarčių sudarymą, vykdymą ir keitimą yra Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų, kompensuojamiesiems vaistams valdymo sutarčių tarp VLK ir vaistų gamintojų sudarymo ir vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-634 ir Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš PSDF biudžeto lėšų, bazinių kainų apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 994. Sprendimus dėl sutarčių su vaistų gamintojais sudarymo ar pakeitimo priima Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos komisijos, vadovaudamosi sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-401 patvirtintu Derybų dėl vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių, esančių kompensuojamųjų vaistinių preparatų ar medicinos pagalbos priemonių kainynuose arba siūlomų į juos įrašyti, kainų nustatymo tvarkos aprašu. Būtent tokia Derybų dėl vaistinių preparatų ar medicinos pagalbos priemonių kainų komisija, o ne atsakovas VLK, nagrinėjo ieškovo 2011 m. vasario 25 d. ir 2011 kovo 22 d. prašymus dėl priešlaikinių derybų organizavimo.
3. Apeliantas klaidingai aiškina tarp šalių kilusio ginčo teisinę prigimtį, nes šiame ginče dominuoja ne civiliniai teisiniai santykiai, bet Sveikatos draudimo įstatymo, sveikatos apsaugos ministro įsakymų ir administracinių sutarčių reguliuojami teisiniai santykiai. Dėl to tik išsprendus administracinio teisinio pobūdžio klausimus dėl ieškovo veiksmų atitikimo teisės aktų ir administracinės sutarties nuostatų reikalavimams, būtų pagrindas spręsti dėl ginčijamos pinigų sumos reikalavimo pagrįstumo. Ieškovas skundžia viešojo administravimo subjekto (VLK) veiksmus – atsisakymą mažinti grąžintiną sumą. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl teismas teisingai nusprendė dėl šios bylos teismingumo administraciniam teismui.
4. Jei apeliacinės instancijos teismas nutartų panaikinti apskųstą teismo nutartį, tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl šios bylos teismingumo nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria byla pagal teismingumą perduota administraciniam teismui, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių (CPK 1 str. 1 d.). Administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje (ABTĮ 1 str., 3 str. 1 d.). Sprendžiant klausimą dėl bylos rūšinio priskirtinumo, esminę reikšmę turi tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdis (CPK 36 str. 2 d.).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo UAB „Eli Lilly Lietuva“ ieškinį atsakovui VLK dėl 2007 m. gruodžio 19 d. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų vaistui Actos (Pioglitazonum) valdymo sutarties (su vėlesniais pakeitimais) pakeitimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo. Minėta sutartimi šalys susitarė, kad ši sutartis sudaroma ir taikoma tų prekių atžvilgiu, kurios naudojamos apdraustiesiems gydyti pagal patvirtintas indikacijas, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš PSDF biudžeto lėšų, teisės aktų nustatyta tvarka (sutarties 2.1 p.). Taip pat šioje sutartyje nustatytais atvejais, tvarka ir sąlygomis ieškovas įsipareigojo sumokėti per kalendorinius metus apdraustiems parduotų vaistų iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtą kompensuojamąją sumą (grąžintina suma), kuri viršijo „Prekės suvartojimo kalendoriniais metais prognozėse“ nustatytą maksimalią sumą, pervesdama ją į PSDF biudžetą, o VLK įsipareigojo priimti šią sumą (sutarties 2.2 p.). Kaip matyti iš ieškinio argumentų, ieškovas sutartį (pardavimo apimtis) prašo pakeisti taip, kad pagal ją grąžintina į PSDF biudžetą suma už 2010 metais parduotus vaistus Actos ir Competact ir Byetta būtų sumažinta 285 188 Lt, o be pagrindo atsakovo įgytomis lėšomis ieškovas laiko minėto sutarties 2.2 punkto pagrindu ieškovo į PSDF biudžetą grąžintą 285 188 Lt sumą už 2010 metus. Iki ieškinio pareiškimo teismui ieškovas, vadovaudamasis Aprašo 19 punktu, numatančiu vaistų gamintojo teisę inicijuoti priešlaikines derybas dėl grąžintinos kompensuojamojo vaisto kainos dalies mažinimo tuo atveju, jei PSDF biudžeto išlaidos šiams vaistui didėja ne dėl gamintojo vykdomos veiklos, 2011 m. vasario 25 d., 2011 m. kovo 22 d. kreipėsi į VLK, reikalaudamas nedelsiant pradėti derybas dėl už 2010 metus grąžintinos vaistų Actos ir Competact kainos dalies sumažinimo, atsižvelgiant į objektyvius PSDF biudžeto lėšų šiems vaistams padidėjimo pokyčius, tačiau Derybų dėl vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kainų komisija (toliau ir Derybų komisija) 2011 m. balandžio 18 d. protokoliniu sprendimu nepritarė ieškovo grąžinamos sumos mažinimui (b. l. 41-42, 43-45). Dėl to ieškovas kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą.
Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi byla pagal rūšinį teismingumą perduota nagrinėti administraciniam teismui, konstatavus, jog šalių santykiai yra kilę iš viešosios teisės normų, Valstybinei ligonių kasai vykdant jai deleguotas viešojo administravimo funkcijas sveikatos apsaugos srityje, administruojant ir paskirstant Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, pagal savo pobūdį VLK vykdoma veikla atitinka viešojo administravimo apibrėžimą, o tai, jog dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų vaistų įsigijimo išlaidoms kompensuoti grąžinimo sudaroma sutartis su privačiu juridiniu asmeniu, nekeičia aptariamų santykių pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, o ieškovo atskirojo skundo argumentai jų nepaneigia.
Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 30, 31 straipsnius, Valstybinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Valstybinė ligonių kasa vykdo (administruoja, paskirsto) specialaus valstybinio finansinio fondo – Privalomojo sveikatos draudimo fondo – biudžetą, kurio išlaidų dalį taip pat sudaro ir išlaidų vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms įsigyti šio įstatymo nustatyta tvarka kompensavimas apdraustiesiems (Sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 2 d. 3 p., 10 str., 21 str. 1 d. 2 p.). Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pagal savo pobūdį Valstybinės ligonių kasos vykdoma veikla atitinka viešojo administravimo apibrėžimą (ABTĮ 2 str. 1 d., Viešojo administravimo 3 str. 1 d.).
Vaistų gamintojų ir VLK sutartys dėl PSDF biudžeto išlaidų kompensuojamiems vaistams valdymo sudaromos vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, o tokių sutarčių tikslas – planuoti ir valdyti PSDF biudžeto lėšas, skirtas kompensuojamiems vaistams. Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad apdraustiesiems yra kompensuojamos išlaidos kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, išrašytiems ambulatoriniam gydymui Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka; ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti, kompensuojamųjų vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašus ir įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Kaip teisingai nurodoma atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą, PSDF biudžeto išlaidų kompensuojamiems vaistams valdymo sutarčių tarp VLK ir vaistų gamintojų sudarymą, keitimą ir vykdymą reglamentuoja Aprašas (sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr.V-634 patvirtinto Sutarčių su vaistų gamintojais dėl kompensuojamųjų vaistų išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apimties sudarymo ir vykdymo tvarkos aprašas), kuris numato tiek VLK, tiek vaistų gamintojo teises ir pareigas, sudarant tokio pobūdžio sutartis, jas vykdant ar keičiant. Tokia sutartis su vaistų gamintoju sudaroma vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymu, CK Šeštosios knygos II dalimis ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą iš PSDF biudžeto (Aprašo 10 p.), o pačią sutartį su vaistų gamintoju VLK sudaro (keičia) tik Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytai Derybų komisijai parengus pasiūlymą, su kuriuo sutinka vaistų gamintojas (Aprašo 12 p., sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-401 (2010 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. V-972 redakcija) patvirtinta Derybų dėl vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių, esančių kompensuojamųjų vaistinių preparatų arba medicinos pagalbos priemonių kainynuose arba siūlomų į juos įrašyti, kainų nustatymo tvarkos aprašo 3 p.). Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčas būtent ir kyla iš administracinių santykių, atsiradusių VLK vykdant minėtą viešojo administravimo veiklą, kad VLK priima sprendimus dėl tokių sutarčių sudarymo pagal viešosios teisės normas, o ta aplinkybė, jog dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų vaistų įsigijimo išlaidoms kompensuoti grąžinimo sutartis yra sudaroma su privačiu juridiniu asmeniu, nekeičia aptariamų santykių pobūdžio – sutartis šiuo atveju yra priemonė pagal įstatymo nustatytą paskirtį paskirstyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas.
Apelianto nurodomi argumentai, kad nagrinėjant šį ginčą taip pat turės būti taikomos CK normos, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos remiantis taip pat ir Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 23 d. nutarties byloje UAB „Baltic Orthoservice“ v. Vilniaus teritorinė ligonių kasa, 2011 m. sausio 3 d. nutarties byloje UAB „Baltic Orthoservice“ v. Valstybinė ligonių kasa išaiškinimais, jog Aprašo 10 punkto nuoroda į CK neturi reikšmės, nustatant tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, nes CK normos gali būti papildomai taikomos ir viešosios teisės reguliuojamiems santykiams, tačiau dėl to šie santykiai netampa privatiniais teisiniais santykiais. Priešingai nei tvirtina apeliantas, atsakovas šiuose santykiuose neįgyvendina valstybės, kaip civilinės teisės subjekto, turtinių teisių bei pareigų, nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, bet, kaip jau minėta, priima sprendimus vadovaudamasis viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis PSDF biudžeto lėšų administravimą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo kompetencijos savarankiškai nuspręsti dėl bylos rūšinio teismingumo, bet privalėjo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, nes iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog detaliai išanalizavus ieškinio reikalavimus, teismui nekilo abejonių dėl šios bylos teismingumo administraciniam teismui. Tuo tarpu CPK 36 straipsnio 3 dalis numato, kad tik tuomet, kai teismui kyla abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, šiuos klausimus išsprendžia speciali teisėjų kolegija. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad ieškovas pats pasirenka savo pažeistų teisių gynimo būdą, tačiau tuo negali būti paneigtos imperatyvios rūšinio bylų teismingumo taisyklės.
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokių, nei aukščiau nurodytos, išvadų, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.