Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-12-21 · Administracinė byla Nr. AS-520-829-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-01-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2012-12-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-21
Bylos Nr.
AS-520-829-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02659-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Trečiasis asmuo
T. K., L. Č.
Kategorijos
  • 63.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS520-829/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02659-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.7; 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – T. K. ir L. Č.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) Viešojo intereso gynimo skyriaus (toliau – ir Viešojo intereso gynimo skyrius, Skyrius) prokuroras K. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. I-182 1.1 ir 1.2 punktus, kuriais Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoja L. Č. nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. paskirta Lietuvos nacionaline nare Eurojuste 4 metų laikotarpiui, o Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas T. K. nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. paskirtas Lietuvos nacionalinio nario Eurojuste pavaduotoju ir nacionaliniu korespondentu 4 metų laikotarpiui; 2) generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. I-26, kuriuo T. K. deleguotas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą sutarties su šia tarnyba galiojimo laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip trejiems metams; 3) generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. P-193, kuriuo T. K. paskutine darbo diena Generalinėje prokuratūroje nurodyta 2008 m. kovo 15 d., nustatyta, kad delegavimo laikotarpiu darbo užmokestis T. K. mokamas nebus, tačiau garantuojamos Generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro pareigos; 4) generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365, kuriuo T. K. nuo 2011 m. gegužės 17 d. laikomas grįžusiu į tarnybą prokuratūroje, pasibaigus delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą laikotarpiui, ir T. K. nuo 2011 m. gegužės 17 d. skiriamas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas; 5) generalinio prokuroro 2011 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-444, kuriuo T. K. 2011 m. birželio 13 d. perkeliamas į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentą ir jis skiriamas į šio departamento vyriausiojo prokuroro pareigas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešasis interesas ginamas tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Pabrėžė, kad prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnis skelbia, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiami asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Nurodė, kad generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. I-172 patvirtinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatai (toliau – ir Skyriaus nuostatai), kurių 10 punkte nurodyta, kad Skyrius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, ABTĮ ir Prokuratūros įstatymo nustatyta tvarka gina viešąjį interesą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėjo, jog šio teisės akto 11 punkte (Skyriaus funkcijos) teigiama, kad: „organizuoja ir vykdo viešojo intereso gynimą Lietuvos Respublikos teritorijoje (11.1); renka savo iniciatyva, gavus informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą medžiagą civilinei ar administracinei bylai teisme iškelti ginant viešąjį interesą (11.2); esant pagrindui kreipiasi į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu dėl viešojo intereso gynimo (11.3)“. Taip pat pareiškėjas pabrėžė, kad Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog prokurorai, nesutikdami su generalinio prokuroro įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį apskųsti teismui, o šio teisės akto 13 straipsnio 2 dalyje teigiama, jog Generalinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti visuose teismuose. Teigė, jog Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, kad niekas negali daryti įtakos prokuroro priimamam procesiniam sprendimui, nes jis savarankiškai ir vienvaldiškai sprendžia dėl pagrindo kreiptis į teismą (dėl viešojo intereso gynimo).

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. spalio 3 d. internetinėje svetainėje buvo paskelbta informacija „AK: dėl prokuratūros klaidos Lietuva gali būti nubausta 200 000 Lt bauda“, kurioje paminėta, jog Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos gavo duomenų apie tai, kad Generalinė prokuratūra, nesuderinusi savo veiksmų su minėta institucija, išsiuntė savo atstovus į tarptautines bendradarbiavimo institucijas. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo paklausimą, 2012 m. spalio 5 d. elektroniniu paštu atsiuntė minėtos institucijos kanclerio 2012 m. spalio 3 d. raštą Nr. (21.2.10.2.)-3-642S Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai. Šiame rašte teigiama, kad 2007 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Generalinė prokuratūra pasirašė sutartį Nr. 9.7-6/07-045-16ESD dėl bendradarbiavimo siunčiant Lietuvos Respublikos prokurorus į užsienio valstybes atlikti nacionalinio deleguoto eksperto, nacionalinio nario ir kitų funkcijų tarptautinėse organizacijose ar institucijose. Minėtos sutarties 5 straipsnyje nurodyta, jog „įsigaliojus Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymui, ši sutartis galioja tik jau išsiųstų ar perkeltų į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas prokurorų ir prokuratūros valstybės tarnautojų atžvilgiu, o kiti prokurorai ir prokuratūros valstybės tarnautojai deleguojami pagal įstatymo nuostatas“. Vadovaudamasi šia sutartimi, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija kompensavo Generalinės prokuratūros 2007 metais patirtas išlaidas, susijusias su T. K. perkėlimu į nacionalinio eksperto pareigas Eurojuste. Pareiškėjas reikalavimą grindė tuo, kad prokurorai deleguojami teisės aktų nustatyta tvarka, delegavimą koordinuoja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, išvadą dėl pareigų ar pareigybių tarptautinėse institucijose ir Europos Sąjungos institucijose pripažinimo atitinkančiomis delegavimo prioritetus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pateikia Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Informacija apie atrinktus pretendentus bei patį delegavimą turi būti pateikiama Valstybės tarnybos departamentui ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, tačiau Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2012 m. spalio 3 d. rašte Nr. (21.2.10.2.)-3-6428 nurodoma, kad ši institucija neturi duomenų apie T. K. delegavimą į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (toliau – ir OLAF) 2008-2011 metais. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad generalinis prokuroras, kuris pagal Prokuratūros įstatymo 7 straipsnio nuostatas vadovauja Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, priimdamas 2008 m. vasario 4 d. įsakymą Nr.1-26 „Dėl T. K. delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą“ bei 2008 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. P-193 „Dėl T. K. delegavimo sąlygų“ viršijo savo įgaliojimus bei šiais įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatė kitokį teisinį reguliavimą nei numatė aukštesnės galios norminis aktas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimą.

Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 7 straipsnio 1, 5 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141 patvirtintais Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais (toliau – ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai, Kompetencijos nuostatai). Pažymėjo, jog pagal generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. I-172 patvirtintų Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų 7 punktą Viešojo intereso gynimo skyrius yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundžiami Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymai yra priimti vykdant ir organizuojant Generalinės prokuratūros veiklą vidinio administravimo tvarka dėl pavaldžių prokurorų darbo organizavimo, jų mokymo, apmokėjimo už komandiruotes ir kt. Šie sprendimai priimti ne dėl pareiškėjo ir jam asmeniškai, kaip prokuratūros darbuotojui, vykdant darbo funkcijas jokių pasekmių nesukėlė, juose dėl pareiškėjo atliekamų funkcijų pakeitimo, apmokėjimo, komandiravimo ar kt. nepasisakyta. Pažymėjo, kad pareiškėjui nepavesta vykdyti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro veiklos kontrolės ir šiuo aspektu kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Nurodė, jog, manydamas, kad generalinis prokuroras netinkamai organizuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklą ir netinkamai naudoja ar skirsto pinigines lėšas, pareiškėjas gali apie tai informuoti institucijas ar pareigūnus, kuriems pagal funkcijas yra priskirta prokuratūros veiklos lėšų panaudojimo teisingumo kontrolė, t. y. Valstybės kontrolę, Mokesčių inspekciją, Lietuvos Respublikos Prezidentę ir kt.

Konstatavo, kad tarp pareiškėjo – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro – ir atsakovo – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro – yra susiklostę pavaldumo (tarnybos) santykiai, todėl pareiškėjas gali kreiptis į teismą tik dėl savo pažeistų subjektinių teisių gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis) ir jo paduotas skundas negali būti vertinamas kaip paduotas ginant viešą interesą ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas pareiškėjo pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymų panaikinimo atsisakė priimti kaip paduotą reikalavimo teisės neturinčio asmens (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 57 straipsnis).

III.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras K. V. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis skelbia, kad prokurorai „gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamas asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra“. Remiantis šią įstatymo nuostata, galima daryti išvadą, jog prokurorui buvo teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes institucija (šiuo atveju – Valstybės kontrolė), audituodama viešąjį subjektą (Generalinę prokuratūrą), nevykdė Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatyme numatytų reikalavimų prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas. Pareiškėjas teigia, jog nėra duomenų, kad šią įstatymo numatytą pareigą (L. Č. delegavimo atveju) minėta kontroliuojanti institucija būtų įvykdžiusi ir po atlikto audito, nors ne kartą apie pažeidimus buvo skelbta viešai.Pareiškėjo (kaip Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro) 2012 m. spalio 18 d. pareiškime nekeliamas klausimas dėl Generalinės prokuratūros vadovo atsakomybės, jame išdėstoma tik argumentuota ir pagrįsta abejonė (pareiškimo faktinis pagrindas), jog atsakovui deleguojant L. Č. į Eurojustą, o T. K. – į OLAF, buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai ir dėl šių pažeidimų pareiškime nurodyti atsakovo priimti individualūs teisės taikymo aktai turėtų būti pripažinti negaliojančiais ir panaikinti (pareiškimo dalykas). Nurodo, jog pateiktų reikalavimų teisinį pagrįstumą pagal ABTĮ nuostatas (88 straipsnis) įvertinti gali tik teismas.Kritiškai vertintinas teismo teiginys, jog pareiškėjas, kaip prokuroras, galėjo kreiptis į teismą tik esant jo subjektinių teisių pažeidimui. Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalis, 42 straipsnio 5 dalis, 48 straipsnio 1 dalis numato tokių subjektinių teisių gynimą, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje teigiama, jog prokurorai, nesutikdami su generalinio prokuroro įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį apskųsti teismui. Atkreiptinas dėmesys, jog Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro funkcijas, teikdamas teismui 2012 m. spalio 18 d. pareiškimą, pareiškėjas vykdė pagal generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. I-172 patvirtintų šio skyriaus nuostatų 11 punkte minimą tvarką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartyje minimas teiginys, jog atsisakoma priimti pareiškėjo (kaip Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro) pareiškimą, nes konstatuojama, jog jis „neturi tokio reikalavimo teisės“. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punktas, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas teigia, jog atsisakoma priimti skundą (prašymą), kai „skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo“. Ši įstatymo nuostata suponuoja dvi svarbias išvadas, pirma – prašymas turi būti paduotas suinteresuoto asmens vardu, antra – tokiam procesui pradėti turi būti suinteresuoto asmens įgaliojimas. Pažymi, kad 2012 m. spalio 18 d. pareiškimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nėra paduotas atstovaujant kokiam nors suinteresuotam asmeniui. ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis skelbia, jog prokuroras, ginantis viešąjį interesą, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Teigia, kad Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 16 punkte nėra numatyta, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, savo iniciatyva surinkęs medžiagą, prieš teikdamas pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo turėtų gauti generalinio prokuroro įgaliojimą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras K. V. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo paduotą pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį.

Pagal bylos medžiagą K. V., kuris yra Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, padavė pareiškimą, kuriuo prašė panaikinti generalinio prokuroro įsakymus, kuriais Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoja L. Č. buvo deleguota į Eurojustą, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas T. K. buvo deleguotas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą, pasibaigus delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą laikotarpiui T. K. buvo paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareigas, po to perkeltas į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentą ir paskirtas į šio departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, deleguotas į Eurojustą. Pareiškėjas teigė, kad atsakovui Generalinei prokuratūrai deleguojant T. K. į Eurojustą, Europos kovos su sukčiavimu tarnybą, L. Č. – į Eurojustą, buvo pažeistos imperatyvios normos, sukeltos pasekmės, kurios gali turėti reikšmės, sprendžiant didelės visuomenės dalies interesus, generalinis prokuroras viršijo savo įgaliojimus, dėl atsakovo padarytų pažeidimų gali atsirasti valstybei civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškimą paduoda, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsniu, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. I-172 patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų 10, 11.1, 11.2, 11.3 punktais.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimą, konstatuodamas, kad paduotas pareiškimas negali būti vertinamas, kaip paduotas ginant viešąjį interesą ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies prasme. Iš nutartyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė priimti pareiškimą, konstatuodamas, jog pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą dėl pirmiau nurodytų generalinio prokuroro priimtų įsakymų panaikinimo ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad atsisakoma priimti pareiškimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, o bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-655/2012).

Pažymėtina, jog ginant viešąjį interesą skundui (prašymui) priimti ir bylai nagrinėti galioja tos pačios proceso taisyklės kaip ir pateikiant bet kurį kitą skundą (prašymą) (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant prokuroro prašymo ginti viešąjį interesą priėmimo administraciniame teisme klausimą, turi būti laikomasi ABTĮ 37 straipsnio, kuris reglamentuoja skundo (prašymo) priėmimą, reikalavimų. Skundams (prašymams) dėl viešojo intereso gynimo taikomi visi bendrieji reikalavimai, keliami skundo (prašymo) formai ir turiniui (ABTĮ 23 straipsnis) bei priedams (ABTĮ 24 straipsnis). Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą). Pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškimo atsisakymo pagrindas (ABTĮ 137 straipsnio 2 dalies 7 punktas) numato, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta tinkamo atstovavimo sąlyga, o ne teisė kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-265/2008, 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-160/2009). Taip pat būtina pažymėti, kad atstovui, nepateikus įgaliojimo vesti teisme bylą, teismas, sprendžiantis skundo ar prašymo priėmimo klausimą, nustato terminą trūkumams pašalinti (ABTĮ 23 straipsnio 3 dalis, 37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad terminas skundo trūkumams šalinti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gali būti nustatomas tais atvejais, kai galima spręsti, jog atstovas skundo padavimo metu turėjo atitinkamus įgaliojimus, tačiau nepateikė juos patvirtinančių dokumentų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-181/2008).

Pažymėtina, kad Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad prokurorai, nesutikdami su Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu, kitu norminiu aktu ar priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui), o nesutikdami su generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę jį apskųsti teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pareiškime nurodė, jog skundžia teismui generalinio prokuroro įsakymus, gindamas viešąjį interesą, o ne savo asmeninius interesus. Iš pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl paties viešojo intereso buvimo nagrinėjamoje byloje, tačiau pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nurodytą pareiškėjo Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimo atsisakymo pagrindą (ABTĮ 137 straipsnio 2 dalies 7 punktas), nagrinėja, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškimą šiuo pagrindu.

Vertinant atskirojo skundo argumentus, kurių pagrindu teigiama, kad pareiškėjas (Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras K. V.) turi teisę paduoti pareiškimą kaip prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ir pirmosios instancijos teismas turėjo priimti jo paduotą pareiškimą, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Prokuratūros įstatymo, ABTĮ) nuostatos, suteikiančios teisę prokurorui kreiptis į teismą su skundu (prašymu), kad būtų apgintas viešasis interesas, nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais šių atskirojo skundo argumentų. Teisėjų kolegija sutinka, jog prokurorai turi plačią diskrecijos teisę viešojo intereso gynimo srityje, tačiau tai nereiškia, jog ji yra neribota ir bet kuris prokuroras ja gali visiškai laisvai naudotis, nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos, netinkamai vykdydamas jam nustatytas funkcijas ar peržengdamas kompetencijos ribas.

Prokurorų teisinis statusas yra reglamentuotas ir Prokuratūros įstatymo 11 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras yra asmuo, paskirtas į prokuroro pareigas šio įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroro – valstybės pareigūno statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės sutartys. Asmuo, priimamas į tarnybą prokuratūroje ir įgydamas prokuroro statusą, kartu įgyja ir teisės aktų nustatytas funkcijas, kurios yra neatsiejamos nuo prokuroro statuso ir kurių ribose prokuroras atlieka savo tarnybą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras. Pažymėtina, jog vadovaujantis pirmiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis teisė įstatymų numatytais atvejais ginti viešąjį interesą yra suteikiama ne prokurorui, kaip asmeniui, bet prokurorui, kaip teisės aktų nustatytą statusą turinčiam valstybės pareigūnui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje yra konstatuota, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog pagal Prokuratūros įstatymo 6 straipsnį visos prokuratūros Lietuvos Respublikoje sudaro vieningą sistemą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-995/2004, 2010 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-53/2010). Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Taigi prokurorai, eidami pareigas prokuratūroje, taip pat yra prokuratūros, kaip vieningos ir centralizuotos sistemos, dalis, todėl veikdami šioje sistemoje jie savo funkcijas turi atlikti pagal šią sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Tvarka, kurios laikydamiesi prokurorai imasi ginti viešąjį interesą ir kuria nustatomos jų kompetencijos ribos, reglamentuojama Prokuratūros įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnyje, kuriame įtvirtinti prokuratūros veiklos teisiniai pagrindai, inter alia nustatyta, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo (2 dalis); prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui (4 dalis). Taigi prokurorai veikia savarankiškai, tačiau jų veiksmus bei sprendimus kontroliuoja aukštesni prokurorai ir teismas.

Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad prokurorų pavaldumą nustato šis įstatymas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai. Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi.

Prokuratūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Generalinei prokuratūrai vadovauja generalinis prokuroras ir generalinio prokuroro pavaduotojai pagal kompetenciją. Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 2 punkte nustatyta, kad prokurorai, vykdydami prokuratūrai nustatytas funkcijas, veikia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą, kitus įstatymus, generalinio prokuroro išleistus teisės aktus, Generalinės prokuratūros padalinių nuostatus, Kompetencijos nuostatus ir kitus teisės aktus.

Remiantis Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 4 bei 5 punktais Generalinės prokuratūros prokurorui vykdant proceso įstatymus, aukštesnysis prokuroras yra Generalinės prokuratūros departamento skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) bei generalinis prokuroras (jo pavaduotojas).

Taigi, kaip matyti iš pirmiau išvardytų Prokuratūros įstatymo nuostatų, šis įstatymas, iš esmės garantuojantis prokurorų teisę savarankiškai ir vienvaldiškai priimti sprendimus, nustato ir šios teisės įgyvendinimo tvarką, kurios turi laikytis prokuroras, vykdydamas jam pavestas pareigas.

Remiantis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, nukreipiančia į Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatus, pareiškėjo (Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro) kompetenciją, įgaliojimus ginant viešąjį interesą reglamentuoja Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (redakcija nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d., Žin., 2012, Nr. 100-5123) 16 punktas. Šių nuostatų 16.1 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimu nagrinėja Generalinėje prokuratūroje gautus asmenų pareiškimus, prašymus, skundus arba atlieka savo inicijuotą tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso ypatingos svarbos atvejais ir priima dėl jų sprendimus. 16.1.1 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras esant teisiniam pagrindui ir nustačius galimą viešojo intereso pažeidimą ieškiniu, pareiškimu, prašymu ar prašymu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu kreipiasi į teismą arba taiko kitas įstatyme numatytas reagavimo priemones. Pažymėtina, jog lingvistiškai 16.1.1 punktas nėra savarankiškas, jis yra išplaukiantis iš 16 bei 16.1 punktų, kuriuose yra nustatytas reikalavimas turėti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą.

Remiantis Kompetencijos nuostatų 6.5 punktu, pavedimas – generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro vienkartinė ar ilgalaikė užduotis, įforminta rašytine forma. Kompetencijos nuostatų 15.2 punkte nustatyta, kad Kompetencijos nuostatų 16.1-16.8 punktuose nurodytus pavedimus duoda Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas).

Pareiškėjas teismui pateikė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. I-172 patvirtintus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatus. Teigia, jog šių nuostatų 11 punkte įvardyta prokuroro teisė: „renka savo iniciatyva, gavus informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, medžiagą civilinei ar administracinei bylai teisme iškelti ginant viešąjį interesą (11.2); esant pagrindui kreipiasi į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu dėl viešojo intereso gynimo (11.3)“. Teisėjų kolegija pažymi, jog Viešojo intereso gynimo skyriaus nuostatų 11 punkte yra įtvirtintos minėto Viešojo intereso gynimo skyriaus funkcijos, o ne šio skyriaus prokuroro funkcijos. Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro teisės ir pareigos įvardytos Skyriaus nuostatų 22-30 punktuose. Skyriaus nuostatų 22 punkte nustatyta, kad Skyriaus prokuroras vykdo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymus, nurodymus, pavedimus, skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimus, nurodymus, atsako už pavestas veiklos sritis. Šių nuostatų 23 punkte reglamentuota, kad Skyriaus prokuroras Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimu vykdo funkcijas, numatytas Kompetencijos nuostatų 15.1-15.8 punktuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kompetencijos nuostatuose 15.7-15.8 punktai neegzistuoja.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, atlikdamas savo inicijuotą tyrimą ir kreipdamasis į teismą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, privalo turėti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių duomenų, įrodančių tokio pavedimo buvimo faktą, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nesudarė galimybių pareiškėjui pateikti įrodymus, kad jis turi Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pavedimą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti skundo (prašymo) trūkumų šalinimo institutą, t. y. pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas yra neįgaliotas vesti bylą dėl viešojo intereso gynimo teisme, galėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą tik, visų pirma, nustatęs terminą atitinkamiems skundo trūkumams pašalinti (pateikti pavedimą, įgaliojimą ar pan.). Kadangi pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju netinkamai buvo taikytos ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatos.

Apibendrindama nurodytas materialiosios teisės normas, proceso teisės normas, byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. lapkričio 27 d. gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros laikinai einančios Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas S. V. pasirašytas 2012 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. 17.2.-24096 „Dėl informacijos administracinėje byloje Nr. AS-520-829/2012“ su priedu. Šis raštas buvo perduotas teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai atskirąjį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis raštas su priedu paduotas nesant teismo prašymo ar įpareigojimo. Pagal bylos duomenis Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nėra šios bylos dalyvis, kuris pagal ABTĮ 53 straipsnio 2 dalį turi teisę teikti šioje byloje paaiškinimus, įrodymus, ir atsižvelgiant į šios institucijos atliekamas funkcijas darytina išvada, kad jai ši proceso norma yra žinoma. Rašte be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nurodoma, jog Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra mano, kad tikslinga teismui paaiškinti faktines aplinkybes ir prokuratūros vidaus teisės aktus, reglamentuojančius prokuroro teises ir pareigas viešojo intereso gynimo srityje. Administracinė byla pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. pareiškimą, kuriame atsakovu nurodoma Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nėra iškelta, nes nėra priimtas pareiškimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėtas raštas su priedu paduotas ne proceso šalies, paduotas nesant teismo prašymo ar įpareigojimo, t. y. nesant faktinio ir teisinio pagrindo, atsisako priimti šį raštą su priedu ir grąžina jį pateikusiam asmeniui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro K. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Atsisakyti priimti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros laikinai einančios Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas S. V. pateiktą 2012 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 17.2.-24096 „Dėl informacijos administracinėje byloje Nr. AS-520-829/2012“ su priedu ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė