Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2026-01-06 · Administracinė byla Nr. eI2-2457-484/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2026-01-06
Bylos Nr.
eI2-2457-484/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04304-2025-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Administracinė byla Nr. eI2-2457-484/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04304-2025-3Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 6 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – atsakovė ar Administracija) pateikti atsakymą į jos 2025 m. liepos 2 d. reikalavimą dėl žalos kompensavimo.

Pareiškėja skunde paaiškina, kad pažeidžiant higienos normas, Vilniaus miesto savivaldybės valdomame valstybinės žemės sklype nelegaliai eksploatuojama automobilių stovėjimo aikštelė. Dėl to pažeidžiama pareiškėjos teisė į saugias gyvenimo sąlygas, gyvenimo kokybę.

Pareiškėja nurodo, kad 2025 m. liepos 2 d. Administracijai pateikė reikalavimą dėl viešojo administravimo subjekto neveikimu padarytos žalos kompensavimo. Per Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą jokio atsakymo negavo, todėl yra priversta kreiptis teisminės gynybos.

Atsakovė Administracija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad 2025 m. liepos 2 d. Administracijoje buvo gautas pareiškėjos Ikiteisminis reikalavimas dėl žalos kompensavimo (reg. Nr. A50-2211/25) (toliau – Reikalavimas). Pareiškėja Reikalavimu prašė išmokėti 18 000 Eur kompensaciją už gyvenimo kokybės pablogėjimą dėl šalia (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje neteisėtai įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, dėl ko nukenčia pareiškėjos gyvenimo kokybė.

Atsakovė pažymi, kad 2025 m. liepos 31 d. pareiškėjai išsiųstas raštas Nr. A51-125219/25 „Dėl žalos kompensavimo“. Atsižvelgiant į tai, kad Administracija yra išsiuntusi pareiškėjai atsakymą, daro išvadą, jog šioje administracinėje byloje nebeliko ginčo dalyko. Dėl šios priežasties mano esant pagrindą svarstyti šios administracinės bylos nutraukimo klausimą, nes jos tolesnis nagrinėjimas neturėtų jokios reikšmės nei pareiškėjai, nei atsakovei.

Taip pat atsakovė nurodo, kad Reikalavimas Administracijoje gautas 2025 m. liepos 2 d., todėl vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 4 dalimi, atsakymas pareiškėjai turėjo būti pateiktas iki 2025 m. liepos 30 d. Atsakymas pareiškėjai išsiųstas 2025 m. liepos 31 d. 9 val. 41 min. el. paštu (duomenys neskelbtini). Mano, kad nors atsakovė pateikė Atsakymą viena diena vėliau, nei numatyta VAĮ 10 straipsnio 4 punkte, visgi į pareiškėjos Reikalavimą atsakė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Administracijos galimo vilkinimo atsakyti į pareiškėjos Reikalavimą.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2025 m. liepos 2 d. Administracijoje gautas pareiškėjos Ikiteisminis reikalavimas dėl žalos kompensavimo (reg. Nr. A50-2211/25).

Pareiškėja, negavusi atsakymo į minėtą Reikalavimą, 2025 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti Administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir pateikti atsakymą į Reikalavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., LVAT 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-387/2013). Viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012).

VAĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. gruodžio 24 d.) 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles.

Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 32 punkte nustatyta, prašymai ir skundai, išskyrus prašymus ir skundus, į kuriuos Taisyklių 18 punkte nustatyta tvarka galima atsakyti iš karto arba ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodytus terminus.

VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Administracijos Infrastruktūros grupė 2025 m. liepos 31 d. pareiškėjai elektroniniu paštu adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė raštą Nr. A51-125219/25 „Dėl žalos kompensavimo“ (toliau – Atsakymas).

Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė Atsakymą į pareiškėjos Reikalavimą parengė praleisdama VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodytą 20 darbo dienų terminą, tačiau LVAT dėl procedūrinio termino sprendimo priėmimui yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (LVAT 2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602 -1192/2012).

Pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 25 d. teismui pateiktame prašyme dėl įrodymų išreikalavimo, remdamasi atsakovės kartu su atsiliepimu pateiktais dokumentais, tvirtina, kad Atsakymo ji negavo, nes jis buvo siunčiamas per Socialinių išmokų skyrių ir įregistruotas (Registruotas dokumentas: A51: Siunčiamųjų dokumentų (išskyrus civilinės metrikacijos, seniūnijų bendruomenių, socialinių išmokų klausimais) registras).

VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, ar asmeniui, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinį sprendimą pateikiant to sprendimo kopiją, o kai reikia apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis, – nuasmenintą priimto administracinio sprendimo nuorašą. Atvejais, kai administracinio sprendimo kopija ar nuorašas negali būti pateikti arba kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą. Jeigu asmuo nėra nurodęs pageidaujamo administracinio sprendimo ar kitos informacijos gavimo būdo, jie pateikiami tokiu būdu, kokiu buvo gautas prašymas ar skundas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja Reikalavimą pateikė raštu tiesiogiai Administracijai. Reikalavime pareiškėja nurodė savo gyvenamosios vietos adresą. Taigi, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes ir remiantis VAĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad Atsakymas pareiškėjai turėjo būti išsiųstas paštu Reikalavime nurodytu adresu. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, Atsakymas pareiškėjai išsiųstas 2025 m. liepos 31 d. elektroniniu paštu, adresu, kuris nebuvo nurodytas Reikalavime. Jokių įrodymų, kad Atsakymas pareiškėjai buvo įteiktas elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Taigi, darytina išvada, kad apie priimtą sprendimą (Atsakymą) pareiškėja informuota pažeidžiant VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Administracijos Atsakymas buvo pateiktas teismui kartu su atsakovės atsiliepimu į skundą, darytina išvada, kad pareiškėja su Atsakymo turiniu visgi yra susipažinusi.

Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Administraciją atsakyti į jos 2025 m. liepos 2 d. Reikalavimą negali būti tenkinamas, kadangi pareiškėjos Reikalavime išdėstytos aplinkybės buvo išnagrinėtos, ir atsakymas į jame keliamus klausimus, nors ir pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką, pareiškėjai buvo pateiktas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo metu) nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė, šis principas įtvirtintas ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo (-jos) nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo (-jos) teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A11–443/2005, Nr. A502-884/2008, Nr. A602-1017/2013 ir kt.).

Šiuo atveju ginčo dalykas, kurį apibrėžė pareiškėja, yra institucijos neveikimas, tačiau, kaip nustatyta šioje byloje, Administracija atsakė į pareiškėjos Reikalavimą iš esmės pateikdama atsakymus į jame keliamus klausimus, taigi šiuo atveju ginčas tarp šalių dėl institucijos neveikimo yra išnykęs, pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami, o net ir skundo patenkinimo atveju pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau minėta, pareiškėjai buvo pateiktas Administracijos atsiliepimas ir Atsakymas į Reikalavimą, tačiau skundo reikalavimų pareiškėja netikslino, todėl darytina išvada, kad ją tenkina pateikto Atsakymo turinys.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjos skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Administraciją atsakyti į jos 2025 m. liepos 2 d. Reikalavimą, atmeta kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. R. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Violeta BalčytienėJūratė Gaidytė-LavrinovičIna Kirkutienė