- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-20
- Bylos Nr.
- e2A-1134-912/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02363-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Tomas Venckus, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UAB ,,Tanagra“
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 1.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,Tanagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Tanagra“ ieškinį atsakovui V. P. dėl pavėluoto atsiskaitymo su darbuotoju, peržiūrėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti Darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2018 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. DGKS-2994 aprašomosios dalies nuostatą, kuria pripažinta negaliojančia tokia 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutarties Nr. 2059 sąlyga: „vadovaujantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas ir darbdavys atleidimo metu susitaria, kad darbuotojo atleidimo iš darbo atveju darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos“ (darbo byla Nr. APS-36-9214); 2) panaikinti DGK 2018 m. birželio 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies nuostatą, kuria nutarta išieškoti 862,89 Eur netesybų iš ieškovės atsakovo naudai ir jam iš ieškovės priteistos netesybos.
2. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo sudarę darbo sutartį. Pagal ją atsakovas nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. kovo 23 d. dirbo ieškovės įmonėje automobilių serviso meistru-priėmėju. Darbo sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad atleidimo iš darbo atveju darbdavys visiškai atsiskaitys su darbuotoju per 30 darbo dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos. Nutraukusi darbo sutartį, ieškovė atsakovui turėjo sumokėti 2153,61 Eur iki 2018 m. gegužės 8 d. Ieškovė 2018 m. balandžio 3 d. sumokėjo atsakovui 650 Eur, 2018 m. m. gegužės 9 d. – 1503,61 Eur, iš viso – 2153,61 Eur. Atsakovas 2018 m. gegužės 7 d. kreipėsi į DGK, prašė priteisti iš ieškovės 1503,61 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 1201,39 Eur netesybų. DGK 2018 m. birželio 6 d. sprendimu nutraukė nagrinėjimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, priteisė atsakovui iš ieškovės 862,89 Eur netesybų. DGK aprašomojoje sprendimo dalyje pripažino negaliojančia 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutarties 1.3 punkto nuostatą. DGK sprendimo rezoliucinėje dalyje ši darbo sutarties sąlyga nepripažinta negaliojančia. Dėl to DGK sprendime yra trūkumų (sprendimas priimtas ne oficialia formalizuota tvarka). Ieškovė nurodė, kad DGK peržengė atsakovo pareikšto reikalavimo ribas, nes savo iniciatyva pripažino negaliojančia darbo sutarties sąlygą. Atsakovas nebuvo pareiškęs reikalavimo pripažinti negaliojančia kokią nors darbo sutarties sąlygą, taip pat ir 1.3 punkto nuostatas. Teismas, bet ne DGK gali peržengti ribas. Kitose bylose DGK vadovaujasi tokiu pat ieškovės ir kitų darbuotojų darbo sutartyse nustatytu terminu iki galo atsiskaityti su iš darbo atleidžiamais darbuotojais. DK 33 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma tik kai darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Nagrinėjamu atveju nėra nurodytų aplinkybių. Dėl to ieškovė tik viena diena vėliau atsiskaitė su atsakovu, negu privalėjo atsiskaityti. Ieškovė sutinka sumokėti atsakovui 41,09 Eur netesybas už vieną dieną. DK prieštaraujanti darbo sutarties sąlyga galioja, kol nenuginčyta. Atsakovas turėjo teisę ginčyti darbo sutarties 1.3 punktą per tris mėnesius nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d., todėl prašo taikyti ieškinio senatį.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovė nevykdė darbo sutarties, iki galo neatsiskaitė su ieškovu laiku. Darbo sutarties 1.3 punktas nenaudingas darbuotojui. Dėl to DGK teisingai priteisė vidutinį darbo užmokestį. Tai atitinka DK nuostatas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2018 m. spalio 18 d. sprendimu atmetė ieškinį: 1) pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento bylos šalių 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutarties 1.3 punkto dalį („darbdavys ir darbuotojas atleidimo metu susitaria, kad darbuotojo atleidimo iš darbo atveju darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos“); 2) priteisė atsakovui iš ieškovės 1068,34 Eur netesybų; 3) panaikino DGK 2018 m. birželio 6 d. sprendimą (darbo byla Nr. APS-36-9214).
5. Teismas nustatė, kad bylos šalys 2017 m. rugpjūčio 18 d. sudarė darbo sutartį. Pagal ją atsakovas nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. pradėjo dirbti ieškovės įmonėje serviso meistru-priėmėju. Atsakovo prašymu darbo sutartis nutraukta 2018 m. kovo 23 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.
6. Darbo sutarties 1.3 nustatyta, kad atsakovui kas mėnesį mokamas 839,42 Eur, taip pat, pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, kad darbuotojo atleidimo iš darbo atveju darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos.
7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-344 patvirtintų Darbo ginčų komisijos darbo reglamento 2 punktą, darbo ginčų komisija savo veikloje, be kitų teisės aktų, vadovaujasi Darbo kodeksu (toliau – DK) ir Civilinio proceso kodeksu (toliau –CPK). DK įgalina darbo ginčą nagrinėjantį subjektą, nustačius DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą, taikyti darbdaviui DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją. Dėl to teismas sprendė, kad DGK, konstatavusi DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą, turėjo teisę spręsti ne tik dėl netesybų priteisimo, bet taip pat ir dėl darbo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, nesant darbuotojo prašymo.
8. DGK 2018 m. birželio 6 d. sprendimu patenkino atsakovo prašymą priteisti netesybas, nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovui 862,89 Eur netesybų. DGK nutraukė darbo bylos dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo.
9. Teismas nurodė, kad DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Nurodytame straipsnyje nustatyta galimybė šalims susitarti dėl ilgesnio termino atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Šis terminas negali būti ilgesnis negu 10 darbo dienų po darbo santykių pabaigos. Šis ribojimas imperatyvus. Šalių susitarimai dėl vėlesnio atsiskaitymo negu per 10 darbo dienų blogina darbuotojo padėtį ir pripažintini negaliojančiais. Teismas sprendė, kad aptariama darbo sutarties sąlyga pagrįstai pripažinta negaliojančia. Teismas nurodė, kad tai, jog ši sąlyga negaliojančia nepripažinta DGK sprendimo rezoliucinėje dalyje, nėra pagrindas nesutikti su DGK išvada, jog ši darbo sutarties sąlyga negalioja.
10. Teismas pabrėžė, kad šalių darbo sutartyje buvo nuostata, pagal kurią darbdavys su darbuotoju galėjo atsiskaityti vėliau (30 darbo dienų) nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Dėl to atleidimo metu darbdavys, norėdamas nemokėti išmokų dalies, neviršijančios darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, turėjo dėl to atskirai susitarti su darbuotoju. Ieškovė to nepadarė, t. y. nesudarė atskiro susitarimo. Atsiskaityti su atsakovu uždelsta ne dėl jo, bet dėl ieškovės kaltės (apsisprendimo).
11. Teismas nurodė, kad ieškovė su atsakovo turėjo atsiskaityti 2018 m. kovo 23 d. Ieškovė 26 darbo dienas uždelsė atsiskaityti su atsakovu. Dėl to teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 1068,34 Eur netesybų (41,09 Eur x 26 d. = 1068,34 Eur) (DK 147 straipsnio 2 dalis).
12. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant ieškinio senatį nustačius sandorį esant niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-60/2007, Nr. 3K-3-595/2008). Teismas nurodė, kad niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas. Reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamoje byloje nurodytas terminas nepraleistas.
13. Darbo sutarties 1.3 punkto sąlyga yra ne niekinė, bet nuginčijama, nes darbuotojui per tris mėnesius nuo o momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, nesikreipus į darbo ginčus nagrinėjantį organą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis (DK 45 straipsnio 3 dalis).
14. Šalių darbo sutarties 1.3 punkto sąlygos per tris mėnesius nuo darbo sutarties sudarymo nenuginčijus nustatyta tvarka, ji liko galioti iki darbo santykių pabaigos.
15. CK normos darbo santykiuose taikomos ne visais atvejais, bet tik ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti (DK 15 straipsnio 4 dalis). Atsakovas, manydamas, kad darbo sutarties 1.3 punkto sąlyga prieštarauja DK 146 straipsnio 2 daliai, privalėjo per tris mėnesius nuo darbo sutarties sudarymo, t. y. iki 2017 m. lapkričio 18 d., kreiptis į darbo ginčų komisiją ir ginčyti šią sutarties sąlygą. DK ir teismas darbo sutarties negaliojimo klausimą nagrinėjo praleidę DK 200 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių senaties terminą tokiam reikalavimui reikšti.
III. Apeliacinio skundo argumentai
16. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo dalis, kuriomis pripažinta negaliojančia darbo sutarties sąlyga ir atsakovui iš ieškovės priteista 1068,34 Eur netesybų; 2) palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismas netinkamai pritaikė CPK 414, 417 straipsnius, nes peržengė ieškinio ribas. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad ieškinį šioje byloje pareiškė ne darbuotojas, bet darbdavys. Darbuotojas ieškinio (priešieškinio) nepareiškė, todėl teismas negalėjo viršyti ieškinio reikalavimų. Teismas, nagrinėdamas tik darbdavio ieškinį, nepagrįstai viršijo buvusio darbuotojo reikalavimus, kurių šis nebuvo pareiškęs teisme.
16.2. Teismas neteisingai išaiškino Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-344 patvirtintų Darbo ginčų nagrinėjimo nuostatus ir Darbo ginčų komisijos darbo reglamentą. Darbo ginčų nagrinėjimo nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Nuostatuose vartojamos sąvokos atitinka DK vartojamas sąvokas. Darbo ginčų komisijos reglamento 2 punkte nustatyta, kad Reglamente vartojamos sąvokos atitinka DK , CPK vartojamas sąvokas. Pastarosios nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad, nagrinėdama darbo ginčus dėl teisės, DGK tiesiogiai taiko ne tik DK, bet taip pat ir CPK nuostatas (CPK 414, 417, 418 straipsnius). Dėl to DGK, pripažindama negaliojančia darbo sutarties sąlygą, peržengė atsakovo pareikšto reikalavimo ribas.
16.3. Darbuotojo prašymas DGK priteisti netesybas negali būti vertinamas kaip prašymas panaikinti vieną ar kitą darbo sutarties nuostatą.
16.4. DGK ir teismas, panaikindami darbo sutarties sąlygą, tokiais veiksmais konstatavo, kad ši sutarties sąlyga sukelia teisinių padarinių ir jos išvengti galima tik ją panaikinus kompetentingam subjektui.
16.5. Šiuo metu galiojančio DK 3 straipsnio 8 dalyje neįrašytos darbo sutartys. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas atsisakė 2002 m. DK 94 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės, kad, jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja DK, įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos DK, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Darbo sutarties 1.3 punkto sąlyga dėl atsiskaitymo termino buvo galima nesivadovauti tik ją nuginčijus nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nustatyta tvarka. Atsakovas tokio reikalavimo nepareiškė nei DGK, nei teismui. Dėl to nė viena institucija negalėjo nagrinėti tokio reikalavimo, kurio darbuotojas nesuformulavo ir joms nepareiškė.
17. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija konstatuoja:
18. Byloje kilo klausimai dėl darbo sutarties sąlygos, kuria nustatytas ilgesnis terminas už DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą darbdaviui visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, aiškinimo ir kvalifikavimo, taip pat DGK ir teismo teisės ex officio netaikyti nurodytos sutarties sąlygos, kai darbuotojas jos neginčijo.
19. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. dirbo ieškovės įmonėje automobilių serviso meistru-priėmėju.
21. Šalių darbo sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 839,42 Eur darbo užmokestį. Nurodytame punkte taip pat nustatyta, kad, vadovaudamiesi DK 146 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas ir darbdavys susitaria, jog darbuotojo atleidimo iš darbo atveju darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos.
22. Atsakovo prašymu darbo sutartis nutraukta 2018 m. kovo 23 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį.
23. DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
24. Pirmiau nurodyta darbo teisės norma imperatyvioji. Dėl to teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad darbuotojas ir darbdavys negali susitarti dėl ilgesio negu 10 dienų termino, per kurį darbdavys privalo iki galo atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad bylos šalių darbo sutarties 1.3 punktas tiek, kiek jame nustatytas 30 dienų terminas, per kurį ieškovė privalo iki galo atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu atsakovu, prieštarauja imperatyviajai DK 146 straipsnio 2 daliai.
25. Pabrėžtina, kad nurodytas ieškovės ir atsakovo susitarimas prieštarauja DK 146 straipsnio 2 daliai tik rationea materiae (turininguoju aspektu), bet ne rationea temporis (laiko aspektu). DK 146 straipsnio 2 dalies negalima aiškinti taip, kad šioje darbo teisės normoje nustatytas draudimas darbo sutartyje sudaryti susitarimą dėl 10 dienų termino darbdaviui atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju. Kitaip tariant darbdavys ir darbuotojas dėl DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino gali susitarti tiek darbo santykių pradžioje, t. y. darbo sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau, tiek darbo santykių pabaigoje, t. y. darbo sutarties nutraukimo metu. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, prieštarauja teisėtų lūkesčių, darbo santykių stabilumo, teisingo apmokėjimo už darbą principams (DK 2 straipsnio 1 dalis).
26. DK 33 straipsnyje reglamentuotas darbo sutarčių turinys, pateikta būtinųjų ir papildomų darbo sutarties sąlygų apibrėžtys, atvejis, kai galima nukrypti nuo imperatyvių darbo teisės normų, civilinio pobūdžio susitarimams taikytinų teisės normų, ginčų dėl darbo sutarties sąlygų galiojimo, vykdymo, netinkamo vykdymo ar žalos atlyginimo nagrinėjimo tvarkos. Nurodytas DK straipsnis aktualus nagrinėjamoje byloje ieškovės iškeltiems klausimams spręsti.
27. Pagal DK 33 straipsnio 4 dalį, darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Ginčai dėl tokių susitarimų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta DK ar kitose darbo teisės normose.
28. Aiškinant nurodytą darbo teisės normą, pažymėtina, kad joje nustatyta galimybė darbo santykių dalyviams susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kuriomis būtų nukrypta DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyviųjų taisyklių tik esant trijų sąlygų visetui. Pirma, darbo sutartyje darbuotojui nustatytas darbo užmokestis turi būti nemažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Antra, negalima pakeisti griežtajai darbo teisei priskirtų normų, t. y. imperatyviųjų darbo teisės normų, susijusių su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais. Trečia, esant tokiems susitarimams (kuriais nukrypstama nuo imperatyviųjų darbo teisės taisyklių), darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra.
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalių 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartyje nustatytas 839,42 Eur ieškovo darbo užmokesčio dydis. Tuo metu Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis buvo 850,80 Eur. Taigi darbo sutartyje ieškovui nustatytas mėnesinis darbo užmokestis buvo mažesnis už vieną Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį. Darytina išvada, kad, sudarant 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartį, nebuvo DK 33 straipsnio 4 dalyje nustatytos pirmosios sąlygos susitarimui, kuriuo nukrypta nuo DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos imperatyviosios normos, sudaryti. Dėl to bylos šalys darbo sutarties 1.3 punkte negalėjo sudaryti susitarimo, kuriuo susitarta, kad darbdavys su darbuotoju visiškai atsiskaito per 30 darbo dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo momento.
30. Vadovaujantis DK 33 straipsnio 6 dalimi, ginčai, kylantys dėl darbo sutarties sąlygų galiojimo, jų vykdymo ar netinkamo jų vykdymo ar žalos atlyginimo, nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti DK nustatyta tvarka. Pagal DK 217 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nagrinėdamas darbo ginčus dėl teisės, darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nutraukti arba pakeisti teisinius santykius. DK 33 straipsnio 4 dalyje be kita ko įtvirtinta, kad, nustačius, jog darbo sutarties sąlyga prieštarauja DK ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė.
31. Aiškindama nurodytas darbo teisės normas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš esmės teisiškai ydinga jas suprasti taip, jog pagal DK įtvirtintą teisinė reglamentavimą, visos darbo sutarties sąlygos privalo būti ginčijamos ir darbo sutarčių sąlygoms netaikytinas niekinių sandorių institutas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš DK įtvirtintų taisyklių, jog darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas turi teisę pakeisti teisinius santykius, negali taikyti imperatyviosios darbo teisės normoms prieštaraujančios darbo sutarties sąlygos, išplaukia, kad teismas turi teisę pripažinti negaliojančia tokią imperatyviosioms darbo teisės normoms prieštaraujančią darbo sutarties sąlygą, nes ji yra niekinė. Civilinėje privatinėje teisėje įtvirtintas sandorių skirstymas į niekinius ir negaliojančius taikomas taip pat ir darbo teisiniams santykiams. Nurodyta išvada darytina atsižvelgus į pirmiau šioje nutartyje nurodytą DK 33 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, nustačius, jog darbo sutarties sąlyga prieštarauja DK ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Iš esmės nurodyta nuostata atitinka CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Svarbu tai, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai pripažino negaliojančia šalių darbo sutarties 1.3 punkto dalį dėl 30 dienų termino darbdaviui visiškai atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju, nes ši 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutarties sąlyga yra niekinė ex tunc (nuo jos sudarymo momento). Be to, pagal DK 33 straipsnio 4 dalį, darbo ginčą nagrinėjančiam organui draudžiama taikyti imperatyviosioms darbo teisės normoms prieštaraujančią darbo sutarties sąlygą. Dėl to šalių 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutarties 1.3 punkto atitinkama sąlyga negalioja, nepaisant to, buvo teismas ar DGK ją pripažinę ją negaliojančia ar ne.
32. Dėl šios nutarties 31 punkte išdėstytų priežasčių ir konstatuoto fakto, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutarties 1.3 punkto atitinkama sąlyga yra niekinė ir negaliojanti, teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais keliami DGK ir teismo kompetencijos viršijimo ir ieškinio senaties netaikymo klausimai. Nustatęs, kad nurodyta darbo sutarties sąlyga niekinė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė imperatyviąją DK 146 straipsnio 2 dalį.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino DGK 2018 m. birželio 6 d. sprendimą. Nurodytą išvadą teisėjų kolegija daro dėl tokių toliau įvardijamų priežasčių. DK 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. DK 231 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Dėl to nereikia teismui sprendimo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodyti ir panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimo, nes įstatyme nustatytas momentas, nuo kurio nustoja galioti darbo ginčų komisijos sprendimas. Taigi apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – naikintina sprendimo rezoliucinės dalies dalis, kuria teismas panaikino DGK 2018 m. birželio 6 d. sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
34. Akcentuotina, kad pagal DK 231 straipsnio 3 dalį, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 4 dalimi, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Dėl to ieškovė nepagrįstai pareiškė ieškinio reikalavimus, kuriais prašė panaikinti DGK sprendimo dalis. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti teismui tokių reikalavimų, nes jie neatitinka DK 231 straipsnio 3 ir 4 dalių.
35. Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, todėl jų nekartoja.
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra išvestiniai iš pirmiau aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.
37. Dėl visų šioje nutartyje išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą.
Panaikinti teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalį, kuria panaikintas Darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 6 d. sprendimas (darbo byla Nr. APS-36-9214).
Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.