Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjai L. T. M., jos atstovei advokatei Neringai Ženkienei, atsakovo atstovei Neringai Jucevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms Almai Minelgienei ir Kristinai Šimkutei, trečiojo suinteresuoto asmens Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) atstovui E. G. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. (duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde ir jo patikslinime (b. l. 1-2, 35-37) paaiškino, kad 2009 m. balandžio 22 d. dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe žuvo jos vyras V. M. Jis nukrito nuo žemės sutvirtinimo neaptvertos sienelės, susižalojo ir tą pačią dieną ligoninėje mirė nuo patirtų traumų. Šį nelaimingą atsitikimą darbe 2009 m. rugsėjo 24 d. Fondo valdybos Vilniaus skyrius pripažino nedraudiminiu, konstatuodamas, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu, t. y. epilepsijos. Nesutikdama su šiuo sprendimu pateikė skundą Fondo valdybai. Ši nepatenkino jos skundo ir nustatė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius priėmė pagrįstą sprendimą. Buvo remtasi Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) komisijos aktu, kuriame nurodyta, kad S. L., eidama iš parduotuvės, pamatė gulintį be sąmonės žmogų ir jam iš burnos ėjo putos, ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. M. skundėsi galvos skausmu, svaigimu bei serga epilepsija. Tačiau Fondo valdyba nesirėmė kitais įrodymais ir nieko dėl jų nepasisakė, o jie prieštarauja tam, kad jos vyras sirgo epilepsija: 1) VĮ Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės medicininiuose dokumentuose neminima epilepsija ar būklė po jos. Diagnozė ir pagrindinė liga - politrauma; 2) išraše iš Vilniaus miesto centro poliklinikos Lukiškių filialo, kuriame nuo 1983 m. gydėsi V. M., medicininių dokumentų nurodyta, kad epilepsija jos vyras nesirgo; 3) nelaimingo atsitikimo darbe akte nėra jokių duomenų apie epilepsiją, o nelaimingo atsitikimo priežastimis įvardijama netinkamas darbo vietos įrengimas ir darbo atlikimas, neapmokant V. M. saugos ir sveikatos darbe klausimais; 4) liudytojo S. Z. (S. Z.) paaiškinime ir apklausos protokole bei liudytojo I. J. apklausos protokole nėra nurodyta, jog mirusysis pirma neteko sąmonės, o tik po to nugriuvo. Šie liudytojai nepastebėjo jokių epilepsijos požymių; 5) Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje niekur neminima epilepsija.

Be to, akte, kuriuo Fondo valdyba grindžia savo sprendimą, nurodyta, kad tikriausiai darbuotojas dirbdamas paslydo ir nugriuvo, kadangi teritorija, kurioje dirbo V. M., yra labai nesaugi. Taigi, tikėtina nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi įvardijama paslydimas, o ne sąmonės praradimas, priepuolis, traukuliai ir pan. Kortelės įrašo teisingumu, kad V. M. skundėsi galvos skausmu, svaigimu bei tuo, jog serga epilepsija, taip pat galima suabejoti, kadangi medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad ligonis buvo beveik nekontaktiškas, mieguistas ir neramus, nusiskundimų nepasakė. Jau atvežus V. M. į ligoninę, jo būklė buvo sunki, sąmonė vis blogėjanti. Be to, iškart po nelaimingo atsitikimo jis buvo rastas be sąmonės. Taigi, jei atvykus greitajai medicinos pagalbai jis ir atgavo sąmonę, abejotina, ar po tokių patirtų sužalojimų ir tokios būklės žmogus galėjo visiškai sąmoningai, teisingai ir tiksliai reikšti savo mintis. Pareiškėja patvirtina kad jos vyras niekada nesirgo epilepsija ir niekada nėra patyręs epilepsijos priepuolių.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė remdamosios jame nurodytais motyvais.

Atsakovo atstovė ir trečiojo suinteresuoto asmens Fondo valdybos atstovės teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjos skundą tenkinti

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe teisinės kvalifikacijos, t. t. ar ginčo nelaimingas atsitikimas yra draudiminis įvykis ar nedraudiminis.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad V. M. 2009 m. balandžio 22 d., tvarkydamas gyvenamojo namo teritoriją, nukrito ant žemės nuo 1,4 m aukščio atraminės sienelės ir stipriai susižalojo. Nuvežtas į ligoninę V. M. nuo patirtų sužalojimų mirė. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 6-15-1370 (b. l. 82) nusprendė V. M. 2009 m. balandžio 22 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, konstatuodamas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu, t. y. nelaimingą atsitikimą darbe lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai. Minėtame sprendime pažymėta, kad tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 17 d. medicininių dokumentų patikrinimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo aplinkybes galėjo sąlygoti epilepsijos traukulių priepuolis. Be to, greitosios medicinos pagalbos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) medikai (remdamiesi paties nukentėjusiojo bei liudininkų žodžiais) pažymėjo, kad apdraustasis pirma prarado sąmonę ir tik tada nukrito, o tuo metu, dar būdamas sąmoningas, V. M. informavo kad sergąs epilepsija. L. T. M., nesutikdama su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu, kreipėsi į Fondo valdybą (b. l. 87). Ši 2010 m. sausio 11 d. sprendime Nr. (11.1)I-139 (b. l. 4) pripažino, kad Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. 6-15-1370 dėl 2009 m. balandžio 22 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo vertinimo yra pagrįstas, t. y. padarė analogiškas išvadas, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu.

L. T. M. mano, kad skundžiami sprendimai yra nepagrįsti. Su tokia pareiškėjos pozicija teisėjų kolegija sutinka.

Kilus administraciniam ginčui įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios aplinkybės nustatomos teismui tiriant ir vertinant įrodymus Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal šį įstatymą įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas bylos šalių pozicijos dėl atitinkamų įrodymų byloje įrodomosios vertės, sąsajumo, leistinumo, pakankamumo. Įrodymus teismas vertina pagal pirmiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.).

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau Įstatymas) nustato nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas bei šių asmenų teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius.

Įstatymo 6 str. 1 d. nustatė, kad draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, nurodytiems 4 str. 1 d. 1 ir 2 p., įvykę nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko esant visoms šioms sąlygoms: 1) dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, o jeigu darbuotojui darbo laikas draudėjo nėra nustatytas, tai draudėjo nustatytu darbo laiku, taip pat atskiru draudėjo nurodymu paskirtu dirbti laiku bei dirbant tarnybinių komandiruočių laiku; 2) dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą (įskaitant ir darbo vietos parengimą bei sutvarkymą), taip pat atliekant kitus draudėjo pavestus su jo vykdoma veikla susijusius darbus draudėjo naudai arba atliekant viešojo administravimo funkcijas; 3) dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos. Pagal to paties straipsnio 2 d. draudiminiais įvykiais pripažįstami apdraustiesiems, nurodytiems 4 str. 1 d. 3–5 p., įvykę nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko esant visoms žemiau išvardytoms sąlygoms: 1) dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, o jeigu apdraus­tajam darbo laikas draudėjo nėra nustatytas, tai draudėjo nustatytu darbo laiku, taip pat atskiru draudėjo nurodymu paskirtu dirbti laiku; 2) dirbant draudėjo pavestus darbus (įskaitant ir darbo vietos parengimą bei sutvarkymą); 3) dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos, arba kai nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokas moka Biudžeto sandaros įstatyme nurodyti valstybės biudžeto asignavimų valdytojai. Pagal Įstatymo 6 str. 3 d. draudiminiais įvykiais pripažįstamos nustatytos lėtinės profesinės ligos, kai nustatoma, kad nukentėjusieji, įsigaliojus Įstatymui, buvo draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu kaip šio Įstatymo 4 str. nurodyti asmenys. Pagal Įstatymo 6 str. 4 d. draudiminiais įvykiais taip pat pripažįstami 4 str. nurodytiems apdraustiesiems įvykę nelaimingi atsitikimai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę šiais atvejais: 1) papildomų, specialių pertraukų ar pertraukų pailsėti ir pavalgyti metu, kai darbuotojas yra darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje; 2) pakeliui į darbą ar iš darbo; 3) kai įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu (pagal Darbo kodekso 130 str. 3 d.) darbuotojas ieško naujo darbo; 4) apdraustiesiems atliekant įstatymų nustatytas valstybines, visuomenines ar piliečio pareigas, kai už tą laiką mokamas darbo užmokestis arba atitinkama kompensacija, nuo kurių mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos. Sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo Įstatymu, Vyriausybės nutarimu tvirtinamais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais ir kitais teisės aktais (Įstatymo 6 str. 6 d.).

Įstatymo 7 str. 1 d. numatė, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio įstatymo 6 str. nustatytų sąlygų. Pagal Įstatymo 7 str. 2 d. 4 d. draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio įstatymo 6 str. nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant šiai aplinkybei: apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu.

Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, 13.4 p. draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šių nuostatų 7, 8, 10 ar 11 p. nustatytas sąlygas, tačiau įvykę esant šiai aplinkybei: apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu.

Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų turinio, V. M. 2009 m. balandžio 22 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe nuspręsta pripažinti nedraudiminiu įvykiu remiantis Įstatymo 7 str. 2 d. 4 p. ir Nuostatų 13.4 p., t. y. dėl to, kad apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu.

Byloje esantys medicininiai dokumentai (b. l. 13-14 ir kt.) patvirtina, kad V. M. iki nelaimingo atsitikimo darbe 2009 m. balandžio 22 d. nebuvo kreipęsis į gydymo įstaigas dėl epilepsijos. Šią aplinkybę tiek skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir pareiškėja, kategoriškai tvirtinusi, kad V. M. epilepsija niekada nesirgo. Teisėjų kolegija mano, kad V. M., iki minėto nelaimingo atsitikimo nesikreipęs į gydymo įstaigas dėl epilepsijos, negalėjo pats sau nusistatyti tokį susirgimą, kadangi jis pats nėra medikas. Atitinkamą susirgimą remiantis medicininiais metodais gali nustatyti tik šios srities specialistas. Todėl V. M. pasakymai greitosios pagalbos ekipažui dėl epilepsijos, jei tokie ir buvo, iš esmės negali būti laikytini kaip vienareikšmiškai patvirtinantys, jog jis sirgo minėta liga. Dėl to teismas medicinos darbuotojų, įvertinusių V. M. sveikatos būklę, išvadas apie būklę po epilepsijos (greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, b. l. 9) vertina kritiškai. Teisme apklaustas liudytojas bendruomenės slaugytojas A. S. teigė, kad praeiviai pasakė, jog V. M. buvo traukuliai, priepuolis, tačiau ši versija negali būti patikrinta, kadangi nenustatyti asmenys, tariamai matę, kad V. M. prieš nukrentant ant žemės ištiko priepuolis. Iš kitos pusės, minėti praeiviai dėl medicininių žinių stokos, blogo matomumo ar dėl kitų aplinkybių galėjo ir klysti dėl situacijos vertinimo, t. y. kad V. M. buvo epilepsijos priepuolis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. būklė iškart po nukritimo buvo sunki, todėl abejotina, ar jo minčių raiška praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio galėjo būti sklandi, tiksli. Liudytojas A. S. patvirtino, kad įvykio vietoje rastas V. M. buvo dezorientuotas. Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu (2010 m. gegužės 25 d. posėdžio protokolas, b. l. 113) akcentavo, kad neatmetama galimybė, jog V. M. čia galėjo būti pirmas epilepsijos priepuolis, tačiau išsamūs tyrimai dėl šios ligos diagnozavimo pareiškėjui atlikti nebuvo, todėl ir versija dėl pirmo epilepsijos priepuolio, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma pagrįsta.

Teisme apklaustas specialistas S. L. patvirtino, kad V. M. mirė nuo kūno sumušimo. Pasak specialisto, po atlikto tyrimo jis negali patvirtinti ar paneigti, ar tą kritimą galėjo sąlygoti epilepsija, ar jos priepuolis. Paviršinis liežuvio sukandimas galėjo būti tiek kritimo metu, tiek epilepsijos metu. Autopsijos metu nebuvo pastebėta liežuvio įkandimo. Putų atsiradimą galėjo sąlygoti epilepsijos priepuolis, tačiau tai galėjo būti ir dėl plaučių pažeidimo. Visi didieji kūno sužalojimai, kurie lėmė mirtį, buvo galvos trauma, dešinės pusės šonkaulių lūžiai su krūtinplėvės pažeidimu. Esant tokioms galvos traumoms didelė tikimybė, kad gali būti traukuliai, nes suspaudžiamos galvos smegenys.

Taigi, specialistas nei patvirtino, nei paneigė, kad V. M. prieš nukritimą buvo epilepsijos priepuolis. Duomenų apie epilepsijos priepuolį nėra ir specialisto išvadoje (b. l. 26-31). Vien tai, kad byloje yra duomenų apie tai, jog V. M. liežuvis buvo sukandžiotas, negali būti besąlygišku pagrindu pripažinti, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu. Tokia pasekmė galėjo atsirasti ir ne epilepsijos priepuolio pasekmėje. Tas pats pasakytina dėl putų ėjimo iš burnos (toks faktas paminėtas nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2009 m. balandžio 22 d., akte; b. l. 8), taip pat dėl to, kad sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 19 trauminių poveikių pasekoje. Iš kitos pusės, teisme apklaustas specialistas pripažino, kad autopsijos metu nebuvo pastebėtas liežuvio įkandimas.

2009 m. rugsėjo 8 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte (b. l. 15-18) taip pat nebuvo nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis buvo epilepsijos priepuolis. Minėtame akte aiškiai pažymėta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra šios: 1) netinkamas darbo vietos įrengimas, t. y. (duomenys neskelbtini) g. gyvenamojo namo teritorija yra aukštesniame lygyje nei gretutinių namų; teritorijos žemės aukščio skirtumas yra sutvirtintas atraminėmis, aukštesnėmis nei 1,30 m, sienomis, kurios neaptvertos saugančiais nuo kritimo iš aukščio aptvarais; 2) darbo atlikimas nustatyta tvarka nemokyto ir neinstruktuoto saugos ir sveikatos darbe klausimais asmens. Be to, nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2009 m. balandžio 22 d., akte, kurį įformino komisija, susidedanti iš Daugiabučių namų savininkų bendrijos Nr. (duomenys neskelbtini) pirmininko, buhalterės ir namo gyventojos, paminėta, kad „Tikriausiai darbuotojas dirbdamas paslydo ir nukrito“.

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas I. J. parodė, kad nematė kaip V. M. nukrito. Tik išgirdo garsą, kad kažkas nukrito. Mobiliojo ryšio telefonu iškvietė greitąją pagalbą (2010 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio protokolas, b. l. 114-115).

Liudytojas S. Z. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad matė kaip V. M. dirbo, vaikščiojo borteliu. Kai kitą kartą atsisuko, tai V. M. nebematė, jis nukrito nuo bortelio į laiptelių pusę. Nematė ir negirdėjo kaip šis nukrito. I. J. iškvietė medikus. Liudytojo teigimu, V. M. nekalbėjo (2010 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio protokolas, b. l. 115).

Analogiškas aplinkybes I. J. ir S. Z. nurodė pirminiuose paaiškinimuose (b. l. 20-25). Taigi, minėti liudytojai nematė V. M. nukritimo nuo atraminės sienelės eigos (ar pirma jis neteko sąmonės ir po to nukrito ar kt.), todėl jų parodymai esminės įrodomos vertės šiuo atveju neturi. Kitų liudytojų, kurie patvirtintų, kad V. M. buvo ištikęs traukulių priepuolis, nenustatyta.

Kolegijos vertinimu, Fondo valdybos 2009 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 81) šioje administracinėje byloje skundžiamų sprendimų pagrįstumo taip pat neįrodo. Visų pirma, tai tik netiesioginis įrodymas dėl 2009 m. balandžio 22 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo. Pažymos išvados iš esmės paremtos kitų įvykio įrodymų (greitosios medicinos pagalbos stoties medikų palydimojo lapo Nr. (duomenys neskelbtini), teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.) analize. Be to, patikrinimo išvadoje pažymėta, kad nelaimingo atsitikimo aplinkybes galėjo sąlygoti epilepsijos traukulių priepuolis, tačiau, kadangi nėra objektyvių tyrimo rezultatų apie tai, jog V. M. sirgo epilepsija, minėta pažymos išvada iš esmės yra tik spėjimas, kuris juridiškai negali būti pateisinamas.

Kitų įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu, administracinėje byloje nėra. Konstatuotina, kad byloje esantys įrodymai dėl 2009 m. balandžio 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe yra labai prieštaringi. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, visi neaiškumai neturi būti vertinami socialiniu draudimu apdraustojo asmens nenaudai. Kolegijos nuomone, Fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba, įvertinę nustatytus faktus, nepagrįstai pripažino 2009 m. balandžio 22 d. V. M. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu. Tokios institucijų padarytos išvados iš esmės yra paremtos tik prielaidomis, kurios objektyvios tikrovės reiškinių gali ir neatspindėti.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių yra pagrindas pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 6-15-1370 ir Fondo valdybos 2010 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-139 kaip nepagrįstus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 2 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos L. T. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 6-15-1370 „Dėl V. M. nelaimingo atsitikimo darbe“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-139 „Dėl V. M. nelaimingo atsitikimo darbe“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.