- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-211
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- A. Z.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas: Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams:
pagal Lietuvos Respublikos BK 312 str. 1 d. nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d. A. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui, atliekant ją pataisos namuose.
Vadovaujantis 2003 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 1 d. 2 p., neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalis nuteistajam A. Z. sumažinta ¼.
Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi atmetė A. Z. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 23 d. nuosprendžio.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 25 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Z. nuteistas už tai, kad 2000 m. rugpjūčio mėn. pagamino netikrą dokumentą – 2000 m. kovo 20 d. panaudos sutartį dėl automobilio ”Audi A8”, v/n (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje į nenustatyto asmens išspausdintą ir netikrais Vilniaus miesto notarės D. S. antspaudu bei Vilniaus miesto kelių policijos spaudu patvirtintą, notarės D. S. ir Vilniaus miesto kelių policijos darbuotojo vardu pasirašytą netikrą sutartį A. Z. ranka įrašė savo pavardę “A. Z. ” lietuvių kalba bei prie savo ir „G. S.” pavardžių pasirašė.
A. Z. taip pat nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, gabendamas privalomą pateikti muitinei daiktą (automobilį), kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, išvengė muitinės kontrolės, tai yra 2000 m. rugpjūčio 11 d., apie 12.00 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Klaipėdos tarptautinėje jūros perkėloje, esančioje Perkėlos g. 10, Klaipėdos mieste, per Kuršių pasienio kontrolės postą, iš Švedijos į Lietuvą gabeno Vokietijoje pagrobtą 53650 Lt vertės automobilį “Audi A8”, kurio tikrasis v/n (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas į netikrą v/n (duomenys neskelbtini), o gamyklinis identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojant perkaltas į Nr. (duomenys neskelbtini), ir pateikdamas Klaipėdos pasienio policijos rinktinės pareigūnams žinomai suklastotus dokumentus – netikrus transporto priemonės registravimo liudijimą CC Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2000 m. kovo 20 d. automobilio “Audi A8” panaudos sutartį, kurie buvo išrašyti išgalvoto Baltarusijos piliečio S. G. vardu, išvengė muitinės kontrolės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 23 d. nuosprendį. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas teigia, jog teismas rėmėsi ekspertizės akto Nr. 11-26 (t. 2, b.l.185-190) išvadomis, kurios yra klaidingos ir nemotyvuotos. Nuteistasis teigia, kad sutartyje jis nepasirašinėjo šalia įrašo „G.“. Jam nebuvo jokio reikalo pasirašinėti tik viename sutarties egzemplioriuje. Ekspertizės klaidos galimybę nuteistasis grindžia, ekspertizės Nr. 11-128 (t. 3, b.l. 60-65) išvadomis, kuriose nurodoma, kad parašai yra trumpi ir mažai informatyvūs išvadai pateikti. Todėl abejoja, ar ekspertė buvo objektyvi. Mano, kad apygardos teismas neišnaudojo visų procesinių galimybių paskirti papildomą ekspertizę. Be to, apeliantas teigia, kad teismas šioje kaltinimo dalyje neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino jo duotų parodymų. A. Z. nurodo, kad panaudos sutartis jam atrodė nepriekaištingai, jo manymu, atitiko visus reikalingus reikalavimus, o įrašyti duomenys atitiko a/m ir techninio paso duomenis, todėl sutarties tikrumas nesukėlė jokių abejonių. Notarinis sutarties patvirtinimas nedalyvaujant jam kaip panaudos gavėjui, o pasirašant sutartį vėliau, apelianto nuomone, plačiai paplitęs ir nekėlė jam jokių abejonių. Nuteistasis pabrėžia, kad nežino, kokiais kriterijais remiantis galima atskirti suklastotą techninį pasą nuo tikro, o baltarusišką techninį a/m pasą matė pirmą kartą. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, jog jis pateikė žinomai suklastotą techninį pasą. Taip pat nurodo, kad kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. nuteistajam pateiktas praėjus trims metams nuo baudžiamosios bylos iškėlimo, nors pagal Lietuvos Respublikos BPK 169 str., 187 str. ir 188 str. kaltinimas turi būti pateiktas išaiškėjus svarbioms aplinkybėms. Nuteistojo manymu, kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. turėjo būti pateiktas kartu su kaltinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 312 str. 3 d., o ne baigiant ikiteisminį tyrimą.
Skunde teigiama, kad netinkamai baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas ir nuteisiant jį pagal Lietuvos Respublikos BK 312 str. 1 d. Visų pirma skunde nurodoma, kad nuteistasis nebuvo privažiavęs iki muitinės kontrolės posto, todėl neatliko Lietuvos Respublikos BK 312 str. dispozicijoje esamų veiksmų. Be to, 2000 m. rugpjūčio 11 d., grįždamas į Lietuvą automobiliu “Audi A8”, kurį jis vairavo pagal įgaliojimą, nežinojo, jog daro nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 312 str. Jo pateikti dokumentai ir automobilis buvo tvarkingi, duomenys juose atitiko automobilio duomenis, nuo muitinės pareigūnų nieko neslėpė ir atvykęs prie patikrinimo posto, leido pareigūnams apžiūrėti automobilį. Pareigūnams įtarimą sukėlė ne nuteistojo pateikti dokumentai ar VIN numeris, o operatyvinė informacija.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų duotus parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu. Liudytoja I. R. parodė, kad nuteistasis, važiuodamas per Lietuvos Respublikos sieną, nieko neslėpė, jo vairuojamas automobilis “Audi A8” buvo pateiktas patikrinimui, todėl A. Z. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kontrabanda. Liudytojas T. D. parodė, kad nuteistasis pateikė patikrinimui dokumentus ir automobilį, o patikrinus automobilį specialiosiomis priemonėmis, pareigūnui įtarimą sukėlė tirpstantys dažai. Šis liudytojas nurodė, kad nuteistasis važiavo į muitinę raudonu kanalu, skirtu fiziniams asmenims, suteikdamas visas galimybes muitininkams atlikti savo pareigas.
Nuteistasis skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog nebuvo pateiktas muitinės sulaikymo protokolas, kuris būtinas kontrabandos atveju. Teigia, kad sulaikymo metu buvo pažeistos jo procesinės teisės (Lietuvos Respublikos BPK 140 str. 4 d.), t.y. neleista paskambinti namo, o, paleidus 2000 m. rugpjūčio 13 d. vakare iš areštinės, jam buvo grąžinti ne visi daiktai. Nuteistasis mano, kad automobilyje buvo daroma krata, nedalyvaujant jam pačiam, ir tai pažeidžia Lietuvos Respublikos BPK 145 str. 4 d. Po sulaikymo nuteistasis daugiau neturėjo galimybės apžiūrėti minėto automobilio. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas nepagrįstai truko 3 metus ir 4 mėnesius, nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 176 str. 1 d. nuostatų. Apeliantas teigia, kad, atliekant automobilio apžiūrą ir surašant protokolą, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 207 straipsnis, t.y. nuteistasis buvo sulaikytas 2000 m. rugpjūčio 11 d., o apžiūros protokolai surašyti tik 2000 m. rugpjūčio 13 d. ir 2000 m. lapkričio 2 d., nedalyvaujant nei A. Z. , nei kviestiniams.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, pripažindamas A. Z. kaltu, rėmėsi specialisto išvada dėl automobilio VIN numerio nustatymo (t. 1, b.l. 70.), tačiau nuteistasis abejoja jos pagrįstumu ir teigia, kad ji neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 90 str. 3 d. reikalavimų. Nurodo, kad teismas negalėjo remtis šia išvada, nes tyrimo metu specialistas jokiomis vaizdinėmis priemonėmis neužfiksavo tyrimo eigos, o tai leidžia abejoti išvados pagrįstumu ir nustatytų faktų tikrumu. Skunde rašoma, kad teismui turėjo kelti abejonių Interpolo pažyma (t. 1, b.l. 145), kadangi į Klaipėdos uosto PK 2000 m. rugpjūčio 11 d. užklausimą atsakyta, jog automobilis, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas Vokietijoje 2000 m. liepos 31 d., tačiau 2000 m. rugpjūčio 11 d. Klaipėdos uosto PK pareigūnai negalėjo žinoti šio VIN Nr., nes specialistas savo išvadą pateikė tik 2000 m. rugpjūčio 12 d.
Skunde nurodoma, kad prekinės ekspertizės akto išvada (t. 5, b.l.42-47), kuri pateikta 2004 m. kovo 8 d. remtis negalima, nes apeliantui neaišku, kuo remiantis ekspertai nustatė automobilio „Audi“ rinkos kainą - 88 000 Lt bei šios kainos pagrindu apskaičiavo galutinę automobilio vertę. Apeliantas pateikia savo samprotavimus, kodėl automobilio vertė bylos tyrimo metu kito. Anot apelianto, iškėlus bylą buvo nustatyta automobilio vertė – 59 400 Lt, tačiau, atlikus pakartotinį automobilio įvertinimą, jo vertė neaiškiomis aplinkybėmis išaugo iki 67 400 Lt.
Nuteistasis nurodo, kad iš jo buvo priteista 566,40 Lt už techninės ekspertizės atlikimą, tačiau teismas nenurodė, kuriuo Lietuvos Respublikos BPK straipsniu remdamasis, priteisė šią sumą. Mano, kad suma priteista neteisingai, nes jos reikėjo vien dėl to, kad nustatytas automobilio 67400 Lt įvertinimas buvo melagingas.
Be to nuteistasis mano, kad teismas už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 312 str.1 d., skyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę už įstatymo numatytą sankcijos vidurkį, neatsižvelgdamas į aplinkybę, jog nuteistojo A. Z. ankstesnis teistumas išnykęs.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmetamas.
Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, juos aptarė nuosprendyje ir A. Z. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 312 str. 1 d. Teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.
Iš apeliacinio skundo argumentų matosi, kad A. Z. , nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 300 str. 1 d. bei 312 str. 1 d., tvirtina, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Su apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka ir štai dėl ko:
apelianto nuomone teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas už netikro dokumento pagaminimą, negalėjo remtis rašysenos ekspertizės akto (2 t. b.l. 185-190) išvadomis, nes jos yra klaidingos ir nemotyvuotos. Abejoti šios ekspertizės akto išvadomis nėra jokio pagrindo, juolab, kad apelianto skunde yra deklaratyviai nurodyta, kad išvados neteisingos, neatskleidžiant, kuo pasireiškė šios išvados neteisingumas bei ekspertės neobjektyvumas. Ekspertizės klaidos galimybę A. Z. grindžia kitos rašysenos ekspertizės (3 t. b.l. 58-65) išvadomis, kuriose nurodyta, jog parašai yra trumpi ir mažai informatyvūs išvadai pateikti.
Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios ekspertizės yra visiškai skirtingos, nes tiriamuosiuose dokumentuose abiem atvejais ekspertė tyrė skirtingus objektus: 2001 05 04 ekspertizės akte Nr. 11-26 (2 t. b.l. 185-190) buvo tirti A. Z. ir S. G. vardu esantis rankraštinis įrašas ir jų abiejų parašai bei automobilio panaudos sutartyje esantis notarės D. S. parašas, o 2002 05 21 ekspertizės akte Nr. 11-128 (3 t. b.l. 58-65) buvo tirti minėtoje panaudos sutartyje esantys kiti rankraštiniai įrašai ir parašai.
Nors A. Z. ir tvirtina, kad automobilio panaudos sutartyje (1 t. b.l. 83) už S. G. jis nepasirašė, tačiau nurodytos ekspertizės išvadose (2 t. b.l. 185-190) konstatuojama, kad 2000 03 20 sutartyje S. G. ir A. Z. vardu dėl automobilio ,,Audi A8“ panaudos egzemplioriuje lietuvių kalba, patvirtintame 2000 03 20 Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro notarės D. S. vardu, registro Nr. 1-3014 parašą S. G. vardu šalia įrašo ,,?. ?.“ pasirašė A. Z. . Iš akto tiriamosios dalies, kurią sudaro beveik keturi lapai matyti, jog A. Z. rašysena ir jo parašai, esantys dokumentuose ir jo specialieji parašai buvo ištirti labai kruopščiai ir trijose lentelėse nurodyta, kuo remiantis yra duota tokia išvada. Ekspertizės metu buvo įvertinti bendrųjų ir specialiųjų nuteistojo rašysenos ir parašų požymių sutapimai ir nustatyta, kad jie yra esminiai, pastovūs, sudaro individualių požymių visumą, pakankamą išvadai, kad tiriamuosius rankraštinius įrašus ir parašus, esančius dokumentuose, parašė A. Z. . Vien tai, kad 2000 03 20 sutarties vertime į rusų kalbą (1 t. b.l. 83) nebuvo nustatyta, kad už S. G. pasirašė A. Z. , dar negalima laikyti, kad ekspertė padarė klaidą. Nurodyta, jog parašas S. G. vardu yra sudarytas iš neraidinių elementų, neinformatyvus ir asmens identifikavimui netinkamas, todėl nebuvo galima atlikti tyrimus ir atsakyti į pateiktą klausimą. Tą aplinkybę, kad panaudos sutartis buvo išties suklastota, patvirtina ne tik A. Z. suklastotas parašas, bet ir tai, jog parašus notarės D. S. vardu, esančius egzemplioriuose lietuvių kalba ir vertime į rusų kalbą, pasirašė ne notarė, o kitas asmuo. Be to, atlikus dokumentų techninę ekspertizę buvo nustatyta, kad panaudos sutartyje abiejuose egzemplioriuose esantys notarės D. S. herbinio antspaudo atspaudai buvo atspausti ne šios notarės herbiniu atspaudu, o kitu tokios pat bendros formos ir turinio antspaudu. Taip pat nustatyta, jog sutarties lietuvių kalba esantis keturkampio spaudo atspaudas buvo atspaustas ne Vilniaus m. kelių policijos stačiakampiu spaudu, o kitu, tokios pat bendros formos ir panašaus turinio spaudu (2 t. b.l. 126-132).
Kad ekspertė buvo objektyvi, patvirtina ir tai, kad ne visuose tirtuose dokumentuose buvo nustatyta, jog už kitus asmenis, t.y. notarę, kelių policijos darbuotoją E. S. , be to ir už S. G. sutartyje vertime į rusų kalbą pasirašė A. Z. . Esant tokiems duomenims, nebuvo pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą dėl papildomos ekspertizės paskyrimo tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje.
Dėl apelianto skundo argumento teigiant, kad teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino jo duotų parodymų, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į A. Z. parodymus viso proceso metu, neturėjo pagrindo jais tikėti, nes buvo ne kartą keičiami ir pateikiamos vis naujos, neįtikinančios ir išgalvotos versijos: iš pradžių A. Z. paaiškino, jog Vokietijoje sutiko seną pažįstamą Kostią, kurio prašymu per Švediją sutiko parvaryti automobilį ,,Audi“ (1 t. b.l. 7); po to tvirtino, jog Vokietijoje susipažino su Kostia, kuris paprašė parvaryti į Lietuvą automobilį ,,Audi A8“ ir davė automobilio dokumentus bei įgaliojimą, t.y. panaudos sutartį apiformintą nuteistojo vardu. Iš aikštelės Hamburge paėmė automobilį ir keltu per Daniją, Švediją grįžo į Klaipėdą (1 t. b.l. 8). Trečiąkart A. Z. nurodė, kad Kostia telefonu kažkam padiktavo jo anketinius duomenis, kad apiformintų automobilio panaudos sutartį, nepažįstami vyrai padavė automobilio dokumentus ir galiausiai Kostia tą pačią dieną jam padavė panaudos sutartį (1 t. b.l. 12). Apeliantas apklaustas įtariamuoju tvirtino, jog pas jo draugus Vokietijoje (tikslaus jų adreso negalėjo nurodyti) buvo atvažiavęs Kostia, kurį buvo prieš 5 metus matęs Vilniuje, davė jam 400 JAV dolerių ir 200 DM kelionės išlaidoms ir jis sutiko parvaryti į Vilnių automobilį (1 t. b.l. 14-15). Dėl automobilio draudimo kortelės nurodė, jog neprisimena, kas jam perdavė kortelę ir ar joje pasirašė (1 t. b.l. 20-22), tačiau apklaustas kitą kartą paaiškino, kad automobilio nedraudė, kortelės neturėjo (1 t. b.l. 76-78). Ikiteisminiame tyrime nenurodė, jog tikrino automobilio kėbulo numerį, o teisme pradėjo tvirtinti tikrinęs šį numerį ir nematė, kad jis perkaltas (4 t. b.l. 223-225). Esant tokiems duomenims pagrįstai buvo nepatikėta tokiais nenuosekliais nuteistojo parodymais juos atmetant.
Automobilio panaudos sutarties pasirašymo aplinkybės – apeliantas sutartį gavo be parašų Vokietijoje, iš nepažįstamo ar mažai pažįstamo asmens, sutartis buvo įregistruota kelių policijoje Lietuvoje, surašyta 2000 03 20, t.y. prieš penkis mėnesius, panaudos davėjo S. G. , gyvenančio Baltarusijoje nepažinojo, todėl pilnai suvokė, kad pasirašant jam pačiam ir už panaudos gavėją, ir davėją, yra klastojama. Šiais motyvais atmetamas A. Z. skundo argumentas, kad jam sutarties tikrumas nesukėlė jokių abejonių.
Nors A. Z. teigia, kad jis niekaip nesupratęs, kad automobilio registracijos pažymėjimas, išduotas Baltarusijoje (1 t. b.l. 80) yra suklastotas, tačiau faktas, kad jis šį dokumentą pateikė Klaipėdos pasienio policijos rinktinės pareigūnams kartu su suklastota panaudos sutartimi rodo, jog jis turėjo tikslą išvengti muitinės kontrolės.
Nors apeliantas skunde teigia, kad kaltinimas pagal BK 300 str. 1 d. jam buvo pateiktas praėjus beveik 3 metams nuo baudžiamosios bylos iškėlimo, tačiau kolegija šiuo konkrečiu atveju neįžvelgia baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes baudžiamojo proceso normos nereglamentuoja, kad pranešimas apie įtarimą, o ankstesniame BPK – nutarimas patraukti kaltinamuoju – turi būti pareikštas įtariamam nusikaltimą padariusiam asmeniui už visas nusikalstamas veikas vienu metu.
Nėra pagrindo sutikti su A. Z. skundo teiginiu, kad jis nebuvo privažiavęs iki muitinės kontrolės posto, todėl ir neatliko 1961 m. BK 312 str. dispozicijoje esamų veiksmų. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nuteistasis jau buvo kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir buvo muitinės zonoje, jį sulaikiusiems pasieniečiams kilus įtarimui, kad automobilio ,,Audi A8“ kėbulo numeriai gali būti suklastoti.
Apeliantas neteisus tvirtindamas, kad jo pateikti dokumentai ir automobilis buvo tvarkingi, o duomenys juose atitiko automobilio duomenis, nuo muitinės pareigūnų nieko neslėpė ir nesuprato, jog daro kontrabandą, nes bylos medžiaga rodo ką kitą:
iš byloje esančios informacijos (t. 3 b.l. 68-91) matyti, jog pagal Lietuvos VRM centrinę duomenų bazę A. Z. vardu iki nusikaltimo padarymo buvo registruoti net 23 automobiliai, įvežti iš užsienio, todėl jam gerai buvo žinoma ir automobilių įvežimo, ir jų dokumentų apiforminimo bei pateikimo pasienio kontrolei tvarka. Jau anksčiau buvo aptarta, kad jis pateikė suklastotus automobilio nuosavybės ir valdymo dokumentus.
A. Z. atliko 1961 m. BK 312 str. 1 d. dispozicijoje nurodytus veiksmus, t.y. jis, pateikdamas Kuršių pasienio kontrolės poste dirbusiems pareigūnams netikrus aukščiau paminėtus dokumentus, siekė kitaip išvengti muitinės kontrolės. Šiuo konkrečiu atveju A. Z. per Kuršių pasienio kontrolės postą gabeno į Lietuvą iš Švedijos automobilį ,,Audi A8“, kuris buvo pagrobtas Vokietijoje. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys dokumentai (1 t. b.l. 106-136). Taip pat iš byloje esančių Interpolo bei Baltarusijos Respublikos VRM raštų (1 t. b.l. 148-149, 156-159) matyti, jog automobilis ,,Audi A8“ niekada nebuvo registruotas Baltarusijoje ir apie pilietį S. G. pasų-vizų tarnyba bei adresų biuras duomenų neturi. Kad nuteistasis galėtų įvežti automobilį į Lietuvą, turėjo pateikti ir pateikė žinomai suklastotus automobilio techninį pasą, panaudos sutartį, kurioje panaudos davėjo duomenys buvo išgalvoti, nes piliečio S. G. pavardė buvo išgalvota, toks asmuo išvis neegzistuoja. Kad automobilio registracijos liudijimas buvo netikras, patvirtino dokumentų techninės ekspertizės akto išvados (1 t. b.l. 88), nes blankas pagamintas poligrafiniu, ofsetinės spaudos būdu.
Be to, specialistas nustatė, jog automobilio ,,Audi A8“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN-as yra pakeistas ant tikrojo numerio užklijuojant metalinę plokštelę su kitu VIN numeriu (1 t. b.l. 70).
Tai, kad A. Z. nusikalstama veika atitinka kontrabandos sudėtį, įrodo automobilio identifikacinių numerių ir dokumentų suklastojimus bei jų panaudojimas tikslu paslėpti kontrabandos dalyką – automobilį ir taip išvengti muitinės kontrolės.
Atmetamas kaip nepagrįstas apelianto motyvas, jog teismas netinkamai įvertino liudytojų I. R. bei T. D. parodymus. Iš šių liudytojų parodymų matyti, jog jie turėdami operatyvinę informaciją iš R. N. ir įtarus, kad automobilio ,,Audi A-8“ kėbulo numeris gali būti suklastotas, atidžiai patikrino ir nustatė, jog šie numeriai išties suklastoti, nes luposi dažai (2 t. b.l. 3-4; 4 t. b.l. 225-226, 241). Tokių parodymų, jog apeliantas nieko neslėpė, liudytoja teisme nedavė. Juk nuteistajam nebuvo įmanoma paslėpti automobilio, kuris pasieniečių buvo atidžiai apžiūrėtas ir nustatytas numerių suklastojimas.
Tai, kad automobilį sulaikė ne muitinės darbuotojai, o pasienio kontrolės posto darbuotojai, A. Z. veikos juridiniam įvertinimui neturi jokios reikšmės, nes juk automobilis su suklastotais dokumentais ir identifikaciniais numeriais jau buvo įvežtas į Lietuvą ir taip buvo siekiama išvengti muitinės patikrinimo, nes jis jokių prekių nevežė, o tuo atveju, jei pasienio kontrolės posto darbuotojai patikrinę automobilio dokumentus būtų leidę pravažiuoti, nuteistasis nebūtų privalėjęs jo pateikti muitinės kontrolei. Apelianto tvirtinimas, jog jis, važiuodamas ,,raudonu“ kanalu suteikė muitininkams visas galimybes atlikti savo pareigas, nekeičia jo nusikalstamos veikos kvalifikacijos.
Tai, kad nusikaltimas buvo baigtas, nustatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 12 29 nutarimo ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 5.2 p. duotame išaiškinime, kuriame sakoma, jog kai privalomi pateikti muitinei daiktai gabenami į Lietuvos Respublikos teritoriją per muitines, nusikaltimas yra baigtas nuo jų įvežimo į Lietuvos teritoriją ir ne tik nuo tokių daiktų nepateikimo muitinės kontrolei, bet ir konstatavus kitokį daiktų pateikimo išvengimo būdą.
Apeliantas tvirtina, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nebuvo pateiktas muitinės sulaikymo protokolas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. Z. ir automobilio sulaikymo protokolą surašė Kuršių pasienio kontrolės posto specialistė inspektorė I. R. . Protokoluose konstatuota, kad sulaikytas A. Z. ir jo vairuojama transporto priemonė įtarus, jog kėbulo numeris yra perkaltas (1 t. b.l. 51-52).
Duomenų apie tai, kad sulaikymo metu buvo pažeistos nuteistojo teisės ir kad paleidus jį iš areštinės ne visi daiktai buvo grąžinti, byloje nėra. Be to, apeliantas net neįvardija, kokie daiktai jam nebuvo sugrąžinti. Bylos duomenys rodo, kad sulaikymo metu iš A. Z. be automobilio buvo paimti daiktai ir dokumentai, išvardinti akte (1 t. b.l. 53) ir pinigai, nurodyti paėmimo akte (4 t. b.l. 2). Nuosprendžiu yra išspręstas daiktų, dokumentų ir pinigų sugrąžinimo A. Z. konfiskavimo klausimas.
Ikiteisminio tyrimo metu visi procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal tuo metu galiojantį 1961 m. Baudžiamojo proceso įstatymą ir esminių pažeidimų, galėjusių paveikti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nenustatyta.
A. Z. neteisus teigdamas, jog automobilyje buvo atlikta krata jam nedalyvaujant, nes išties buvo atlikta tik autotransporto priemonės apžiūra dalyvaujant kviestiniams ir kas buvo rasta automobilyje, surašyta protokole. Apžiūros metu nieko nebuvo išimta, o jos metu dalyvavęs pats apeliantas jokių pastabų ar papildymų nepareiškė ir protokolą pasirašė (1 t. b.l. 55).
A. Z. tvirtinimas, kad buvo pažeisti naujojo BPK 140 str. 4 d. bei 145 str. 4 d. reikalavimai niekuo nepagrįstas, nes 2000 m. naujasis įstatymas dar negaliojo ir juo vadovautis negalima.
Skunde išdėstytas A. Z. teiginys, jog ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas 3 metus 4 mėnesius nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo vykdomi tarptautiniai pavedimai ir išreikalauti duomenys iš atitinkamų institucijų Vokietijoje ir Baltarusijoje ir tai truko gana ilgą laiką.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad jis, visaip stengdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės, pats užvilkino procesą, nes vienerius metus slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų: 2002 07 24 buvo paskelbta jo apieška (4 t. b.l. 55), o sulaikytas tik 2003 07 18 (4 t. b.l. 60).
Nors apeliantas ir nurodo, kad buvo pažeistos nauojojo BPK 176 str. 1 d. nuostatos, tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą buvo vadovautasi 1961 m. Baudžiamojo proceso įstatymu. Procesinio pažeidimo, numatyto BPK 207 str. taip pat nebuvo padaryta, nes veikos padarymo metu, kaip anksčiau buvo pasisakyta, galiojo 1961 m. BPK.
Pirmas autotransporto priemonės apžiūros protokolas surašytas sulaikius A. Z. – 2000 08 11 (1 t. b.l. 55) dalyvaujant jam ir kviestiniams, o papildomas daiktinių įrodymų, t.y. automobilio ,,Audi A8“ apžiūros protokolas buvo surašytas 2002 11 02 kvotėjos (1 t. b.l. 63) vadovaujantis tuo metu galiojusių BPK 199 str. ir 200 str. nuostatomis.
Apeliantas taip pat abejoja specialisto išvados dėl automobilio VIN numerio nustatymo (1t. b.l. 70) pagrįstumu ir teigia, jog ji neatitinka BPK 90 str. 3 d. reikalavimų, nes jokiomis vaizdinėmis priemonėmis specialistas neužfiksavo tyrimo eigos.
Pažymėtina, kad atliekant šį procesinį veiksmą galiojo 1961 m. BPK 84² str., kuriame nebuvo detalizuotas tokios išvados turinys ir nebuvo reikalaujama pridėti vaizdinę medžiagą. Naujojo BPK 90 str. 3 d. reikalaujama, kad prie specialisto išvados būtų pridėta vaizdinė medžiaga, kuri išties galės atspindėti visą objekto tyrimo eigą.
Sulaikius automobilį, jau sekančią dieną, t.y. 2000 08 12 buvo kreiptasi į Klaipėdos m. VPK Kriminalistinių ekspertizių skyrių su prašymu apžiūrėti automobilį AUDI A8 v/n (duomenys neskelbtini) ir pateikti specialisto išvadą ar šio automobilio identifikaciniai numeriai yra nepakeisti (1 t. b.l. 63).
Specialistas tą pačią dieną apžiūrėjęs automobilį surašė išvadą apie tai, kad automobilio AUDI A8 valst. (duomenys neskelbtini) VIN-as yra pakeistas ant tikrojo numerio užklijuojant metalinę plokštelę su kitu VIN numeriu. Tikrasis automobilio numeris yra (duomenys neskelbtini), o kėbule buvo iškaltas kitas numeris, t.y. (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 70). Abejoti šios specialisto išvados pagrįstumu nėra jokio pagrindo.
A. Z. kelia abejonių ir Interpolo pažyma (1 t. b.l. 145), nes jo nuomone neatitinka užklausimų ir atsakymų datos. Su šiuo apelianto teiginiu nesutinkama, nes Jūrų uosto policijos komisaras užklausimą nusiuntė ne 2000 08 11, kaip teigia apeliantas, o 2000 08 12 (1 t. b.l. 143). Atsakymas, kaip to buvo prašoma, atsiųstas faksu (1 t. b.l. 144-145) tą pačią dieną. Jame ir buvo konstatuojama, kad Interpolo turimais duomenimis automobilis AUDI A8, kurio VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas Vokietijoje, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas Vokietijoje 2000 07 31 (1 t. b.l. 145). Klaipėdos jūrų uosto policijos komisaras inspektorius, rašydamas užklausimą Interpolui, rašte nurodė ne tikrąjį VIN-o numerį, kaip kad teigia apeliantas, o rastą ant plokštelės, t.y. (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 143).
A. Z. teiginys, jog negalima remtis prekinės ekspertizės akto išvada (5 t. b.l. 42-47), nes jam neaišku, kuo remiantis ekspertai nustatė automobilio rinkos kainą ir galutinę vertę, atmetamas.
Kolegija pažymi, kad ši ekspertė nagrinėjant bylą teisme, buvo paskirta A. Z. gynėjo A. M. prašymu (4 t. b.l. 243, 245, 246, 248; 5 t. b.l. 1-2). Iš byloje esančio ekspertizės akto (5 t. b.l. 42-47) matyti, kad ją atlikę ekspertai yra aukštos kvalifikacijos, užsiimantys turto vertinimu, tame tarpe autotransporto priemonių vertinimu, turintys: M. Š. – 27 metų ekspertės darbo stažą, J. J. – 30 metų darbo stažą, turto vertintoju – 6 metai, todėl abejoti jų kompetencija nėra jokio pagrindo. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kokiais įstatymais, poįstatyminiais aktais ar kita metodika buvo vadovautasi ir naudotasi sprendžiant ekspertams iškeltus klausimus. Aktas išsamus, surašytas šešiuose lapuose ir nurodyta, kokiomis nuostatomis vadovaujamiesi jie nustatė automobilio vertę 2000 08 11. Be PVM, akcizo ir kitų mokesčių, atsižvelgus į vertinimo privalumus ir trūkumus buvo nustatyta tokia automobilio vertė – 53650 Lt. Akto 4-me lape (5 t. b.l. 45) yra nurodyta, kuo vadovaujantis buvo nustatyta automobilio rinkos vertė 2000 08 11 ne 88000 Lt, kaip skunde teigia apeliantas, o 80000 Lt. Sprendžiant A. Z. kaltumo klausimą, buvo vadovautasi ne automobilio rinkos kaina, o jo vertė nustačius 53650 Lt sumą, žymiai viršijo 250 MGL, t.y. 31250 Lt sumą, kuomet gabenant tokios vertės daiktą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, privaloma pateikti muitinei, tačiau jos kontrolės apeliantas išvengė.
Tai, kad automobilio vertė nuo bylos iškėlimo momento kelis kartus kito, įtakos nuteistojo veikos juridiniam įvertinimui neturi, nes viso proceso metu ji buvo konstatuojama didesnė nei 250 MGL dydžio (59400 Lt, 67 400 Lt; 53650 Lt).
Teismas, vadovaudamasis 2000 m. BPK 105 str. 1 d., teisingai išsprendė proceso išlaidų klausimą ir priteisė iš A. Z. 566,40 Lt už prekinės ekspertizės atlikimą. Išlaidos už atliktą ekspertizę iš nuteistojo priteistos pagrįstai, nes paties nuteistojo gynėjo iniciatyva buvo paskirta ir atlikta ši ekspertizė.
Skiriant A. Z. bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad abu nusikaltimus padarė turėdamas tikslą pasipelnyti, tai, kad iš ankstesnių 4 teistumų jokių išvadų nepadarė, o tai vertinama kaip neigiami jo asmenybę charakterizuojantys duomenys.
Svarstydamas bausmės rūšies ir dydžio klausimą, teismas vadovavosi BK 54 str. nuostatomis ir paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, truputį didesnę, nei 1961 m. BK 312 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Taigi, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Įvertinus šias aplinkybes, paskirtoji bausmė A. Z. yra teisinga ir ne per griežta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.