Panevėžio apygardos teismo nutartis

išnagrinėjus S. K. atstovo Irmanto Ruželės (toliau -Atstovas) skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2019-07-02 nutarties, kuria S. K. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.2019 m. liepos 2 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi patenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir S. K. pratęstas priverčiamos medicininės priemonės-stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymas.

2.S. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 2007 m. kovo mėn.20 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. 2008 m. kovo 13 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi S. K. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. 2008 m. birželio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi priverčiamos medicininės priemonės rūšis-stebėjimas pirminės psichikos sveikatos ambulatorinio stebėjimo priežiūros sąlygomis vėl pakeista į stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje. 2010 m. vasario 3 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi S. K. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis vėl buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. 2010 m. rugsėjo 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi priverčiamos medicininės priemonės rūšis-stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis vėl pakeista į stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje. 2014 m. vasario 27 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi S. K. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. 2018 m. birželio 14 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartimi S. K. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

4.Skundo nagrinėjime prokuroras nedalyvavo, apie teismo posėdį jam pranešta.

5.S. K. gynėjas advokatas Irmantas Ruželė skundą prašo tenkinti išdėstytais motyvais bei panaikinus Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartį S. K. taikyti nutartimi priverčiamą medicininę priemonę -stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

7.Skundas netenkinamas.

8.Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo skundžiama 2019 m. liepos 2 d. nutartimi pagrįstai S. K. pratęsta jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė- stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje.

9.Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Baudžiamojo kodekso ( toliau-BK) 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau -BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

10. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į kompetetingų gydytojų išvadą S. K. būklė laikytina nestabilia, nes stebimos kliedėjimo idėjos, jis nekritiškas savo ligos atžvilgiu ir laiko save sveiku, vaistus vartoja tik įkalbėtas. Teismas sprendė, kad nėra būtino medicininio kriterijaus, t.y. S. K. sveikatos būklės pagerėjimo, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė šiuo metu negali būti keičiama. Teismas taip pat sprendė, kad jau ne tris kartus S. K. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje buvo keista į švelnesnę, t.y į ambulatorinį stebėjimą, tačiau tuomet S. K. vaistų nevartodavo, nesilaikė gydymo režimo, buvo agresyvus dėl ko gydymas ambulatoriškai buvo keičiamas į gydymą stacionare. Teismas sprendė, kad ambulatorinis gydymas esant nestabiliai psichikos būklei ir kategoriškoms asmens nuostatoms bei nesant kritikos ligai negali būti efektyvus.

11.Iš bylos medžiagos bei gydytojų išvados matyti, kad per stebimą laikotarpį S. K. dienotvarkės pažeidimų bei agresijos nepastebėta, užimtumo veikloje jis nedalyvauja, nes eina į biblioteką, daugiau kitai veiklai nebeturi jėgų. Psichikos būklės aprašyme nurodyta, kad pacientas kalba monologu, mąstymas paralogiškas, išsako santykinio kliedėjimo idėjas aplinkinių atžvilgiu, save laiko sveiku su palatos kaimynais bendrauja formaliai. S. K. kartais nesutinka vartoti vaistų, tačiau personalui bendraujant su pacientu jis sutinka vartoti medikamentus, jo elgesys skyriuje formaliai teisingas- be konfliktų, agresijos ir dienotvarkės pažeidimų. Ligonis yra neveiksnus, jo globėjas sūnus, todėl komisijos išvadų pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad S. K. reikalinga tęsti gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

12.Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo išvada teisinga. S. K. nusikalstamą veiką padarė 2006 m. spalio 15 d. kuomet jis nesunkiai sutrikdė savo sutuoktinės R. K. sveikatą, t.y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Sutiktina, kad nuo to laiko S. K. nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, o paskutinį kartą ambulatorinėje priežiūroje jis išbuvo nuo 2014-02-27 iki 2018-06-14. Tačiau S. K. dėl psichikos ligos – paranoidinės šizofrenijos yra neveiksnus, t.y. serga psichikos liga, o šios ligos bei ligonio elgesio kontrolei būtinas nuolatinis vaistų vartojimas. Šiuo metu S. K. vaistus vartoja ne savanoriškai, o tik įkalbinėjamas ligoninės personalo, nes pats neigia savo ligą ir yra jai nekritiškas. Darytina išvada, kad tolesniam S. K. gydymui būtina jo pastovi priežiūra dėl vaistų vartojimo. Tai kad S. K. psichikos būsena yra su kliedėjimo idėjomis bei be kritikos savo ligai yra jo nepagydomos ligos pasekmė, tačiau jo gyvenimas visuomenėje gali vykti tik pačiam suvokiant savo ligą ir nors minimaliai siekiant ją kontroliuoti. Gydytojai išvadoje yra nurodę, kad S. K. elgesys stebimuoju laikotarpiu yra formaliai teisingas - be konfliktų, agresijos dienotvarkės pažeidimų, todėl spręstina, kad jo nepavojingumo visuomenei lygis gali būti palaikomas tik esant tinkamai vaistų vartojimo kontrolei ir būnant stebimam bendro stebėjimo sąlygomis. Nors globėjas T. K. įsipareigoja prižiūrėti tėvą savo namuose ir nurodė, kad turi tokias galimybes bei buitines sąlygas, o taip pat turi įtakos tėvui bei gali kontroliuoti vaistų vartojimą, tačiau tam taip pat reikalingos bent minimalios ir paties ligonio pastangos. Pažymėtina ir tai, kad Baudžiamojo proceso kodekse nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, o tai yra visų pirma paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus, todėl būtina, kad pats ligonis ar jo globėjas lankytųsi pas gydytojus bei išsirašytų skiriamus vaistus. Nors šiuo metu S. K. sūnus teigia, kad rūpintųsi savo tėvu, tačiau atsiradus priešiškiems santykiams, arba esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms tarp S. K. ir jo sūnaus, dėl S. K. ligos neigimo bei jos sukeltų elgesio pasekmių nebūtų įmanoma užtikrinti jo ambulatorinio stebėjimo, o tai gali kelti pavojų visuomenei.

13. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Atstovo skundo argumentu, kad S. K. visą gydymosi laikotarpį nepripažino savo ligos ir ją neigė, nors buvo gydytas net 12 metų, o toks ilgas medikamentinis gydymas nepakeitė šiai S. K. ligai būdingo elgesio, t.y. savo ligos neigimo, todėl jo elgesio anomalijas pagydyti medikamentais nėra efektyvu. S. K. jau tris kartus buvo gydytas ambulatoriškai, o tokio gydymo metu vien dėl nekritiškumo savo ligai jo būklė blogėdavo, jis tapdavo agresyvus, konfliktiškas ir įkyrus kitų asmenų atžvilgiu. Pažymėtina, kad S. K. padarė įstatymo uždraustą veiką prieš savo šeimos narį- sutuoktinę, o tai reiškia, kad jo agresija gali pasireikšti ir šeimos narių atžvilgiu. 2014-02-27 Rokiškio rajono apylinkės teismui priimant nutartį, kuria S. K. trečią kartą stacionarus stebėjimas buvo pakeistas ambulatoriniu stebėjimu pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis buvo konstatuota, kad S. K. po ligos gydymo yra kritiškas savo ligai, ramus be agresijos ir noriai palaiko kontaktą, jo smurto rizika yra vidutinė, o jo pavojingumas visuomenei yra sumažėjęs. Visa tai rodo, kad S. K. atžvilgiu ilgesnis jo ligos medikamentinis gydymas ir jo rezultatai gali būti efektyvūs ligos eigą stebint ir kontroliuojant stacionaraus stebėjimo sąlygomis. Šie motyvai paneigia Atstovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad S. K. ligos neigimas- yra ligos pasekmė ir medikamentų nuolatinis vartojimas to negalėtų pakeisti, nes S. K. socialinio pavojingumo sumažėjimą, jo kritiškumą ligai gali užtikrinti tik jo psichinės būklės gerėjimas ir stabilumas, kuris sietinas su nuolatiniu medikamentų vartojimu. Įvertinus S. K. elgesį ir galimą jo pavojingumą nekritiškai vertinant savo ligą bei nesant duomenų, kad jo socialinis pavojingumas yra ženkliai sumažėjęs su tuo, koks buvo jį hospitalizuojant pagal 2018-06-14 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartį, šių duomenų visiškai pakanka išvadai, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino kriterijus, būtinus skiriant ar pratęsiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, tai asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį asmens socialinį pavojingumą. Priimtas teismo sprendimas neprieštarauja Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio nuostatai, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo arba jo gydymui, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei.

14.Tokiu būdu išvada, kad dabartinė S. K. sveikatos būklė kelia grėsmę, kad jis yra pavojingas yra visiškai pagrįsta. Esant šioms aplinkybėms Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai padarė pagrįstą išvadą, kad S. K. stebėjimą ir gydymą galima užtikrinti tik stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis.

15.Kadangi visuma aplinkybių patvirtina tai, kad S. K. psichinė būklė nėra stabili, socialinis pavojingumas išlikęs, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas.

Remiantis išdėstytu teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 2 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalimi, 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti S. K. atstovo advokato Irmanto Ruželės skundą ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.