- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-31
- Bylos Nr.
- A-438-2889-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00265-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
I.
R. B. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti:
1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-10(7-251/2011) (toliau – ir sprendimas Nr. S-10(7-251/2011));
2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 69-257 (toliau – ir sprendimas Nr. 69-257);
3) Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (36.9-30)-SA-14 (toliau – ir sprendimas Nr. (36.9-30)-SA-14.
Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su minėtais sprendimais, kurių pagrindu jai papildomai apskaičiuota 88797 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 8787 Lt pelno mokesčio, 25215 Lt PVM delspinigių, 2153 Lt pelno mokesčio delspinigių, 17759Lt PVM bauda ir 1757 Lt pelno mokesčio bauda. Pareiškėjas nesutiko, kad UAB „Masimrena“ vardu laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 25 d. iki 2006 m. vasario 10 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Įmonei prekių / paslaugų tiekimas / teikimas nevyko ir pridėtinė vertė pagal UAB „Masimrena“ vardu įformintus sandorius nebuvo sukurta. Pažymėjo, kad mokesčių administratoriai nepaneigė aplinkybės, kad Įmonė turėjo pinigines lėšas ir jas realiai pagal tikrus finansinius dokumentus UAB „Masimrena“ kasos pajamų orderius (serija MSR Nr. 00054, Nr. 00055, Nr. 00056, Nr. 00057, Nr. 00063) ir pagal UAB „Masimrena“ PVM sąskaitas faktūras (serija MSM Nr. 0169, Nr. 00081, Nr. 00080) sumokėjo už prekes, t. y. medieną. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratoriai Įmonės parduotą medienos kiekį, kuris buvo įsigytas iš UAB ,,Masimrena“ nepagrįstai pripažino kaip įsigytą iš nenustatytų asmenų, nes krovinių gabenimo važtaraščiai ir PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad medienos kiekiai įvardinti UAB „Masimrena“ išduotose PVM sąskaitose faktūrose realiai buvo, nes mediena buvo išvežta iš miško sandėlių. Pareiškėjo nuomone, VMI sprendime Nr. 69-257 nepagrįstai pripažįstama, kad mokesčių administratorius gali remtis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir FNTT) Klaipėdos apskrities skyriaus atlikto tyrimo duomenimis baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-169-06 ir reikalauti iš sąžiningo ūkio subjekto, t. y. Įmonės, sumokėti tas PVM mokesčio sumas, dėl kurių pasisavinimo UAB „Masimrena“ atsakingų asmenų kaltė nebuvo įrodyta, nes 2010 m. spalio 27 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimu minėta baudžiamoji byla buvo nutraukta. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriai be jokio pagrindo perkelia UAB „Masimrena“ mokestinius įsipareigojimus biudžetui kitam ūkio subjektui, t. y. Įmonei.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog trys iš septynių asmenų, apklaustų dėl įvykdytų medienos pardavimo sandorių su UAB „Masimrena“, nurodė, kad medieną pardavė UAB „Masimrena“, taigi pareiškėjo manymu, tokiu būdu pripažįstama, kad UAB „Masimrena“ turėjo įsigijusi medienos, tačiau patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose visiškai nepasisakoma, kokį kiekį medienos pagal medienos pirkimo–pardavimo sutartis UAB „Masimrena“ įsigijo, nors ši aplinkybė iš esmės paneigia tiek patikrinimo akto, tiek sprendimų išvadas, kad UAB „Masimrena“ neturėjo medienos. Pažymėjo, kad visos pirkimo PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos UAB „Masimrena“ atlikus ūkinę operaciją, t. y. medienos perleidimą iš vieno ūkio subjekto kitam. Iš UAB „Masimrena“ buvo nupirkta 3715,63 kub. m medienos, o 3680,66 kub. m medienos buvo gauta iš Įmonės miškų ir kitų pardavėjų. Atkreipė dėmesį, kad patikrinimo akte ir sprendimuose daroma prielaida, jog N. M. individualiai įmonei parduota mediena pirkta iš UAB „Brandus miškas“, tačiau N. M. individualiai įmonei buvo parduoti eglės rąstai ir eglės plonrąsčiai, o iš UAB „Brandus miškas“ pirkti eglės rąstai ir spygliuočių tara, kurie yra skirtingas medienos sortimentas. Be to, pagal UAB „Masimrena“ sąskaitą faktūras Nr. 0169, Nr. 00081 iš viso buvo nupirkta 521 ktm. lapuočių medienos iš jų 211 ktm. lapuočių rastų, o UAB „Dirvonų lentpjūvė“ parduota 176,68 kub. m lapuočių (beržo) rąstų.
Pareiškėjo manymu, Įmonė tinkamai domėjosi UAB „Masimrena“ veiklos teisėtumu, t. y. iš UAB „Masimrena“ gavo registravimo pažymėjimą, PVM mokėtojo registracijos pažymėjimą, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) sprendimą įregistruoti asmenį į pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registrą, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą, kuriame patvirtinama, kad UAB „Masimrena“ 2005 m. rugsėjo 29 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais, valstybės pinigų fondais. Be to, visos UAB „Masimrena“ PVM sąskaitos faktūros išrašytos Įmonei iki 2006 m. kovo 31 d., kai minėta bendrovė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva. Pareiškėjas paaiškino, kad Įmonė 100000 Lt UAB „Masimrena“ direktoriui išmokėjo 2005 m. vasario 10 d. (penktadienį), buhalterės darbo laikui pasibaigus, todėl UAB „Masimrena“ kasos pajamų kvitą buhalterei pateikė kartu su 2006 m. vasario 14 d. UAB „Masimrena“ kvitu serija Nr. 227 94039,20 Lt sumai, todėl buhalterė nurodė, kad iš kasos išmokėta bendra 194039,20 Lt suma. Kasoje tuo metu buvo 207202,03 Lt. Pareiškėjo įsitikinimu, visiškai nepagrįstai bandoma sukelti abejones dėl nebūdingų įnašų atsiskaitymui didelėmis sumomis, nes pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 05-11-1 Įmonė privalėjo atsiskaityti per 7 d. po sąskaitos faktūros gavimo. Atsiskaitymams su UAB „Masimrena“ R. B. panaudojo ir savo asmenines lėšas (280000 Lt), kurių turėjimas deklaruotas nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad išmokant grynus pinigus iš kasos ir atliekant išmokėjimų apskaitą Įmonė laikėsi 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punkto reikalavimų.
Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad UAB „Masimrena“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras (2005 m. lapkričio 25 d. MSN NR. 00080 ir 2005 m. lapkričio 28 d. MSN Nr. 00081) šios bendrovės vardu, kaip UAB „Masimrena“ direktorius, pasirašė Z. B., o 2006 m. vasario 10 d. PVM sąskaitą faktūrą MSM Nr. 0169 pasirašyta direktoriaus V. K. vardu, nors „IMIS SODRA registravimai“ duomenų bazės duomenimis V. K. UAB „Masimrena“ įdarbintas nebuvo. Už ginčijamose PVM sąskaitose patiektą medieną (iš viso už 582117,20 Lt) atsiskaitymas su UAB „Masimrena“ įformintas grynais pinigais pagal UAB „Masimrena“ vardu įformintus 7 kasos pajamų orderius, nors tokie atsiskaitymai grynais ir tokiomis didelėmis sumomis pareiškėjai nebūdingi. VMI paaiškino, kad atlikus UAB „Masimrena“ mokestį tyrimą nenustatyta, kad UAB „Masimrena“ galėjo turėti veiklai vykdyti reikalingų išteklių (medienai sandėliuoti skirtų patalpų, kito ilgalaikio turto, samdomų atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų, kurie sugebėtų suteikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas), nenustatyti medienos įsigijimo šaltiniai, be to, apklausus 7 fizinius asmenis dėl vykdytų medienos pardavimo sandorių su UAB „Masimrena“, keturi iš jų nurodė, kad tokios bendrovės net nežino ir jokių sandorių su ja nevykdė. Trys fiziniai asmenys nurodė, kad minėtai bendrovei pardavė medieną, tačiau 2 iš jų nurodė, kad nežino, kas su jais atsiskaitė, o vienas nurodė, kad pinigus sumokėjo D. Z.. Minėtose pirkimo–pardavimo sutartyse pasirašė bendrovės direktorius Z. B., kuris paaiškino, kad nieko apie bendrovės vykdomą veiklą nežino. Atsakovės teigimu, atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad UAB „Masimrena“ vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose buvo įformintos tikrovėje nevykusios ūkinės operacijos tarp dokumentuose nurodytų Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, siekiant ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų, t. y. sudarant sąlygas įmonėms neteisėtai suformuoti PVM atskaitą bei sąnaudas, dėl ko daroma žala valstybės biudžetui. Paaiškino, kad tuo remdamasi Panevėžio AVMI padarė išvadą, kad Įmonės į PVM atskaitą įtrauktas pirkimo PVM pagal UAB „Masimrena“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras į biudžetą nebuvo sumokėtas. Visos nustatytos aplinkybės patvirtina, jog realiai sandoriai tarp pareiškėjo ir UAB „Masimrena“ neįvyko, nes minėta bendrovė realiai neveikė kaip savarankiškas, pelno siekiantis ūkio subjektas, o buvo naudojama kaip priedanga neteisėtai veiklai vykdyti. Kadangi ginčo PVM sąskaitose faktūrose fiksuotų prekių UAB „Masimrena“ nebuvo įsigijusi, vadinasi jų parduoti Įmonei negalėjo.
Pažymėjo, kad Panevėžio AVMI nenustatė, kad R. B. (kaip fizinis asmuo) 2005 ir 2006 m. būtų kam nors pardavęs medieną ir gavęs iš jos pardavimo pajamų. VMI bei MGK, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai atskaitė PVM pagal UAB „Masimrena“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įformintas medienos pardavimas. Nors minėtos PVM sąskaitos faktūros turi reikalaujamus rekvizitus, tačiau ginčo medžiaga patvirtina, jog atitinkamos ūkinės operacijos šiuose apskaitos dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis neįvyko. Atkreipė dėmesį, jog praėjus vos mėnesiui po paskutinio sandorio su Įmone, UAB „Masimrena“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva. Pažymėjo, kad remiantis bylos duomenimis yra išsamiai atskleistos minėtas PVM sąskaitas faktūras išrašiusios UAB „Masimrena“ veiklos aplinkybės, kurių visuma aiškiai įrodo, kad ši bendrovė Įmonei medienos nepardavė, todėl minėtos PVM sąskaitos faktūros neįrodo jose nurodyto turinio ūkinių operacijų realaus įvykimo, taigi neturi juridinės galios ir jomis negali būti grindžiama nei PVM atskaita, nei leidžiamus atskaitymus sudarančios išlaidos. Be to, Įmonės direktorius negalėjo paaiškinti sąskaitose faktūrose įformintų sandorių aplinkybių, nė viename paaiškinime nenurodė nė vieno miško sandėlio adreso, nepateikė dokumentų, pagal kuriuos būtų galima pripažinti, kad mediena realiai buvo įsigyta ir atvežta iš UAB „Masimrena“, taip pat nustatyti prieštaravimai tarp R. B. ir UAB „Masimrena“ atstovų FNTT pateiktų paaiškinimų.
VMI nuomone, pareiškėjas turėjo galimybes ir sąlygas žinoti, jog įsigijo ne iš UAB „Masimrena“, todėl laikytina, jog Įmonė neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taikomo sąžiningumo reikalavimo asmenims, siekiantiems teisės į PVM atskaitą, kai prekės yra įsigytos ne iš PVM sąskaitose nurodytų tiekėjų. Nurodė, kad Įmonė, siekdama pagrįsti savo teisę į PVM atskaitą bei teisę įtraukti išlaidas į leidžiamus atskaitymus, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pagal UAB „Masimrena“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir siekdama pagrįsti savo teisę įtraukti išlaidas į leidžiamus atskaitymus, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius minėtų operacijų realumą, tačiau jokių įtikinamų įrodymų, jog mediena buvo įsigyta iš UAB „Masimrena“, nepateikė. VMI nurodė, kad UAB „Masimrena“ apskaitos dokumentuose įforminti įsigijimai iš trijų pareiškėjo nurodomų asmenų sudaro tik labai mažą dalį (apie 3 proc.) nuo viso kitoms įmonėms parduoto medienos kiekio. Be to, du fiziniai asmenys nurodė, kad nežino, kas su jais atsiskaitė, o vienas nurodė, kad pinigus sumokėjo D. Z., t. y. D. Z. įmonės, kuriai buvo įformintas tiekimas iš UAB „Masimrena“, savininkas.
VMI paaiškino, kad nustačius, jog minėtos ūkinės operacijos tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų subjektų faktiškai neįvyko, Įmonės grynųjų pinigų mokėjimas, įformintas minėtai bendrovei, nepatvirtina, kad buvo atsiskaityta būtent už PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes. UAB „Masimrena“ išrašyti įmonei apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir jų pagrindu Įmonė nepagrįstai padidino 88797 Lt PVM atskaitą ir 58583 Lt pripažino leidžiamais atskaitymais bei minėta suma sumažino apmokestinamąjį pelną. VMI taip pat pažymėjo, kad turėjo teisę remtis ir pagrįstai rėmėsi FNTT atliktu ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-169-06 ir jo metu nustatytomis aplinkybėmis bei pateikta informacija kaip papildomu įrodymu siekiant nustatyti Įmonės mokesčių teisės pažeidimus. Nurodė, kad remiantis LVAT praktika, mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad tinkamai būtų mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo R. B. individualios įmonės skundą tenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-10(7-251/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 69-257 bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (36.9-30)-SA-14.
Teismas akcentavo, jog byloje nustatyta, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi UAB „Masimrena“ mokestinį tyrimą, 2007 m. rugpjūčio 20 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje, be kita ko, nustatė, kad UAB „Masimrena“ nerandama mokesčių administratoriui nurodytoje registracijos vietoje, bendrovė pagal „IMIS SODRA registravimai“ duomenis neturi samdomų darbuotojų, laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti direktoriais asmenys: Z. B., L. S. ir V. K. savo paaiškinimuose nurodė, kad niekada UAB „Masimrena“ direktoriais nedirbo, apie bendrovės veiklą nieko nežino ir buhalterinės apskaitos dokumentų neturi. Taip pat buvo nustatyta, kad L. S. ir V. K. pagal „IMIS SODRA registravimai“ duomenis bendrovėje įdarbinti nebuvo. UAB „Masimrena“ įdarbinti 3 vairuotojai savo paaiškinimuose nurodė, kad vykdoma veikla – transporto paslaugos. Mokestinio tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad UAB „Masimrena“ galėjo turėti veiklai vykdyti reikalingų išteklių (medienai sandėliuoti skirtų patalpų, kito ilgalaikio turto, samdomų atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų, kurie sugebėtų suteikti PVM faktūroje nurodytas paslaugas, atsarginių dalių, skirtų transporto priemonių remontui). Taip pat nenustatyta, kad bendrovė buvo sudariusi bendradarbiavimo sutartis su įmonėmis, kurios galėjo atlikti transporto priemonių remonto darbus. Mokestinio tyrimo metu nenustatyti ir medienos įsigijimo šaltiniai. Medienos pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad jas pasirašo bendrovės direktorius Z. B., kuris nurodė, kad nieko apie bendrovės vykdomą veiklą nežino. Klaipėdos AVMI taip pat konstatavo, jog UAB „Masimrena“ pridėtinė vertė nebuvo sukurta, t. y. prekių ir paslaugų kaip PVM objekto nebuvo įsigijusi ir negalėjo parduoti kitiems ūkio subjektams, todėl UAB „Masimrena“ vardu laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. kovo 31 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose pridėtinė vertė pagal UAB „Masimrena“ vardu įformintus sandorius nebuvo sukurta. Klaipėdos AVMI padarė išvadą, kad UAB „Masimrena“ buvo naudojama kaip tarpinė grandis neteisėtai veiklai vykdyti, o jos vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose buvo įformintos tikrovėje nevykusios ūkinės operacijos, siekiant ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų visuomenei priešiškų interesų, t. y. sudarant sąlygas mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodytoms įmonėms neteisėtai suformuoti sąnaudų ir PVM atskaitą, dėl ko buvo padaryta žala valstybės biudžetui.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog iš Klaipėdos apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 30-1-00469-06 matyti, kad FNTT Klaipėdos apskrities skyrius, atlikdamas ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Mansimrena“ veiklos, be kita ko, apklausė liudytojais UAB „Mansimrena“ įsteigėją, buhalterę, bendrovės direktoriais nurodytus asmenis, bei asmenis, prekiavusius su UAB „Mansimrena“. Minėtų asmenų parodymai taip pat pagrindžia išvadas, kad UAB „Mansimrena“ Įmonei išrašytose sąskaitos faktūrose nurodytos ūkinės operacijos vyko kitokiomis sąlygomis, nei jose įforminta. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sandoriai įvyko ne tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų. Pasinaudojant kitų įmonių vardu išrašytais dokumentais buvo įformintos ūkinės operacijos, kurias atliko kiti asmenys, nes UAB „Masimrena“ tikrovėje pareiškėjai prekių nepardavė, taigi ūkinės operacijos neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kaip atvaizduota buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nustatyta, jog UAB „Masimrena“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros nelaikytinos juridinę galią turinčiu apskaitos dokumentu. Tačiau teismas pažymėjo, jog vien ta faktinė aplinkybė, kad realus apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, savaime dar nepaneigia pirkėjo (PVM mokėtojo) teisės į šio mokesčio atskaitą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog kaip yra išaiškinęs LVAT, atsižvelgiant į fiskalinio neutralumo, proporcingumo principus, mokesčių administratorius, siekdamas paneigti mokesčių mokėtojo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, turi įrodyti asmens, pretenduojančio į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, nesąžiningumą (2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556–610/2010). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog sprendžiant dėl mokesčių mokėtojų sąžiningumo reikia vertinti, ar į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisę į PVM atskaitą mokesčio mokėtojas įgyja tik tuo atveju, jeigu jis prekes įgyja iš PVM mokėtojo, kuris pagal įstatymus privalo sumokėti šias mokesčio sumas. Tai įpareigoja mokesčio mokėtoją, pageidaujantį pasinaudoti šia teise, imtis visų įmanomų priemonių, kad įsitikintų, jog PVM sąskaitos faktūros atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį, jog sandorį sudaro su šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytu ūkio subjektu (LVAT 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006). Be to, pareiga domėtis verslo partnerio veiklos teisėtumu išplaukia iš sąžiningumo, kuris yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ir tai, jog kiekvienam mokesčių mokėtojui nustatoma pareiga PVM ir pelno mokestį apskaičiuoti tik pagal juridinę galią turinčius apskaitos dokumentus, o fakto, kad dokumentai turi juridinę galią, konstatavimas arba jo paneigimas, jog dokumentai juridinės galios neturi, daro įtaką mokestinės prievolės valstybei dydžiui, t. y. ar dėl teisėtos atskaitos pirkėjas mokės mažesnio dydžio PVM, ar neturėdamas pagrindo atskaitai privalės sumokėti ir kitiems priklausančias mokėti mokesčio sumas, o pelno mokesčio mokėjimo atveju — ar turės teisę apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną sąnaudomis pripažinti tam tikras išlaidas. Todėl mokesčio mokėtojo teisės ir pareigos dėl pardavėjo tinkamo mokesčių įstatymų reikalavimų atliekant ūkines operacijas vykdymo kontrolės išplaukia ne iš imperatyvia forma įstatyme įtvirtintos tokios prievolės, o iš įstatymo nustatyto mokesčio mokėtojo teisių vykdant mokestines prievoles valstybei turinio, tiesiogiai priklausomo nuo ūkinių operacijų partnerio veiklos teisėtumo. Mokesčio mokėtojas kartu turi galimybę pasirinkti, ar nesiėmus visų priemonių užtikrinant kitos sandorio šalies veiksmų teisėtumą rizikuoti mokėjimų biudžetui dydžiu, kuris priklauso nuo čia paminėtų įstatymais apibrėžtų juridinę reikšmę turinčių faktų, ar teisėtomis priemonėmis pašalinti bet kokias prielaidas apgaulingiems partnerio veiksmams kartu garantuojant efektyviausią savo prievolių valstybei vykdymą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti mokesčių mokėtojo sąžiningumą, t. y., ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu mokesčių mokėtojas gali atlikti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su UAB „Masimrena“, atstovaujama jos direktoriaus Z. B., 2005 m. lapkričio 2 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 05-11-1, kuria įsipareigojo pirkti iš UAB „Masimrena“ medieną pagal sutartyje nustatytas sąlygas. Prie minėtos sutarties taip pat buvo pridėta Klaipėdos AVMI Klaipėdos skyriaus 2005 m. rugsėjo 29 d. atsiskaitymo su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais pažyma Nr. (18.16)L3-6597, kurioje nurodyta, kad UAB „Masimrena“ yra atsiskaičiusi su valstybės, savivaldybių biudžetais, valstybės pinigų fondais. Taip pat buvo pateiktas 2005 m. kovo 29 d. Klaipėdos AVMI sprendimas įregistruoti asmenį į PVM mokėtojų registrą Nr. 142, UAB „Masimrena“ PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas bei UAB „Masimrena“ juridinių asmenų registravimo pažymėjimas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog kaip matyti iš UAB „Masimrena“ Įmonei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, dvi iš jų pasirašė Z. B., o vieną – V. K.. Minėti asmenys buvo nurodyti kaip UAB „Masimrena“ direktoriai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kaip matyti iš Klaipėdos AVMI atlikto UAB „Masimrena“ mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos UAB „Masimrena prie pagrindinių veiklos rūšių buvo nurodžiusi ir didmeninę prekybą mediena, o juridinių asmenų registre minėti asmenys buvo nurodyti kaip bendrovės vadovai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas atsiskaitė su UAB „Masimrena“ pagal minėtas sąskaitas faktūras. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjas įrodė, kad pakankamai domėjosi savo veiklos partnerio UAB „Masimrena“ veiklos teisėtumu, ėmėsi protingų priemonių minėtos bendrovės veiklos teisėtumui patikrinti ir iš Įmonės surinktos informacijos apie UAB „Masimrena“ pareiškėjai nesusidarė pagrindas abejoti šios bendrovės veiklos teisėtumu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek Panevėžio AVMI, tiek ir VMI bei MGK savo sprendimuose nepagrįstai konstatavo, jog Įmonė elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Masimrena“ siekė ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų visuomenei priešiškų interesų. Taigi, teismo vertinimu, nors yra nustatyta, jog UAB „Masimrena“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, tačiau nustačius, kad Įmonė elgėsi sąžiningai, PVM atskaita pagal UAB „Masimrena“ PVM sąskaitas faktūras galima. Tas pats pasakytina ir apie išlaidų pripažinimą sąnaudomis pelno mokesčio atveju. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas įgijo teisę į PVM atskaitą pagal PVM sąskaitas faktūras išrašytas UAB „Masimrena“ vardu, kadangi atlikdamas jomis įformintas ūkines operacijas veikė sąžiningai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad MGK 2012 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. S-10(7-251/2011), VMI 2011 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 69-257 bei Panevėžio AVMI 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (36.9-30)-SA-14 yra neteisėti bei nepagrįsti, todėl naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog, vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, aktualiu teisiniu reguliavimu bei LVAT suformuluota praktika, nustačius aplinkybę, jog UAB „Masimrena“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko, teisė į PVM atskaitą pagal šios įmonės vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras negalėjo būti realizuota. Nustačius, kad minėtos ūkinės operacijos tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų subjektų faktiškai neįvyko, pareiškėjo grynųjų pinigų mokėjimas, įformintas minėtai bendrovei, nepatvirtina, kad buvo atsiskaityta būtent už PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes. Kaip nustatyta patikrinimo metu, nei Z. B., nei V. K. nieko apie bendrovės veiklą nežino, jokių sandorių nesudarinėjo, jie tik pasirašė keletą dokumentų ir gavo už tai atlygį. Atsakovo nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas sandoriuose su UAB „Masimrena“ nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas – neįsitikino, ar įmonės vardu veikia turintys įgaliojimus tą daryti asmenys, t. y. nepasidomėjo įmonės atstovais prisistačiusių asmenų tapatybe, taip pat aplaidžiai rinko su sandoriu susijusius dokumentus – nepasirūpino prekių gabenimo važtaraščiais, nors, atsakovo vertinimu, kitų ūkinių operacijų metu pareiškėjui toks aplaidumas nėra būdingas. Atsakovo nuomone, šios nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad pareiškėjas buvo sąžiningas, o mokesčių administratoriaus reikalavimai yra nepagrįstai dideli. Tokią atsakovo poziciją pagrindžia ir administracinių teismų praktika, kuria pirmosios instancijos teismas nesirėmė. Atsižvelgus į tai konstatuotina, jog, nustačius aplinkybę, kad ginčo sandoriai su UAB „Masimrena“ neįvyko, įrodžius pareiškėjo nesąžiningumą (nepakankamą apdairumą, rūpestingumą), pareiškėjui UAB „Masimrena“ išrašyti apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir jų pagrindu pareiškėjas nepagrįstai padidino 88797 Lt PVM atskaitą ir 58583 Lt pripažino leidžiamais atskaitymais bei minėta suma sumažino apmokestinamąjį pelną. Atsakovo vertinimu, dėl šių priežasčių mokesčių administratorius pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiavo 88797 Lt PVM ir 8787 Lt pelno mokesčio.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, jog pagal byloje esančius finansinius dokumentus ir medienos pirkimo pardavimo kiekio santykį R. B. individuali įmonė objektyviai gavo visus medienos kiekius iš UAB „Masimrena“, kuriuos pateikė pardavėjo atstovais tuo metu direktoriais dirbę Z. B. ir V. K.. Jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jie apie UAM „Masimrena“ veiklą nieko nežinojo , tegali būti vertinti kaip vengimas galimai tuo metu jiems grėsusios atsakomybės. Anot pareiškėjo, apelianto teiginys, kad R. B. individuali įmonė pardavė daugiau medienos, nei tuo metu buvo apskaityta, paneigiamas byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, pirkimo pardavimo sutartimis ir aiškinamuoju raštu dėl R. B. individualios įmonės veiklos 2005-2006 metais, kuriame dokumentais buvo pagrįstas atitinkamų medienos kiekių įsigijimas ir jų perleidimas. Pareiškėjo vertinimu, 2005 m. buvo nupirkta 2929,34 kub. m. medienos, parduota 3451,93 kub. m. medienos (tame tarpe 522,59 kub. medienos pagamintos įmonės miškuose). 2006 m. buvo nupirkta 3865,70 kub. m. medienos, parduota 8643,64 kub. m. medienos (tame tarpe 4777,94 kub. m. medienos, pagamintos įmonės miškuose).
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą tenkinti.
Atsiliepime nurodo, jog mokesčių administratorius vertino atliktų ūkinių operacijų objektyvų turinį, t. y. įmonės savininkas negalėjo atsiskaityti su iš Klaipėdos atvykusiu UAB „Masimrena“ direktoriumi, nes nebuvo galimybių išmokėti 100 000 Lt iš Įmonės kasos. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, įvertinęs visą surinktą informaciją (parduota mediena neturint medienos įsigijimo dokumentų, nei vienam medienos pirkimo iš UAB „Masimrena“ atvejui nepateikti krovinio gabenimo važtaraščiai, įrodantys, kad prekės buvo transportuojamos iš tiekėjo pirkėjui, įmonės savininkas miško sandėlių adresų neatsimena, atsiskaitymas vyko grynais pinigais, išmokant arti 100 000 tūkstančių litų kasdien iš Klaipėdos atvykstantiems asmenims), pareiškėjo savininko paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad R. B. įmonė turėjo galimybę žinoti, jog prekes įsigijo ne iš UAB „Masimrena“, todėl, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, laikytina, kad pareiškėjas neįvykdė sąžiningumo reikalavimo asmenims, pretenduojantiems į PVM atskaitą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės atskaityti 88797 Lt pirkimo PVM ir 2005 m. sąnaudomis pripažinti 58583 Lt išlaidų sumą, už ūkines operacijas su UAB „Masimrena“, pagal kurias pareiškėjas iš minėtos įmonės 2005 m. - 2006 m. įsigijo 3715,63 m ³ medienos.
Mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą neigia tuo, kad realiai ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Masimrena“ neįvyko, o PVM sąskaitose –faktūrose nurodytą medieną pareiškėjui patiekė nenustatyti asmenys. Mokesčių administratorius teigimu pareiškėjas apie tai žinojo arba privalėjo žinoti, todėl vykdydamas tokio pobūdžio sandorius buvo nesąžiningas, ko pasėkoje neteko teisės į PVM atskaitą.
Teismų praktikoje aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, yra suformuluotos atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti sekančiai:
1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas);
2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja teise (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise principas).
Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra antrosios taisyklės nuostatos. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje, aiškindamas piktnaudžiavimo teise sąvoką pridėtinės vertės mokesčio srityje, yra konstatavęs, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas“ (2006 m. vasario 21 d. sprendimo, byloje C-255/02, revoliucinės dalies 2 p.).
Europos Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendime (sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04), aiškindamas antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise principo) turinį taip pat yra konstatavęs, kad <...> „ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); bet, jeigu <...> „apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Iš tikrųjų tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku (sprendimo 56-57 p.); todėl <...> „jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad tiekiama apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.).
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, yra vadovaujamasi Europos Teisingumo Teismo išaiškinimais šioje srityje. Todėl ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pasisakyta apie mokesčio mokėtojo „nesąžiningumą“ konstatuojant, kad „Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.“; „mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas“ ir pan. (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-721/2010 ir kt.), iš esmės turi būti suprantama analogiškai, kaip ir paminėti Europos Teisingumo Teismo išaiškinimai, nepaisant naudojamos skirtingos terminologijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575 – 1686/2012).
Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.
Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas, apsprendžia ir tokio pobūdžio bylų įrodinėjimo dalyką.
Byloje nagrinėjamu atveju, tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo prekių (medienos) UAB „Masimrena“ negalėjo parduoti pareiškėjui, o buvo naudojama kaip tarpinė grandis tarp pareiškėjo ir nenustatytų asmenų, realiai tiekusių prekes pareiškėjui.
Tačiau byloje neginčijama, kad pareiškėjas, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, yra apmokestinamasis asmuo ir kad prekės, kuriomis remiamasi, siekiant pagrįsti šią teisę, buvo realiai įgytos bei panaudotos tolesnėje PVM apmokestinamoje veikloje, t. y., kad toks prekių tiekimas, koks užfiksuotas PVM sąskaitose – faktūrose yra įvykęs. Iš PVM sąskaitų – faktūrų taip pat matyti, kad jose yra užfiksuoti visi pagal teisės aktų reikalavimus reikalingi duomenys.
Iš to darytina išvada, kad formaliąja prasme egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos atsirasti teisei į atskaitą.
Iš esmės panašioje byloje faktinėmis aplinkybėmis, kokios yra ir šioje byloje, Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs įrodinėjimo kriterijus, kuriais remiantis gali būti nustatytas asmens, siekiančio pasinaudoti teise į atskaitą, sukčiavimas, piktnaudžiavimas ar jo dalyvavimas tokiame sukčiavime.
2012 m. birželio 21 d. sprendime Europos Teisingumo Teismas (sujungtose bylose C-80/11 ir C- 142/11) išaiškino, kad: „1. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 167 straipsnį, 168 straipsnio a punktą, 178 straipsnio a punktą, 220 straipsnio 1 punktą ir 226 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių institucija atsisako suteikti apmokestinamajam asmeniui teisę iš jo mokėtinos pridėtinės vertės mokesčio sumos atskaityti mokėtiną ar sumokėtą mokesčio sumą už jam suteiktas paslaugas dėl to, kad sąskaitą faktūrą už šias paslaugas išrašęs asmuo ar vienas iš jam paslaugas teikusių asmenų padarė pažeidimų, šiai institucijai objektyviais įrodymais nepatvirtinus, kad atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi grindžiant teisę į atskaitą, susijęs su šio sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens ar kito ūkio subjekto ankstesniame paslaugų teikimo grandinės etape atliktu sukčiavimu.
2. Direktyvos 2006/112 167 straipsnį, 168 straipsnio a punktą, 178 straipsnio a punktą ir 273 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių institucija atsisako suteikti teisę į atskaitą dėl to, kad apmokestinamasis asmuo nepatikrino, ar sąskaitą faktūrą už prekes, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti teise į atskaitą, išrašęs asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat turi atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti ir ar įvykdė savo pareigas deklaruoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, arba dėl to, kad šis apmokestinamasis asmuo, be šios sąskaitos faktūros, neturi kitų dokumentų, galinčių įrodyti, kad egzistuoja šios aplinkybės, nors įvykdytos materialios ir formalios Direktyvoje 2006/112 numatytos sąlygos pasinaudoti teise į atskaitą, ir kai apmokestinamasis asmuo neturi įrodymų, pateisinančių įtarimus, kad šis sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo daro pažeidimus ar sukčiauja.“
Šiame sprendime Europos Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad <...> „atsisakymas suteikti teisę į atskaitą <...> yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu“ (sprendimo 49 punktas).
Apibendrinant pacituoto Europos Teisingumo Teismo sprendimo nuostatas, darytina išvada, kad teisė į atskaitą, kai formaliąja prasme egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta tik tuo atveju, kai asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, sukčiauja, piktnaudžiauja ar dalyvauja tokiame sukčiavime, o šios teisiškai reikšmingos aplinkybės turi būti pagrįstos objektyviais įrodymais.
Reikalavimas minėtas aplinkybes grįsti objektyviais įrodymais savo ruožtu reiškia, kad tokios aplinkybės negali būti grindžiamos prielaidomis, spėjimais ir pan., o asmens, siekiančio pasinaudoti teise į atskaitą, piktnaudžiavimas, sukčiavimas ar dalyvavimas tokiame sukčiavime, turi būti įrodytas pagal nacionalinės teisės įrodinėjimo taisykles. Taip pat, pats savaime negali sudaryti teisinio pagrindo, asmens, siekiančio teisės į atskaitą, elgesys, kai jis nesurenka bei nepateikia įrodymų apie savo kontrahento statusą, nepiktnaudžiavimą teise ir pan..
Byloje nustatyta, kad sutartį su pareiškėju dėl medienos tiekimo bei atitinkamas PVM sąskaitas – faktūras pasirašė UAB „Masimrena“ įgalioti asmenys, buvę šios įmonės direktoriai. UAB „Masimrena“ tuo metu buvo įregistruota kaip veikianti įmonė, besiverčianti medienos prekyba ir PVM mokėtojas, neturinti skolų biudžetui.
Byloje duomenų, kad pareiškėjas veikė išvien su nenustatytais asmenimis, kurie galimai jam ir realizavo medieną, nesurinkta. Todėl yra nepaneigtas pareiškėjo aiškinimas, kad jis buvo įsitikinęs, jog medieną įsigyja iš UAB „Masimrena“ ir nežinojo apie galimai vykdomą sukčiavimą. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie asmenis, kurie galimai sukčiavo PVM mokesčio atžvilgiu.
Mokesčio administratoriaus teiginiai, kad pareiškėjas galėjo, pasinaudodamas UAB „Masimrena“, įforminti jam asmeniškai priklausančios medienos įsigijimą, tokiu būdu įgyjant neteisėtą mokestinę naudą į PVM atskaitą, yra tik prielaidų pobūdžio, nes nėra paremti jokiais kitais objektyviais įrodymais, išskyrus faktą, kad pareiškėjas tuo metu turėjo jam asmeniškai priklausančios medienos.
Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad yra neįrodyta, jog pareiškėjas sukčiavo, piktnaudžiavo ar dalyvavo sukčiavime, minėtomis ūkinėmis operacijomis, todėl yra nepaneigta jo teisė į PVM atskaitą.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo iš esmės yra teisingos, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.