Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutarimo J. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. D. (toliau – ir pareiškėja) už tai, kad ji 2009 m. gegužės 6 d., apie 15 val. 30 min., Institucijos pareigūnui pareikalavus, kad būtų atskleistas teisės pažeidimas, nenurodė duomenų apie asmenį, kuris 2008 m. gruodžio 1 d., apie 15 val. 40 min., Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje, vairavo jai priklausantį automobilį Peugeot 205, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos. Tuo ji pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 32.1 punkto reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 133¹ straipsnio 1 dalyje.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėn atsakomybėn pareiškėja buvo patraukta už pažeidimo, numatyto ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, nes 2009 m. gegužės 6 d., apie 15 val. 30 min., policijos pareigūnui pareikalavus, kad būtų atskleistas teisės pažeidimas, nenurodė duomenų apie asmenį, kuris 2008 m. gruodžio 1 d., apie 15 val. 40 min., Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje, vairavo jai priklausantį automobilį Peugeot 205, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarė eismo įvykį ir pasišalino iš įvykio vietos.

ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, neatlikimas, užtraukia baudą fiziniam asmeniui nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog policijos pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), nepateikęs šioje dalyje nurodytų duomenų, atsako už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsakomybė už pareigų neatlikimą netaikoma, jei jis prarado transporto priemonę prieš savo valią.

KET taisyklių 32 ir 32.1 punktuose nustatyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, rūpinasi ja ir privalo policijos pareigūnui pareikalavus, kad būtų atskleistas teisės pažeidimas, nurodyti jam duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėja minėto eismo įvykio metu nebuvo automobilio Peugeot 205 savininke ar valdytoja, todėl negali būti laikoma ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektu. Dėl šios priežasties teismas panaikino Institucijos 2009 m. gegužės 6 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjos atžvilgiu nutraukė (ATPK 250 str. 1 p.).

Institucija apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėja perdavė jai priklausantį turtą – automobilį, neatlikusi teisinės registracijos, todėl ji ir laikytina automobilio savininke. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 57 punkte nustatyta, jog transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Šio straipsnio 61 punkte įtvirtinta, jog transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagoje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog minėto eismo įvykio metu pareiškėja nebuvo automobilio Peugeot 205, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininke ar valdytoja. Kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėja 2009 m. balandžio 4 d. liudytojo apklausos protokole (b. l. 47), 2009 m. gegužės 6 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 51) ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 18-19) nurodė analogiškas aplinkybes, kad, norėdama minėtą automobilį parduoti užsienio piliečiui, jį išregistravo 2008 m. liepos 19 d., pirkėjas iš Baltarusijos sutartu laiku neatvažiavo, tačiau tą pačią dieną paskambino kitas pirkėjas, kuris pažadėjo kitą dieną atvykti į Vilnių ir automobilį nupirkti. Pareiškėja nurodė, jog kitą dieną jos sūnus J. B. pasitiko pirkėją traukinių stotyje, jis sutiko automobilį nupirkti už 300 Lt, buvo surašyti du pirkimo – pardavimo sutarties egzemplioriai, tačiau pirkėjas, paaiškinęs, kad transporto priemonė bus registruojama jo tėvo vardu, paprašė atiduoti jam abu sutarties egzempliorius ir pažadėjo vėliau atsiųsti vieną egzempliorių, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas J. B., nurodęs, jog jis padėjo savo motinai J. D. parduoti minėtą automobilį, įdėjo skelbimą į internetinį puslapį, būsimą pirkėją pasitiko geležinkelio stotyje, dalyvavo automobilio pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu, matė kaip buvo mokami pinigai, pirkėjui perduodamas automobilis ir pasirašoma sutartis, kurios abu pasirašytus egzempliorius pasiėmė pirkėjas (b. l. 19). Bylos medžiagoje esanti iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės pateikta informacija patvirtina, jog pareiškėja automobilį Peugeot 205, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravo 2008 m. liepos 19 d. (b. l. 40), kas leidžia daryti išvadą, jog tai buvo padaryta turint tikslą parduoti automobilį. Kad ši transporto priemonė šiuo metu nėra registruota pareiškėjos vardu taip pat patvirtina VĮ „Regitra“ pažyma apie J. D. vardu įregistruotas kelių transporto priemones (b. l. 7-8). Institucija apeliaciniame skunde nurodo, jog Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (aktuali redakcija nuo 2007 m. gruodžio 30 d. iki 2008 m. spalio 15 d.; toliau – ir Taisyklės), 72.3.1 punkte nustatyta, jog pasikeitus transporto priemonės valdytojui, per 30 dienų nuo duomenų pasikeitimo turi būti kreiptasi į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų keitimo, ir mano, jog pareiškėja, perdavusi jai priklausantį automobilį, prieš tai neatlikusi teisinės registracijos, laikytina automobilio savininke. Teisėjų kolegijos pažymi, kad tokia pozicija yra nepagrįsta, nes nurodytas Taisyklių punktas taikomas tais atvejais, kai pasikeičia įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys, tame tarpe ir transporto priemonės valdytojas, kaip jį apibrėžia Taisyklių 3.7 punktas. Gi nagrinėjamoje byloje pareiškėja automobilį apskritai buvo išregistravusi, norėdama jį parduoti užsienio piliečiui, nepažeisdama Taisyklių 86.1 punkto, kuris nustato, kad transporto priemonė išregistruojama, parduodant (pardavus), dovanojant (padovanojus) ar kitaip perleidžiant (perleidus) nuosavybės teisę į transporto priemonę užsienyje gyvenančiam asmeniui arba užsienyje įregistruotai įmonei, įstaigai, organizacijai. Tačiau užsienio piliečiui sutartu laiku neatvažiavus, pareiškėja jau išregistruotą transporto priemonę pardavė kitam asmeniui, kuris nurodė, jog automobilis bus registruojamas Lietuvoje Respublikoje. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai tokio pobūdžio sandorio nedraudžia. Taisyklių 10 punkte įtvirtinta, jog transporto priemonės pakartotiniam registravimui Lietuvos Respublikoje taikomos tokios pat procedūros, kaip ir įregistruojant ją Lietuvos Respublikoje pirmą kartą. Taisyklių 57 punktas nustato, jog, prieš pradedant transporto priemonę eksploatuoti Lietuvos Respublikoje, privalu kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl transporto priemonės įregistravimo. Šios pareigos atlikimu turėjo būti suinteresuotas naujasis automobilio savininkas. Pažymėtina, kad pareiškėjos dalyvavimas, naujam savininkui įregistruojant išregistruotą transporto priemonę, nebuvo privalomas ar būtinas. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja, atlikdama automobilio pardavimo sandorį ir nepasilikdama pirkimo – pardavimo sutarties egzemplioriaus, elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, tačiau ši aplinkybė pati savaime neįrodo, jog toks sandoris realiai neįvyko ir pareiškėja nuo šio sandorio sudarymo momento jau nebebuvo minėto automobilio savininke ir realiai jo nevaldė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši pareiškėjos nurodyta versija jokiais bylos medžiagoje esančiais duomenimis nėra paneigta. Atitinkamai darytina išvada, jog pareiškėjai tokiu atveju negali kilti administracinė atsakomybė už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, neatlikimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis Nr. N444-619/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pareiškėjos atžvilgiu nutraukė.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.