Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Prekyba alkoholiniais gėrimais“ ir notarei Juditai Skrodenytei dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir vykdomųjų įrašų panaikinimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Šampano namai“, kuriai atstovauja nemokumo administratorius mažoji bendrija „Ius Lt“.

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Šampano namai“ kartu su ieškovu, kaip solidariu skolininku-laiduotoju, 2018 m. vasario 22 d. išduotus iš viso šešis neprotestuotinus vekselius, taip pat panaikinti notarės 2019 m. rugsėjo 13 d. išduotus iš viso šešis vykdomuosius įrašus. Ieškovas nurodė, kad jis iki 2018 m. gegužės 7 d. buvo UAB „Šampano namai“ direktorius. 2018 m. vasario 21 d. UAB „Šampano namai“ ir atsakovas AB „Prekyba alkoholiniais gėrimais“ sudarė prekių pirkimo-pardavimo sutartį, kurios įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui atsakovas pareikalavo ieškovo asmeninio laidavimo. Ieškovo teigimu, nors ir patirdamas ekonominį spaudimą, jis 2018 m. vasario 22 d. savo ir UAB „Šampano namai“ vardu išdavė šešis paprastuosius neprotestuotinus vekselius – penkis vekselius už 3000 Eur ir vieną už 3150 Eur sumą. Anot ieškovo, atsakovas pareikalavo, kad būtų išduoti šeši atskiri vekseliai, iš kurių penki neviršytų 3000 Eur sumos, o vienas viršytų nedaug – 150 Eur suma, taip siekiant išvengti privalomos notarinės formos. Ieškovas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.105 straipsnio 5 dalyje bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog vekselis, kurio suma didesnė kaip 3000 Eur, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Ieškovo teigimu, ši taisyklė galioja ir tuo atveju, kai vekselį išduoda juridinis asmuo, tačiau laiduotojas (solidariai įsipareigojantis asmuo) yra fizinis asmuo. Anot ieškovo, visus vekselius šalys vertino kaip vieną sandorį, todėl ginčo vekseliai (kaip apsimestiniai sandoriai) yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Pagal ginčo vekselius išduoti vykdomieji įrašai taip pat turi būti panaikinami.

Atsakovas AB „Prekyba alkoholiniais gėrimais“ prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, vekselis, kurio suma didesnė kaip 3000 Eur, neprivalo būti notarinės formos, kai tokio vekselio davėjas yra juridinis asmuo, o laiduotojas – fizinis asmuo. Atsakovas sutiko su ieškovo argumentais, kad ginčo vekseliai išduoti vienam sandoriui sudaryti – užtikrinti ieškovo ir jo vadovautos įmonės 18 150 Eur įsipareigojimą, tačiau atsakovas nesutiko, kad toks užtikrinimas buvo išskaidytas į šešis vekselius tam, kad būtų išvengta vekselio notarinės formos. Anot atsakovo, šeši vekseliai išduoti tik tam, kad atsakovas galėtų patogiau ir pigiau juos realizuoti, jeigu UAB „Šampano namai“ netinkamai įvykdytų būtent dalį prisiimtų įsipareigojimų. Be to, jeigu būtų buvę bandoma išvengti vekselių tvirtinimo notariškai, tai nebūtų išduotas vienas vekselis už 3150 Eur sumą.

Atsakovė notarė Judita Skrodenytė prašė ieškinį atmesti. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas neginčija notarinių veiksmų, juolab kad ji ginčijamus vykdomuosius įrašus atliko laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos. Be to, atsakovės teigimu, atlikdamas vykdomąjį įrašą, notaras nevertina šalių valios dėl vekselio išdavimo aplinkybių ir šiuo aspektu nesprendžia dėl pateikto vekselio teisėtumo.

Trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti. Anot trečiojo asmens, ieškovas laisva valia, be jokio ekonominio spaudimo, kaip bendrovės vadovas, kuriam keliami aukštesni protingumo, atidumo reikalavimai. suprasdamas teisines pasekmes asmeniškai laidavo už bendrovės išduotus vekselius.

2018 m. vasario 22 d. UAB „Šampano namai“ pasirašė iš viso šešis paprastus vekselius, kuriais be sąlygų įsipareigojo sumokėti bendrovei „Prekyba alkoholiniais gėrimais“ iš viso 18 150 Eur sumą, t. y. penkiais vekseliais įsipareigojo sumokėti po 3000 Eur ir vienu vekseliu 3150 Eur sumas. Visuose šešiuose ginčo vekseliuose nurodyta, kad visos vekselio sumos apmokėjimas užtikrinamas laidavimu: vekselis visiškai laiduojamas ieškovo (kaip fizinio asmens).

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Iš esmės tokia pati teisės norma įtvirtinta ir Civilinio kodekso 1.105 straipsnio 5 dalyje. Nurodytos tiek įstatymo, tiek kodekso nuostatos, teismo vertinimu, yra specialiosios teisės normos, kurios įtvirtinta atitinkamiems vekseliams, kaip rašytiniams dokumentams. keliamus specialiuosius notarinės formos reikalavimus.

Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Ši kodekso norma paneigia ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į galimybę ginčo santykiams taikyti įstatymo analogiją, t. y. konstatuoti, kad vekseliai, kurių suma viršija 3000 Eur, turi būti sudaromi notarine forma ir tais atvejais, kai pagal tokius vekselius laiduoja fizinis asmuo. Taigi Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas nagrinėjamiems ginčo santykiams taikyti įstatymo analogiją. Be to, pažymėtina, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis), tačiau įstatymai neįtvirtina tokios taisyklės, kad būtent papildomos (šalutinės) prievolės forma nulemtų ir pagrindinės prievolės formą. Taigi, remiantis dar ir šiuo motyvu, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas ieškovo argumentas, kad ginčo vekseliai (arba vienas vekselis už visą 18 150 Eur sumą) turėjo būti sudaromi būtent notarine forma.

Nors ieškovo reikalavimai turi būti atmetami jau vien dėl jų teisinio nepagrįstumo, tačiau pažymėtina ir tai, kad ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo siekiais-ketinimais išvengti vekselių notarinės formos. Šiuo aspektu teismas vertina kaip įtikinamesnę atsakovo versiją, kad visa 18 150 Eur įsipareigojimų suma buvo išskaidyta tik tam, kad atsakovui būtų patogiau vekselius pateikinėti realizavimui atitinkamomis dalimis, jeigu nebūtų įvykdyta tik tam tikra dalis įsipareigojimų. Nors, viena vertus, sutiktina su ieškovu, kad išieškojimas pagal visus vekselius buvo pradėtas vis dėlto vienu metu (o ne atskirai), tačiau, kita vertus, nėra ginčo ir dėl tos faktinės aplinkybės, kad atsakovas turi reikalavimo teisę būtent į visą ginčo vekseliais užtikrintą 18 150 Eur sumą, o ne tik į tam tikrą šios sumos dalį. Taigi susiklosčiusi faktinė situacija, t. y. atsakovo įgyta reikalavimo teisė į visą 18 150 Eur sumą, nepaneigia atsakovo argumento, kad visa užtikrinama 18 150 Eur suma vekseliais buvo išskaidoma tik dėl skolos išieškojimo patogumo. Juolab sutiktina ir su tuo atsakovo atsikirtimu, kad vienas vekselis išduotas vis dėlto viršijant 3000 Eur sumą – ši faktinė aplinkybė taip pat paneigia ieškovo versiją, kad skaidant įsipareigojimo sumas buvo neva siekiama išvengti notarinės sandorio formos.

Nors ieškovas ir teigė, kad jis ginčo vekselius pasirašė patirdamas ekonominį spaudimą, tačiau šių savo deklaratyvaus pobūdžio argumentų neįrodinėjo. Nei bylos duomenų visuma, nei ieškovo (jo atstovo) žodiniai paaiškinimai (kaip įrodinėjimo priemonės), teismo vertinimu, akivaizdžiai nepakankami tam, kad būtų pagrindas nustatyti, jog ginčo vekseliuose ieškovas pasirašė iš tikrųjų ne savo valia (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ginčo vekselių pripažinti negaliojančiais dėl ieškovo valios trūkumų (CK 1.91 straipsnis). Remiantis šiais motyvais, darytina išvada, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti ne tik teisine, bet ir faktine prasme.

Apibendrindamas nurodytus motyvus ir išvadas, teismas ieškinį atmeta kaip nepagrįstą. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priimant sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, iš ieškovo priteisiama atsakovui 1210 Eur, o atsakovei 900 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į atsakovų atstovų atliktų procesinių veiksmų gausą, teismas šių atsakovų išlaidų dydžio nevertina kaip per didelio, todėl jų nemažina, juolab kad ieškovas pateikė prašymą dėl ne mažesnio šių išlaidų dydžio (1245,60 Eur) atlyginimo. Trečiasis asmuo prašė atlyginti ir jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl aptariamas trečiojo asmens procesinis prašymas netenkinamas. Valstybei nepriteisiama išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes šių išlaidų dydis mažesnis, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali (5 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Prekyba alkoholiniais gėrimais“, j. a. k. 125032487, iš ieškovo R. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 1210 (tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei notarei Juditai Skrodenytei iš ieškovo R. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 900 (devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.