Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1NTA-000432-185-2008-59

Teisėja Irena Pocevičienė Procesinio dokumento kategorija 1.1.8; 1.1.8.1;

1.1.8.1.1; 1.2.7.2; 2.4.2.4.

N UTARTIS

2008 m. rugsėjo 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo Ž.G. ir gynėjo adv. Arvydo Aleknos apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo Ž.G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Aprašomoji dalis

NUSTAT Ė:

Ž.G. nuteistas už tai, kad 2006m vasario 24 d., apie 20 val. 30 min. Asiūklynės gatvėje, prie namo Nr. 9, Subačiuje, Kupiškio r., panaudodamas fizinį smurtą – jėga įsodino nepilnametę D. S. į vilkiko „Mersedes Benz 1844“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „Pantrakas“, kabiną, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, panaudodamas jėgą nurengė D. S. drabužius, nustūmė ir jėga paguldė ant čiužinio, atsigulęs ant nepilnametės, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, prieš jos valią, įstumdamas varpą į D. S. makštį ir lytiškai su ja santykiaudamas, išžagino nepilnametę D. S..

Ž.G. nežinojo, kad nukentėjusioji nepilnametė, nes atrodė subrendusi, aukšta ir fiziškai stipri mergina. Tuo metu, kai Ž.G. įkėlė D. S. į krovininio automobilio kabiną, nurengė, ji nesipriešino. Sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nerasta, nebuvo suplėšyti jos drabužiai. Nuosprendyje padaryta išvada, kad Ž.G. grasinimus girdėjo vilkiko vairuotojas V. K., tačiau šio liudytojo apklausos protokole 2007 07 09 tai neužfiksuota. Teismo posėdyje apklaustas V. Katilevičius šio fakto nepatvirtino. Pačios merginos nurodė, kad kelis kartus buvo išlipusios iš kabinos į lauką parūkyti ir buvusios atokiau nuo vyrų, šalia buvo gyvenamieji namai, todėl neaišku kodėl jos nepasinaudojo galimybe bėgti ar šaukti pagalbos, juolab, kad su savimi turėjo mobilaus ryšio telefonus.

Teismas nesirėmė Ž.G. teisinančiais liudytojų R. ir G. parodymais. Liudytojas Ragauskas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gatvė, kurioje stovėjo vilkikas, buvo apšviesta, gerai matėsi dvi merginos, kurios rūkė ir šnekučiavosi su vaikinais. Kompanija elgėsi draugiškai, nesipyko. Liudytoja G. parodė, kad Ž.G. buvo atėjęs į vidų ir prašėsi, kad leistų merginai pernakvoti

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs įrodymų visetą, pateikė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo Ž.G. kaltės, įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 149 str. 3 d.

Nuteistojo argumentas, kad nusikaltimo nepadarė, prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu netaikė ir lytinio akto neatliko, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Ž.G. veikoje yra visi BK 149 str. 3 d. numatyti nusikaltimo sudėties požymiai.

Su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią - D. S. nesutikimas buvo aiškiai išreikštas. Anot nukentėjusiosios, Ž.G. pasiūlius pasimylėti, ji griežtai atsisakė. Tuomet šis pasiūlė jai rinktis ar mylėtis su juo vienu, ar su visais penkiais, ar sukvies pusę Subačiaus. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja M. D. Abi merginos, išlipusios iš vilkiko pradėjo svarstyti apie galimybę bėgti, tačiau nespėjo, nes Ž.G. jas įstūmė vėl į vidų. D. S. nesileido nurengiama, verkė. Kad D. S. buvo verčiama lytiškai santykiauti prieš jos valią, įrodyta ir liudytojos M. D. veiksmais - pagalbos ieškojimu, policijos iškvietimu, įvykio vietos parodymu, liudytojų M. D., Ingos ir Vytauto Matušauskų, kuriems M. D. pranešė apie jos draugei gresiantį pavojų, parodymais, o taip pat liudytojų V. K., I. Šulskio ir A. K. parodymais, kuriuose jie nurodė, kad suprato, kodėl vilkike atsirado policijos pareigūnai. Šie įrodymai paneigia Ž.G. versiją, kad nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo gera valia, ir netgi buvo šių santykių iniciatorė, nes buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Beje, iš karto po įvykio patikrinus nukentėjusiosios girtumą, nustatyta 0,00 promilių (1 t., b.l. 25).

Ž.G. žinojo, kad nukentėjusioji nepilnametė, tai patvirtino ne tik nukentėjusioji, liudytoja M. Dvarvytytė, bet ir liudytojas I. Šulskis, kuris parodė, kad jo automobilyje, važiuojant su merginomis, iš Šepetos buvo kalbama apie merginų amžių, todėl Ž.G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 str. 3 d.

Gynėjas skunde nurodo, kad nuo įvykio iki teismo praėjo daug laiko, todėl D. S. ir jos draugės M. D. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra netikslūs ir nenuoseklūs. Iš bylos matyti, kad įvykis buvo 2006 m. vasario 24 d., tačiau šios baudžiamosios bylos procesas užsitęsė, nes 2006 m. rugpjūčio 24 d. teismas bylą buvo perdavęs prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti (2 t., b.l. 63). Nepaisant to, nuo pat pirmos apklausos tiek nukentėjusiosios D. S., tiek liudytojos M. D. parodymai buvo nuoseklūs ir nesikeičiantys, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Atmestinas gynėjo argumentas, kad teismas nesirėmė Ž.G. teisinančiais liudytojų G. R. ir N. G. parodymais. Parodymai aptarti ir įvertinta jų įrodomoji reikšmė: liudytojas G. R. merginas prie vilkiko matė tik epizodiškai, jis negirdėjo ir nematė, kas vyko vilkiko kabinoje, todėl išsakė tik savo nuomonę dėl įvykio prie jo namų, nenurodydamas jokių faktinių aplinkybių. Liudytojos N. G. – kaltinamojo motinos parodymai, kad sūnus, parėjęs iš vilkiko, klausė, ar negali parsivesti mergaitės, prieštarauja šiems įrodymams: nei vienas liudytojas neparodė, kad Ž.G. iš vilkiko buvo išėjęs į namus; nuteistasis, liudytojai I. Šulskis ir A. P., atsiveždami merginas, žinojo, kad jas reikės parvežti į namus. Nuteistasis versiją, kad nukentėjusioji prašėsi pas jį namus, iškėlė tik tada, kai byla buvo pakartotinai grąžinta į teismą.

Bausmę pirmos instancijos teismas paskyrė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1d.).

Baudžiamasis įstatymas už Ž.G. padarytą nusikaltimą numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Sąlygų ir aplinkybių visumos, leidžiančių taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ar 62 str. nuostatas, t.y. skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 149 str. 3 d. sankcijoje, nėra, todėl teismas pagrįstai skyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. .

Ž.G. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str.) prieš nepilnametį asmenį, turėdamas tris neišnykusius ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintus teistumus, baustas administracine tvarka (1 t., b.l. 126-127), nuolat pažeidinėjo jam paskirtą kardomąją priemonę – periodišką registraciją policijos komisariate, charakterizuojamas patenkinamai (t.1., b.l. 133). Ž.G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, paskyrė sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą minimalią - 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Dėl paminėto, kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo Ž.G. ir gynėjo adv. Arvydo Aleknos apeliacinius skundus atmesti.