Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-08 · Administracinė byla Nr. I-4831-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-08
Bylos Nr.
I-4831-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Atsakovas
Lietuvos valstybę, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
S. P.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4831-142/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05533-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui – šios institucijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

S. P. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 50 700,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3). Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. jis buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis. Nurodo, kad dažnai buvo konvojuotas Mercedes Benz automobiliu. Paaiškina, kad vienu metu toje pačioje automobilio kameroje buvo konvojuoti 8 ir daugiau asmenų, automobilyje nebuvo saugos diržų, šildymo sistemos ir ventiliacijos. Be to, kartu buvo konvojuojami ir atvira tuberkulioze sergantys asmenys.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–26). Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kurio eksploatacija grindžiama transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, atlikusi ventiliacijos efektyvumo matavimus, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui. Pasak VST, ji besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. VST teismui taip pat nurodė, kad konvojavimą, be VST, taip pat vykdo ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos bei kitos įstaigos (b. l. 77).

Teismo posėdyje VST atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 50 700,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus VST (jos pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų, susijusių su ploto trūkumu, ventiliacijos ir šildymo sistemų, saugos diržų nebuvimu automobiliuose.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, kurių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Pagal kelionės žiniaraščių duomenis byloje nustatyta, kad nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimą VST vykdė 8 kartus. 2013 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Šiauliai–Pravėniškės, konvojavimas vyko automobiliu Mercedes-Benz, valst. Nr. AHG 184 (sėdimų vietų skaičius – 36), didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 13 (b. l. 34, 37–39), 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Pravieniškės–Šiauliai, konvojavimas vyko automobiliu VW Crafter, valst. Nr. EFS 563 (sėdimų vietų skaičius – 19), didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 13 (b. l. 40–42, 62). 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Šiauliai–Pravieniškės, konvojavimas vyko automobiliu, kuriuo pareiškėjas buvo konvojuotas 2013 m. rugpjūčio 19 d., didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 15 (b. l. 43–45). 2013 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Pravieniškės–Šiauliai, konvojavimas vyko automobiliu Mercedes-Benz, valst. Nr. AHG 175 (sėdimų vietų skaičius – 36), didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 14 (b. l. 29, 46–48). 2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Šiauliai-Pravieniškės, konvojavimas vyko tuo pačiu automobiliu kaip ir 2013 m. lapkričio 14 d., didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 14 (b. l. 49–51). 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Pravieniškės–Šiauliai, konvojavimas vyko tuo pačiu automobiliu kaip ir 2013 m. rugpjūčio 19 d., didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 21 (b. l. 52–54). 2014 m. kovo 31 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Šiauliai–Pravieniškės, konvojavimas vyko tuo pačiu automobiliu kaip ir 2013 m. rugsėjo 9 d., didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 8 (b. l. 55–57). 2014 m. liepos 17 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutu Pravieniškės–Kaunas, konvojavimas vyko tuo pačiu automobiliu kaip ir 2013 m. lapkričio 14 d., didžiausias vienu metu konvojuotų asmenų skaičius – 10 (b. l. 58–60). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad aukščiau minėtais maršrutais konvojuotų asmenų skaičius buvo mažesnis nei konvojavimą vykdžiusių transporto priemonių sėdimų vietų skaičius. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad konvojuojami asmenys buvo paskirstomi transporto priemonių kamerose taip, kad vienose kamerose buvo daugiau žmonių nei sėdimų vietų, o kitos transporto priemonės kameros konvojavimo metu buvo beveik arba visai tuščios. Darytina išvada, kad VST ginčo laikotarpiu pareiškėjo konvojavimą vykdė, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimo, o su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat teigė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengtos šildymo ir vėdinimo sistemos. Iš transporto priemonių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad visose transporto priemonėse, kuriomis ginčo laikotarpiu vyko pareiškėjo konvojavimas, šildymo ir vėdinimo sistemos buvo įrengtos (b. l. 28, 33, 61), todėl pareiškėjo su šia aplinkybe susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus VST dėl neveikiančių šildymo ar ventiliacijos sistemų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nėra saugos diržų.

VST pateikė teismui 2016 m. sausio 4 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad tik automobilyje VW Crafter yra įrengti saugos diržai konvojuojamiesiems (b. l. 74).

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininkas 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtino Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus (toliau – Techniniai reikalavimai). Techninių reikalavimų 1 punkte numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad būtent šis teisės aktas taikytinas ginčo teisiniam santykiui. Techninių reikalavimų 1 priedas numato motorinių transporto priemonių bendruosius reikalavimus. Šio priedo 7.1 punkte numatyta, kad M, N kategorijų motorinėse transporto priemonėse, nepažeidžiant originalios transporto priemonės konstrukcijos, turi būti įrengti saugos diržai. Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad transporto priemonės su kuriomis buvo vykdomas konvojavimas ginčo laikotarpiu, yra M ir N tipo (b. l. 29, 34, 62). Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 244 punkte taip pat nustatyta, kad kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. KET 235 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas (DT). Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai. Pašalinus nustatytus esminius trūkumus, transporto priemonę privaloma pateikti pakartotinei techninei apžiūrai (Techninių reikalavimų 17 punktas). VST pateikė teismui transporto priemonių, kuriomis nurodytais maršrutais ginčo laikotarpiu buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), kuriose pateiktos išvados, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus (b. l. 30, 35, 63). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su saugos diržų įrengimo pažeidimais, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kartu buvo konvojuojami ir infekcinėmis ligomis (atvira tuberkulioze) sergantys asmenys.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta tenka įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo (konvojavimo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo (konvojavimo) sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo (konvojavimo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo (konvojavimo) aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl kartu konvojuotų sergančių asmenų yra abstraktaus pobūdžio, nes pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai jis buvo konvojuotas kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, skunde nenurodė tų asmenų pavardžių, todėl įrodinėjimo našta šiuo aspektu VST nepriklauso. Pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad VST atliko neteisėtus veiksmus aptartais maršrutais konvojuojant pareiškėją ginčo laikotarpiu. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti VST neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimų.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, priteisti 50 700,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė