Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-01 · Administracinė byla Nr. A-525-883-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-01
Bylos Nr.
A-525-883-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
V. K., T. K.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-883/2011Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,pareiškėjui V. K.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Irenai Zaliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. K. ir V. K. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai T. K. ir V. K. pareiškimu (b.l. 29–31), kurį patikslino (b.l. 4–8), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. K. sodybinę žemę (0,6 ha ploto, (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime) pateikti.

Nurodė, kad jų senelė E. K. gyveno Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkėje ir (duomenys neskelbtini) mirė. E. K. turėjo dukras A. K., S., gimusią (duomenys neskelbtini) metais, R. K., gimusią (duomenys neskelbtini), J. K., S., gimusią (duomenys neskelbtini) metais, ir sūnus V. K., S., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, P. K., gimusį (duomenys neskelbtini) metais. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro 2009 m. vasario 4 d. liudijimas patvirtina, kad V. K., pareiškėjo T. K. tėvas, buvo vienintelis E. K. įpėdinis. V. K. mirus, T. K. paveldėjo visą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį E. K. vardu registruotą (jai priklausiusį) turtą. R. K. ir A. K. buvo seserys, o jų sūnūs – V. K. ir V. K. – pusbroliai. Nurodė, kad pareiškėjas V. K. nuo 1993 m. sausio 28 d. tvarko motinos R. K. palikimą. Pažymėjo, jog viena iš kliūčių yra 0,6 ha sodybinė žemė, kurią po senelės E. K. mirties valdė jo motina R. K., o po jos mirties – pats V. K. Jis visą laiką galvojo, kad valdoma 0,6 ha sodybinė žemė už jų namo (duomenys neskelbtini), priklausė jo motinai. Po R. K. mirties (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 5-ajame notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla ir tuo metu iškilo klausimas dėl žemės paveldėjimo. Notaras V. K. patarė kreiptis į žemėtvarkos specialistus, kurie liepė laukti iki bus rengiamas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemėtvarkos projektas. V. K. 2003 metų rudenį kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Vilniaus AVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių informacijos, kada bus rengiamas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemėtvarkos projektas. Priėmime pas Vilniaus AVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistę jis sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemėtvarkos projektas bus rengiamas tik 2004 metais. Specialistė padėjo V. K. užpildyti prašymo formą dėl žemės atkūrimo ir pasiūlė kreiptis į Vilniaus apskrities archyvą dėl papildomų duomenų paieškos žemės plotui nustatyti, nes iš pateikto seno vietovės žemės plano ji negalėjo nustatyti ribų. Tuo tarpu Vilniaus apskrities archyvas iš karto suklaidino V. K. ir pateikė duomenis, kad jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini) valdomą žemę nėra. Tačiau vėliau, 2008 m. sausio 15 d., iš Vilniaus apskrities archyvo buvo gautas atsakymas, kad V. K. valdoma 0,6 ha sodybinė žemė (duomenys neskelbtini) yra jo senelės E. K. V. K. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino palikimui priimti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, jog 0,6 ha sodybinės žemės priklausė E. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškimą tenkino ir atnaujino V. K. praleistą įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti. Pažymėjo, jog Lietuvos archyvų departamento Vilniaus apskrities archyvo pažyma patvirtina, kad E. K. asmeninės nuosavybės teise valdė 0,6 ha sodybinės žemės (duomenys neskelbtini) ir iki 1940 metų gyveno ten su šeima ir vykdė ūkinę veiklą. Nurodė, kad V. K., atvykęs 2009 m. sausio 14 d. į Vilniaus miesto 26-ąjį notarų biurą tvarkyti senelės E. K. paveldėjimo dokumentų, buvo informuotas, kad surasti duomenys apie vienintelį E. K. paveldėtoją. Sužinojęs tai, turto paveldėtojas T. K. suteikė V. K. įgaliojimą toliau tvarkyti žemės dokumentus. V. K. 2009 m. sausio 26 d. kreipėsi į Vilniaus AVA dėl E. K. turėtos 0,6 ha sodybinės žemės (duomenys neskelbtini). Nesulaukęs jokio atsakymo, jis 2009 m. liepos 17 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus AVA dėl 2009 m. sausio 26 d. pateikto prašymo. Paaiškėjo, kad atsakymas jam buvo išsiųstas 2009 m. vasario 17 d., tačiau V. K. jo negavo. Taip pat paaiškėjo, kad Vilniaus AVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius paslėpė ar pradangino 2003 metais užvestą bylą ir rašytą prašymą. Pabrėžė, jog V. K. laiku kreipėsi į Vilniaus AVA žemėtvarkos skyrių ir dar 2003 metais pateikė prašymą. Tuo tarpu dėl nerūpestingų pareigūnų veiksmų, kadangi dauguma žemės valdytojų praleido terminus prašymams pateikti, ši (duomenys neskelbtini) esančios žemės problema buvo iškelta 2007 m. spalio 1 d. susitikime su Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotoju A. P. ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotoju G. S. Susitikimo metu buvo nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas kartu su mero pavaduotoju inicijuos klausimo sprendimą Vilniaus AVA. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją ir į tai, kad nebuvo rasti duomenys, kad atsakingos institucijos klaidino pareiškėjus dėl E. K. valdomos sodybinės žemės (duomenys neskelbtini) teisėtų įpėdinių, bei į tai, kad T. K. pripažįsta, jog prie (duomenys neskelbtini) esanti 0,6 ha sodybinė žemė pagal faktą visą laiką buvo valdoma V. K. ir jo mamos R. K., prašė pareiškimą tenkinti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVA (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu į pareiškimą (b.l. 104–105) nurodė, kad tuo atveju, jei pareiškėjai įrodys, kad terminai praleisti dėl svarbių, nuo jų nepriklausiusių priežasčių, neprieštarauja, kad jie būtų atnaujinti.

Nurodė, kad Vilniaus AVA, vykdydamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimą Vilniaus mieste, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo tvarka) bei kitais teisės aktais. Atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalis ir pažymėjo, jog piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pabrėžė, jog Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 27 d. raštu Nr. 20-126, o vėliau 2009 m. vasario 17 d. raštu Nr. S22-116 ir 2009 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. S22-575 informavo pareiškėją V. K., kad Vilniaus AVA nei prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininės E. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, nei nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikta nebuvo. Taip pat buvo pažymėta, kad pagal 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusius Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimus, pareiškėjas tik teismine tvarka gali atnaujinti praleistus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininkų patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teigė, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis elgdamasis protingai galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis tam tikru būdu prašomo atnaujinti termino eigoje. Pažymėjo, kad pareiškėjai prašo atnaujinti terminą tik prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą pateikti, tačiau dėl termino dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį atnaujinimo, prašymo nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu (b.l. 119–124) pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1, 4 dalis ir nurodė, kad pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu ir pažymėjo, jog toks įstatymas numato baigtinį sąrašą asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teises, ir nenumato, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos provaikaičiui į prosenelio turėtą žemę. Nustatė, jog Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro 2009 m. vasario 24 d. išduotas liudijimas patvirtina, kad V. K. (pareiškėjo T. K. tėvas) buvo vienintelis savo senelės E. K. įpėdinis. Po V. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) palikimą priėmė pareiškėjas T. K. Padarė išvadą, jog vienintelis ir teisėtas turto paveldėtojas po tėvo V. K. mirties yra T. K., todėl pareiškėjo V. K. prašymą dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės E. K. turėtą žemę atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-704/2009, A146-87/2010), pabrėžė, jog, vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausia turi būti nustatyta, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001-12-31) įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1-5 p.). Pagal Atkūrimo įstatymą dokumentas, suteikiantis pagrindą pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų piliečių rašytinis prašymas (Atkūrimo įstatymo 10,11,17 str.). Padarė išvadą, jog tik nustačius, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų piliečių sąrašą (įgijęs teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo iki įstatymu nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo), gali būti reikšmingos ir teismo turi būti vertinamos kitos aplinkybės. Pažymėjo, kad tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001-12-31) galiojusio, tiek bylos nagrinėjimo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003-10-14 įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 – 4 punktuose išvardintiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2 – 4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 d. 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėjo, jog po E. K. mirties vieninteliu teisėtu jos įpėdiniu tapo jos anūkas V. K. – pareiškėjo T. K. tėvas, kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Pabrėžė, jog byloje duomenų apie tai, kad V. K. iki įstatymu nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d. – būtų pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės E. K. žemę, nėra. Konstatavo, kad jis neišreiškė valios dėl nekilnojamojo turto susigrąžinimo ir nesiekė jo susigrąžinti. Kadangi viena iš esminių sąlygų nuosavybės teisių atkūrimui – pretendento valia, jos neišreiškus, nuosavybės teisių atkūrimo realizavimo galimybė eliminuojama. Nustatė, jog pareiškėjo T. K. tėvas V. K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku, pateikimo terminams. Pabrėžė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas, iki įstatyme nustatyto termino (2001-12-31) į E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, priėmus palikimą, galėjo pretenduoti pareiškėjo T. K. tėvas V. K., o ne pareiškėjas T. K. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ne tik neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir negali jų paveldėti, kadangi jo tėvas, vienintelis E. K. turto paveldėtojas, nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A11-912-2007, A20-130/2008, A502-881/2008, A261-917/2009, A525-1455/2009, A146-87/2010), padarė išvadą, kad pareiškėjas T. K. iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo ir šiuo metu neturi subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelės E. K. nuosavybės teisėmis turėtą žemę, o neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatyme nustatytų prašymo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius su nekilnojamojo turto savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų. Konstatavus nurodytą aplinkybę, nėra pagrindo svarstyti terminų atnaujinimo klausimą iš esmės. Pažymėjo, kad pareiškime, be kita ko, nėra nurodyta priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų atnaujinimui, be to, pareiškėjas neprašo atnaujinti termino nuosavybės teises bei giminystės ryšius su nekilnojamojo turto savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį (b.l. 131–133), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą ir leisti V. K. atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. K. 0,60 ha ploto sodybinę žemę atkūrimo pateikti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes nebuvo atsižvelgta į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nutartį, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnį. Teigia, jog akivaizdu, kad 1974 metais E. K. testamentas buvo nuslėptas ir apie jį niekas nežinojo, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui buvo pateikti neginčijami įrodymai, kad E. K. testamento nėra.

2. Pažymi, jog Atkūrimo įstatymas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos vaikaičiams į senelių turėtą žemę, todėl vaikaitis V. K., kuris iki šio momento faktiškai valdo senelės E. K. 0,60 ha sodybinę žemę, remiantis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nutartimi, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl įstatymu nustatyto termino prašymui dėl senelės žemės pateikti atnaujinimo.

3. Nurodo, kad teismo posėdžio metu jam buvo sunku atsakyti į teismo užduodamus klausimus, nes jis neišgirsdavo dalies greitakalbės vertėjos (į rusų kalbą) verčiamo teksto. Teisme nebuvo išnagrinėti esminiai klausimai. Be to, V. K., priešingai nei nurodyta teismo sprendime, nenurodė, kad 1993 metais notaras jam paaiškino, jog senelės žemės paveldėtojas yra V. K. Tokie netikslumai iškraipo bylos faktus, o teismas negali remtis iškraipytais faktais.

4. Nurodo, kad Atkūrimo įstatymas numato baigtinį sąrašą asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teises, ir nenumato, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos provaikaičiui į prosenelio turėtą žemę. Pažymi, jog nors T. K. aiškiai pasisakė ir išreiškė valią dėl E. K. žemės, t. y. kad ji priklauso V. K., Atkūrimo įstatymo normos pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinius pamatus ir lemia neigiamą pareiškėjų požiūrį į teisinę valstybės santvarką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus bei taikytinas teisės aktų nuostatas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

Byloje pateiktas 2009 m. vasario 4 d. liudijimas vienareikšmiškai patvirtina, jog T. K., mirus jo tėvui V. K., priėmė palikimą, kad V. K. buvo vienintelis E. K. įpėdinis, todėl T. K. paveldėjo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį E. K. vardu registruotą jai priklausiusį turtą (b.l. 32). Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad visą E. K. (į kurios nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą atkurti teises siekia pareiškėjai) turtą paveldėjo būtent T. K., o V. K. byloje pateiktais duomenimis tokio turto nepaveldėjo, todėl jo prašymas dėl termino atnaujinimo prašymui pateikti pagrįstai atmestas. Pastebėtina, jog pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas nuosavybės teisių atkūrimas siejamas ne su faktiniu žemės sklypo valdymu, o su konkrečių įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A146-87/2010), jog tiek galiojusio iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr.IX-1759 redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 – 4 punktuose išvardintiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2 – 4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta teisė atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Tačiau 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte išvardinti asmenys subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo įgyti nebelikus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardytų pretendentų, t. y. tuo atveju, jei turto savininko, kuris yra miręs ir nepaliko testamento, vaikas taip pat mirė (šiuo atveju). Pabrėžta, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės (negali teikti prašymo) į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali pagal Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalį pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jei mirusio turto savininko miręs vaikas iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises.

Byloje nėra duomenų, kad V. K. būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į E. K. turėtą nekilnojamąjį turtą. Sprendžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo klausimą, yra svarbu, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino (2001-12-31) turėjo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, o tokios teisės neturintis asmuo negali praleisti šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, todėl asmeniui, kuris iki šio įstatymo nustatytą terminą nebuvo įgijęs subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali būti atnaujintas terminas tokiai teisei įgyvendinti. Kadangi pareiškėjas T. K. iki įstatymu nustatyto termino subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo įgijęs, atitinkamai jam negali būti atnaujintas terminas prašymui pateikti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas V. K. nurodo, jo nuomone, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padarytus procesinio pobūdžio pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo padaryti jokie esminiai procesinio pobūdžio pažeidimai, kurie galėtų lemti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo V. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas,