- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-774-345/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos stačiatikių
- Ieškovas
- M. K.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centrui
- Advokatai
- Rūta Sriubaitė, Rimantas Tala
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Almos Urbanavičienės
atsakovo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos atstovams Romanui Januškevičiui ir advokatei Rūtai Sriubaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. K. apeliacinį skundą, dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d., sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui VĮ Registrų centrui, dėl nuosavybės teisių gynimo ir pažeistų teisių atstatymo, bei atsakovo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos priešieškinį ieškovui M. K., atsakovei pagal priešieškinį I. K. dėl trukdymų nuosavybės teisei įgyvendinti pašalinimo ir iškeldinimo iš patalpų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. K. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija neteisėtai užvaldė ieškovo nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini); taip pat prašė pripažinti Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr.313p neteisėtu ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę šį potvarkį panaikinti.
Nurodė, jog ieškovas nuo gimimo gyvena (duomenys neskelbtini), nuosavame name, kurį su visais priklausiniais paveldėjo pagal J. K. 1961-03-10 dienos testamentą ir 1965-08-23 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Tvarkydamas komunalinių paslaugų problemas, sužinojo, kad nuo 1993 metų liepos mėnesio jis nėra savo nekilnojamo turto savininkas. Užklausęs (duomenys neskelbtini) seniūniją, gavo iš namų ūkio knygos išrašą, kad namų ūkio galva yra M. K., tačiau namų ūkio knygoje nenurodyti ūkiui priklausantys pastatai, o tik nurodyti duomenys apie žemę. Namų ūkio knygos papildomose žiniose nurodyta, kad namas ir ūkio pastatai, pagal minėtą Vilniaus rajono potvarkį priklauso Vilniaus eparchijai. LR Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 dienos potvarkyje Nr. 313 p. nurodyta - priskirti Lietuvos Vilniaus eparchijai namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena N. K., be teisės jį iškeldinti iš šio namo. Minėto potvarkio pagrindu Lietuvos stačiatikių arkivyskupija 1996-08-20 gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus įregistravo kaip savo nuosavybę. Kad ieškovas yra namo savininkas, patvirtina išrašai iš ūkinių knygų, jis namą prižiūri, tvarko. Nors ieškovas iki šios dienos fiziškai disponuoja savo nekilnojamu turtu, tačiau teisiškai valdyti jo, dėl nurodytų aplinkybių jau nebegali. Tokiu neteisėtu būdu slaptai, pažeidžiant jo interesus ir konstitucines teises, buvo pasisavinta jo nuosavybė. Nurodė, kad potvarkyje nėra nurodytas jo priėmimo pagrindas. M. K. parašas namų ūkio knygos asmens sąskaitoje yra tik iki 1993-01-01. Vilniaus rajono valdybos potvarkis Nr. 313p buvo priimtas 1993-07-14. Vėlesnėmis datomis datuotose namų ūkio knygos sąskaitose parašai yra ne ieškovo.
Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija patikslintu priešieškiniu (t.2,b.l.63-65) prašė iškeldinti M. K. ir I. K. su visais jiems priklausančiais daiktais iš Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai priklausančių statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (gyvenamasis namas) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (ūkinis pastatas - tvartas), esančių (duomenys neskelbtini) bei priteisti iš atsakovų pagal priešieškinį bylinėjimosi išlaidas, o ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus rajono valdyba 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313p nusprendė grąžinti Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai nacionalizuotą namą, esantį (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini), be teisės iškeldinti iš šio namo M. K.. Atsakovo nuosavybės teisės į statinius įregistruotos nekilnojamojo turto registre nuo 1996-06-28. LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 str. (1995-03-30) buvo nustatyta, kad religinėms bendrijoms grąžintų patalpų nuomininkai, sudarę nuomos sutartis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę ir toliau nuomoti šias patalpas iki sutartyse nustatyto termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip penkerius metus. Ieškovas 1993-07-14 Vilniaus rajono valdybos potvarkio Nr. 313 p pagrindu negalėjo gyventi ginčo name ilgiau negu iki 2000-03-30, jei būtų sudaryta su ieškovu nuomos sutartis. Nors nuomos sutartis su ieškovu sudaryta nebuvo, atsakovas nereikalavo ieškovo išsikelti iš užimamų patalpų, nes tuo metu neturėjo konkrečių tikslų, susijusių su šių patalpų disponavimu. LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 str. 2002-07-04 buvo papildytas 2 dalimi, kur nurodyta, jog iki 1995-03-30 religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininku prašymu institucija, priėmusi sprendimą grąžinti religinei bendruomenei ar bendrijai natūra gyvenamąjį namą, privalo jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą, tačiau ieškovas dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo nesikreipė. Pažymėjo, kad ieškovas nebuvo ir nėra sudaręs su atsakovu jokių sutarčių, kaip tai nustatyta šio įstatymo 11 str., todėl neturėjo teisės gyventi ginčo patalpose po aukščiau nurodyto įstatymo įsigaliojimo datos.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad minėtas paveldėjimo teisės liudijimas būtų šioje taryboje registruotas. Ieškovas netinkamai vykdė paveldėjimo teisės liudijime nurodytą imperatyvą, t.y., neregistravo savo daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Ieškovas, nepateikdamas paveldėjimo liudijimo registruoti, privalėjo žinoti, kad minėto reikalavimo nevykdymas ateityje gali turėti jam neigiamų pasekmių, tačiau į tai neatsižvelgė. Ieškovas ginčo namo neregistravo nei LTSR valstybiniame inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biure, nei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės duomenų bazėje. Įrašas apie Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr. 313p buvo padarytas 1993 metų liepos mėn. tuometinės (duomenys neskelbtini) apylinkės 1991-1996 metų namų ūkio knygoje. Ieškovas šios knygos asmens sąskaitoje Nr. 707 yra nurodytas kaip vienintelis namų ūkio narys ir šio ūkio galva. Kasmet nuo 1991 m. iki 1996 m. įvairūs įrašai ir informacija namų ūkio knygoje buvo tikslinama, patikslinimų ir informacijos tikrumą savo parašais patvirtindavo namų ūkio narys ir apylinkės viršaičio pavaduotojas arba asmuo, atliekantis patikrinimą. Kasmet nuo 1991 m. iki 1996 m. M. K., būdamas vienintelis ūkio narys, pasirašydavo namų ūkio knygoje asmens sąskaitoje Nr. 707 ir savo parašu patvirtindavo, kad yra supažinęs ir sutinka su šiame dokumente nurodyta informacija. Ieškovas pasirašė minėtoje knygoje 1994, 1995 ir 1996 metais. Iš šio dokumento matyti, kad M. K. vėliausiai 1996 m. sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu ir buvo pažeistos M. K. daiktinės teisės, tai atitinkamą ieškinį ieškovas galėjo pateikti iki 1999 m., besilaikant CK 84 str. l d. reikalavimų. Nurodė, kad ieškovui jokių socialinių garantijų savivaldybė dėl iškeldinimo nėra suteikusi, duomenų apie tai neturi.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras nurodė (t.2,b.l. 67-68), jog registrų centras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektas, neturi suinteresuotumo dėl ginčo objekto, todėl ieškinio reikalavimą dėl Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkio Nr. 313p pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo šį potvarkį panaikinti, prašė spręsti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d., sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Konstatavo, kad pagal galiojusį 1964 m. CK sandoris turėjo būti įregistruotas vietinės DŽDT vykdomajame komitete, t.y. atitinkamo vykdomojo komiteto ūkinėse knygose. Vilniaus apskrities archyvo 2007-03-16 pažyma Nr. (8.12)-V5-1191 patvirtina, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentuose nerasta duomenų, kad 1965-08-23 sudarytas paveldėjimo teisės liudijimas buvo registruotas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT vykdomajame komitete (t.1, b.l. 49), todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas M. K. 1965-08-23 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Ūkinėse knygose ieškovas įrašytas kaip šeimos galva, tačiau tai neįrodo, jog jis valdė ginčo pastatus nuosavybės teise. LR centrinio archyvo 2008-03-06 pažyma Nr. R4-891 patvirtina, jog duomenų, kad J. K. iki 1949 m. bei nuo 1949 m. iki 1965 m. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), archyve saugomuose fonduose nerasta (t.2, b.l. 87). Atsakovo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pateikti dokumentai, t. y. 1949-10-18 V. M. moterų vienuolyno igumenės N. B. surašytas Priėmimo-perdavimo aktas, sudarytas 1949-09-29 atliktos nacionalizacijos pagrindu ir patvirtintas parašais bei antspaudais (t.1, b.l. 140-145); Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-28 pažymėjimas Nr. 015-V, (t.1, b.l. 146), Lietuvos valstybinio archyvo 1992-03-05 pažymėjimas (t.1, b.l. 147), Miškų ūkio ministerijos 1993-02-23 pranešimas Nr. 02-11-284 (t.1, b.l. 150), patvirtina, kad ginčo turtas priklausė stačiatikių moterų vienuolynui, t. y. todėl teismas neturi pagrindo abejoti 1993-07-14 Vilniaus rajono valdybos potvarkio Nr. 313p pagrįstumu ir jį naikinti. Atsakovai Lietuvos stačiatikių arkivyskupija bei Vilniaus rajono savivaldybė nesiėmė jokių įstatyme numatytų priemonių dėl garantinių raštų gyventojams išdavimo. Vilniaus rajono savivaldybė privalėjo išduoti garantinius raštus tiek grąžintame name esantiems gyventojams, tiek namo savininkui. Argumentai, kad niekas į savivaldybę nesikreipė - neatleidžia nuo pareigos vykdyti įstatyme numatytus įpareigojimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. K. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d., sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys panaikinti, ir priimti sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė LR CPK 185 str. ir 265 str. reikalavimus, bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 1997-06-013 nutarimą Nr.5, Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje ir 2004-12-30 nutarimą Nr.51, Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje. Teismas šališkai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus ir neteisingai juos vertino, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Apeliantas nesutinka, jog byloje nėra duomenų, kad paveldėjimo teisės liudijimas buvo įregistruotas pagal tuo metu galiojantį Civilinį kodeksą. Nurodo, kad Vilniaus apskrities archyvo 2007-03-16 Nr.(8.12.)-V5 -1191 pažyma, patvirtina tik tai, kad duomenų apie registraciją archyvo dokumentuose nerasta, o ne nėra, nes Lietuvos centrinio archyvo 2008-03-06 pažymoje Nr. R-4-891 konstatuota, kad Vilniaus rajono savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti. Tai, kad testatorė J. K. buvo pastatų, kuriuos pagal testamentą perleido ieškovui, savininkė patvirtina įrašai (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos knygose ir Vilniaus apskrities archyvo išduoti dokumentai, esantys paveldėjimo byloje Nr.200/1965.
Nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovo - Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos pateikti dokumentai patvirtina, kad ginčo turtas priklausė stačiatikių moterų vienuolynui, t. y., 1949-10-l8 V. M. moterų vienuolyno igumenės N. B. surašytas priėmimo - perdavimo aktas, sudarytas 1949-09-29 atliktos nacionalizacijos pagrindu ir patvirtintas parašais ir antspaudais, nes priėmimo - perdavimo aktas yra be parašų ir antspaudų. Pažymėjo, kad 1949-10-25 aktas, kaip galima spręsti iš jo turinio, buvo apžiūros aktas. Be to šie dokumentai neįrodo, kad namas, kurį paveldėjo ieškovas, 1949 metais priklausė vienuolynui. Vilniaus apskrities archyvo išduotas išrašas Nr.1987 iš 1948 metų ūkinės knygos patvirtina, kad G. K. ir jo žmona G. (testatorė) gyveno (duomenys neskelbtini) ir savo nuosavybėje turėjo gyvenamąjį namą, arklidę, žemės, žemės ūkio verslo inventorių, gyvulių ir paukščių.
Byloje yra daug dokumentų patvirtinančių, kad paveldėjimo teisės liudijimas buvo registruotas (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT ūkinėse knygose. Sutinkamai su LR Aukščiausio teismo išaiškinimu (Nr.3K-3-57/2001) nuoseklūs įrašai ūkinėse knygose apie namo naudojimą yra pakankamas pagrindas išvadoms apie nuosavybės teisės perėjimą. Todėl teismo išvada, kad įrašai esantys ūkinėse knygose neįrodo ieškovo nuosavybės į turtą, kurią jis paveldėjo, prieštarauja logikai ir Aukščiausio teismo suformuotai praktikai. Negatorinio ieškinio atveju ieškovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo.
Nurodo, jog Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-28 pažymėjimas Nr.015V ir 1992-03-05 pažymėjimas Nr.015V, taip pat neįrodo, kad namas kurį paveldėjo ieškovas, kada nors priklausė vienuolynui. Taip pat neturi įrodomosios galios ir Miškų ūkio ministerijos 1993-02-23 raštas Nr.02-11-284. Be to VĮ Nemenčinės miškų ūkio urėdija 2008-02-13 rašte Nr.3-199 nurodė, kad jai iki 1993 metų (duomenys neskelbtini) priklausė du, o ne trys, gyvenamieji namai ir svirnas ir kokiu pagrindu šis nekilnojamas turtas buvo perduotas į urėdijos balansą duomenų neturi.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pripažinti Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr.313p neteisėtu ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę šį potvarkį panaikinti, tačiau teismas šio potvarkio teisėtumo klausimo netyrė ir nenagrinėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d., sprendimą prašo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, jog 2008-02-25 Vilniaus rajono savivaldybės administracija raštu Nr.A33-895-(4.14) kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir Vilniaus apskrities archyvą su prašymu pateikti informaciją, ar byloje skundžiamo 1993-07-14 Vilniaus rajono valdybos potvarkio Nr.313p priedai ir kiti, su skundžiamo potvarkio priėmimu susiję dokumentai nebuvo perduoti saugoti šiems archyvams. Taip pat prašė pateikti duomenis, ar M. įmotei - J. V. K. iki 1949 metų bei nuo 1949 iki 1965 metų nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) .Šiame paklausime yra kalbama apie skundžiamo potvarkio priedus, o ne apie registracijos duomenis. Archyvai nurodė, jog saugoti nebuvo perduoti skundžiamo potvarkio priedai, o ne registracijos ar nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą duomenys. Apeliantas iškreipia paklausimo ir į jį pateiktų atsakymų prasmę ir turinį tuo klaidindamas apeliacinės instancijos teismą. Įvertinus archyve išsaugotų dokumentų išsamumą bei komplektiškumą (išrašai iš ūkinių knygų, paveldėjimo bylos duomenys) mažai tikėtina, jog dalis dokumentų archyvui nebuvo perduota.
Nesutinka, kad byloje esantys (duomenys neskelbtini) DŽDT ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos ūkinės knygos, taip pat Vilniaus apskrities archyvo išduoti dokumentai patvirtina, jog testatorė J. K. buvo ginčų pastatų savininkė. Iš 2007-03-16 Vilniaus apskrities archyvo rašto Nr.(8.12)-V5-1191 matyti, jog Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad minėtas paveldėjimo teisės liudijimas būtų šioje taryboje registruotas. Atsižvelgus į išsaugotų paveldėjimo bylos dokumentų komplektiškumą, darytina išvada, kad šis paveldėjimo teisės liudijimas (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto taryboje registruotas nebuvo.
Pagal galiojusio 1964 m. CK 149 str., nuosavybės teisės į registruotinu sandoriu įgyjamą turtą įgijėjui perėjo tik sandorį įregistravus. Nei G. K., nei J. K. niekada nebuvo ginčo namo savininkai, nes namo statybos metus nurodydavo net su 30 metų paklaida. Iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog ginčo pastatas pastatytas 1934 m. Be to, iš pateiktų išrašų iš ūkinių knygų nesimato, jog J. K. įstatymų nustatyta tvarka priėmė mirusio G. K. palikimą.
1949-10-25 akte nurodyta, kad komisija atliko turto, kuris anksčiau priklausė moterų vienuolynui, kurio vienuolės išvažiavo į Vilniaus miestą, apžiūrą. Šiame akte tai pat nurodoma, jog visi jame išvardyti pastatai priklausė Vilniaus stačiatikių Marijos moterų vienuolynui. Be to, 1949-10-18 priėmimo-perdavimo akte nurodoma, jog turtas perduodamas remiantis raštišku 1949-09-29 Vilniaus Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko S. sprendimu. Tai yra nacionalizacijos įrodymai.
1993-02-23 Miškų ūkio ministerijos rašto Nr.02-11-284 matyti, jog ginčo pastatai, prieš juos grąžinant savininkui, buvo registruoti urėdijos balanse. Iš 1993-05-27 Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ rašte Vilniaus rajono savivaldybei Nr.9-333 nurodyta, kad namo, kuriame gyvena M. K., teisinė registracija neatlikta. 2007-01-11 valstybės įmonės Registro centro Vilniaus filialo rašte Nr.VS (14.1.24)-1104 nurodoma, jog nekilnojamojo turto registravimo įstaiga neturi duomenų apie tai, kam ir kokiu pagrindu iki 1996 metų priklausė nuosavybės teisės į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Atsižvelgiant į byloje pateiktus raštinius dokumentus darytina išvada, jog M. K. ginčo pastatai nuosavybės teise nepriklausė ir 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313p Vilniaus rajono valdyba teisėtai ir pagrįstai sovietinės valdžios nusavintą turtą gražinio šio turto savininkams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Stačiatikių arkivyskupija prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d., sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, jog apeliantas klaidina teismą nurodydamas, kad byloje yra daug dokumentų, patvirtinančių kad paveldėjimo teisės liudijimas buvo registruotas (duomenys neskelbtini) apylinkės DZDT ūkinėse knygose. Nepagrįstai nurodo, jog Vilniaus apskrities archyvo pažyma Nr. (8.12)-V5-1191 patvirtina, jog Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentuose ne nėra, o nerasta duomenų, kad 1965-08-23 sudarytas paveldėjimo teisės liudijimas buvo registruotas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT vykdomajame komitete.
Apelianto nurodyti dokumentai – globėjos J. L. pareiškimas Vilniaus Valstybinei notarų kontorai dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo; Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT 1965-08-21 pažyma Nr. 192, kurioje nurodyta, kad po J. V. K. mirties visą jos turtą priėmė jos sūnus M. K.; Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT ūkinėje knygoje, 1964 m. -1965 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. 709 po apelianto motinos mirties padarytos atžymos apie apelianto motinos mirtį ir apie tai, kad apeliantas tapo šeimos galva; savanoriško statinių draudimo liudijimai; Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninis pasas, neturi jokio priežastinio ryšio su paveldėjimo teisės liudijimo registravimu, pagal jo išdavimo metu galiojusių teisės aktų nustatytą tvarką. Tai reiškia, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad įgijo nuosavybės teisę į šiuose dokumentuose nurodytą nekilnojamąjį turtą.
Šalies argumentai
Nurodo, jog paveldėjimo teisės liudijime nėra jokių duomenų (taip pat jų nėra ir byloje) apie tai, kad apelianto motinai J. K. nurodytas nekilnojamasis turtas priklausė nuosavybės teise. Miškų ūkio ministerijos 1993-02-23 rašte Nr. 02-11-284 yra patvirtinta, kad ginčo turtas rašto išdavimo metu, t.y. iki ginčijamo 1993-07-14 Vilniaus rajono valdybos potvarkio Nr. 313p išleidimo, buvo (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos balanse, kas patvirtina, kad ginčo turtas tuo metu buvo valstybės, o ne privati nuosavybė. Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymu, kaip ginčo turtas, kuris buvo valstybės nuosavybė, tapo jo privačia nuosavybe. Taip pat nėra ir jokių duomenų, kaip ginčo turtas, jei jis priklausė apeliantui nuosavybės teise, tapo valstybės nuosavybe.
Draudimo dokumentai nėra ir negali būti laikomi nuosavybės teisę į draudžiamą turtą įrodančiais ir/ar paveldėjimo teisės liudijimo registravimą teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinančiais dokumentais. Gyvenamojo namo techninis pasas taip pat nepatvirtina paveldėjimo teisės liudijimo registravimo fakto, o tik nurodo faktinį statinio valdytoją.
Faktą, kad paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo įregistruotas pagal jo išdavimo metu galiojančius teisės aktus patvirtina 2007-03-16 Vilniaus apskrities archyvo pažyma Nr. (8.12)-V5-1191, kuri patvirtina, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentuose nerasta duomenų, kad 1965-08-23 sudarytas paveldėjimo teisės liudijimas buvo registruotas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės DŽDT vykdomajame komitete; VĮ Registrų centro 2007-01-11 pažyma Nr. VS(14.1.24)-1104, iš kurios matyti, kad duomenų, kokiam asmeniui ir kokiu pagrindu priklausė nuosavybės teisės į minėtus pastatus iki 1996 m., nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje nėra.
Apeliantas, ginčydamas 1993-07-14 Vilniaus rajono valdybos potvarkį Nr. 313p, privalėjo įrodyti, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys yra neteisingi, tačiau to nepadarė.
Nesutinka, kad teismas netinkamai įvertino ūkinių knygų įrašų įrodomąją vertę ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nes apelianto nurodytoje civilinėje byloje skiriasi bylos faktinės aplinkybės.
Ūkinės knygos įrašuose naudojama sąvoka „šeimos galva“ savaime nereiškia nuosavybės teisės į ginčo turtą, o tik patvirtina jų faktinį valdymą. Ūkinėse knygose, asmeninėse sąskaitose, bei Nekilnojamojo turto registro išrašuose yra nurodyti skirtingi statinių statybos metai.
1949-10-18 V. M. moterų vienuolyno igumenės N. B. surašyto Priėmimo-perdavimo akto, sudaryto 1949-09-29 atliktos nacionalizacijos pagrindu, turinys iš esmės atitinka parašais bei antspaudais patvirtinto 1949-10-25 akto turinį t.y. aiškiai matyti, kad fiksuotas to paties turto, įskaitant ir ginčo turtą, perdavimas. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog 1949-10-25 aktas yra tik apžiūros aktas. Kadangi šio dokumento pabaigoje yra aiškiai nurodyta, kad turtą priėmė kaimo tarybos pirmininkas K., kolūkio pirmininkas K., komisijos narys B. ir jis yra patvirtintas šalių spaudais, Teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad nurodyto turto perdavimas įvyko.
Faktą, kad ginčo turtas buvo (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos balanse, patvirtina ne tik Miškų ūkio ministerijos pranešimas, bet ir 1992-05-19 LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone p. A. M. raštas Nr. 1/371 Vilniaus arkivyskupijos valdytojui, kuriame nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini) urėdijai, kurios balanse yra apskaityti minėti statiniai, siūlo suderinti statinių grąžinimo terminus“.
Nesutinka, su apelianto argumentais, kad Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-28 ir 1992-03-05 pažymėjimai neįrodo, kad apelianto paveldėtas turtas priklausė vienuolynui.
Minėtose Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimuose skiltyse „šeimininkaujantis asmuo“ (1992-01-28 pažymėjimas) ir „savininko pavardė ir vardas“ (1992-03-05 pažymėjimas) nurodomas P. M. vienuolynas. Nors pažymėjimuose nėra aiškiai nurodomas ginčo turtas, o tik minimas žemės sklypas, tačiau jokių duomenų apie tai, kad ginčo turtas šių įrašų padarymo metu būtų priklausęs ne P. M. vienuolynui, nėra.
Apeliantas, nebūdamas ginčo turto savininku, negali reikšti ir negatorinio ieškinio dėl jo nuosavybės teisės gynimo, kadangi jis neturi egzistuojančios nuosavybės teisės į ginčo turtą. Kadangi apeliantas ginčija dokumento, kurio pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą, būtent jis ir turi įrodyti, jog šis dokumentas yra neteisėtas.
Ieškinio reikalavimai reiškiami suėjus 3 metų ieškinio senaties terminui. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas skundžiamame sprendime nieko nepasakė dėl senaties taikymo ir šio klausimo neišsprendė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad ieškovui po J. K. 1965-05-30 mirties, pagal J. K. 1961-03-10 sudarytą testamentą, 1965-08-23 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Tvarkydamas komunalinių paslaugų problemas, sužinojo, kad nuo 1993 metų liepos mėnesio jis nėra paveldėto nekilnojamo turto savininkas, nes pagal Vilniaus rajono 1993-07-14 potvarkį Nr. 313p, jo turtas priklauso Vilniaus eparchijai .
Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra įstatyme numatyti juridiniai faktai ar kitokios aplinkybės, kurios pagal įstatymų prasmę sukuria teises ir pareigas. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimus grindžia 1961-03-10 testamentu (1t., b.l.21-22), 1965-08-23 paveldėjimo teisės liudijimu, pagal kurį ieškovas po J. V. K. 1965-05-31 mirties, paveldėjo visą jai priklausantį turtą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, Vilniaus rajone (1t., b.l.23-24), turto draudimo sutartimis, namų valdos techninės apskaitos byla, asmeninėmis namų ūkio sąskaitomis, kuriose buvo nurodyti visi šeimos nariai, bei apskaitomas visas ūkis, t. y. pastatai, gyvuliai, ir auginamos kultūros. Tuo tarpu atsakovai nurodo, jog byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, jog ieškovo įmotei turtas priklausė nuosavybės teise, be to 1965-08-23 paveldėjimo teisės liudijimas, pagal tuomet galiojusius įstatymus nebuvo užregistruotas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų taryboje (DŽDT), o tai reiškia, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtą jis įgijo nuosavybės teise.
Iš kokių pagrindų gali būti kildinamos nuosavybės teisės konkrečiu momentu, spręstina pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Iki 1965-01-01 Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR Civilinis kodeksas. Pagal šio kodekso 66 str. ir 185 str. iki 1949-04-14 nuosavybės teisė į daiktą, taigi ir į pastatus, atsirasdavo nuo sandorio sudarymo, t.y. nebuvo nustatyta reikalavimo sandorį, kurio pagrindu atsirado nuosavybės teisė į pastatus, registruoti. Išlikusi 1930-04-11 bendroji interesų draudimo sutartis patvirtina, jog ieškovo senelis G. K. nuosavybės teise priklausantį turtą draudė nuo ugnies (1t., b.l.125). Pagal 1948-12-01 asmeninės sąskaitos išrašus, kuriose buvo apskaitomas kiekvieno ūkio turtas (namai, gyvuliai, žemė, auginamos kultūros) (2t., b.l.94,96), šeimos galva nurodomas G. K. A., jo sutuoktinė – G. K. V., ūkiui priklauso namas, tvartas, gyvuliai, pasirašo šeimos galva G. K. A.. Taigi minėta draudimo sutartis patvirtina, jog G. K. savo turtą draudė nuo ugnies jau 1930-04-11, t. y. dar iki nacionalizacijos, o 1948-12-01 asmeninė sąskaita detalizuoja kokį turtą G. K. valdė. 1949-04-14 1922 m. RTFSR CK 185 str. buvo pakeistas, nustatant, kad trobesių pirkimo – pardavimo sutartis (perleidimo) turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje. Kaimo vietovėje sutartis buvo registruojama vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Iš pateiktų asmeninių sąskaitų išrašų matyti, jog nuo 1958 metų, ieškovo įmotė J. K. (G. K. sutuoktinė) asmeninėse sąskaitose jau pasirašo kaip šeimos galva. Taigi jeigu pastatai buvo įgyti po 1949-04-14 pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokio sandorio pagrindu šis sandoris turėjo būti įregistruotas ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK 255 str. Ši tvarka galiojo iki 1991-07-25. Pagal 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 278, „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 sąrašo patvirtinimo (Žin., 2003-03-07, Nr. 24-990), dokumentai, patvirtinantys sandorio, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, įregistravimo vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose faktą patvirtina seniūnų, merų išduotos pažymos apie tai, kad vietinio vykdomojo komiteto vestose ūkinėse knygose yra atitinkami įrašai apie pastatus ir jų savininką. Taigi iki 1991-07-25 pagrindiniu įrodymu patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Iš bylos medžiagos matyti, jog mirus ieškovo įmotei prieš išduodant paveldėjimo teisės liudijimą ieškovui, buvo kreiptasi į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų tarybą nustatyti, koks turtas priklausė testatorei. Pagal DŽDT 1965-08-21 pateiktą pažymą po J. K. mirties liko jai priklausantis turtas, kurį sudarė gyvenamasis namas su kluonu po vienu stogu, karvė, ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) (1t., b.l.14). Taigi minėta pažyma patvirtina, jog asmeninėse G. K. ir J. K. sąskaitose apskaitytas turtas pagal DŽDT ūkio knygas nuosavybės teise priklausė G. K. A., o vėliau įstatymų nustatyta tvarka minėtas turtas perėjo J. K., kas buvo įregistruota Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų taryboje. Draudimo sutartis, asmeninių sąskaitų išrašai, bei DŽDT 1965-08-21 vykdomojo komiteto pažyma patvirtina, jog G. K. dar iki nacionalizacijos eilę metų valdė asmeninėse sąskaitose apskaitytą nekilnojamąjį turtą, augino gyvulius, ir kultūras. Atitinkamai šie rašytiniai įrodymai paneigia, jog 1949-10-18 Vilniaus stačiatikių Marijos moterų vienuolyno vyresnioji igumenė N. B. perdavė G. K. asmeninėse sąskaitose nurodytą turtą, o (duomenys neskelbtini) vykdomojo komiteto pirmininkas minėtą turtą perėmė, nes tiek iki 1949-10-18, tiek vėliau šis turtas buvo apskaitomas kaip G. K., o vėliau kaip J. K. ūkis, kuris pagal 1965-08-21 DŽDT vykdomojo komiteto pažymą priklausė J. K. nuosavybės teise. Be to, Marijos moterų vienuolyno 1949-10-18 priėmimo–perdavimo akte nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) vykdomąjam komitetui perduodami trys 320 m², 209 m², 299 m² gyvenamieji namai, trys 198 m², 218 m², 147 m² tvartai, 798 m², kluonas, 105 m² daržovių sandėlis, 90 m² rūsys bulvėms, 66 m² pirtis, sodas ir kitas žemės ūkio inventorius, t. y. labai didelis ūkis, kai tuo tarpu G. K. ir J. K. namų ūkio knygose yra apskaitytas tik 50 m² gyvenamasis namas (1t., b.l.140-144). Šios aplinkybės parodo, jog priėmimo-perdavimo aktu perduotas turtas yra ženkliai didesnis už G. K. valdytą turtą, todėl darytina išvada, jog byloje pateikti perdavimo aktai yra nesusiję su G. K. ir J. K. valdytu turtu.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-03-06 pažymoje Nr. R4-891 nurodoma, jog dokumentų patvirtinančių, kad J. V. K. iki 1949 m. bei nuo 1949 m. iki 1965 m. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje archyviniuose fonduose nerasta, nurodant, jog Vilniaus rajono savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti (2t., b.l.87). Tačiau Vilniaus apskrities archyvas 2006-07-13 pateikė išlikusią Vilniaus miesto valstybinės notarinės kontoros dokumentų fonde 1965 m. palikimo paveldėjimo bylos Nr.200/1965 m., sudarytos po E. K. mirties, kopiją (10 lapų). Paveldėjimo byloje Vilniau rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos 1965-08-21 pažymoje Nr. 192 nurodomas palikėjos mirties dienai likęs jos turtas – gyvenamasis namas su kluonu po vienu stogu, karvė, ūkiniai pastatai tvartas (1t., b.l.14). Paveldėjimo byloje taip pat yra Vilniaus rajono valstybinio draudimo inspekcijos 1965-08-17 pažyma patvirtinanti, kad J. K. pastatas, (duomenys neskelbtini) yra apdraustas ančderiniu draudimu 442 rublių sumai. Pagal 1991-08-20 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 297 (Žin., 1991 m., Nr. 23-630) pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra notariškai patvirtintos sutartys, jų nuorašai ir dublikatai, paveldėjimo ir nuosavybės teisės liudijimai, jų nuorašai ir dublikatai ir kt. (8., 8.4., 8.6.). Dokumentai, netiesioginiu būdu patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra techninio inventorizavimo dokumentai, draudimo polisai ir kvitai (9.2., 9.3.;). Taigi, minėtos pažymos leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ginčo turtas E. K. priklausė nuosavybės teise.
Vadovaujantis DŽDT vykdomojo komiteto 1965-08-21 pažyma apie testatorės J. K. nuosavybės teise valdytą turtą ieškovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurį buvo būtina užregistruoti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbo žmonių deputatų taryboje. Kadangi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-03-06 pažymoje Nr. R4-891 nurodyta, jog Vilniaus rajono savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti, atitinkamai nėra galimybės nustatyti, ar paveldėtojas, t. y. ieškovas tinkamai realizavo savo teises ir paveldėjimo teisės liudijimą užregistravo DŽDT vykdomajame komitete. Tačiau iš asmeninių sąskaitų išrašų matyti, jog po J. K. mirties, paveldėtas turtas asmeninėse sąskaitose jau apskaitomas ieškovo vardu. Ieškovui taip pat buvo išduota namų valdos techninė apskaitos byla, kurioje nurodyta, jog namų valda, esanti (duomenys neskelbtini) priklauso M. K. nuosavybės teise (1968 m., 1988 m.) (Nekilnojamojo turto kadastro registro dokumentų byla Nr.41/8440, b.l.15-17). Tuo tarpu atsakovas pateikdamas priešieškinį, dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus nepateikė nei vienuolyno sąskaitų, kuriose vienuolyno vardu buvo apskaitoma žemės ūkio artelė (2t., b.l.141-144), t. y., pastatai, žemė, auginamos kultūros ir gyvuliai, nei draudimo sutarčių, nei nacionalizacijos akto, nei atitinkamų DŽDT vykdomojo komiteto pažymų, taip pat tinkamai patvirtino parašais ir antspaudais 1949-10-18 turto perdavimo-priėmimo akto, taip pat kitų rašytinių įrodymų, jog G. K., J. K. ar ieškovas ginčo turtą valdė nuomos, panaudos ar kitais pagrindais. 1949-10-18 kuomet buvo sudarytas vienuolyno turto priėmimo – perdavimo aktas, bei vėlesni G. K. asmeninių sąskaitų išsamūs įrašai parodo, jog G. K. ir J. K. gyveno savo ūkyje, augino gyvulius, bei kultūras, todėl atsakovo pateiktas 1949-10-18 turto priėmimo-perdavimo aktas prieštarauja ieškovo pateiktiems oficialiems rašytiniams įrodymams. Be to, 1949-10-18 turto priėmimo-perdavimo aktas nėra pasirašytas nei turto perdavėjos I. N. B., nei Vilniaus apskrities, Nemenčinės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko, taip pat raštas nepatvirtintas tiek turto perdavėjos, tiek turto priėmėjo antspaudais. Atitinkamai 1949-10-25 turto apžiūros aktas yra patvirtintas šio rašto sudariusių šalių tiek parašais, tiek antspaudais, tačiau šis raštas yra tik turto apžiūros, o ne turto perleidimo aktas (2t., b.l.141). Pateikti Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-28 bei 1992-03-05 pažymėjimai Nr. 015-V ir Nr. 015-V (1t., b.l.146-147), taip pat nepatvirtina, jog ieškovo nurodomas turtas priklausė Marijonų pravoslavų vienuolynui, nes minėtuose pažymose kalbama ne apie vienuolyno pastatus, o apie vienuolynui priklausiusias žemes, kurios pagal Žemės ūkio komisijos 1940-10-12 nutarimą buvo paimtos į valstybinį žemės fondą. Taigi įvertinus pateiktus raštinius įrodymus, t. y., asmeninių sąskaitų išrašus, draudimo sutarčių kopijas, DŽDT vykdomojo komiteto pažymą apie J. K. valdytą turtą matyti, jog ieškovo paveldėtas turtas niekur nebuvo apskaitomas kaip vienuolyno turtas, taigi pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo turtas priklausė stačiatikių vyskupijai.
Jeigu pastatų savininkas yra miręs, registraciją turi teisę atlikti jo įpėdiniai, priėmę palikimą, jeigu ūkinėse knygose yra pažymėta apie pastatų paveldėjimą ir pastatai įtraukti į apskaitą įpėdinių vardu. Vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-03-06 pažyma Nr. R4-891 (2t., b.l.87), Vilniaus rajono savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti, atitinkami nėra galimybės nustatyti ar paveldėjimo teisės liudijimas buvo įregistruotas DŽDT vykdomajame komitete. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką jeigu ūkinės knygos, kuriose buvo padaryti atitinkami įrašai, visiškai neišlikusios ar išlikusios tik iš dalies, suinteresuotas asmuo gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl pastato valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo ( LR CPK 444 str. 5 d.). Ieškovas šios teisės neprarado ir šiuo metu.
Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti LR Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr. 313p. (1t., b.l.27), kuriuo atsakovui buvo priskirtos ginčo patalpos. Pagal LR CPK 26 str. jeigu byloje vienas iš pateiktų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra ginčijamas šioje byloje, tai bendros kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.
LR Vyriausybės 1994-09-26 aiškinamąjame rašte nustatyta, jog Lietuvos Respublikos 1990-02-14 įstatymu Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ buvo pavesta rajonų ir miestų savivaldybėms, ministerijoms, įmonėms ir organizacijoms, suderinti su religiniais centrais bei bendruomenėmis ir numatyti pastatų grąžinimo terminus. Tačiau šiame įstatyme nebuvo detaliai apibrėžta pastatų grąžinimo religinėms bendrijoms tvarka. Todėl kai kurios savivaldybės, įmonės ir organizacijos grąžino pastatus šioms bendrijoms neištyrusios, ar tikrai pastatai priklausė joms nuosavybės teise, neatsižvelgdamos į teisėtus gyventojų ir kitų pastatų naudotojų interesus. Detalią turto grąžinimo tvarką numatė tik įsigaliojęs Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (Žin., 1995 m. Nr. 27 – 600). Taigi religinėms bendrijoms jų turtas galėjo būti grąžintas vadovaujantis įsigaliojusiu įstatymu. Minėto įstatymo 7 str. numatė, jog prieš grąžinant nacionalizuotą turtą turėjo būti įvertinta, ar prašomas grąžinti turtas tikrai priklausė nuosavybės teise, o nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais galėjo būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, Vilniaus rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota pateikti apeliacinės instancijos teismui V. E. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kad būtų galima įvertinti apeliacinio skundo pagrįstumą, bei ginčijamų aktų teisėtumą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2008-10-20 raštu Nr. 2A-774-345/08 nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės archyve V. E. nuosavybės teisių atkūrimo bylos nėra. Nagrinėjamu atveju atsakovas remiasi Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-28, 1992-03-05 pažymomis, kuriose kalbama tik apie vienuolynui priklausiusias žemes, nurodant, jog skiltyje nekilnojamojo turto savininko pavardė neužpildyta, o šeimininkaujantis asmuo yra P. M. vienuolynas (1t., 146-147). Tačiau atitinkamo turinio archyviniai pažymėjimai nepatvirtina, jog ginčo pastatai vienuolynui priklausė nuosavybės teise. Atsakovas prašydamas grąžinti nacionalizuotus pastatus taip pat pateikė LR Miškų ūkio ministerijos 1993-02-23 pažymą, kurioje nurodoma, jog ministerija neprieštarauja, kad (duomenys neskelbtini) urėdijos balanse esantys trys namai ir vienas svirnas (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, būtų grąžinti moterų vienuolynui (1t., b.l.150), tačiau šios pažymos turinys taip pat nėra pakankamas daryti išvadą, jog ginčo turto urėdijai yra perduotas nacionalizavus vienuolyno turtą. Vadovaujantis urėdijos 2008-02-13 pažyma Nr.3-199, urėdija negali pateikti duomenų, kada ir kokiu pagrindu į urėdijos balansą yra perduotas minėtas gyvenamasis namas ir svirnas (2t., b.l.84). Atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas potvarkis yra priimtas vadovaujantis šiomis pažymomis, kolegija konstatuoja, jog tokios archyvinės pažymos nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ginčo turtas vienuolynui iš tiesų priklausė nuosavybės teise.
Vadovaujantis byloje pateikta medžiaga, arkivyskupija nei iki ginčijamo potvarkio priėmimo, nei po to Vilniaus rajono valdybai, ar Vilniaus miesto savivaldybei nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų arkivyskupijos iki 1940 m. turėtas ir atkurtinas nuosavybės teises į ginčo pastatus. Akivaizdu, kad turtas neturėjo būti grąžinamas religinei bendruomenei, kuri dokumentais nepagrindė jos turėtų nuosavybės teisių. Kadangi atsakovo nuosavybės teisės į ginčo pastatus įregistruotos vadovaujantis LR Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313p., pripažinus, minėtą potvarkį neteisėtu, atitinkamai naikintina ir ginčo pastatų (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registraciją atsakovo vardu.
Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pateikusi priešieškinį prašo taikyti ieškinio senatį. Pagal LR CK 1.127 str. 1 d. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos prasideda ieškininės senaties termino eiga. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (LR CK 1.131 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad turi būti patikrinama, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Atsakovas prašydamas taikyti ieškinio senatį remiasi 1991m. - 1995 m., 1998 m. – 2002 m. (1t. b.l.95, 101) namų ūkio knygų išrašais, patvirtintais ieškovo sutuoktinės parašais, kuriose pažymėta, jog gyvenamasis namas ir ūkio pastatai priklauso Vilniaus eparchijai. Tačiau iš pateiktų ūkio knygų išrašų nėra galimybės nustatyti, kokiam asmeniui priklauso minėti parašai. Byloje nėra pateikta kitų rašytinių įrodymų, jog ieškovas būtų informuotas apie perduotas nuosavybės teises į ginčo turtą vienuolynui su teise jo neiškeldinti iš minėtų pastatų. Nagrinėjamu atveju ieškovas netrukdomai turtu naudojasi ir valdo jį nuo 1965 metų. Iki ieškinio pareiškimo atsakovas ieškovui nereiškė jokių reikalavimų dėl ginčo patalpų. Turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės taip pat nerodo, jog asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl viešojo turto registro atsiradimo ir jo veiklos. Taigi byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovas savo teises įgyvendino aplaidžiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, ir yra LR CK 1.131 str. 1 d. numatytas pagrindas ieškinį atmesti.
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas neteisingai vertino pateiktus rašytinius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo suformuotos praktikos, dėl nuosavybės teisės į neįregistruotus Nekilnojamojo turto registre pastatus kaimo vietovėje įteisinimo tvarkos, neišsprendė visų ieškovo bei atsakovo pateiktų priešieškinio reikalavimų, todėl yra pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti sprendimą, kuriuo iš dalies M. K. ieškinį tenkinti.
Kadangi ieškovo teisės pažeistos Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313, sutinkamai su LR CPK 93 str. ieškovui M. K. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t. y., 226 Lt žyminio mokesčio (1t., b.l.113,122), ir 1 500 Lt (2t., b.l.116-117) atstovavimo išlaidų pirmos bei apeliacinės instancijos teismuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str., 1 d. 3 p., kolegija,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d., sprendimo dalį, kuria M. K. (duomenys neskelbtini) ieškinys atmestas panaikinti, ir M. K. ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr. 313 p., kuriuo Lietuvos - Vilniaus eparchijai priskirtas namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena M. K..
Panaikinti nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo 1A1m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinio pastato 2I1m unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Vilniaus stačiatikių šventosios dvasios vienuolyno vardu.
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti ieškovui M. K. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 226 Lt žyminio mokesčio, bei 1 500 Lt atstovavimo išlaidų nagrinėjant bylą pirmos bei apeliacinės instancijos teismuose.