Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Mindaugas Striaukas Procesinio sprendimo kategorija

2.4.6.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Arnoldo Šukaičio, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorams Ignui Railai ir Jolantai Činčikienei, nuteistajam G. D., jo gynėjui advokatui Egidijui Morkūnui, nukentėjusiajam V. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu pagal BK 225 str. 2 d. ir nubaustas teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju - Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresniuoju patruliu, savo naudai susitarė ir pažadėjo priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: 2008 m. liepos 17 d. apie 00.45 val. Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), savo naudai tiesiogiai provokavo duoti, susitarė ir pažadėjo priimti iš V. P. 1000 litų kyšį už tai, kad V. P. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 straipsnį ir jis nebūtų nubaustas administracine nuobauda už padarytą administracinį teisės pažeidimą, tai yra už tai, kad vairavo transporto priemonę, automobilį „Audi 80", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus, neturėdamas teisės ją vairuoti.

Nuteistasis G. D. skundžia 2009 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad net ir atmetus teisme išsakytą poziciją apie jo ir V. P. santykius, priimto nuosprendžio negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu dėl teismo padarytų pažeidimų. Teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Pats 2008-11-25 pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, kuris 2008-11-27 Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės V. Bartušienės nutarimu buvo atmestas, 2008-12-04 pateikė skundą dėl prokurorės priimto nutarimo, kuris liko neišnagrinėtas, o 2008-03-05 nagrinėjant baudžiamąją bylą Šiaulių miesto apylinkės teisme pateikė prašymus, kurie buvo atmesti. Apeliantas mano, kad atmesdami visus prašymus, motyvuojant tuo, kad jie neturi reikšmės tiriamai ir nagrinėjamai baudžiamajai bylai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas siekė kuo greičiau užbaigti bylą. Nurodo, kad be to jam dar buvo užkirsta galimybė ir į efektyvią gynybą. O būtent, teismas nuosprendyje skirtingose vietose skirtingai aprašė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes (savo naudai susitarė ir pažadėjo priimti kyšį; savo naudai tiesiogiai provokavo duoti, susitarė ir pažadėjo priimti iš V. P. 1000 litų kyšį; vėliau susitarė ir pažadėjo iš šio priimti 1000 litų kyšį), kurios savo teisine prasme ir įtaka veikos kvalifikavimui yra skirtingos. Apeliantas mano, kad esant tokiam nuosprendžio išdėstymui jis neturėdamas tam tinkamos teisininko kvalifikacijos, pats turėjo nuspręsti, kuri iš trijų skirtingų teismo išvadų yra teisinga bei kuria iš jų yra pagrįstas teismo nuosprendis ir paskirtos bausmės dydis. Apeliantas teigia, kad nežinodamas tikrosios nuosprendį priėmusio teismo valios, jis negalėjo tinkamai į ją atsikirsti ir pateikti ją nuginčijančių argumentų. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie V. P. neblaivumą. Nors pats V. P. ir neneigė su draugais keturiese išgėręs 1,5 1 talpos butelį sidro, ką patvirtino ir kartu su juo sidrą gėrę asmenys. Tačiau logiškai vertinant situaciją, keturi asmenys, per dvi valandas išgėrę 1,5 1 talpos sidro butelį, niekaip negalėjo pasiekti tokios būsenos, kad alkoholio kiekis bet kurio iš jų kraujyje viršytų transporto priemonės vairuotojui leistiną normą. Apeliantas teigia, kad bylos medžiaga patvirtina, kad jis buvo V. P. provokuojamas, o esant tokiai situacijai, jis negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme V. P. nurodė, kad jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams pirmas, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą, užsiminė, kad pažįsta buvusį pareigūną R. K., o po to siūlė pareigūnams 100 ir 200 litų. Apeliantas skundžia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nepatikrino nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo teisėtumo. Iš ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtos nutarties, kuria jis leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, turinio matyti, kad teisėjas V. P. leido siūlyti iki 1000 Lt dydžio kyšį, t. y. pačiam provokuoti pareigūnus galimam nusikaltimui, kas jau savaime ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį daro antiįstatymiška ir neteisėta. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjas neindividualizavo asmens, kurio atžvilgiu nusikalstamos veikos imitavimo modelis gali būti taikomas, t. y. nutartis yra anoniminė. Apeliantas skundžia, kad teismas nesiaiškino, ar įstatymo pažeidimo nepadarė patys specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, kurie atliko ikiteisminį tyrimą. Teismas, nagrinėdamas bylą, netyrė, ar specialia vaizdo ir garso technika V. P. aprūpinę pareigūnai nestebėjo aplinkos ir nevykdė sekimo tam neturėdami jokio teisėtai išduoto leidimo. Be to, teismas nepatikrino V. P. patikimumo. Teigia, kad jo gynėjas prašė išreikalauti iš Šiaulių m. VPK V. P. charakterizuojančią medžiagą, kad gynyba galėtų teismui pateikti savo poziciją dėl jo, kaip nepatikimo ir nuolat įstatymus pažeidinėjančio asmens. Tačiau teismas prašymą atmetė, nors kaltinimas byloje iš esmės yra grindžiamas tik V. P. parodymais. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad V. P. serga ūmine reakcija į stresą, o ši liga gali sukelti emocijų ir elgsenos sutrikimus, įtakojančius asmens neadekvačią reakciją į stresą. Būdamas tokioje būsenoje, asmuo gali neadekvačiai vertinti jį supančią aplinką, kitų asmenų veiksmus bei ketinimus. Tam, kad byloje būtų nustatyta, ar V. P. 2008-07-17 apie 00.45 val. bei laikotarpiu nuo 2008-07-22 iki 2008-08-22 adekvačiai reagavo į aplinką, teisingai suvokė ir vertino savo bei jį supančių asmenų veiksmus, buvo prašoma jam skirti psichiatrinę - psichologinę ekspertizę. Tačiau teismas pats, nors ir neturėdamas tam reikalingų specialiųjų žinių, įvertino V. P. psichinę ir emocinę būklę įvykio metu ir šį prašymą atmetė. Apeliantas skunde teigia, kad jis atsisakė nuo nusikalstamos veikos ir tai patvirtina byloje esantys duomenys. Pats V. P. aktyviai skatino jį nusikalsti, o STT pareigūnų buvo sulaikytas tik po to, kai pareigūnai suprato, kad jis jokių pinigų iš V. P. neims. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas, nors ir paaiškėjo LR baudžiamojo kodekso 23 straipsnyje numatytos aplinkybės, nesiėmė jokių veiksmų toms aplinkybės ištirti ir į posėdį neiškvietė veiksmuose dalyvavusių STT pareigūnų, kad nustatytų, kas juos paskatino užbaigti nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus taip ir neperdavus jam pinigų. Apeliantas skunde teigia, kad visi aukščiau paminėti bylą nagrinėjusio teismo padaryti pažeidimai patvirtina, kad teismas nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios užėmė šališką kaltinimo poziciją ir priiminėjo tik kaltinimui palankius procesinius sprendimus. Apeliantas mano, kad siekdamas kuo greičiau užbaigti nagrinėjamąją bylą, teismas be jokio pagrindo apribojo jo teisę į gynybą, o bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, visiškai nesiaiškindamas aplinkybių, kurios jo baudžiamąją atsakomybę darė negalima.

Nuteistasis G. D. ir jo gynėjas advokatas E. Morkūnas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (LR BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai G. D. pripažino kaltu pagal BK 225 str. 2 d. ir paskyrė jam bausmę.

Nuteistasis G. D. skundžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nesiaiškindamas aplinkybių, darančių jo baudžiamąją atsakomybę negalima. Tačiau su tokiu apelianto skundo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. LR BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kurie įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir laikomi įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl G. D. kaltės. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes dėl papildomų įrodymų išreikalavimo atmetė visus jo prašymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks apelianto skundo teiginys iš esmės daugiau susijęs su rungimosi principo pažeidimu (BPK 7 str.), o ne su teisės į gynybą pažeidimu, tačiau vis tiek laikytinas nepagrįstu. Byloje esantys duomenys rodo, kad G. D. buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimo bei kaltinimo, taip pat ir pačiam ar per gynėją pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo papildymo. Vertinant bei svarstant nuteistojo ar jo gynėjo prašymus buvo vadovautasi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Motyvuotai buvo atmesti tie prašymai, kuriais buvo reikalaujama išsiaiškinti aplinkybes, neturinčias esminės reikšmės bylai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atmetant nuteistojo ar jo gynėjo prašymus būtų buvęs pažeistas rungimosi principas ar teisė į gynybą. Apelianto skundo teiginys, kad jam buvo užkirsta galimybė į efektyvią gynybą, nes dėl teismo nuosprendyje skirtingose vietose skirtingai aprašytų jam inkriminuotų nusikalstamos veikos aplinkybių, jis negalėjo nuspręsti, kuri iš skirtingų išvadų yra teisinga bei kuria iš jų yra pagrįstas teismo nuosprendis bei paskirtos bausmės dydis, taip pat laikomas nepagrįstu, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuodamas G. D. inkriminuotos veikos aplinkybes, jų iš esmės skirtingai nenurodė, dėl ko G. D. negalėtų suprasti už kokią veiką yra nuteistas ir negalėtų tinkamai į ją atsikirsti bei pateikti ją nuginčijančių argumentų.

Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apelianto skundo teiginys ir dėl teismo šališkumo. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. BPK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisiamojo posėdžio pirmininko pareiga imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, o proceso normų pažeidimai, sukliudę teismui tai padaryti, pripažįstami esminiais ( BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui ( BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Užtikrinant teismo nešališkumą, BPK 59 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kai yra BPK 58 straipsnyje nustatyti pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų liudyti asmeninį teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, tokių įrodymų nepateikė ir apeliantas. Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai, be to, nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių pirmosios instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Byla buvo išnagrinėta viešame teismo posėdyje, kur visi proceso dalyviai turėjo lygias teises, kurias teisėjas išaiškino, nuteistasis ir jo gynėjas procese buvo aktyvūs, reiškė savo nuomonę, teikė įrodymus, jų procesinės teisės nebuvo varžomos. Įstatymas suteikia teisėjui teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BK 20 str. 5 d.), o tai, kad teismo vertinimas nesutapo su apelianto subjektyve nuomone, negali būti laikoma teismo šališkumu.

Nepagrįsti skundo argumentai ir dėl byloje esančio nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio neteisėtumo. Asmens, veikiančio pagal nusikalstamos veikos imituojančio elgesio modelį, veiksmai prilyginami valstybės pareigūnų veiklai, nes jais siekiama išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis, todėl būtina laikytis įstatymu reglamentuotos tokių veiksmų atlikimo tvarkos. Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio teisinis reguliavimas įtvirtintas LR BPK 159 str. ir Operatyvinės veiklos įstatymo 12 str. (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija). Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne vienoje kasacinėje nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-137/2003, Nr. 2K-178/2003 ir k.t.) yra pareiškęs nuomonę dėl nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio ribų. Teismas yra pabrėžęs, kad nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelis yra sankcionuoti, nusikaltimo požymių turintys veiksmai, kuriais draudžiama kurstyti ir provokuoti atlikti nusikalstamą veiką. Be to, nusikalstama veika imituojančio elgesio modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Taip pat pažymėtina ir tai, kad veiksmai kaip nusikalstamos veikos imituojančio elgesio modelis gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų, nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos. Sankcionuodami nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, pareigūnai patikrina, ar yra pagrindas operatyviniam tyrimui atlikti ir ar yra faktai, pagrindžiantys reikalavimą panaudoti nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį. Visa tai šiuo atveju buvo padaryta nepažeidžiant įstatymų reglamentuotos tvarkos. V. P. pranešimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams apie susitarimą su policijos pareigūnu jam duoti kyšį šiuo atveju ir buvo pagrindas taikyti nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį (T. 1, b. l. 1). Prašymas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teismui buvo pateiktas tik po to, kai pareigūnai priėmė sprendimą „prisijungti“ prie jau daromos nusikalstamos veikos (T. 1, b. l. 35-38). Teismo nutartyje nurodytų ir nusikalstamos veikos imituojančio elgesio modelio metu atliekamų konkrečių veiksmų, kurie buvo nustatyti V. P., ribos viršytos nebuvo, todėl ir jo vykdymo metu surinkti duomenys teismui turėjo įrodomosios galios BPK 20 str. prasme. Duomenų, kad buvo nesilaikyta nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio vykdymo, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir nuteistojo skundo teiginį, kad teismas nesiaiškino, ar įstatymo pažeidimo nepadarė patys specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, t. y. ar pareigūnai nestebėjo aplinkos ir nevykdė sekimo tam neturėdami jokio teisėto išduoto leidimo, kadangi apeliantas nepateikė apie tai jokių duomenų bei svarių įrodymų. Apelianto skundo teiginys, kad jo baudžiamoji atsakomybė negalima, nes V. P. pirmas, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą siūlė pinigų, t. y. provokavo nusikalsti, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad V. P. viso proceso metu tvirtino, kad siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už tai, kad vairavo neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti, jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams, po to, kai jam buvo liepta eiti prie policijos automobilio pasitikrinti girtumą, užsiminė pažįstantis buvusį pareigūną R. K., po ko R. D. iš karto „pasikeitė“ ir paklausė „kaip šnekėsimės“. Ir tik po to jis policijos pareigūnams pasiūlė pinigų – po 100 ir 200 Lt, kuriems suma pasirodė juokinga. Pasak V. P., G. D. jam pasakė, kad už jo padarytą administracinį pažeidimą bauda yra 5000 Lt, o tai reiškia, kad reikės mokėti penktadalį – 1000 Lt. Iš to matyti, kad pirmas iniciatyvą tartis dėl pinigų pradėjo G. D., o tai, kad V. P. nurodė pažįstantis R. K. negalima vertinti kaip provokavimu duoti kyšį. V. P. girtumas nustatinėjamas nebuvo, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis vairavo automobilį būdamas išgėręs, ką suprato ir G. D., todėl šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad buvo tartasi paimti pinigus ir dėl nenubaudimo už vairavimą neblaiviam.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat kaip nepagrįstą atmeta G. D. skundo teiginį, kad jis atsisakė nuo nusikalstamos veikos. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką savo noru, suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Išvada dėl savanoriško atsisakymo turi būti pagrįsta tokiomis objektyviomis ir subjektyviomis aplinkybėmis: 1. asmens veiksmai, betarpiškai nukreipti nusikaltimui įvykdyti, turi būti nutraukti; 2. veiksmai turi būti nutraukti savalaikiai (objektyvios aplinkybės); 3. veiksmai turi būti nutraukti savanoriškai; 4. veiksmai turi būti nutraukti galutinai (subjektyvios aplinkybės). Savanorišku atsisakymu laikomas tik toks atsisakymas, kai atsisakoma ne dėl priverstinių priežasčių, kurios kaip nors apsunkino nusikaltimo pabaigimą ar įtakojo padarytų veiksmų atskleidimą ir kaltininkų identifikavimą (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką), o kaltininkui laisvai sąmoningai pačiam apsisprendus nutraukti pradėtus nusikalstamus veiksmus (neveikimą), suprantant galimybę sėkmingai juos pabaigti. Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką motyvai gali būti įvairūs (sąžinės graužimas, gailestis ir kt.), tame tarpe ir baimė dėl galimos atsakomybės. Nors įstatymas nenumato savanoriško atsisakymo priklausomybės nuo tiksliai apibrėžtų motyvų, - visi jie baudžiamosios teisės reikšmės prasme, nepriklausomai nuo jų moralinio vertinimo, yra lygūs, tačiau, būtent, pagal motyvus galima nustatyti ar tikrai tai buvo savanoriškas atsisakymas. Įstatymas tiesiogiai nereguliuoja savanoriško atsisakymo formos klausimų, tačiau savanoriškas atsisakymas galimas dviejų formų: aktyvus ir pasyvus. Pasyvus savanoriškas atsisakymas – tai pradėtos parengtinės nusikalstamos veikos nutraukimas, susilaikymas nuo tolimesnių numatytų veiksmų. Aktyvus savanoriškas atsisakymas – tai sukliudymas kilti nusikalstamoms pasekmėms. Apelianto savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos padarymo grindžiamas tuo, kad jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų šiems supratus, kad jis iš V. P. nepaims jokių pinigų. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad G. D. savo noru būtų ėmęsis kokių aktyvių ar pasyvių veiksmų atsisakant nuo nusikalstamos veikos darymo. Priešingai, jis viso proceso metu neigė savo kaltę tvirtindamas, kad niekada nėra sustabdęs V. P.. O jo versija apie pažintį ir bendravimą su V. P. prašant gauti metalą, teismo buvo atmesta kaip neatitinkanti tiesos. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio nepriima dėl kokių nors nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tačiau dėl jo buvo susitaręs, pažadėjęs priimti, reikalavęs ar provokavęs duoti, tokią veiką teismai kvalifikuoja kaip baigtą nusikaltimą. G. D. atsakomybei kilti užteko susitarimo ir pažadėjimo iš V. P. priimti kyšį, o nuteistojo subjektyvus manymas, kad jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų šiems supratus, jog jis iš V. P. jokių pinigų nepaims, negali būti vertinamas kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė klaidą - neįrodyta pripažinęs aplinkybę, kad R. D. „tiesiogiai provokavo duoti“ 1000 litų kyšį ir argumentuotai pasisakęs dėl šios aplinkybės pašalinimo, jos iš kaltinimo nepašalino. Tačiau šios aplinkybės nepašalinimas iš kaltinimo, nedaro nuosprendžio ydingu, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas ar pakeistas dėl esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, todėl klaida ištaisytina nekeičiant nuosprendžio.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Išbraukti iš 2009-03-09 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, kad G. D. „tiesiogiai provokavo duoti“.