Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-07-07 · Civilinė byla Nr. e2-1016-178/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-07
Bylos Nr.
e2-1016-178/2015
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00137-2015-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Danish Wood Windows“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-1016-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00137-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Labrusta Production“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1105-460/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Danish Wood Windows“ vindikacinį ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Labrusta Production“ dėl turto išreikalavimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi buvo iškelta atsakovo UAB „Labrusta Production“ bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Klaipėdos administratorių biuras“, o to paties teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Danish Wood Windows“ ieškiniu, pareikštu atsakovui BUAB „Labrusta Production“ prašė taikyti vindikaciją – įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui priklausančius įrenginius – keturpusio obliavimo stakles „Wadkin“ („Wadkin keler“), slenkamojo judesio pjovimo stalus („Vippeborde“), diskinį pjūklą „Ortza“ („Rundsav Ortza“), skersavimo – optimizavimo liniją langų profiliams („Afkorteanlaeg glaslister“), tarpinių griovelio frezą („Fraeser til klaebesprosser”), aliuminio pjūklą „Astra” (“Alu sav Astra”), vienpuses reismusines stakles („Tykkelseshovl”) (toliau – ginčo įrenginiai, ginčo turtas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovo administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (įgaliotas asmuo T. M.) naudotis ginčo įrenginiais, esančiais pas atsakovą, bei perduoti šį turtą naudotis kitiems asmenims ir sudaryti su kitais asmenimis bet kokius sandorius dėl šio turto ar atlikti bet kokius veiksmus, galinčius sumažinti ginčo turto vertę. Nurodė, kad bankrutuojančio atsakovo administratorius ketina parduoti ginčo įrenginius, dėl ko pareikšto ieškinio patenkinimo atveju, būtų neįmanoma jo įvykdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 19 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą – uždraudė atsakovo administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (įgaliotas asmuo T. M.) naudotis ginčo įrenginiais, esančiais pas atsakovą, perduoti šį turtą naudotis kitiems asmenims ir sudaryti su kitais asmenimis bet kokius sandorius dėl ginčo turto ar atlikti bet kokius veiksmus, galinčius sumažinti šio turto vertę.

Teismas nurodė, kad iš pateiktų duomenų galima manyti, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Be to, teismo teigimu, atsakovas (bankrutavusi įmonė), siekdamas atsiskaityti su kreditoriais, gali ginčo įrenginius parduoti ar kitaip perleisti ar perduoti trečiųjų asmenų dispozicijon, tokiu būdu kyla reali grėsmė, kad ieškinio įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, todėl sprendė, jog yra teisinis pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d., CPK 145 str. 1 d. 6 p., CPK 145 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas BUAB „Labrusta Production“, atstovaujamas administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (toliau – apeliantas), atskirajame skunde (bei jo papildyme) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas grubiai pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias atstovavimą, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės buvo nepagrįstai pritaikytos atsakovo atstovui – administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (ĮBĮ 11 str. 5 d. 9 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2010). Šias priemones pritaikius netinkamam subjektui, buvo suvaržytos atsakovo administratoriaus teisės ir teisėti interesai.

2. Preliminariai įvertinus ieškinį, jo negalima laikyti pagrįstu, kadangi ieškovas nepagrindė nuosavybės teisės į ginčo įrenginius, todėl, į bylą nepateikus ginčo įrenginių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, nebuvo paneigta šių įrenginių valdymo teisėtumo prezumpcija (CK 4.23 str. 2 d.).

3. Nėra grėsmės dėl ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo apsunkinimo. Ieškovas nepagrindė teiginio apie neva atsakovo planuojamą ginčo įrenginių pardavimą.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Danish Wood Windows“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pradėjus įmonės bankroto procedūrą, nei pati įmonė, nei kiti tretieji asmenys negali disponuoti įmonės turtu, kadangi pagal įstatymą visus sandorius, susijusius su turtu, jo pardavimu ar perleidimu tretiesiems asmenims, siekiant atsiskaityti su bankrutavusios įmonės kreditoriais, gali atlikti išskirtinai tik bankroto administratorius (Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 str. 5 d. 3-4 p., 14 str. 1 d. 1 p., 31 str. 1 d. 1-2 p.). Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai laikinąsias apsaugos priemones pritaikė atsakovo bankroto administratoriaus atžvilgiu.

2. Apelianto argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3. Teismui, taikant laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Teismas jau yra priėmęs nutartį dėl atsakovo likvidavimo, įmonė pripažinta bankrutavusia, o administratorius organizuoja jos turto pardavimą arba perdavimą kreditoriams, todėl yra didelė grėsmė, kad atsakovo turtas gali būti perleistas kitiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, sudarančios pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: turi būti tikėtinai pagrįstas ieškovo reikalavimas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Be to, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.).

ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui ir nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto bei lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ. Be to, ir likviduojant bankrutavusią įmonę tik administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis (ĮBĮ 31 str. 1 d. 1-2 p.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovui – bankrutavusiai įmonei ieškovas pareiškė vindikacinį ieškinį dėl ginčo įrenginių išreikalavimo, kurio įvykdymo užtikrinimui teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovo administratoriui UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ (įgaliotas asmuo T. M.) naudotis ginčo įrenginiais, esančiais pas atsakovą, perduoti šį turtą naudotis kitiems asmenims ir sudaryti su kitais asmenimis bet kokius sandorius dėl ginčo turto ar atlikti bet kokius veiksmus, galinčius sumažinti šio turto vertę.

Pažymėtina, kad skundžiama teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ne bankroto administratoriaus, bet atsakovo, kuriam pareikštas ieškinys, turto atžvilgiu; be to, minėta, jog tiek iškėlus įmonės bankroto bylą, tiek ir įmonės likvidavimo dėl bankroto proceso metu tik bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius turi teisę naudoti ir disponuoti įmonės turtą, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai uždraudė atsakovo administratoriui naudotis bei disponuoti ginčo įrenginiais (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 6 p., 145 str. 2 d.). Juolab kad, net ir nenurodžius, jog pritaikyti draudimai yra adresuoti atsakovo administratoriui, pagal aukščiau nurodytas ĮBĮ nuostatas įpareigojimas nesinaudoti ir neperleisti bankrutavusios įmonės turto galėtų būti taikomas tik bankrutavusios įmonės administratoriui. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo teigti, jog skundžiama teismo nutartimi buvo pažeistas įstatymas bei atsakovo administratoriaus, kaip juridinio asmens, teisės ir teisėti interesai (ĮBĮ 31 str. 1 d. 1-2 p.; CPK 3 str. 7 d., 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 6 p.).

Nepagrįstas ir apelianto atskirojo skundo argumentas, kad preliminariai vertinant ieškinį jo negalima pripažinti bent jau tikėtinai pagrįstu. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio esmės pagrįstumo, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato, ar pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas, tiksliai suformulavęs ieškinio pagrindą bei dalyką ir pateikęs, jo nuomone, ieškinį pagrindžiančius įrodymus, tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, o šioje stadijoje nagrinėti apelianto argumentų dėl ginčo esmės nėra pagrindo.

Be to, nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo nutartį apelianto argumentas, kad nėra grėsmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, įmonės administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams. Nagrinėjamu atveju jau yra įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Todėl atsakovo administratorius nuo šios nutarties įsiteisėjimo ne tik turi teisę, bet ir privalo organizuoti atsakovo turto pardavimą bei perdavimą įmonės kreditoriams, dėl ko yra pakankamai reali grėsmė, jog ginčo įrenginiai gali būti perleisti tretiesiems asmenims ir ieškovo vindikacinio ieškinio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Atskirojo skundo argumentai, kad šiuo metu administratorius dar neatliko jokių veiksmų, nukreiptų į ginčo turto realizavimą, nešalina grėsmės galimo ieškovui palankaus sprendimo tinkamam įvykdymui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi pritaikytos nepažeidžiant CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, o apelianto atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus