Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Artūro Ridiko, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64¹ str., bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. Priteista iš R. S. nukentėjusiajai A. G. 143 Lt (41,42 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad padarė atvirą vagystę, o būtent: jis, 2014 m. rugpjūčio 3 d., apie 17.30 val., Utenos m., (duomenys neskelbtini) g., prie (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtos namo laiptinės, pribėgęs prie nukentėjusiosios A. G., ištraukdamas jai iš rankos, taip atvirai pagrobė 10 Lt vertės odinę rankinę su joje buvusiais 8 Lt vertės maisto produktais, 20 Lt vertės pinigine su joje buvusiomis dvejomis 50 Lt kupiūromis ir 5 Lt įvairiomis monetomis, pensininko pažymėjimu ir bevertėmis keturiomis nuolaidų kortelėmis, taip nukentėjusiajai A. G. padarė 143 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad pasikėsino įvykdyti plėšimą šiomis aplinkybėmis, t. y. 2014 m. rugpjūčio 4 d. apie 11 val. Utenoje, prie (duomenys neskelbtini) tako, esančio tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, siekdamas pagrobti svetimą turtą, pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiosios E. A. atžvilgiu, pribėgęs iš nugaros sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajai į galvą, po to pergriovęs ant žemės keturis kartus rankomis sudavė jai į galvą bei tris kartus spyrė į įvairias kūno vietas, reikalaudamas atiduoti pinigus, paėmė iš E. A. rankinę, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, nes rankinėje nerado pinigų, taip dėl kairės akies vokų, kairio peties, dešinio pažasties srities kraujosruvų padarydamas E. A. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. nei kaltės, nei jam inkriminuotų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, o prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliantui paskirtos bausmės rūšies ir dydžio.

Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, išsprendė nuteistajam R. S. bausmės paskyrimo klausimą.

Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.).

Konstatuotina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 str. 2 d. įtvirtintą bausmės paskirtį. Be to, nusikalstama veika šiurkščiai pažeidžia kitų žmonių teises ir laisves, svarbiausias teisės ginamas vertybes, dėl to ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti bei ginti baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis priemonėmis. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiamas prioritetas.

Skirdamas bausmę teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, bei turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 str.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, parinkdamas R. S. bausmės rūšį apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nusikaltimus, t. y. vieną tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą nuosavybei – vagystę, bei pasikėsino padaryti tyčinį, apysunkį nusikaltimą – plėšimą, kuriuo pasikėsino ne tik į svetimą nuosavybę, bet ir į asmens sveikatą. Šiuos nusikaltimus R. S. padarė būdamas prieš tai teistas septynis kartus už analogiškų nusikaltimų – vagysčių ir plėšimų, padarymą, nusikalto turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, be to, nusikalstamas veikas jis padarė būdamas ką tik paleistas iš įkalinimo įstaigos, todėl apeliantas BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu. Visos šios aplinkybės rodo, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės neturėjo jokios teigiamos įtakos apelianto elgesiui ir nepadėjo jo atžvilgiu pasiekti BK 41 str. 4 p. numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Todėl darytina išvada, kad kitus bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima tik vienintele – laisvės atėmimo bausme. Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju jokiomis švelnesnėmis nei realus laisvės atėmimas bausmėmis ar priemonėmis R. S. atžvilgiu pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl apylinkės teismo apeliantui už jo padarytas nusikalstamas veikas parinktos sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės savo rūšimi yra visiškai pagrįstos ir teisingos, be to, atitinka ir BK 56 str. 1 d. nuostatą, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Individualizuodamas R. S. skiriamą bausmę, t. y. nustatydamas jam paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžius, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta jo viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), todėl dar kartą vertinti šią aplinkybę pagal apeliacinio skundo prašymą nėra pagrindo. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai pripažino R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybę tai, kad jis nusikalstamą veiką (pasikėsinimą padaryti plėšimą) padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nors R. S. į priklausomybių įskaitą neįrašytas, Utenos miesto seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gavusi, tačiau, kaip jau minėta, nuteistasis sistemingai daro nusikalstamas veikas nuosavybei – plėšimus, vagystes, nusikalto būdamas prieš tai teistas septynis kartus už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, aptariamas nusikalstamas veikas padarė būdamas ką tik paleistas iš įkalinimo įstaigos, t. y. nuteistasis paleistas 2014-08-01 jau kitą dieną (2014-08-02) padarė smulkų svetimo turto pagrobimą, o 2014-08-03 ir 2014-08-04 jis atitinkamai padarė vagystę ir pasikėsino padaryti plėšimą. Šios aplinkybės, atsižvelgiant dar ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos dienos metu, atvirose vietose, aukomis pasirenkant moteris, iš kurių viena buvo garbaus amžiaus ((duomenys neskelbtini) m. gimimo), o prieš kitą nukentėjusiąją buvo vartojamas smurtas, suduodant jai smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą bei ji gulinti ant žemės buvo spardoma, rodo didelį nuteistojo įžūlumą bei jo pavojingumą visuomenei. Bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., nebuvo pasiekti nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais skiriant laisvės atėmimo bausmes, savo trukme nesiekiančias sankcijose numatytų bausmių vidurkio, nes apeliantas ir toliau daro nusikaltimus. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nebuvo atsitiktinės, o buvo jo susiformavusių neigiamų antivisuomeninių nuostatų rezultatas, t. y. apelianto padarytos nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus jo tokio gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Taigi konstatuotina, kad nuteistasis yra socialiai pavojinga asmenybė, kuri nedaro jokių išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio. Todėl atsižvelgus į pirmiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantui už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos kiek didesnės nei sankcijose numatyti vidurkiai laisvės atėmimo bausmės šiuo atveju negali būti laikomos aiškiai per griežtomis ir neteisingomis. Pažymėtina ir tai, kad apeliantui paskirtos bausmės buvo bendrinamos taikant jam palankesnį bausmių sudėjimo būdą, t. y. dalinį, ir prie griežtesnės už pasikėsinimą apiplėšti paskirtos trejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta tik labai maža bausmės dalis, paskirta už vagystę – pridėti vos keturi mėnesiai iš paskirtų trejų metų šešių mėnesių, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinta vienu trečdaliu, todėl laikyti tokią nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežta ir neteisinga bei dar labiau ją švelninti nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, taip pat į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, įvertinusi nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, mano, kad šiuo atveju švelnesnės bausmės paskyrimas nepaveiktų apelianto taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Taigi apibendrinus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, skundžiamu nuosprendžiu R. S. paskyrė teisingą tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę. Kadangi apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia būtinumo, siekiant bausmės tikslų maksimalaus įgyvendinimo, švelninti apeliantui skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.