Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

dalyvaujant :

teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo A. J. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. T. 2013-12-23 nutarimo, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkes prokuratūros prokuroro B. Šiaudinio 2013-11-26 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą R. S. J. ir E. J. panaikinimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2013-08-27 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje pagal A. J. pareiškimą dėl grasinimų jo ir jo šeimos sveikatai ir gyvybei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 50-9-00301-13 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d.

2013-11-26 nutarimu prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė nustatęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesutikdamas su priimtu sprendimu A. J. pateikė skundą aukštesniajam prokurorui, kuris 2013-12-23 nutarimu jo skundą patenkinti atsisakė.

Tuomet A. J. pateikė skundą Panevėžio apylinkės teismui, kuris skundžiama nutartimi jo skundą taip pat atmetė pripažinęs, kad tarp A. J. ir jo kaimynų yra kilęs tarpusavio ginčas dėl žemės sklypų ribų, o byloje nėra jokių duomenų, kad būtų padaryta pareiškėjo nurodoma nusikalstama veika.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Visų pirma, skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Tačiau, greta to prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus ir įtikinamus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks.

Pareiškėjo prašymu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl galimų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 1 arba 2 d. pagal BK 145 str. 1 d. baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką veika besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. BK 145 str. 2 d. vardija dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Pažymėtina, kad vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–341/2010). Akcentuotina, kad grasinimo realumo nustatymas yra reikšmingas, sprendžiant ir asmens veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 str. galimybę.

Kaip matyti iš šios bylos duomenų pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jo kaimynai R. S. J. ir E. J. nunuodijo jo gyvūnus ir grasina jam bei jo šeimai, dėl ko jis yra susirūpinęs savo ir savo šeimos sveikata ar net gyvybe. Tačiau, ką pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama skunde, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių A. J. dėstomas aplinkybes, kad būtent jo kaimynai J. nunuodijo jo gyvūnus bei iš tikro realiai grasina jam ir jo šeimai. R. S. J. bei E. J. paaiškino, kad su pareiškėju ilgą laiką tęsiasi konfliktiški santykiai dėl žemės sklypų ribų bei kitų aplinkybių (iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad būtent pareiškėjas Panevėžio AVPK Panevėžio r. PK VPSPP 2013-07-08 nutarimu buvo baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 str. už tai, kad jis nesilaikė Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003-09-04 5 šaukimo 5 posėdžio sprendimo Nr. T-191, ,,Gyvūnų laikymo Panevėžio rajone taisyklių“ 1.9 p.; 1.10 p.; 5.4 p.; 8.1 p. ir jo auginamas šuo įkando E. J. žmonai, buvusiai savo vyro motinos žemės sklype), tačiau jokių nusikalstamų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu jie nedaro. Kad pareiškėjas nesutaria su kaimynais J. dėl besiribojančių žemės sklypo ribų patvirtino ir jų kaimynas J. K. (tarnybinis pranešimas 16 b.l.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad jo šuniukus bei vištas galimai nunuodijo kaimynai, tačiau tai tėra niekuo nepatvirtintas spėjimas ar prielaida. Daugiau byloje nėra jokių neabejotinų ir daugiau mažiau pagrįstų duomenų, kurie rodytų akivaizdesnius kaimynų ketinimus realizuoti jų grasinimus pareiškėjui ar jo šeimai. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą nagrinėjančiam teismui pripažino, jog dėl tokių grasinimų jis niekada nėra kreipęsis į policijos pareigūnus. Tai rodo, kad ir jis pats nevertina kaimynų veiksmų kaip realiai pavojingų.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tarp kaimynų vykstant konfliktams viena iš konfliktuojančių pusių galėjo kitai išsakyti ir nekultūringų bei nepriimtinų teiginių, tačiau iš bylos duomenų nėra pagrindo tvirtinti, kad juos galima laikyti tęstiniais veiksmais, kuriais realiai siekiama įbauginti pareiškėją. Dėl to sutiktina su žemesnės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nepakanka duomenų konstatuoti, jog pareiškėjas yra sistemingai bauginamas, yra nuolatinėje baimėje, netikrumo būsenoje, kad yra kilęs realus pavojus jos sveikatai, gyvybei ar turtui.

Pagaliau pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje nepritariama pozicijai, kuomet įvairūs tarpusavyje kylantys nežymūs konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių ir nesiaiškinant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas visuomenei, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, kuomet kaimynai savo elgesiu sukelia jam ar jo šeimai pavojingesnes situacijas, grasina jų turtui, nepaiso geranoriško kaimyninio sugyvenimo principų, visų pirma turėtų būti stengiamasi pasinaudoti administracinių teisės pažeidimų kodekso, civilinio proceso teisės normomis suteikiamomis galimybėmis ginti savo teises ir teisėtus interesus. O baudžiamosios atsakomybės siekti tik tuomet, kai kitos švelnesnės priemonės neduoda reikiamų rezultatų ar jų nepakanka tam, kad būtų visapusiškai atlyginta padaryta žala asmeniui ar turtui.

Remdamasis išdėstytu skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. J. skunde nurodomų aplinkybių šiuo atveju nutrauktas pagrįstai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.