Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-135/2013

Teisėja Vitalija Liauzginienė Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00901-2008-6

2013 m. sausio 24 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 (trisdešimties) parų areštu;pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas A. S. atžvilgiu) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas P. K. atžvilgiu) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 d., 4 d., 9 d., paskirtos bausmės ir Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausmė – 1150 Lt baudą subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 1150 (vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt) litų bauda, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2009 m. sausio 28 d. iki 2009 m. sausio 30 d. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Nuosprendžiu iš D. G., V. N. ir O. L. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM, kodas 191351679, už P. K. gydymą 304, 69 Lt (trys šimtai keturi litai 69 ct).

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažinti V. N., V. M. bei O. L., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 9 d., apie 18 val., J. L. buto, esančio (duomenys neskelbtini) koridoriuje, J. L. atsisakius eiti pas kaimyną gerti degtinę, tyčia kumščiu suduodamas jam vieną smūgį į galvą, nuo kurio J. L. pargriuvus, koja spirdamas jam keletą kartų į įvairias kūno vietas, padarė poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, kairio alkūnkaulio lūžį, tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to D. G. nuteistas už tai, kad su V. N. ir V. M., veikdami kartu, 2008 m. gruodžio 29 d., apie 00 val., V. M. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą A. S. atžvilgiu, t. y. bendrais veiksmais suduodami smūgius A. S. į įvairias kūno vietas, pagrobė A. S. priklausantį turtą: mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ už 100 Lt, mobilaus ryšio telefoną „Motorolla“ už 100 Lt ir mobilaus ryšio telefono „Nokia“ baterijos pakrovėją už 20 Lt, iš viso pagrobė A. S. priklausantį turtą už 220 Lt.

Be to, D. G. nuteistas už tai, kad su V. N. ir O. L., veikdami kartu, 2009 m. sausio 19 d., apie 20 val., V. N. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą P. K. atžvilgiu, t. y. bendrais veiksmais suduodami jam ne mažiau du smūgius į veidą, tuo padarydami poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, muštines žaizdas dešinės akies apatinio voko srityje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, galvos smegenų sukrėtimą, galvos sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė P. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5220“ už 539 Lt.

Teismo posėdžio metu nuteistojo D. G. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl J. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pripažint tai, kad jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, o kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

D. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kaip matyti iš D. G. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę padaręs dvi iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, t. y. dėl nukentėjusiesiems A. S. ir P. K. priklausančio turto pagrobimo panaudojant fizinį smurtą, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė rūšimi.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 180 str. 1 d.

Apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius plėšimą A. S. ir P. K. atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas D. G. teiginius, jog A. S. mušė tik dėl asmeninių paskatų, o ne siekdamas apiplėšti, bei prieš P. K. smurto nevartojo ir iš jo telefono negrobė, tačiau mobilaus ryšio telefonais apsikeitė, vertina kaip D. G. siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra pakankamai argumentuotas, nepateiktas motyvuotas įrodymų vertinimas, tačiau dėl šio trūkumo nėra pagrindo D. G. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl A. S. ir P. K. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 180 str. 1 d.

Pagal LR BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Nuteistasis D. G. teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl nukentėjusiųjų A. S. ir P. K. apiplėšimų neprisipažino. Dėl V. S. apiplėšimo parodė, kad tiriamo įvykio metu pas V. M. buvo jis, V. N., V. M., A. S. ir J. B., alkoholį vartojo jis ir A. S., prasidėjo konfliktas tarp V. M. ir A. S., V. M. jam (D. G.) pasakojo apie telefonus, kuriuos turi A. S., sakė, kad, juos reikia paimti, V. M. pradėjus mušti A. S., A. S. telefonus pats ištraukė ir padėjo ant stalo, V. M. juos pasiėmė, o jis (D. G.) buvo girtas, visko neprisimena, tačiau mano, kad A. S. sudavė, dėl ko sudavė, nežino, A. S. jam nieko nebuvo padaręs, telefonų rankose nelaikė, A. S. mušė, kai telefonai jau buvo atimti (4 t., 82-83 b. l.). Teismo posėdyje dėl plėšimo P. K. atžvilgiu D. G. paaiškino, kad pas P. K. alkoholį vartojo jis, V. N. ir O. L., begeriant O. L. uždavė P. K. į akį, po to P. K. trenkė V. N., kadangi jis (D. G.) buvo girtas, nežino dėl ko buvo mušamas P. K., visi buvo girti, tą vakarą su P. K. apsikeitė telefonais, kokį telefoną davė P. K. neatsimena, kitą dieną P. K. telefoną pardavė (4 t., 83 b. l.). Panašiu aplinkybių aiškinimu D. G. laikosi ir apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokius kaltinamojo parodymus paneigia nukentėjusiųjų A. S., V. M. ir P. K., liudytojo R. J., iš dalies liudytojos S. N. ir J. B. parodymai bei byloje esantys rašytiniai duomenys.

Nukentėjusiojo P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad tiriamo įvykio metu alkoholį vartojo keturiese - jis, D. G., O. L., V. N., pirmas jam į akį trenkė V. N., po to pajuto smūgį į šoną, D. G. sudavė smūgį į nugarą ir iš kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3110, paskui smūgius sudavė O. L., vėliau jis pasigedo ir telefono Nokia 5220 (1 t., 81, 82-83 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu P. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė teisybę, pasirašė po parodymais, o dabar blogai prisimena, nes praėjo daug laiko, papildomai nurodydamas, kad pagrobtą telefoną Nokia 5220 jam grąžino policija, prieš teismo posėdį jam žalą atlygino D. G. ir O. L. (3 t., 185-186 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas R. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad pas jį atėjo O. L., V. N. ir D. G., kurie pasiūlė pirkti mobilaus ryšio telefoną Nokia 5220, D. G. jam nurodė, kad tai jo draugo iš Juodkrantės telefonas, dokumentus žadėjo atnešti vėliau (1 t., 100-101 b. l., 4 t. 110 b. l.). R. J. policijai pateikė mobilaus ryšio telefoną Nokia 5220, kuris po apžiūros grąžintas P. K. (1 t., 102-109 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu S. N. parodymuose, kurie buvo perskaityti teisminio nagrinėjimo metu, kadangi liudytoja išvykusi į užsienį ( 4 t., 110 b.l.), užfiksuota, kad ji pamatė miegantį P. K., kurio akis buvo sumušta, jis nieko tiksliai pasakyti negalėjo, D. G. jai sakė, kad su P. K. pasikeitė telefonais, tačiau ji jam liepė grąžinti P. K. telefoną ir paėmusi iš D. G. telefoną Nokia 3110, jį grąžino P. K. (1 t, 114-115 b. l.). Nukentėjusiojo P. K. sužalojimo faktą ir sunkumą patvirtina specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad P. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 89 b. l.).

Nukentėjusysis A. S. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydamas, kad pirmos apklausos metu duoti parodymai teisingiausi (4 t., 85 b. l.). A. S. duotais parodymais nustatyta, kad tiriamo įvykio metu jis buvo pas V. M., pas kurią atėjo V. N. ir D. G. ir liepė kartu gerti jų atsineštą degtinę, jis nenorėjo su jais gerti, išgertuvių metu V. N. pradėjo jam priekaištauti ir keletą kartų sudavė kumščiu per galvą, pergriovęs ant grindų pradėjo spardyti, tada priėjo D. G., kuris taip pat pradėjo spardyti, nuo smūgių jis (A. S.) prarado sąmonę, atsigavo kai vienas iš vaikinų ant galvos užpylė vandenį, atsigavęs pamatė, kad D. G. ir V. N. rankose laiko jo mobilaus ryšio telefonus Motorola ir Nokia, atgavus sąmonę V. N. ir D. G. vėl pradėjo jį spardyti, po to jie išėjo į lauką, o A. S., pasinaudojęs proga, pabėgo, vaikinai pagrobė abu jo mobilaus ryšio telefonus ir kišenėje buvusį telefono Nokia baterijos pakrovėją (1 t., 46-48, 49-50 b. l.). Nukentėjusioji V. M. teisme parodė, kad jai geriant su A. S. atėjo D. G. ir V. N., jie reikalavo, kad A. S. gertų jų atsineštą degtinę, prasidėjo muštinės, D. G. mušė daugiau, V. N. – mažiau, po muštinių D. G. ir V. N. iškratė A. S. kišenes, kas buvo, tą paėmė, ir išėjo namo (4 t., 85 b. l.). Liudytoja J. B. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (4 t., 85 b.l.), kuriuose nurodė, kad telefonus A. S. liepė atiduoti V. M., A. S. pradėjo mušti V. M., po to prišoko ir V. N. ir spyrė gulinčiam A. S., ar mušė ir D. G., ji nematė, nes išbėgo (1 t., 65-66 b. l.). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 55 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinę aukščiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad kaltinamasis D. G., veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas užvaldyti nukentėjusiesiems P. K. ir A. S. priklausantį turtą - mobiliojo ryšio telefonus, nukentėjusiųjų atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą ir taip padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 180 str. 1 d.

Nuteistojo D. G. iškeltą versiją, jog jis P. K. telefono negrobė, o telefonais su P. K. tik apsikeitė, paneigia jau anksčiau aptarti nukentėjusiojo P. K., iš dalies liudytojų S. N., R. J. bei paties nuteistojo parodymai, todėl teismas šiuos nuteistojo D. G. teiginius vertina kaip jo gynybinę versiją. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad D. G. teismui negalėjo nurodyti, kokį telefoną paliko P. K. apsikeisdamas su juo telefonais, taip pat į tai, kad nei P. K., nei liudytoja S. N. nenurodė, kad po to, kai P. K. atsigavo po sumušimo, pas jį būtų buvęs kitas, t.y., galimai D. G. jam duotas telefonas, priešingai, ir P. K., ir S. N. nuosekliai nurodė, kad po to, kai P. K. atsigavo po sumušimo, jis pasigedo abiejų savo mobilaus ryšio telefonų. Įrodymų, patvirtinančių kad P. K. D. G. už iš jo paimtą telefoną paliko savo, byloje nėra, tokių įrodymų nepateikė nei pats nuteistasis D. G.. Dėl D. G. vartoto smurto P. K. atžvilgiu pažymėtina, kad nors kiti nuteistieji tiksliai nenurodė, kad smurtą P. K. atžvilgiu naudojo ir D. G. teigdami, kad dėl girtumo visko tiksliai prisiminti negali, tačiau pats nukentėjusysis P. K. tai nurodė pirminės apklausos metu ir šiuos parodymus patvirtino teisme, o nenustačius, kad nukentėjusysis siekė apkalbėti D. G., teismas neturi pagrindo abejoti šiais parodymais. Dėl D. G. tvirtinimų, jog jis A. S. tik mušė iš asmeninių paskatų, tačiau jo telefonų neėmė, todėl negali būti pripažintas kaltu dėl plėšimo, pažymėtina, jog teisminio nagrinėjimo metu D. G. negalėjo nurodyti ir paaiškinti, kodėl kartu su V. N. ir V. M. mušė A. S., kas rodo, jog D. G. neturėjo su A. S. asmeninių nesutarimų, taip pat teismas atkreipia dėmesį į D. G. parodymus, jog jam V. M. pasakojo apie A. S. turimus telefonus, kas leidžia teigti, jog prasidėjus konfliktui tarp A. S. ir V. M. kalba tarp nuteistųjų apie A. S. turimus telefonus buvo. O tai, kad A. S. nurodė, kad atgavęs sąmonę pamatė, kad V. G. ir V. N. rankose laiko jo mobilaus ryšio telefonus ,,Motorola“ ir ,,Nokia“, bei nukentėjusiosios V. M. parodymai, kad ji matė, kaip D. G. bei V. N. kraustė A. S. kišenes, neabejotinai patvirtina D. G. kaltę.

Pažymėtina, kad plėšimo kvalifikavimui neturi reikšmės tai, ar nukentėjusysis pavartoto smurto pasėkoje turtą atiduoda pats, ar turtą paima pats kaltininkas, ar kaltininkas užvaldo tik dalį, o ne visą realiai užvaldyti įmanomą turtą, ar ne visi nusikalstamoje veikoje dalyvavę kalti asmenys užvaldo turtą, o tik vienas ar keli kaltininkai. Visais šiais atvejais veika laikoma plėšimu. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog, nors D. G. teigia tyčios pagrobti svetimą turtą neturėjęs, tačiau nustatyti anksčiau išvardyti objektyvūs jo veiksmai, kurių pasėkoje svetimas A. S. bei P. K. turtas buvo užvaldytas, bei vieno iš P. K. priklausiusio telefono pardavimas po įvykio rodo, kad jis suprato savo veikų ir jų sukeltų padarinių pavojingumą ir taip veikti norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų viseto pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto D. G. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d.

Dėl D. G. paskirtos bausmės

D. G. skunde nurodo, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d., susitaikė su nukentėjusiuoju J. L., atlygino padarytą žalą, dėl ko apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteitojo gynėja prašė tai pripažinti D. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir su tuo prokurorė sutiko, tačiau su tokiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apylinkės teismas pagrįstai nenustatė D. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi. Iš byloje esančių apklaustos protokolų matyti, jog D. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, tvirtindamas, jog jis J. L. sudavė tik vieną smūgį į ranką ir vieną smūgį į šoną, tačiau jo nespardė, teigė, kad J. L. pats galėjo susilaužyti ranką būdamas neblaivus ir griūdamas (2 t., 4-5, 34-35, 40 b. l.). Tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams surinkus visus jį kaltinančius duomenis, D. G. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę jau pripažino pilnai ir nurodė, kad J. L. spardė. Iš to seka, kad D. G. teisiamojo posėdžio metu prisipažino verčiamas objektyvių aplinkybių, o ne savo noru. Pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe LR BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog kaltinamasis D. G. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad, jeigu kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą, tai pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 d. 3 p.). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusysis J. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog D. G. jam padarytą žalą atlygino (1 t., 25 b.l.), o teisme pareiškė, kad jokių pretenzijų D. G. neturi (4 t., 85 b. l.). Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad už J. L. asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Telšių apskrities ligoninei Šiaulių teritorinė ligonių kasa sumokėjo 130,20 Lt (1 t., 34 b. l.), kas rodo, jog žala buvo padaryta ne tik nukentėjusiajam, tačiau ir Šiaulių teritorinei ligonių kasai. Ir nors ši įstaiga baudžiamojoje byloje neteikė civilinio ieškinio, susijusio su J. L. sveikatos sutrikdymu (1 t., 36 b. l.) , o byloje nėra duomenų, kad kaltininkas būtų ją atlyginęs, tai rodo, kad visa D. G. nusikalstamais veiksmais padaryta žala nebuvo atlyginta, todėl nėra pagrindo dėl J. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo D. G. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat prašo, atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu augina du mažamečius vaikus, jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p. ir skirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę.

Apylinkės teismas šio straipsnio taikymo pagrindų nuteistajam nenustatė. Su tuo sutinka ir teisėjų kolegija. LR BK 62 str. 2 d. taikymui turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir nustatyta bent viena iš savarankiškų sąlygų, išvardintų LR BK 62 str. 2 d. sąraše. Nuteistasis D. G. atlygino nukentėjusiesiems nusikaltimais padarytą žalą ir jie jam jokių pretenzijų neturi, tačiau kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė, be to, nenustatytos nė vienos iš LR BK 62 str. 2 d. nurodytų savarankiškų sąlygų, todėl nuteistojo atžvilgiu taikyti LR BK 62 str. 2 d. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad LR BK 62 str. 2 d. 2 p. numatytai sąlygai neužtenka to, kad asmuo išlaiko mažamečius vaikus, o būtina ir tai, kad jis juos faktiškai prižiūrėtų, rūpintųsi jų sveikata, atsakytų už jų auklėjimą bei vystymąsi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad mažamečius vaikus D. G. augina santuokoje, kas leidžia pagrįstai manyti, kad vaikais rūpinasi ir juos faktiškai prižiūri ir vaikų motina jo sutuoktinė, todėl nėra pagrindo teigti, kad po D. G. paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebus kam prižiūrėti jo mažamečių vaikų.

Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas bausmes D. G., atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tyčinius vieną nesunkų ir du apysunkius nusikaltimus, nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, buvo vertinta tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės – nesumokėjęs baudos, kas, pirmosios instancijos teismo nuomone, rodo, jog D. G. išvadų nedaro. Būtent šiomis aplinkybėmis vadovaudamasis teismas nusprendė nuteistajam D. G. skirti su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų tokioms kategoriškoms išvadoms daryti, kadangi apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamas nusikalstamas veikas D. G. padarė nepraėjus 2008-10-01 baudžiamajame įsakyme nustatytam paskirtos baudos sumokėjimo terminui. Taip pat, kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai nevertino to, kad D. G. Telšių rajono apylinkės teismo 2011-07-11 nutartimi buvo atleistas nuo Telšių rajono apylinkės teismo 2010-06-23 nuosprendžiu paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės (4 t., 107 b. l.), 2012-10-13 sukūrė šeimą, augina 2011 metais gimusį sūnų, jo žmona 2012 m. gruodžio mėnesį turėjo gimdyti antrą vaiką.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo D. G. atžvilgiu gali būti taikomas minėtas Lietuvos Respublikos BK straipsnis, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti ir jam esant laisvėje. Taikydamas minėtą straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nuteistasis padarė tyčinius vieną nesunkų ir du tyčinius apysunkius nusikaltimus, nors D. G. praeityje ir teistas, tačiau pagal teismų praktiką tai nėra laikytina kliūtimi taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis 2011-07-11 teismo sprendimu buvo atleistas nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, byloje nėra duomenų, jog jo atžvilgiu būtų atliekami kiti ikiteisminiai tyrimai ar nagrinėjamos bylos, kas rodo, jog D. G. pasitaisė ir nedaro naujų teisės pažeidimų. Sprendžiant bausmės klausimą šiuo atveju svarbią reikšmę turi ir tai, kad nuteistasis sukūrė šeimą, augina mažamečius vaikus, įsidarbino. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, D. G. pasiuntimas į pataisos namus atlikti realią laisvės atėmimo bausmę gali turėti itin neigiamą įtaką nuteistojo asmeniniams bei socialiniams ryšiams. Kolegija mano, jog, įvertinus aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad D. G. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes po bausmės atlikimo įkalinimo vietoje atstatyti pozityvius nuteistojo socialinius ryšius bei jo elgesį būtų sunkiai įmanoma. Įvertinus nurodytas aplinkybes, D. G. atžvilgiu taikytinas Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, nustatant maksimalų bausmės atidėjimo terminą bei paskiriant įpareigojimus - dirbti ar registruotis darbo biržoje, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, kurių neįvykdžius, būtų taikomos Lietuvos Respublikos BK 75 str. 4 d. nuostatos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendė:

D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti:

D. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 4, 7 punktais, 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant D. G. dirbti ar registruotis darbo biržoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.