Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Jaliniausko, Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas) ir Rimo Švirino,

sekre­to­riau­jant Laimai Grėbliūnienei, Dianai Vorvul, Daivai Aliulienei, Audronei Stankevičiūtei,

vie­šame teismo po­sė­dy­je ape­lia­ci­ne tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nukentė­ju­sio­jo A. A. P. ir Kauno apygardos pro­kuratūros Kauno apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinius skundus dėl Kauno apy­lin­kės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl dokumento suklastojimo išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šiuose straipsniuose numatytų nusikaltimų požymių (Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dek­so (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

S. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. P. civilinis ieškinys dėl 18615 eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti dalies turtinės prievolės, 2009 m. kovo 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini), perrašė laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2004 metų, tikslesnis laikas nenustatytas, surašytą pirminį vekselį, kuriuo buvo įsipareigojęs iš A. A. P. pasiskolintus 125.000 litų (36.202 eurus) grąžinti iki 2009 m. kovo 31 d., kuriame įrašė žinomai netikrą savo asmens kodą, t. y. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą – 2009 m. kovo 12 d. vek­se­lį ir taip apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti A. A. P. priklausančius 53.919 litų (15.616 eurų) ir padarė jam 53.919 (15.616 eurų) turtinę žalą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. kovo 12 d. vekselyje nurodyta S. B., kurio a. k. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į tai konstatuota, kad civilinėmis tei­si­nė­mis priemonėmis nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimas būtų esmingai apsunkintas, nes vek­selyje nurodytas asmens kodas ir vardas bei pavardė iš dalies priklauso S. B. ben­­drapavardžiui. Reikalavimo teisės pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį įgyvendinimas buvo apsunkintas tuo, kad UAB „I.“ negalėjo išieškoti skolos pagal suklastotą 2009 m. kovo 12 d. vekselį dėl blogai nurodyto asmens kodo, todėl su šia įmone nu­ken­tė­ju­sysis turėjo nutraukti 2014 m. sausio 8 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį dėl vek­se­lyje S. B. pateiktų klaidingų duomenų. S. B. asmens kodą, nors ir nepri­va­lėjo, bet nurodė, o tokie duomenys suklaidino potencialius skolos išieškotojus, klaidingas asmens kodo nurodymas tapo kliūtimi išieškoti skolą iš S. B., kuomet pusė asmens kodo yra išteisintojo, o kita pusė – jo bendrapavardžio liudytojo S. B..

2009 m. kovo 12 d. dienos vekselis buvo dokumentas, civilinių teisių subjektams suku­rian­tis teises ir pareigas, ir įgalinantis vekselio gavėją savo pažeistas teises ginti civilinėmis tei­sinėmis priemonėmis, tačiau vekselyje buvo nurodytas ne S. B. asmens kodas, o kito asmens, jo bendrapavardžio, todėl civilinės pareigos perėjo S. B. bendra­pavar­džiui. Tokiais veiksmais S. B. sąmoningai siekė iškraipyti vekselio turinį, kad atei­ty­je būtų apsunkintas vekselio davėjo tapatybės identifikavimas, paties vekselio nebūtų gali­ma panau­doti pagal paskirtį, o jis pats galėtų išvengti turtinės prievolės nu­ken­tėjusiajam. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvir­tinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis bau­džiamojoje byloje Nr. 2K-499-677/2015.

Nuteistasis S. B. pateikė atsikirtimus į apeliacinius skundą, kuriuose prašo apeliacinius skundus atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė ir A. A. P. atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo A. A. P. ir Kauno apygardos pro­kuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės ape­liaciniai skundai atme­tami.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pa­grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis tai­syk­lė­mis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsi­ti­ki­nimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įs­ta­tymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu. Duomenų pri­pa­ži­ni­mas įrodymais ir įro­dy­mų ver­­tinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiems nu­ken­tė­ju­siajam ir vals­ty­bi­niam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­lin­ky­bių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žei­dimu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziu­muo­ja­ma, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą vei­ką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo pre­zumpci­jos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Res­pu­bli­kos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiš­kinamos kal­tinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažy­mima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, apklaustas liudytojas A. B., kuris parodė, jog įprastiniai skolos išieškojimo veiksmai yra skolininko infor­ma­vi­mas apie perleistas teises, siunčiamas pranešimas, ieškoma kontaktinių telefono numerių, vėliau gali būti nutarta vykti į skolininko gyvenamąją vietą, vykdyti paiešką, pabendrauti su šeimos nariais. Skolininko duomenis turėjo iš vekselio duomenų, jo namus rado. Nurodytu adresu rado tik skolininko žmoną. Atsisakė projekto, nes jis pasirodė nepelningas (t. 3, b. l. 78-79).

Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog S. B. tyčia nurodė neteisingą asmens kodą ir taip apsunkino skolos išieškojimą pagal vekselį. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, aukštes­niosios instancijos teismas pažymi, jog BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą su­klaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar pa­nai­ki­ni­mu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (ka­sa­cinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-7-27-746/2015). Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjami neteisėtai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad S. B. veikė atvirai ir savo vardu, nesistengė pasislėpti, nuslėpti savo tapatybės ar piniginių lėšų įgijimo iš nukentėjusiojo fakto, dar iki 2009 m. kovo 12 d. vekselio su­darymo nukentėjusiajam buvo atlyginęs dalį skolos. S. B. viso tyrimo ir bylos nagri­nė­jimo teisme metu nuosekliai teigė, jog asmens kodą jam padiktavo jo sutuoktinė R. B.. Šie išteisintojo parodymai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytoja R. B.. Pažymėtina, jog nors vekselyje ir buvo neteisingai įrašyti asmens kodo paskutiniai skaičiai, visi kiti vekselyje nurodyti duomenys buvo teisingi – kal­ti­na­mojo vardas, pavardė, parašas, gyvenamoji vieta, gimimo data, todėl neabejotina, kad kalti­na­masis neturėjo tikslo suklaidinti nukentėjusiojo dėl savo asmenybės. Kaltinamojo veiksmai įrodo, jog jis įrašydamas neteisingus duomenis nesiekė sukelti nusikalstamų teisinių pasekmių, o būtent – išvengti prievolės vykdymo nukentėjusiojo naudai. Iš S. B. nurodytų būtinųjų vekselio rekvizitų galima aiškiai identifikuoti vekselį išdavusį asmenį. Kaip teisingai pažymė­jo pirmosios instancijos teismas, S. B. net ir teisiamojo posėdžio metu neginčijo skolinių santykių su nukentėjusiuoju buvimo, o ginčijo tik patį paskolos dydį, kas neginčytinai vertinti­na ne kaip baudžiamosios atsakomybės, o kaip civilinių teisinių santykių dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad asmens kodas nėra privalomas vekselio rekvizitas ir 2009 m. kovo 12 d. vekselis buvo tinkamas išieškojimui, tačiau pats nukentėjusysis nesikreipė į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti negrąžinti skolą.

Apeliacinio skundo argumentai, jog S. B. suvaržė jo teisę perleisti reikalavimo teisę tre­tie­siems asmenims, kadangi tretieji asmenys asmeniškai S. B. nepažįsta ir negalėtų jo iden­tifikuoti, yra nepagrįsti. Pagal vekselyje nurodytus duomenis bet kuris asmuo gali iden­tifi­kuo­ti išteisintąjį, kadangi 2009 m. kovo 12 d. vekselyje S. B. nurodė savo tikrą vardą ir pa­vardę bei nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat ir savo gimimo datą, visa tai patvirtindamas pa­rašu. Šį faktą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. B., kuris nurodė, kad UAB „I.” atstovai buvo atvykę S. B. gyve­na­mo­sios vietos adresu, kuris buvo nurodytas 2009 m. kovo 12 d. vekselyje, t. y. iš vekselyje nu­rodytų duomenų identifikavo asmenį.

Apeliacinio skundo motyvai jog S. B. nurodė kito asmens kodą siekiant suklaidinti nu­ken­tėjusįjį atmetami kaip nepagrįsti. Kaip teisingai skundžiamo nuosprendžio motyvuose pažy­mė­jo pirmosios instancijos teismas, asmens kodas yra vientisas ir nedalomas asmens identi­fi­ka­vimo numeris, sudaromas iš lytį nurodančio pirmojo skaitmens, asmens gimimo datos ir ke­turių paskutiniųjų automatiškai parenkamų skaitmenų. Išteisintojo vekselyje nurodytu asmens kodu – vientisu ir nedalomu, asmuo Lietuvos Respublikoje nėra užregistruotas, išteisintasis šiame asmens kode nurodė teisingą savo gimimo datą, taigi nesant piliečio tokiu asmens kodu, negalima teigti ir kad jis siekė pasinaudoti S. B. asmens tapatybe. Išteisintasis vekselį patvirtino savo parašu ir to neneigė teisiamojo teismo posėdžio metu. Originalus asmens para­šas patvirtina asmens tapatumą, kad būtent tas, o ne kitas asmuo pasirašė dokumentą, jis parodo pasirašiusiojo valią dokumento atžvilgiu ir patvirtina, kad pasirašytas dokumentas galioja ir yra nekeičiamas.

Apeliacinio skundo motyvai, jog 2009 m. kovo 12 d. vekselis juridine galia prilygo tik paskolos rašteliui, taip pat atmetami kaip nepagrįsti. 2009 m. kovo 12 d. sudarytas vekselis atitiko visus tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo aktualios redakcijos 77 straipsnyje, todėl neginčytina, jog aptariamas vekselis turėjo vekselio, o ne pasko­los raštelio juridinę galią. Tačiau vekselis prarado vekselio kaip vertybinio popieriaus galią, nu­kentėjusiajam praleidus minėto įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą pareikšti rei­kalavimus vekselių davėjams per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos. Kaip tei­sin­gai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. A. P. turėjo galimybę kreiptis su ieš­ki­niu bei S. B. skolinius įsipareigojimus patvirtinančiais dokumentais į teismą, prašy­da­mas priteisti jam negrąžintą skolą, tačiau jis tinkamai ir laiku neįgyvendino savo teisių, o į kal­ti­namojo skolinius įsipareigojimus ketinusią perimti UAB „I.“ kreipėsi tik pasibaigus vek­selio galiojimo terminui. Jis į teisines institucijas dėl baudžiamojo kaltinamojo persekiojimo su pareiškimu kreipėsi tik po to, kai buvo nutraukta sutartis tarp jo ir UAB „I.“, pa­aiš­kėjus, kad vekselyje nurodytas blogas kaltinamojo asmens kodas, kadangi, kaip pats nu­ken­tė­jusysis nurodė, buvo praleidęs terminą kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

.

Dėl S. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas, pasiremdamas teismų praktika pakankamai argumentavo, kad ne bet kokie duomenų atitinkamame dokumente iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, ir už­traukia baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė – ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jeigu dokumente surašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų pa­darinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nu­tartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-316/2013 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju nėra paneigta, kad neteisingus savo asmens kodo skaičius S. B. nurodė dėl klaidos, t. y. jo tyčia klastoti kaltinime nurodytą dokumentą nėra įrodyta. Be to, kaip jau buvo minėta, šių neteisingų duomenų įrašymas į vekselį nesukėlė BK 300 straipsnio 3 dalies dispozicijoje reikalaujamų pasekmių – didelės žalos. Nukentėjusiajam neužkirsta galimybė ginti savo teises – reikalauti vekselyje nurodytų pinigų civilinio proceso tvarka.

Tiek A. A. P., tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas peržengė kal­tinimo ribas, nes skundžiamame nuosprendyje motyvavo, jog S. B. neturėjo tyčios ap­gaulės būdu užvaldyti nukentėjusiojo turto, tačiau S. B. buvo kaltinamas dėl prievolės išvengimo. Atmesdama šiuos skundo argumentus kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teis­mas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodo, jog pasirašius 2009 m. kovo 12 d. vekselį, kuriame buvo nurodytas neteisingas kaltinamojo asmens kodas, po kurio laiko S. B. A. A. P. grąžino beveik 20.583 eurų, kas nerodo, jog S. B. būtų vengęs tur­tinės prievolės, jis ir teisiamojo posėdžio metu neginčijo skolinių santykių su nu­ken­tė­ju­siuo­ju buvimo. Taigi, vertinant ne pavienius nuosprendžio motyvuojamosios dalies sakinius ar sa­ki­nių ištraukas, aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai iša­na­li­za­vo nusikalstamos veikos – sukčiavimo objektyvųjį požymį „turtinės prievolės išvengimas“.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bau­džia­mo­jo proceso teisės normas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodydamas motyvų, kodėl vienus ar kitus įrodymus atmetė. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pa­rei­gos priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, kadangi tokia teismo pareiga numatyta tik priimant apkaltinamąjį nuos­prendį. Teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, įvertintais remiantis BPK 20 straipsnio 5 da­lyje nustatytomis taisyklėmis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tu­ri­nio, šis teismas visapusiškai tyrė ir vertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių pa­rodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia išteisintojo nekaltumą.

Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas išteisinamojo nuosprendžio dalį grindė tik teisminio nagrinėjimo metu dalimi S. B. duotų parodymų, kurie kelia abejonių. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teis­mas tinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei nuos­pren­dyje motyvavo išvadą dėl įrodymų nepakankamumo, pagrįstai sprendė, kad S. B. kal­tei pagrįsti nepakanka vien jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Apeliacinio skundo argumentas, jog S. B. parodymai ir versijos vertintini tik kaip jo gy­nybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti by­lo­je esančiais įro­­dy­mais, yra deklaratyvus. Teikti savo versijas apie inkriminuotą nusikalstamą vei­ką ir įro­dymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra kaltinamojo teisė, o įrodyti jo kaltę yra bau­džia­mą­jį per­se­kio­jimą vykdančių institucijų pareiga.

Teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieš­ta­ra­vi­mus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog S. B. pa­darė nusikalstamas veikas, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuos­prendis negali būti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to rei­ka­lauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo Artūro A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.