Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui S. A. A. (S. A. A.), atsakovo atstovei Rūtai Zinkevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Agnei Narušienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. A. skundą dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 08 08 sprendimo Nr. 330 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 07 04 sprendimo panaikinimo, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo įpareigojimo atlikti veiksmus, atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti. Paaiškina, kad atsisakydami registruoti daiktines teises registratoriai rėmėsi Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2002 01 29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-770-22/2002, kuriuo pripažintas negaliojančiu 1979 m. balandžio 13 d. vykdomojo komiteto pirmininko patvirtintas pakvitavimas, sudarytas tarp K. J. ir S. K. dėl namo ir sodo pirkimo-pardavimo. Pažymi, kad pati namo, priestatų ir sodo pirkimo-pardavimo sutartis teismine tvarka nebuvo ginčijama ir jokiu teismo sprendimu nėra pripažinta negaliojančia, todėl vėlesni išvedžiojimai dėl jos negaliojimo neturi jokio teisinio pagrindo. Remiasi Civilinio kodekso (1964 m. redakcijos) 60 straipsniu ir aiškina, kad kainos sumokėjimas nebuvo šio sandorio būtinas elementas. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas siekia įregistruoti mirusios K. S. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Dėl to pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, kuris 2006 12 18, 2007 01 31, 2008 05 27, 2008 07 04 sprendimais atsisakė įregistruoti daiktines teises (b. l. 24, 38-41). Pareiškėjas teismui skundžia VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 07 04 sprendimą ir Centrinio registratoriaus 2008 08 08 sprendimą Nr. 330, kuriuo patvirtintas teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2008 07 04 priėmė sprendimą prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą netenkinti, nes kartu su 2008 06 26 prašymu pateiktų dokumentų pagrindu įregistruoti K. S. nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, jau buvo atsisakyta teritorinio registratoriaus 2006 12 18, 2007 01 31 ir 2008 05 27 sprendimais (b. l. 5). Ginčo esmė –Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2008 07 04 atsisakymo įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsisakydamas įregistruoti daiktines teises, registro tvarkytojas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punktu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu. Tai reiškia, kad toks teisinis pagrindas atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą taikomas tik nustačius, kad: 1) prašoma įregistruoti tas pačias daiktines teises, tų teisių suvaržymus ar juridinius faktus; 2) prašymas grindžiamas tais pačiais dokumentais, įrodymais (šiuo atveju svarbūs tik tie dokumentai ir įrodymai, kurie Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme yra teisinis pagrindas daiktinių teisių įregistravimui) ir 3) prašymas ir tie patys dokumentai jau buvo išnagrinėti ir dėl to jau yra priimtas teritorinio registratoriaus sprendimas.

Skundžiamas sprendimas priimtas dėl 2008 06 26 paduoto prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą su priestatais ir sodą), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Su šiuo prašymu pareiškėjas registro tvarkytojui pateikė 1979 04 13 sutarties nuorašą, 2000 06 01 testamento nuorašą, K. S. mirties liudijimo nuorašą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 01 15 nutarties kopiją, 2006 12 12 liudijimo nuorašą, atstovavimo sutartį (b.l. 25-37). Skųsdamas 2008 07 04 sprendimą, Centriniam registratoriui pareiškėjas papildomai pateikė Trakų rajono Kariotiškių apylinkės LDT VK 1979 04 12 sprendimo Nr. 82 kopiją (b. l. 50-51). Iš pateiktų dokumentų vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsniais daiktinės teisės galėtų būti registruojamos tik 1979 04 13 sutarties pagrindu, jeigu ši sutartis nebūtų teismo pripažinta negaliojančia.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. A. A. teritoriniam registratoriui prašymą įregistruoti K. S. nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, pateikė 2006 12 12, kartu su prašymu pateikė 2006 12 12 liudijimą Nr. JK-6546, mirties liudijimo kopiją, 1979 04 13 pirkimo-pardavimo sutartį, Vilniaus apskrities archyvo išrašą iš ūkinių knygų (Administracinė byla Nr. I-6328-15/2007, b. l. 33-42). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus netenkino (ten pat, b. l. 31-32). Teritorinis registratorius padarė išvadą, kad 1979 04 13 sutartis ir išrašas iš ūkinių knygų nepatvirtina K. S. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, atsiradimą, nes Lentvario seniūnijos 1996 03 28 pažyma Nr. 226 ir 1979 04 13 sutartis teismo pripažinta negaliojančia. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2007 01 29 sprendimu teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą paliko galioti (ten pat, b. l. 62-63). Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėję šį ginčą priėmė sprendimus, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo ir Centrinio registratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti (ten pat, b. l. 83-85, 111-115).

Dėl pareiškėjo minimos pirkimo-pardavimo sutarties, kaip teisinio pagrindo daiktinei teisei įregistruoti pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 ir 23 straipsnius, pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 01 15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-86/2008, remdamasis tuo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 01 29 sprendime 1979 04 13 pakvitavimas jo surašymo metu galiojusių teisės aktų taikymo kontekste buvo vertinamas kaip pirkimo-pardavimo sandoris. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjęs ir galiojantis (Administracinė byla Nr. I-6328-15/2007, b. l. 43-58). Teismų padarytos išvados nebegali būti kvestionuojamos, nes šiuo klausimu priimti sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.

Pareiškėjas su prašymais įregistruoti K. S. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, į teritorinį registratorių taip pat kreipėsi 2007 01 25, 2008 05 22. Prašymų VĮ Registrų centro Vilniaus filialas netenkino. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2007 01 31 sprendime įvertino papildomai pateiktą Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarės 2006 12 11 nutarimą, 2008 05 27 sprendime įvertino papildomai pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 01 15 nutartį Nr. A143-86/2008 (nagrinėjamos bylos l. 38-39). Šių sprendimų pareiškėjas neskundė.

Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad 1979 04 13 pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, nes Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2002 01 29 sprendimu negaliojančiu pripažintas tik šioje sutartyje esantis pakvitavimas, tuo tarpu likusi sutarties dalis pagal Civilinio kodekso nuostatas galioja, taigi turi būti registruojama. Tačiau šį klausimą jau analizavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-6328/2007 (prijungta) 2008 01 15 nutartyje (LVAT bylos Nr. A143-86/2008), kurioje pasisakė, kad 1979 04 13 sutartis susideda iš trijų atskirų dalių (viena jų – pakvitavimas), tačiau visas dokumentas laikytinas vientisu, visos tris dokumento dalys vertintinos kaip vientiso dokumento dalys. Teismas pažymėjo, kad pakvitavimas tuo metu galiojusių teisės aktų taikymo kontekste teismo buvo vertinamas kaip pirkimo pardavimo sandoris, todėl LVAT pripažino, kad visas šis dokumentas negalėjo būti atsakovo pripažintas tinkamu daiktinių teisių registravimo pagrindu. Dėl to pareiškėjo pakartotinai išsakomi tie patys argumentai negali būti pagrindu tenkinti jo skundą jau vien dėl to, kad teismas šiuo klausimu jau pasisakė įsiteisėjusiu sprendimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis).

Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2008 06 26 prašymu prašė įregistruoti tas pačias daiktines teises, tų pačių dokumentų, kurie pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį galėtų būti teisinis pagrindas tokias teises įregistruoti, pagrindu. Todėl pagrįstai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakė įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 9 punkto pagrindu, nes šiuo klausimu jau yra priimti įsiteisėję teritorinio registratoriaus sprendimai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 p., 127 str. teismas

nusprendė:

pareiškėjo S. A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos.