Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovei Nijolei Bautrėnienei ,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą atsakovui J. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Kelprojektas“ dėl atlyginimo dydžio už žemės sklypą nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Kaip minėta, Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi patvirtino žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumą, todėl toliau nagrinėja ginčą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2003 m. kovo 4 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus); teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad: paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina; paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą; žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punkte (nagrinėjamam ginčui taikytina 2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija) nustatyta, kad lyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – Turto vertinimo metodika), 26 punkte nustatyta, kad, taikant palyginamosios vertės metodą, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas (26 punktas); taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus (27 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, išsamiai pasisakė ir analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo padarytas išvadas nagrinėjamu klausimu ir pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012, § 108; Scordino Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 93, ECHR 2006 V). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar uždėjo pareiškėjams neproporcingą naštą. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijęs su turto verte (žr. Former King of Greece and Others v. Greece [GC] (just satisfaction), no. 25701/94, § 78, 28 November 2002; mutatis mutandis, Papachelas v. Greece [GC], no. 31423/96, § 48, ECHR 1999 II; Efstathiou and Michailidis & Co. Motel Amerika v. Greece, no. 55794/00, § 26, ECHR 2003 IX). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. Guiso-Gallisay v. Italy (just satisfaction) [GC], no. 58858/00, § 94-95, 22 December 2009; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 111). Vis dėlto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais (žr. Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, ECHR 2004 V, § 182; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 112), visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (žr. Former King of Greece and Others (merits), § 89).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes, yra konstatavęs, kad sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo nuostatas darytina išvada, jog visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; Konstitucija ir kiti teisės aktai įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (nustatant sklypo vertę pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).

Teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną. Pažymėtina, kad jau institucijos sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukelia savininko teisių ribojimo teisines pasekmes, žemės savininkas neturi teisės jos perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat pertvarkyti (padalyti, atidalyti, sujungti, atlikti amalgamaciją) šį žemės sklypą (Žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalis, 2006 m. gruodžio 14 įstatymo Nr. X-982 redakcija). Taip pat pažymėtina, kad kai žemės savininkas nesusitaria su prašymą pateikusia institucija dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio, būtent institucijos priimamame sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti nustatyta paimamo žemės sklypo vertė, nurodyta kompensacija pinigais; šis sprendimas registruojamas Nekilnojamojo turto registre; per 3 mėnesius nuo tokio sprendimo priėmimo dienos institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, turi kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo (Žemės įstatymo 46 straipsnio 5, 9 dalys, 47 straipsnio 3 dalis, 2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija). Tokiu, kaip nagrinėjamo ginčo, atveju teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu. Institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laike ir sukelia naujas, be to, konkretus žemės sklypo įvertinimas ir atlyginimo (kompensacijos) pinigais siūlymas yra privalomi jo turinio elementai, kurių atitiktį teisės aktų reikalavimams patikrina ginčą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar nustatytas atlyginimas teisingas, lygiavertis paimamai nuosavybei. Be to, tinkamas paimamo žemės sklypo vertės nustatymas ir teisingo atlyginimo už jį siūlymas institucijos sprendime suponuoja teisės aktų, tarp jų – Konstitucijos, reikalavimų vykdymą ir leidžia išvengti ginčo nagrinėjimo teisme; institucija, priimdama sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams, negali žinoti, kada teismas, jeigu į jį būtų kreiptasi, daliniu sprendimu išspręs ginčą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, todėl taip pat neturi galimybės siūlomą atlyginimo dydį suderinti su visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo verte tokio teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo momentu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertė turi būti apskaičiuojama taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintą individualų turto vertinimo būdą, kuris reiškia, kad ji apskaičiuojama atsižvelgiant į visas individualias konkretaus žemės sklypo savybes, be kita ko, naudojimo ypatumus, naudojimo, valdymo ir disponavimo juo apribojimus, kitų asmenų teises į šį turtą (nuoma, įkeitimas, servitutas ir panašiai), draudimus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 9 punktas (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija), Turto vertinimo metodikos 20.2 punktas). Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principas reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Konkrečiam žemės sklypui taikomas ribojimas, kad esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį, vertintinas kaip jo individuali savybė, į kurią turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant šio žemės sklypo rinkos vertę. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė nustatytina atsižvelgiant į aplinkybę, jog esama jo žemės ūkio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis negali būti pakeista į kitą naudojimo paskirtį.

Pagal VĮ Valstybės žemės fondo parengtą Turto vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-48, atsakovo žemės sklypas (tuo metu buvo vertinama žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,1229 ha dydžio dalis) buvo žemės ūkio paskirties (naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai), žemės sklype nebuvo vykdoma ūkinė veikla. Sklype nebuvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotų ar neįregistruotų statinių. Apžiūros metu sklypas buvo apaugęs nešienaujama žoline augalija, menkaverčiais krūmais ir keliais medžiais (obelis, slyva, paprastoji eglė). Žemės sklypui buvo nustatyta įvairių žemės naudojimo apribojimų, vadovaujantis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis nustato, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Kaip minėta, VĮ Valstybės žemės fondo Turto vertinimo ataskaitoje Nr. TVA-2015-48 nustatyta, kad 0,9753 ha dydžio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams paimamos 0,1229 ha dydžio žemės sklypo dalies rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo 3 090,00 Eur, kitų nuostolių (naikinamų želdinių) vertė – 90 Eur. Iš viso 3 180,00 Eur. Atsakovas nesutiko su tokiu įvertinimu, prašė skirti šioje byloje teismo ekspertizę.

Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo paskirta visuomenės poreikiams paimto 0,1229 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo ekspertizė. Teismui pateiktas nekilnojamojo turto ekspertizės aktas (ekspertizės surašymo data 2018-04-17/2018-04-26). Iš bylos medžiagos matyti, jog sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams įformintas NŽT direktoriaus 2017 m. birželio 21 d. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktu Nr. ŽVP-39-(1.18), kuriuo iš atsakovo visuomenės poreikiams nuspręsta paimti nuosavybės teise valdomą 0,1229 ha dydžio žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir už jį pagal VĮ Valstybės žemės fondo parengtą Turto vertinimo ataskaitą Nr. TVA-2015-48 nustatytas bendras 3 180,00 Eur atlyginimo dydis. Atsižvelgiant į pirmiau analizuotą teismų praktiką, ekspertui buvo suformuluota užduotis nustatyti ginčo žemės sklypo rinkos vertę institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2017 m. birželio 21 d. Ekspertizės išvada nustatyta, jog visuomenės poreikiams paimto 0,1229 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, kartu su žemės paėmimu patirtais nuostoliais, 2017 m. birželio 21 d. buvo 11 090 Eur.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, viena iš įrodinėjimo priemonių, kuriomis civilinėje byloje nustatomi faktiniai duomenys, yra eksperto išvada. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos Nr. 3K-3-538/2010; kt.). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ginčo žemės sklypo NŽT direktoriaus 2017 m. birželio 21 d. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams aktu Nr. ŽVP-39-(1.18) rinkos vertės žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną nustatymo, vadovaudamasi proceso teisės normose ir teismų praktikoje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsižvelgdama į ekspertizės akto turinį, daro išvadą, jog sprendžiant šį specialiųjų žinių reikalaujantį klausimą, nesant pagrįstų abejonių dėl tyrimo rezultato, patikimesniu įrodymu pripažintina teismo ekspertizės išvada (palyginti su byloje pateikta valstybės įmonės Valstybės žemės fondo parengta Turto vertinimo ataskaita Nr. TVA-2015-48, kurioje nustatyta, kad 0,9753 ha dydžio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), visuomenės poreikiams paimamos 0,1229 ha dydžio žemės sklypo dalies rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo 3 090,00 Eur, kitų nuostolių (naikinamų želdinių vertė) – 90 Eur. Iš viso 3 180,00 Eur. Dėl to turto vertinimo ataskaitoje padaryta išvada atmestina. Pažymėtina ir tai, jog turto vertinimo ataskaitoje ginčo žemės sklypo vertė nustatyta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžioje, t. y. 2015 m. rugpjūčio 17 d., bet ne rinkos vertė institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2017 m. birželio 21 d., kaip suformuota teismų praktikos išanalizavus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Iš esmės analogiškai ginčo teisinius santykius reguliuoja ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 61 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (žr., pvz., 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis numato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Tačiau eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti lemia tai, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu, eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, jog ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018 ir kt.).

Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (6 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, dėl kurių nesutinka su teismo atliktos ekspertizės išvada nustatant kompensacijos dydį už ginčo žemės sklypą ir dėl kokių aplinkybių teismas neturi vadovautis teismo eksperto išvadomis, nors teismas pareiškėjai buvo suteikęs galimybę ir pakankamai laiko suformuluoti nesutikimo su ekspertize argumentus ir prašymus, dėl to buvo atidėtas teismo posėdis, tačiau pareiškėja suteikta galimybe nepasinaudojo. Pažymėtina, kad teismui 2018 m. kovo 28 d. nusprendus paskirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, paskyrus konkretų ekspertą ir suformulavus klausimus, teikiamus ekspertui, nė vienas proceso dalyvis minėtos nutarties ABTĮ nustatyta tvarka neskundė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su eksperto padarytomis išvadomis nustatant žemės sklypo vertę atsakovo nuosavybės teisių į jį praradimo momentu (2017 m. birželio 21 d.).

Ekspertas atlikdamas vertinimą taikė retrospektyvinį vertinimą, t. y. kai nustatoma praeityje buvusi turto arba verslo vertė. Vadovavosi Žemės įstatymo aktualia redakcija (po 2011-07-01, 47 str. 1 d.) (nekilnojamojo turto ekspertizės akto 5 l.) bei kitais teisės aktais, išsamiai nurodytais ekspertizės akte. Taip pat, nustatydamas paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo vertę, papildomai taikė lyginamąjį metodą, kurio esmę sudaro vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepaneigė eksperto išvados nei pagrįstumo aspektu, nei teisėtumo aspektu, kadangi į bylą nebuvo pateikta specialiomis žiniomis pagrįstų duomenų, paneigiančių eksperto pasirinktą vertinimo metodą ir nustatytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę, nepateikta duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ekspertizės paskyrimo teisėtumu ir eksperto kompetencija. Todėl teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, remiasi Ekspertizės akte nurodyta nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte. Ekspertizės išvadoje pažymėta, jog ekspertizės objekto, žemės sklypo, bendro 0,1229 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., rinkos vertė, kartu su žemės paėmimu patiriamais nuostoliais, 2017 m. birželio 21 d. buvo 11 090 Eur (vienuolika tūkstančių devyniasdešimt eurų) (nekilnojamojo turto ekspertizės akto 32 l.).

2015 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (6.1)2-7339 „Dėl susipažinimo su žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektu“ atsakovas buvo informuotas, kad paimant 0,9753 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,1229 ha turto vertintojo A. T. įvertinta 3090 eurų, t. y. 251,42 euro už 1 arą. Nesutikdamas su tokiu žemės sklypo įvertinimu, atsakovas 2016 m. sausio 14 d. raštu kreipėsi į suinteresuotas institucijas nurodydamas, kad žemės sklypo įvertinimas visiškai neatitinka esamos sklypo rinkos vertės ir numatomas atlyginimas nėra teisingas. 2016 m. sausio 18 d. raštu Nr. (6.1)2288 „Dėl 2016-01-14 rašto“ Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos informavo, kad teisės aktai nenumato pakartotinių vertinimo ataskaitų rengimo. Atsakovas teisingai pažymėjo, jog nors nuo žemės sklypo įsigijimo praėjo daugiau kaip 10 metų, pareiškėjos teigimu, žemės sklypo rinkos vertė sumažėjo 4 kartus. Tokius teiginius paneigia viešai skelbiami duomenys apie parduodamus sklypus šioje teritorijoje, iš kurių matyti, jog panašų sklypą galima įsigyti mokant 3 000–4 000 Eur už 1 arą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus bylos faktines aplinkybes, ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, byloje pateiktus įrodymus (tarp jų pateiktą turto vertinimo ataskaitą, vertintojo apklausą, ekspertizės aktą) nustatytas atsakovui priteistinos kompensacijos dydis pagal ekspertizės akto išvadą – 11 090 Eur (vienuolika tūkstančių devyniasdešimt eurų). Priteistinas kompensacijos dydis nustatytas pagal atliktą individualų vertinimą Ekspertizės aktu, kurio teisėtumu ir pagrįstumu abejoti nėra pagrindo. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo, paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamojo turto rinkos verte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-247-261-2018).

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Nustatyti už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo J. K. 0,1229 ha dydžio žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bendrą 11 090 Eur (vienuolikos tūkstančių devyniasdešimties eurų) atlyginimo dydį pagal Nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. 1804-0011.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.