- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- A-62-822/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01289-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Pareiškėjas
- R. R.
- Trečiasis asmuo
- Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui ir Kauno tardymo izoliatoriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas R. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. vasario 6 d. raštą Nr. 2S-746 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Departamentą imtis veiksmų, kad pareiškėjas nedelsiant būtų pervežtas atgal į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI) arba į Šiaulių tardymo izoliatorių. 2014 m kovo 31 d. pareiškėjas padavė patikslintą skundą, kuriame keliami tie patys reikalavimai. 2015 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas padavė patikslintą skundą, kuriame prašo panaikinti Raštą ir priteisti jam iš atsakovų solidariai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jam buvo neteisingai paskirtos nuobaudos, kurias pareiškėjas ginčijo teisme, taip pat 2012 m. pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo neišduodamos priklausančios higienos priemonės, dėl ko vyko teisminiai ginčai. 2012 metais pareiškėjas, neapsikentęs jam daromo spaudimo, paprašė Departamento, kad būtų pervežtas į Kauno TI nuolatiniam laikymui. Tai buvo padaryta 2012 m. spalio mėnesį. Pareiškėjas nesutiko su jo pervežimu į Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 31 d. nuolatiniam laikymui, nors buvo prašęs Kauno TI to nedaryti. Pareiškėjo manymu, tai padaryta dėl to, jog vyksta teismo procesai, kuriuose Lukiškių TI-K yra atsakovas, Lukiškių TI-K darbuotojai vėl daro pareiškėjui psichologinį spaudimą, grasina susidorojimu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to jam suprastėjo sveikata, 2014 m. sausio 7 d. jis buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas teigė skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, tačiau pareigūnas nepriėmė ir neregistravo skundų, grasino susidorojimu. Pareiškėjas tvirtino Lukiškių TI-K nuolat patiriantis psichologinį spaudimą iš pareigūnų pusės, jam grasinama susidorojimu, dėl to pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 13 d. jis pateikė skundą Kauno TI, kuriame nurodė, kad dėl pakartotinių grasinimų pervežti jį iš vienos vietos į kitą jam pablogėjo sveikata, kamuoja nerimas, nemiga. 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjas skunde Departamentui buvo nurodęs priežastis, dėl kurių jis negali būti laikomas Lukiškių TI-K, nurodė apie dėl to kylančias jo sveikatos problemas. Pareiškėjas teigė, kad 2014 m. sausio 2 d. prašė, jog jam būtų suteiktos psichiatro paslaugos, nes jis negauna reikiamų jam paskirtų vaistų, turi didelių psichikos problemų, dėl ko blogėja jo sveikata. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. vyko teismo posėdžiai, kuriuose Lukiškių TI-K buvo atsakovu, įstaigos darbuotojai dėl to darė jam psichologinį spaudimą ir dėl to jo sveikata suprastėjo. Pareiškėjas tvirtino, kad Lukiškių TI-K 2014 metais jis maždaug kas dvi savaites su visais daiktais buvo kilnojamas per korpusus ir kameras, dėl ko patyrė papildomą stresą, nerimą, netikrumą, jautėsi žeminamas, tokius veiksmus vertino kaip žeminančius jo orumą, darančius psichologinį spaudimą ir kankinančius. Pareiškėjas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 45 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir paaiškino, kad jam garantuojamos teisės buvo pažeidžiamos tuo, jog jam nebuvo leidžiama kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas, Lukiškių TI-K jam nesuteikė galimybės pasinaudoti teisine literatūra. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad neturtinę žalą jam padarė ir Kauno TI pareigūnai, kadangi, nepaisant prašymo neperkelti jo į Lukiškių TI-K, kuriame jis buvo nurodęs visas aplinkybes, dėl ko jis negali būti Lukiškių TI-K, priėmė nutarimą pervesti jį į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teigė Kauno TI priimto sprendimo tinkamai neapskundęs Departamentui dėl teisinių žinių stokos.Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas nurodė, kad Kauno TI 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 11-7704 kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl leidimo R. R. išvežti į Lukiškių TI-K. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 gruodžio 18 d. raštu Nr. 1 A-102/2013 informavo, kad neprieštarauja, jog pareiškėjas būtų išvežtas į Lukiškių TI-K. Atsakovas rėmėsi Departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems skirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu, pažymėjo, kad apie planuojamą pareiškėjo perkėlimą į Lukiškių TI-K Kauno TI 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 11-7961 informavo Departamentą. Departamentas šiam Kauno TI sprendimui neprieštaravo. Pareiškėjas 2013 gruodžio 31 d. planiniu etapu buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K. Atsakovas nurodė, kad Departamente buvo gauti pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundai dėl tariamai neteisėtų Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų bei prašymų perkelti pareiškėją iš Lukiškių TI- K į Kauno TI. Pareiškėjas Raštu buvo informuotas, kad, siekiant užtikrinti minimalias teises aktų nustatytas nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas Kauno TI, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo raštišku leidimu, jis buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K, Rašte pažymėta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su suimtaisiais bendrauja griežtai vadovaudamiesi Departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių nuostatomis ir suėmimo vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais. Pareiškėjui nurodyta, kad šiuo metu perkelti jį į Kauno TI nėra pagrindo. Atsakovo manymu, Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundus išnagrinėjo tinkamai, Raštas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kardomosios priemonės – suėmimo, vykdymo metu, 2012 m. sausio 31 d. buvo perkeltas iš Kauno TI į Lukiškių TI-K ir 2012 m. spalio 9 d. iš Lukiškių TI-K į Kauno TI, tačiau Departamentas šių perkėlimų pagrįstumo ir teisėtumo nenagrinėjo ir sprendimo dėl jų nepriėmė, sprendimą perkelti pareiškėją iš Kauno TI į Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 1.3 punktu, priėmė Kauno TI direktorius. Atsakovo nuomone, pareiškėjui pasekmes sukėlė ne Raštas, o Kauno TI direktoriaus sprendimas perkelti pareiškėją į Lukiškių TI-K. Atsakovo manymu, Raštas nesukelia pareiškėjui jokių pasekmių, nes jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (po Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio įsiteisėjimo), todėl panaikinus Raštą pareiškėjo teisės ar teisėti interesai nebūtų apginti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas žalos padarymą jam kildina iš Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėtų veiksmų, galimai netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčai dėl žalos, patirtos dėl galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų atlyginimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 1A-81/2012 informavo Kauno TI, jog neprieštarauja dėl pateikto prašymo perkelti pareiškėją į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2012 m. kovo 31 d. planiniu etapu buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K, kur toliau ir buvo laikomas. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 4 d. raštu Nr. 1A-81/2012 informavo Lukiškių TI-K, kad neprieštarauja dėl pateikto prašymo perkelti pareiškėją į Kauno TI. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2012 m. spalio 9 d. planiniu etapu buvo konvojuotas atgal į Kauno TI, kur toliau ir buvo laikomas. Pareiškėjas iš Kauno TI į Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais buvo konvojuojamas į numatytus teismo posėdžius, o po jų vėl grąžinamas atgal į Kauno TI. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 1 A-102/2013 informavo Kauno TI, kad neprieštarauja dėl pateikto prašymo perkelti pareiškėją į Lukiškių TI-K. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 31 d. planiniu etapu buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K. Atsakovas pabrėžė, kad su pareiškėju Lukiškių TI-K bendraujama griežtai laikantis Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų bei nepažeidžiant bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose nėra požymių, kurie nustatytų neteisėtą veikimą pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis, ir teigė, kad nurodytų teisės aktų reikalavimų Lukiškių TI-K nepažeidė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, kurie yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsakovas darė išvadą, kad nėra būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų, kurios būtinos taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Rašto dalį dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 perkelti R. R. į Lukiškių TI-K ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundus dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėti iš naujo. Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė. Teismas nustatė, kad iš Departamento pateiktų dokumentų nematyti, jog Kauno TI suderino pareiškėjo perkėlimą su Lukiškių TI-K. Departamentas ir atsiliepime nenurodė, ar buvo toks suderinimas ir kaip jis vyko. Kadangi Lukiškių TI- K visą laiką yra viršijama leistina laikyti suimtųjų asmenų norma, teismas nurodė, kad nėra aišku, kodėl pirmenybė teikiama Kauno TI prašymams perkelti asmenį. Teismas nustatė, kad 2013 m. pabaigoje pareiškėjo statusas buvo suimtasis, nes Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas, dar nebuvo įsiteisėjęs, jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsniu ir darė išvadą, kad Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. atsakymas į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. skundą ir šis pareiškėjo skundas direktorei patvirtina, jog pareiškėjas buvo informuojamas apie būsimą perkėlimą į Lukiškių TI-K. Šią aplinkybę nurodė pats pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. skunde direktorei, o direktorės atsakyme yra patvirtinimas, kad 2013 m. gruodžio 9 d. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas žodžiu supažindino pareiškėją su Departamento direktoriaus įsakymu, reglamentuojančiu asmenų skyrimo į suėmimą vykdančią įstaigą tvarka. Teismo vertinimu, toks supažindinimas negalėjo būti beprasmiškas, savitikslis, o vyko tik dėl to, kad buvo planuojama perkelti pareiškėją į kitą įstaigą. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymas nereguliuoja perkėlimo iš vieno tardymo izoliatoriaus į kitą tardymo izoliatorių pagrindų ir tvarkos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo paskirtas suėmimas ir jis galėjo būti laikomas tardymo izoliatoriuose. Tuo metu, kai pareiškėjas buvo perkeliamas iš vieno tardymo izoliatoriaus į kitą, nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl pareiškėjas negalėjo būti perkeltas į bausmę vykdančią įstaigą. Teismas rėmėsi Įsakymo 1.1, 1.2, 1.3 punktais, vertino kokiais dokumentais vadovavosi Departamentas, priimdamas Raštą, ir darė išvadą, kad iš esmės Kauno TI ėmėsi perkelti pareiškėją turėdamas beveik visus reikiamus dokumentus, išskyrus suderinimą su Lukiškių TI-K. Kauno TI pagal Įsakymo 1.3 punktą apie perkėlimą turėjo informuoti Departamentą, ką ir padarė 2013 m. gruodžio 30 d. raštu, tačiau tuo pačiu raštu informavo ir Lukiškių TI-K, nors su Lukiškių TI-K šis klausimas turėjo būti suderintas. Informavimas, kai jau kitą dieną vyksta asmens perkėlimas, teismo vertinimu, nėra suderinimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei viename Kauno TI dokumente nėra pagrindimo dėl laikomų asmenų skaičiaus viršijimo, yra tik remiamasi Įsakymo 1.3 punktu. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundus, neįvertino esamo suimtųjų skaičiaus Kauno TI ir suimtų asmenų skaičiaus Lukiškių TI-K, t. y. neįvertino, ar pagrįstai vykdomas asmens perkėlimas dėl negalėjimo užtikrinti kokiais nors teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas, nors Įsakymo 2 punktas įpareigoja Departamentą kontroliuoti šio įsakymo vykdymą. Teismas pažymėjo, kad laikomų asmenų skaičius abiejuose tardymo izoliatoriuose turi įtakos tinkamų laikymo sąlygų užtikrinimui, o tomis sąlygomis Lukiškių TI-K pareiškėjas taip pat skundėsi Departamentui.Teismas sutiko su Departamento Raštu dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, nes pareiškėjo skunduose nebuvo nurodyta jokių konkrečių faktų, išskyrus ankstesnes bylas tarp jo ir Lukiškių TI-K, dėl laikymo sąlygų, kurie patvirtintų, kad Lukiškių TI-K jam daromas psichologinis spaudimas, pareigūnai jam grasina dėl esamų bylų, kada ir kaip tas vyko, kokie konkretūs pareigūnai atliko tokius veiksmus ir pan. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunduose nurodė konkrečius nusiskundimus, t. y. kad jis laikomas su rūkančiais, prašė perkelti į nerūkančių kameras, tačiau to prašymo administracija netenkino, kad buvo kitos nežmoniškos laikymo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės Departamento nebuvo ištirtos ir dėl jų nepasisakyta, tačiau netinkamos laikymo sąlygos gali būti skundžiamos teismui tiesiogiai ir jos neprivalo būti skundžiamos Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šias laikymo sąlygas Lukiškių TI-K skundžia tiesiogiai teismui, dėl to jos teismo bus įvertintos. Tačiau tų faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas, jo nuomone, negali būti perkeltas į Lukiškių TI-K, kurios rodytų Lukiškių TI-K pareigūnų šališką ir neigiamą požiūrį į pareiškėją, pareiškėjas nenurodė, todėl atsakovas negalėjo dėl jų konkrečiai pasisakyti. Teismo vertinimu, pareiškėjo keliamos bylos dėl laikymo sąlygų, dėl skiriamų nuobaudų, Lukiškių TI-K negali būti akivaizdžia priežastimi, dėl kurios pareiškėjui būtų keršijama. Pareiškėjas konkrečių faktų, kad vyksta toks jo psichologinis persekiojimas, grasinimai, nenurodė. Teismas darė išvadą, kad Departamento Raštas dalyje dėl Kauno TI administracijos sprendimo perkelti pareiškėją į Lukiškių TI-K yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo perkėlimo teisėtumo klausimą, nebuvo įvertintos visos Įsakymo 1.3 punkte nurodytos sąlygos, reikalingos tokiam sprendimui priimti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 9 d. skundai dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 teisėtumo ir pagrįstumo turi būti išnagrinėti iš naujo. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nustatė, kad dauguma atvejų kameros buvo keičiamos pareiškėjui išvykus ir grįžus iš kitų įstaigų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kaip suimtasis, t. y. tardymo izoliatoriuje. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato tardymo izoliatoriams pareigos nekeisti laikomiems asmenims buvimo vietos (kameros). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo perkėlimai iš vienos kameros į kitą Lukiškių TI-K negali būti laikomi neteisėtais veiksmais, pažeidžiančiais kokių nors teisės aktų reikalavimus. Nesant neteisėtų veiksmų, negalimas ir žalos atlyginimas. Dėl perkėlimų pareiškėjo patiriami nepatogumai nėra susiję su kokiais nors neteisėtais pareigūnų veiksmais, todėl tie nepatogumai negali būti žalos atlyginimo pagrindu.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jam grasinant dėl buvusių bylų nėra konkretūs, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių pareigūnų, kurie su juo netinkamai elgėsi, nenurodyta konkrečiai, kada tokie įvykiai galėjo būti, pareiškėjas tų pareigūnų veiksmų neskundė ir Lukiškių TI-K administracijai. Teismas pažymėjo, kad nėra galimybės patikrinti, ar šie pareiškėjo nusiskundimai yra pagrįsti realiai buvusiais faktais, taip pat nėra galimybės nustatyti, ar, pasak pareiškėjo, neteisėti pareigūnų veiksmai nulėmė pareiškėjo sveikatos būklę.Teismas nustatė, kad medicininiai dokumentai ne tik patvirtina, jog pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų, bet taip pat patvirtina, kad būnant Lukiškių TI-K pareiškėjui medicinos pagalba buvo teikiama nukreipiant jį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, taip pat medicinos pagalba buvo teikiama ir kitose įstaigose. Pats pareiškėjas 2014 m. sausio 7 d. skunde Departamentui nurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos iškviesti jam gydytoją psichiatrą, tačiau buvo nuvežtas tik pas vidaus ligų gydytoją, kur buvo atsisakyta jam teikti psichiatrinę pagalbą, išrašyti reikiamus vaistus. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jo prašymu jis buvo nukreipiamas pas medikus, tačiau suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės nei Departamentas, nei administracinis teismas nevertina.Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K nukreipė jį pas gydytoją, kuris nesuteikė pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K negali atsakyti už tai, jog, nukreipus pareiškėją pas gydytoją, jis nesuteikė pareiškėjo norimų gydymo paslaugų. Taip pat Lukiškių TI-K administracija nėra kompetentinga spręsti, pas kokį specialistą mediką reikia nukreipti pareiškėją, todėl pagrįstai nukreipė pareiškėją pirmiausiai pas vidaus ligų gydytoją. Teismas pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu jo gydymu, negalėjo vertinti administraciniame teisme, kaip viešojo administravimo institucijos (Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų, dėl kurių administracinis teismas turėtų pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas.Pasisakydamas dėl pareiškėjo nepatalpinimo į nerūkančių kameras, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokio pareigūno jis prašė netalpinti jo į rūkančių kameras, tik teigė, kad to prašė. Kadangi ši aplinkybė paaiškinta abstrakčiai, nenurodant jokių konkrečių datų, duomenų, kuriuos būtų galimybė patikrinti, nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjas būtų teikęs prašymus ar skundus Lukiškių TI-K, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad neturtinė žala galėjo būti padaryta pareiškėjui patalpinant jį į kameras su rūkančiais asmenimis. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K jam nėra reikiamos teisinės literatūros, tačiau pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kada ir kokius prašymus jis teikė, kokios literatūros prašė ir negavo. Todėl ir šios aplinkybės atitikties tikrovei teismas negalėjo patikrinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kuria jis visada gali pasinaudoti ir naudojasi šiuo metu.Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atlyginti jam neturtinę žalą, nėra Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėti veiksmai, nes perkeliant pareiškėją iš vienos kameros į kitą jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, taip pat nenustatyta, kad perkeliant pareiškėją iš Kauno TI į Lukiškių TI-K buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai (pareiškėjo skundai dėl to dar turi būti išnagrinėti iš naujo ikiteismine tvarka). Kitos aplinkybės nepasitvirtino, nes pareiškėjas jų konkrečiai neapibūdino, į gydymo įstaigą ar pas gydytoją Lukiškių TI-K administracija pareiškėją pagal jo prašymus ir kitais atvejais nukreipdavo, o gydytojų veiksmai nėra reguliuojami administracinės teisės normomis. Teismas darė išvadą, kad, nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir tuo pačiu priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir pareiškėjo sveikatos būklės, jo dvasinių pergyvenimų, nėra būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų ir žala negali būti priteisiama.Nors Raštas yra panaikinamas grąžinant pareiškėjo skundus toje dalyje nagrinėti iš naujo, teismas nurodė, kad ši aplinkybė nėra žalos atlyginimo pagrindas. Kadangi Departamentas turi iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundus dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo teisėtumo, nes tokie skundai nagrinėjami privaloma ikiteismine tvarka, teismas šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus.Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas patikslintame skunde jau nekėlė reikalavimo įpareigoti perkelti jį į Kauno TI arba Šiaulių TI, todėl šių reikalavimų nenagrinėjo.
III.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas remiasi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.273 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 punktu, pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina iš Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai netenkino Departamento prašymo pakeisti jį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Atsakovas pažymi, kad sprendimą perkelti pareiškėją iš Kauno TI į Lukiškių TI-K priėmė Kauno TI direktorius. Atsakovas remiasi Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, pažymi, kad teisės aktai nenustato, kaip turi būti vykdomas suderinimas, todėl daro išvadą, kad ginčo atveju nekilo pareiga parengti atskirą suderinimo dokumentą. Atsakovo manymu, suderinimas gali būti vykdomas tiek raštu, tiek ir žodžiu. Atsakovo vertinimu, tai, kad Kauno TI apie pareiškėjo konvojavimą Lukiškių TI-K pranešė 2013 m. gruodžio 30 d., o konvojavimas buvo atliktas 2013 m. gruodžio 31 d., yra tinkamas suderinimas, nes Lukiškių TI-K nepateikė prieštaravimo dėl pareiškėjo perkėlimo į šią įstaigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nekvestionavo Kauno TI sprendimo perkelti pareiškėją 2013 m. gruodžio 31 d. į Lukiškių TI-K. Atsakovas teigia, kad atsižvelgus į byloje kilusio ginčo pobūdį pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne Raštas, bet Kauno TI direktoriaus sprendimas perkelti pareiškėją iš Kauno TI į Lukiškių TI-K. Atsakovas pažymi, kad 2014 m. liepos 17 d. po Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio įsiteisėjimo, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K perkeltas atlikti paskirtą bausmę į Marijampolės pataisos namus, Kauno TI sprendimas perkelti pareiškėją iš Kauno TI į Lukiškių TI-K pareiškėjui šiuo metu nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl tokio sprendimo panaikinimo administracinio proceso tvarka nenagrinėtinas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti pareiškėjo skundą atmetant. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2014 m. vasario 6 d. rašto Nr. 2S-746 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas panaikino Rašto dalį dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 perkelti R. R. į Lukiškių TI-K, kadangi pareiškėjo perkėlimo klausimas nebuvo suderintas su Lukiškių TI-K, be to, Departamentas nevertino esamo suimtųjų skaičiaus Kauno TI ir suimtųjų asmenų skaičiaus Lukiškių TI-K. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundus dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 teisėtumo ir pagrįstumo. Kitus pareiškėjo reikalavimus pirmosios instancijos teismas atmetė. Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtindamas, kad panaikinta Rašto dalis yra teisėta ir pagrįsta, kadangi Kauno TI apie pareiškėjo konvojavimą pranešė Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 30 d., o konvojavimas į šią įstaigą atliktas 2013 m. gruodžio 31 dieną. Tai, atsakovo manymu, yra tinkamas suderinimas, nes Lukiškių TI-K nepateikė prieštaravimo dėl pareiškėjo perkėlimo į šią įstaigą. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nuostatas ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei argumentams, kuriais grindžiamas priimtas sprendimas, jų iš naujo nekartos, plačiau pasisakydama tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų.Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina iš Lukiškių TI-K administracijos veiksmų. Apelianto nurodomuose Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 punkte reglamentuojama, kokia institucija atstovauja valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, o atitinkamose Civilinio kodekso nuostatose taip pat reglamentuojami atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, bei atstovavimo bylose dėl žalos atlyginimo klausimai. Kita vertus, nors neturtinės žalos atlyginimo šioje administracinėje byloje nėra reikalaujama dėl galimai neteisėto Departamento Rašto priėmimo, pareiškėjas pateikė savarankišką reikalavimą panaikinti Raštą. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties (t. III, b. l. 106-107) pareiškėjas 2016 m. vasario 4 d. teismo posėdyje nesutiko su Departamento prašymu pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino Departamento prašymo pakeisti jį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį.Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Įsakymo 1.3 punkte įtvirtinta, kad asmenys, kurių baudžiamosios bylos išnagrinėtos pirmos instancijos teismuose ir kuriems iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtas suėmimas, suėmimą vykdančios įstaigos vadovo sprendimu, atsižvelgiant į įstaigos galimybes laikomiems asmenims užtikrinti teisės aktų nustatytas jų laikymo sąlygas, gali būti perkeliami į kitą suėmimą vykdančią įstaigą. Šių asmenų perkėlimas turi būti suderintas su teismais, kurių žinioje yra baudžiamosios bylos, ir suėmimą vykdančių institucijų, į kuriuos perkeliami asmenys, vadovais. Apie planuojamą asmenų perkėlimą suėmimą vykdančių institucijų vadovai informuoja Departamentą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. skundu (t. II, b. l. 31-32) kreipėsi į Kauno TI direktorę, nurodydamas, kad pagal įstatymus turi būti laikomas Kauno TI, kol įsiteisės nuosprendis, ir prašydamas informuoti, ar jis bus etapuojamas į Lukiškių TI-K nuolatiniam laikymui. Kauno TI 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. V9-975 (t. II, b. l. 30) atsakė pareiškėjui į jo 2013 m. gruodžio 13 d. skundą, informuodamas, kad 2013 m. gruodžio 9 d. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas žodžiu supažindino pareiškėją su Įsakymu, nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje numatyta, jog suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose, todėl suėmimo laikotarpiu pareiškėjas gali būti laikomas Kauno, Šiaulių ar Lukiškių tardymo izoliatoriuose. Pareiškėjui aptariamame rašte nurodoma, kad, vadovaujantis Įsakymu, jis bus etapuojamas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skunduose Departamentui (t. II, b. l. 20-21; 22-23), be kita ko, nurodė, kad Kauno TI sprendimas etapuoti pareiškėją į Lukiškių TI-K buvo priimtas neatsižvelgiant į jo 2013 m. gruodžio 13 d. skundą, kuriame pareiškėjas nurodė, kodėl negali būti laikomas Lukiškių TI-K (neteisingai skirtos nuobaudos, neišduotos higienos priemonės (ginčai vyko teisme), kalinimas nežmoniškomis sąlygomis, yra terorizuojamas, jam daromas psichologinis spaudimas). Departamentas Raštu (t. I, b. l. 5) išnagrinėjo pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundus ir nurodė, kad, siekiant užtikrinti minimalias teisės aktų nustatytas nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas Kauno TI, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos raštišku leidimu, pareiškėjas buvo konvojuotas į Lukiškių TI-K. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su suimtaisiais bendrauja griežtai vadovaudamiesi Departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų elgesio taisyklių nuostatomis ir suėmimo vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais. Atsiradus problemoms dėl netinkamų laikymo sąlygų ar žmogaus teisių pažeidimo, Departamentas Rašte pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją ir nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija daro viską kas yra įmanoma, kad asmenų, laikomų įstaigoje, teisės nebūtų pažeidžiamos ir jiems būtų užtikrintos teisės aktų nustatytos laikymo sąlygos. Departamentas Rašte darė išvadą, kad šiuo metu perkelti pareiškėją į Kauno TI nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš Departamento pateiktų dokumentų nematyti, jog Kauno TI suderino pareiškėjo perkėlimą su Lukiškių TI-K, taip pat Departamentas nenurodė, ar buvo toks suderinimas ir kaip jis vyko – žodžiu, raštu ar kt. Taip pat iš Lukiškių TI-K atsiliepimų teismas nustatė, kad šioje įstaigoje visą laiką yra viršijama leistina laikyti suimtųjų asmenų norma, todėl nėra aišku, kodėl pirmenybė teikiama Kauno TI prašymams perkelti asmenį. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno TI 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 11-7704 (t. I, b. l. 51) kreipėsi į Lietuvos apeliacinio teismo teisėją, prašydamas R. R. leisti išvežti į Lukiškių TI-K. Kauno TI, teikdamas tokį prašymą, vadovavosi Įsakymo 1.3 punktu. Lietuvos apeliacinio teismo teisėja 2013 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 1A-102/2013 nurodė neprieštaraujanti, kad nuteistasis R. R. būtų išvežtas į Lukiškių TI-K (t. I, b. l. 52). Kauno TI 2013 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 11-7961 (t. I, b. l. 53) informavo Departamentą ir Lukiškių TI-K, kad, vadovaujantis Įsakymo 1.3 punktu, į Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 31 d. bus konvojuojamas, be kita ko, R. R.. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K, gavęs Kauno TI 2013 m. gruodžio 30 d. raštą Nr. 11-7961, būtų prieštaravęs dėl R. R. perkėlimui į šią įstaigą, ką, atsižvelgiant į Įsakymo 1.3 punkte vartojamą terminą „suderintas“, turėjo teisę daryti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 31 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K ir priimtas laikymui šioje įstaigoje. Lukiškių TI-K ir šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nenurodė savo prieštaravimo Kauno TI sprendimui dėl R. R. perkėlimo iš Kauno TI į Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 31 dieną. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skunduose Departamentui ginčija Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. atsakymą į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. skundą, juose nenurodydamas jokių argumentų dėl galimai netinkamo jo perkėlimo klausimo suderinimo su Lukiškių TI-K pagal Įsakymą. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Rašto dalį dėl to, kad pareiškėjo perkėlimas į Lukiškių TI-K nebuvo suderintas su šia įstaiga. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Įsakymo 2 punktas įpareigoja šio įsakymo vykdymą kontroliuoti, be kita ko, Departamento Įskaitos skyriui, tačiau nepagrindė, kodėl Departamentas turėjo įgyvendinti Įsakymo 2 punktą, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundus, bei kaip ta kontrolė turėjo pasireikšti. Pastebėtina, kad pareiškėjas minėtuose skunduose Departamentui neteikė jokių argumentų dėl suimtųjų skaičiaus Lukiškių TI-K ir Kauno TI. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 2 straipsnio 1 dalį tardymo izoliatoriai, taigi tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Kauno TI, yra Departamentui pavaldžios įstaigos. Pareiškėjo perkėlimas iš vieno tardymo izoliatoriaus į kitą buvo atliekamas informuojant Departamentą. Taigi, tardymo izoliatorius kontroliuojanti institucija – Departamentas, turėjo informaciją apie pareiškėjo perkėlimą. Be to, Departamentui, kaip tardymo izoliatorius kontroliuojančiai įstaigai, taip pat turėjo būti žinoma apie jam pavaldžiose įstaigose esančią situaciją tiek dėl jose laikomų asmenų skaičiaus, tiek dėl suimtųjų laikymo šiose įstaigose sąlygų. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Rašto dalį, konstatavęs, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundus, turėjo įvertinti esamą suimtųjų skaičių Kauno TI ir suimtų asmenų skaičių Lukiškių TI-K. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo naikinti Rašto dalies dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 perkelti R. R. į Lukiškių TI-K, ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. ir 2014 m. sausio 9 d. skundus dėl Kauno TI direktorės 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 49-575 teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėti iš naujo. Todėl atsakovo Departamento apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimas keistinas pareiškėjo skundą atmetant.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, ir šioje dalyje pareiškėjo R. R. skundą atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.