Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-10 · Administracinė byla Nr. I-546-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-10
Bylos Nr.
I-546-505/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-546-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02220-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 10 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui T. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 19700 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki kreipimosi į teismą bausmę atliko Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 3, 16, 22, 1, 4, 14, 5. Teigė, jog į kameras netiekiamas karštas vanduo, dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dušai nulaužyti, prastai bėga vanduo, persirengimo kambaryje nebuvo kur atsisėsti persirengti, pačiuose dušuose neįrengtos lentynėlės reikiamoms priemonėms susidėti. Kamerose neįrengti tualetai, tik skylė grindyse, vienu metu naudojasi tualetu visi kameroje esantys asmenys. Pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną po vieną valandą, po to padarė du kartus per dieną po pusę valandos. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 7-10).

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjo buvimo laikotarpiu Marijampolės PN kamerų tipo patalpose Nr. 1, 4, 5, 14, 20, 22 buvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas. Baudos izoliatoriaus pastatas statytas 20 amžiaus pirmoje pusėje. Įrengti tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmu, todėl negalima tvirtinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameras nuolat tikrina Marijampolės sveikatos centro atstovai. Pats pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į kompetentingas institucijas nėra kreipęsis. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pažeidimų nenustatyta. Pagal teisės aktus nuteistiesiems suteikiama galimybė nerečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu bei leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas į du kartus po 30 minučių buvo išskirtas pačių nuteistųjų prašymu, atsižvelgiant į jų poreikius.

Atkreipė dėmesį, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, susijusiais su laikymo sąlygų pažeidimais į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą, nesikreipė. Atsakovo atstovo nuomone, nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas T. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (ABTĮ 74 str. 7 d.), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki kreipimosi į teismą bausmę atliko Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 3, 16, 22, 1, 4, 14, 5. Teigė, jog į kameras netiekiamas karštas vanduo, dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dušai nulaužyti, prastai bėga vanduo, persirengimo kambaryje nebuvo kur atsisėsti persirengti, pačiuose dušuose neįrengtos lentynėlės reikiamoms priemonėms susidėti.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2011 m. birželio 30 d.

2015 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. lapkričio 17 d. – 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. gruodžio 3 d. - 13 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. gruodžio 16 d. - 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2015 m. gruodžio 31 d. - 15 parų buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2016 m. sausio 15 d. - 7 parų laikotarpiui buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2016 m. sausio 22 d. - 12 parų laikotarpiui buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus kamerą ir nuobaudą atliko kameroje Nr. 20, 2016 m. vasario 2 d. pareiškėjas perkeltas į kamerų tipo patalpas 1 mėnesio laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 22, 2016 m. kovo 3 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpas 2 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 1, 2016 m. gegužės 3 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 1, 2016 m. rugpjūčio 3 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 4, 2016 m. spalio 6 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpas 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14, 2016 m. lapkričio 18 d. - perkeltas į kamerų tipo patalpas 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 5 (b. l. 24).

Laisvės atėmimo vietų sveikatos saugos reglamentuoja Lietuvos respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kadangi minėta higienos norma nenumato reikalavimo, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į laisvės atėmimo vietų kameras, todėl pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens netiekimo į kameras, atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 44 puntas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiškas reikalavimas numatytas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, t. y. teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Akivaizdu, kad leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl teismo vertinimu, atsakovo atstovas Higienos normos HN 134:2015 44 punkto ir Taisyklių 258 punkto nuostatų nepažeidė. Teismas pažymi, jog pareiškėjas neneigia, kad buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu kartą per savaitę, nenustatyta.

Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (nulaužtų dušų, prastai bėgančio vandens duše) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nulaužtų dušų, prastai bėgančio vandens duše laikytini nepagrįstais.

Atmestini pareiškėjo argumentai dėl persirengimo kambaryje neįrengtų vietų atsisėsti persirengti, dušuose neįrengtų lentynėlių reikiamoms priemonėms susidėti, kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja persirengimo kambarių ir lentynėlių įrengimų dušuose reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose neįrengti tualetai, tik skylė grindyse, vienu metu naudojasi tualetu visi kameroje esantys asmenys.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerose įrengti tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmu (b. l. 8). Atsižvelgiant į aptartą, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Marijampolės PN kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais neturi pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną po vieną valandą, po to padarė du kartus per dieną po pusę valandos.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatą (nepilnamečiai, neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą)) privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore dvi valandas per parą kategorijai, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outsidetheircells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota sveikata, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią 2016 m. lapkričio 29 d. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą Nr. 55/04-704 (b. l. 29), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad T. G. atlikdamas bausmę Marijampolės PN į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 98 kartus, tačiau nusiskundimų sveikata, susijusių su gyvenimo sąlygomis, nėra išsakęs. Pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas įskaitą, nustatyti keturi apsvaigimų opiatais, amfetaminu, metamfetaminu, alkoholiu atvejai (b. l. 28), todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė