- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-142-361/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pran.), Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė
- Kaltinamasis
- D. K.
- Advokatai
- Galina Korabliova
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Daliaus Jocio, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Kretinga) prokurorės D. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2020 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. kaltintas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. K. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad grasino nužudyti savo šeimos narį, o būtent: 2019 m. gruodžio 19 d. apie 14.15 val. (duomenys neskelbtini), namo virtuvėje, apsvaigęs nuo alkoholio, barnio metu, užsimojęs rankoje laikomu plaktuku, grasino nužudyti savo sugyventinę A. P., sakydamas, kad ją užmuš. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir rankoje laikydamas peiliuką grasino sugyventinei A. P., kad ją papjaus. Dėl grasinimų plaktuku bei peiliuku nukentėjusioji A. P. turėjo pagrindo D. K. grasinimus vertinti kaip realius.
Šalies argumentai
2. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Kretinga) prokurorė D. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2020 m. kovo 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti D. K. kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti jam 4 mėnesių viešųjų darbų bausmę, dirbant po 40 val. per mėnesį visuomenės labui. Į bausmės laiką D. K. įskaityti 1 parą jo laikinojo sulaikymo, pakeitus ją į 6 val. viešųjų darbų.
2.1. Nurodo, jog teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismo vertinimas, kad D. K. grasinimai tebuvo neigiamų emocijų išraiška konflikto įkarštyje, o ne realus grasinimas nužudyti, grindžiamas visų pirma nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumu, nebandant ieškoti loginio tų nenuoseklumų paaiškinimo. Tuo tarpu nenuoseklumų priežastys daugiau nei akivaizdžios. Nukentėjusioji A. P. priklausoma nuo sugyventinio D. K. tiek ekonomiškai, tiek emociškai. Tyrimo vietos teisėsaugai A. P. nuo paauglystės žinoma, kaip dažnai girtaujanti, nedirbanti, pastaruoju metu dar ir silpnos sveikatos, išlaikoma atsitiktiniais uždarbiais besiverčiančio sugyventinio. Abu sugyventiniai gyvena D. K. tėvų būste. Nukentėjusiosios pragyvenimo galimybės ir teisės likti gyventi šiame būste, sugyventiniui netekus laisvės, labai abejotinos. Dėl šių priežasčių po tiriamojo įvykio išsiblaiviusi ir realiai pradėjusi vertinti situaciją nukentėjusioji suvokė savo socialinį pažeidžiamumą ir ėmė švelninti parodymus, bijodama, kad anksčiau už smurtą prieš ją jau teistas sugyventinis gali netekti laisvės. Tuoj po įvykio atvykusiems pareigūnams A. P. skundėsi, kad sugyventinis tampė ją už plaukų, juos išrovė, sukėlė skausmą, grasino užmušti ir papjauti, laikydamas rankose plaktuką, vėliau statybinį peilį. Kitą dieną, susivokusi, kad nuo jos parodymų priklausys kardomosios priemonės D. K. parinkimo klausimas, A. P. jau tvirtino, kad sugyventinis ją už plaukų tampė, bet skausmo nesukėlė. Apklausiama teisme A. P. „nebeprisiminė“ grasinimų plaktuku. Turint omenyje visas minėtas nukentėjusiosios socialinės ir emocinės priklausomybės nuo kaltinamojo aplinkybes tikslinga kaip labiau patikimus vertinti nukentėjusiosios pirminius parodymus. Būtina pastebėti ir tai, kad tiek tyrimo metu, tiek apklausiama teisme nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad girtas sugyventinis dažnai būna agresyvus, kad grasinimo peiliu ji išsigando, net ir šiuo metu, pamačiusi tą peilį, vis dar išgyvena baimę.
2.2. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Šiuo aspektu skundžiamo nuosprendžio argumentas, kad D. K. grasinimai nebuvo realūs dėl to, kad, jam laikant rankoje statybinį peilį, sugyventinius skyrė stalas, pripažintinas neturinčiu loginio pagrindo. Teismų praktikoje turinčiais realų pagrindą pripažįstami ir vien žodžiais išsakyti grasinimai. Tuo tarpu nei stalas, nei statybinis peilis apskritai negali būti laikomi kliūtimis įgyvendinti smurtinius kėslus. Žmogaus ištiestos rankos užgriebiamas plotas bet kuriuo atveju didesnis už bet kurį buitinį stalą. Statybinis peilis – įrankis, kuriuo taikant į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno sritis objektyviai įmanoma padaryti sunkius kūno sužalojimus ar net atimti gyvybę.
2.3. Nuosprendyje pripažįstama, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Nukentėjusioji A. P., nepaisant minėtų jos parodymų nenuoseklumų, tiek tyrimo metu, tiek apklausiama teisme tvirtino, kad išsigando sugyventinio grasinimų ir nedelsdama kvietė policiją. Kaip užfiksuota pareigūnų vaizdo įrašuose, atvykusius policininkus A. P. pasitiko prie lauko durų. Kišenėje A. P. turėjo ir statybinį peilį, kuriuo jai buvo grasinta. Tokio elgesio priežastys gali būti paaiškinamos tik baime – A. P. bijojo šį įrankį palikti sugyventiniui, todėl nešėsi su savimi į lauką, kad sugyventinis grasinimų nerealizuotų. Atkreipia dėmesį į įraše užfiksuotą sarkazmą, kuriuo A. P. reaguoja į pareigūno klausimą, ar ją mušė („ne...paglostė“). Nors tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad dėl D. K. smurto veiksmų nukentėjusiajai atsirado padariniai, numatyti BK 140 straipsnyje, tačiau, vertinant grasinimų realumą, duomenys apie pastarosios tampymą už plaukų negali būti eliminuojami iš bendros įrodymų grandinės.
2.4. Nuosprendyje pažymėta, jog sprendžiant dėl grasinimų realumo turi būti atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme D. K. pripažino, kad grasindamas peiliu siekė sugyventinę įbauginti, nes ji jį sunervino. Jo paties vertinimu, sugyventinė grasinimų galėjo išsigąsti, nes, kaip jis pats apklausiamas teisme teigė, „šaltasis ginklas ir yra šaltasis ginklas“. D. K. 2013 m. gruodžio 13 d. teistas už smurtą prieš A. P.. Tiriamą ir 2013 metų veikas D. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. A. P. teisme patvirtino, kad sugyventinis, būdamas girtas, dažnai būna agresyvus, ji jo tokio bijo. Skundžiamo nuosprendžio argumentai, kad nukentėjusioji tokius ar panašius sugyventinio grasinimus yra girdėjusi ir anksčiau, todėl būtent dėl to neturėjo pagrindo juos vertinti kaip realius, negali būti pripažįstami pagrįstais. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principai įpareigoja visus smurto artimoje aplinkoje kaltininkus ir aukas už tokius pat veiksmus vertinti vienodai. Sugyventinių gyvenimo būdas negali būti pripažįstamas pagrindu objektyviai pavojingą smurto ir po to ėjusią grasinimo nužudymu D. K. veiką pripažinti neperžengiančia baudžiamojo įstatymo ribų. Visų šiuo duomenų, apeliantės manymu, pakanka pripažinti, kad D. K. tyčia, siekdamas įbauginti, grasino A. P. ją nužudyti, o nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą vertinti šiuos grasinimus kaip realius.
3. Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintojo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai išteisino D. K. dėl kaltinimo padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo išvados, priešingai, nei teigia kaltintoja, atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas D. K. pritaikyti tinkamai, nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.
5. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas nusprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis, kuriuo D. K. išteisintas, yra neteisėtas ar nepagrįstas. Nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais teismas grindė išvadas dėl D. K. nekaltumo. Nesutikti su teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir atlikdamas teisinį D. K. inkriminuotos veikos vertinimą, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teismas išanalizavo tiek išteisintojo D. K., tiek nukentėjusiosios A. P. ir liudytojo V. V. parodymus, rašytinius bylos duomenis, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir išvadas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo D. K. veiksmuose pagrindė ne atskirais įrodymais ar jų dalimi, o jų visumos vertinimu.
6. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama.
7. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento.
8. Pagal šioje byloje kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, D. K., apsvaigęs nuo alkoholio, barnio metu, užsimojęs rankoje laikomu plaktuku, grasino nužudyti savo sugyventinę A. P., sakydamas, kad ją užmuš, o, tęsdamas nusikalstamą veiką ir rankoje laikydamas peiliuką, grasino sugyventinei, kad ją papjaus. Taigi aktualiu atveju grasinimas buvo išreikštas poelgiu – užsimojimu plaktuko ir po to peilio nukreipimu į neblaivią sugyventinę, t. y. neblaivaus D. K. veiksmais. Tačiau, kaip teisingai vertino apylinkės teismas, byloje įrodymų, patvirtinančių, kad D. K. grasino A. P. plaktuku, be ikiteisminio tyrimo metu duotų pastarosios parodymų, nėra ir apie tokį grasinimo būdą ji nenurodė jos iškviestiems į stipriai apgirtusių (2,59 promilės A. P., 2,79 promilės D. K.) sugyventinių barnį pareigūnams. Be to, byloje jokio plaktuko, kuriuo tariamai buvo grasinta, nėra paimta kaip daiktinio įrodymo, toks įrankis apskritai neapžiūrėtas ir neaprašytas.
9. Kitas grasinimo statybiniu peiliuku epizodas apylinkės teismo teisingai įvertintas, kaip konkrečiu atveju nesiekiantis baudžiamajai atsakomybei taikyti reikšmingų grasinimo pavojingumo ir jo realumo požymių. Kaip pagrįstai motyvavo apylinkės teismas, tarp sugyventinių, prieš tai vartojusių alkoholį, virtuvėje kilus žodiniam konfliktui, D. K. paėmęs nuo stalo statybinį peiliuką plastmasine rankena ir atsistojęs pagrasino nukentėjusiajai, kad ją papjaus, tačiau po šio veiksmo iš karto padėjo peiliuką atgal ant stalo ir nuėjo gulti, o nukentėjusioji po tokio grasinimo jai liko sėdėti toje pačioje vietoje ir iš kambario ar iš namų nebėgo, o tik paėmusi nuo stalo telefoną išsikvietė policiją ir iki policijos atvykimo sėdėjo ten pat.
10. Apeliantės argumentai dėl nukentėjusiosios pažeidžiamumo, kaip girtaujančios, neturinčios savo būsto moters vertinami kaip deklaratyvūs. Duomenų, jog nukentėjusioji būtų fiziškai ir(ar) psichiškai ligota, neveiksni ar ribotai veiksni tam tikrose srityje moteris, byloje nėra. Taigi jos pasirinkimas gyventi kartu su taip pat kaip ir ji pati alkoholiu piktnaudžiaujančiu sugyventiniu nulemtas jos pačios sąmoningų veiksmų, o ne, kaip teigia apeliantė, nukentėjusiosios baimių dėl sugyventinio agresijos ar gyvenamosios vietos neturėjimo. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog sugyventinio elgesys prieš ją ar tik iš pirmo žvilgsnio pavojingas jo veiksmas grasinant jai peiliuku realiai jai jokios baimės nesukėlė, nes panašūs pastarojo veiksmai, žodžiai jai nebuvo staigmena. Taigi sugyventinio veiksmus ji suvokė ne kaip pavojingus ar ją (į)bauginančius, o tiesiog kaip atliktus dėl eilinio išgertuvių metu tarp jų kilusio barnio. Šiam barniui numalšinti, o ne baimindamasi dėl savo sveikatos ar gyvybės ji iškvietė policiją. Šiuo atveju nukentėjusioji neturėjo pagrindo išteisintojo atliktus veiksmus ir išsakytus žodžius vertinti kaip realų grasinimą nužudyti, manyti, kad grasinimas gali būti iš tikrųjų įvykdytas. Nukentėjusioji realios grėsmės dėl savo sveikatos ar gyvybės nejautė ir neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad jų tarpusavio konflikto metu spontaniški sugyventinio D. K. veiksmai ir išsakyti žodžiai yra realus grasinimas atimti jai gyvybę, kuris iš tikrųjų gali būti realizuotas.
11. Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato faktinio ir teisinio pagrindo pritarti apeliantės argumentams, jog teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nepagrįstai išteisino D. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors D. K. elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jam taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Kretinga) prokurorės D. R. apeliacinį skundą atmesti.