Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas E.Juozėnas Procesinio sprendimo kategorijos 30.10.; 30.12.2.;

121.15.; 121.18.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. vasario 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui Robertui Dumbliauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Bentota“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Bentota“ ieškinį atsakovams UAB „GDP“ ir UAB „Gedimino 20“ dėl savavalinės statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

įpareigoti atsakovą UAB „GDP“ atitinkamai pertvarkyti statinį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atstatant statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), fasadą į padėtį, užfiksuotą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1999-11-26 atliktų kadastro matavimų metu - atstatyti į pradinę padėtį statinio (duomenys neskelbtini), patalpose 1-26, 2-29 ir 3-33 buvusius langus taip, kaip pažymėta statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1999-11-26 atliktų kadastro matavimų metu suformuotoje kadastro byloje, bei nugriauti statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, kadastro ir registro bylos planuose pažymėtas indeksais R-5 (15,68 kv.m), R-7 (2,43 kv.m), R-8 (25,12 kv.m), R-9 (64,59 kv.m), Rl-15 (13,24 kv.m), a-23 (117,43 kv.m), 1-1 (17,40 kv.m), 1-2 (4,39 kv.m), 1-3 (2,31 kv.m), 1-4 (27,78 kv.m), 1-5 (12,66 kv.m), 1-6 (10,83 kv.m), 2-1 (24,04 kv.m), 30-1 (53,59 kv.m); 30-2 (4,29 kv.m); 30-3 (2,15 kv.m); 30-4 (14,85 kv.m); 31-1 (23,90 kv.m); 36-2 (19,88 kv.m); 36-3 (17,91 kv.m); 36-4 (40,91 kv.m) ir 37-3 (40,81 kv.m), bei įpareigoti UAB „GDP“ padaryti atitinkamus su statinio pertvarkymu susijusius statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), projekto pakeitimus taip, kad šis statinys neturėtų jokių bendrų konstrukcijų su statiniu (duomenys neskelbtini);

įpareigoti atsakovą UAB „Gedimino 20“ atitinkamai pertvarkyti statinį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atstatant statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), fasadą į padėtį, užfiksuotą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1999-11-26 atliktų kadastro matavimų metu, bei nugriauti statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, kadastro ir registro bylos planuose pažymėtas indeksais 52-27 (74,66 kv.m), 52-28 (8,60 kv.m), 52-32 (15,36 kv.m), 52-72 (52,50 kv.m), 52-71 (13,08 kv.m), 52-70 (4,59 kv.m), 52-76 (7,18 kv.m), 52-74 (12,17 kv.m) ir 52-73 (12,26 kv.m).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovų ir trečiojo asmens atstovai – prašė netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Bentota“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ir ieškiniui patenkinti.

Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, neišvengiamai susiduria su kitais subjektais – tiek fiziniais, tiek juridiniais asmenimis. Jų teisių ir pareigų įgyvendinimo procese paprastai tenka savo interesus derinti su kitų asmenų interesais. Tais atvejais, kai, esant interesų susikirtimui, subjektai gera valia bei abipusių nuolaidų keliu ginčytinų klausimų patys neišsprendžia, jie turi galimybę perkelti ginčą spręsti į teismą. LR Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, turi pakankamą juridinį pagrindą tikėtis, kad išnagrinėjęs jo ginčytiną klausimą teismas įvykdys teisingumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kuriais jis grindžia teismo (teisėjo), nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumą. Apeliantas savo argumentus motyvuoja iš esmės tuo, jog teisėjas byloje netinkamai įvertino įrodymus, padarydama išvadas tik atsakovų naudai, nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą skirti ekspertizę, išreikalauti įrodymus, skirti atsakovui baudą ir pan.. Sutinkamai su CPK 178 straipsniu ir 179 straipsnio 1 dalimi, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, pateikti įrodymus, o pateiktų įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių konstatavimas yra teismo pareiga (CPK 185 str.). Teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra sudėtingos, šalys aplinkybes iš esmės įrodinėja visomis CPK 176-177 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis – žodiniais paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, nuotraukomis ir t.t., kurie tarpusavyje turi tam tikrų prieštaravimų. Taigi, teismas (teisėjas) padarė išvadas apie bylos faktinių aplinkybių įrodytumą ar neįrodytumą iš prieštaringų įrodomųjų duomenų, tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms. Todėl, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo padarytos išvados gali būti vertinamos kaip nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo, jeigu nėra akivaizdžių duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Būtent tokių duomenų ar CPK 65-66 straipsniuose numatytų pagrindų teisėjui nušalinti ieškovas nenurodė. Todėl, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, kad teismas (teisėjas) išnagrinėtoje byloje buvo šališkas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas priėmė sprendimą be motyvų, iš esmės nevertindamas bylos įrodymų bei aplinkybių ir kad tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Ieškiniu UAB „Bentota“ prašė įpareigoti atsakovus UAB „GDP“ ir UAB „Gedimino 20“ atitinkamai pertvarkyti statinį (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atstatant statinio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), fasadą į padėtį, užfiksuotą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1999-11-26 atliktų kadastro matavimų metu, t.y. iš esmės ieškovas pareiškė ieškinį dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių taikymo pagal CK 4.103 straipsnį, ką pripažįsta ir pats apeliantas. Taigi ieškiniu prašoma pašalinti ieškovo teisių pažeidimus, atkuriant padėtį, buvusią iki statinio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, kuri atlikta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-04-07 išduotą statybos leidimą NR/275/05-0320, Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimą Nr.998V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projekto tvirtinimo“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-08-23 gyvenamųjų patalpų, prekybos ir maitinimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.(101)11.4-1729. Šiuo atžvilgiu visiškai atkurti padėties iki ginčo statinio rekonstrukcijos (atitinkamai pertvarkyti statinį (duomenys neskelbtini), atstatant statinio (duomenys neskelbtini), fasadą į padėtį, užfiksuotą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1999-11-26 atliktų kadastro matavimų metu) nėra įmanoma, kol nėra nuginčyta rekonstrukcijos pagrindu buvę atitinkami dokumentai. Tačiau, kaip tvirtina prijungtos administracinės bylos Nr.I-4081-1/2006 duomenys, klausimas dėl minimų dokumentų nuginčijimo jau yra išspręstas administracinėje byloje, o nagrinėjamoje civilinėje byloje yra reiškiami išvestiniai reikalavimai, kurie tiesiogiai priklauso nuo klausimo, ar išduotas statybos leidimas, Vilniaus miesto valdybos sprendimas, pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra teisėti. Taigi ieškovo pareikštas išvestinis ieškinio reikalavimas atkurti padėtį, užfiksuotą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1999-11-26 atliktų kadastro matavimų metu, t.y. iki ginčo statinio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, kaip tik reiškia tai, kad juo prašoma išspręsti kai kurias teisines pasekmes, kurios kiltų pripažinus šią rekonstrukciją neteisėta. Tuo tarpu rekonstrukcijos pagrindas - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-04-07 išduotas statybos leidimas NR/275/05-0320, Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimas Nr.998V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projekto tvirtinimo“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-08-23 gyvenamųjų patalpų, prekybos ir maitinimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.(101)11.4-1729 yra galiojantys, remiantis administracinių teismų sprendimais. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo esmę, pagrįstai pasirėmė prijungtos administracinės bylos medžiaga, išnagrinėjo civilinėje byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir teismo sprendimą pakankamai motyvavo.

Kaip jau minėta, ieškovo ieškinys pareikštas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių taikymo pagal CK 4.103 straipsnį (šis CK straipsnis 2006-10-17 įstatymu Nr.X-858 išdėstytas nauja redakcija). Kadangi statinys (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas 2006-06-20 (adm.b.l. 127, t.3), pripažintas tinkamu naudoti 2006-08-23 aktu (civ.b.l. 28-31, t.4), ieškovo ieškinys pareikštas 2006-06-13 (civ.b.l. 47-54, t.1), šalių ginčui spręsti taikytina 2001-07-01 CK 4.103 straipsnio redakcija, kuri numatė, jog fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi ar rekonstruoja statinį neturėdami nustatyto leidimo, reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto arba tai daro su esminiais nukrypimais nuo statinio projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindinius normatyvinius statybos techninius dokumentus, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti, o teismas savo sprendimu gali taikyti jiems šio straipsnio 2 dalyje numatytas civilines teisines pasekmes. Todėl nagrinėjamu atveju yra aktualu nustatyti bent vieną iš įstatyme numatytų pagrindų taikyti CK 4.103 straipsnyje numatytas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas tokių pagrindų nenustatė ir, nors apeliantas su tokia teismo išvada apeliaciniame skunde nesutinka, tačiau jo argumentai ir motyvai teismo padarytų išvadų pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigia.

Kaip jau buvo minėta, ginčo statinys (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas turint galiojantį 2005-04-07 statybos leidimą Nr.275/05-0320 (civ.b.l. 54, t.1), kuris teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, nors ieškovas šį leidimą ir ginčijo administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006. Šioje administracinėje byloje įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-05 nutartimi buvo atmestas UAB „Bentota“ prašymas atnaujinti terminą skundui dėl 2005-04-07 statybos leidimo Nr.275/05-0320 panaikinimo paduoti ir byla šioje dalyje nutraukta (adm.b.l. 186-197, t.4). Atsižvelgiant į tai, kad nurodytoje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys ir buvo sprendžiamas klausimas dėl statinio (duomenys neskelbtini) statybų teisėtumo, toks administracinio teismo sprendimas turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.), ką pagrįstai konstatavo sprendime ir pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad ginčo statinys buvo pastatytas pagal teisėtai išduotą ir galiojantį statybos leidimą, ko iš esmės neginčija ir apeliantas. Nepaisant to, apeliantas tvirtina, kad statinio (duomenys neskelbtini) statyba yra akivaizdžiai savavališka, nes atsakovas statybos darbus atliko, pažeisdamas įstatymų, reglamentuojančių kultūros vertybės apsaugos ir tvarkymo režimus bei sąlygas, statybos proceso reikalavimus. Tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais nėra teisinio pagrindo, kadangi byloje esantys įrodymai (pagrindinis jų yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-08-23 gyvenamųjų patalpų, prekybos ir maitinimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.(101)11.4-1729) tvirtina, jog ginčo statinys pastatytas pagal reikiamai suderintą ir patvirtintą projektą, nepažeidžiant pagrindinių normatyvinių statybos techninių dokumentų, kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugos reikalavimų (LR Aplinkos ministro 2002-05-14 įsakymu Nr.242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamai naudoti tvarka“). Aplinkybę, kad pastatas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas teisėtai patvirtina ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-08-23 gyvenamųjų patalpų, prekybos ir maitinimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr.(101)11.4-1729 pagrindu statinys buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir pripažintas nuosavybės teisės objektu (civ.b.l. 16, t.2). Minimas aktas yra galiojantis, jo apeliantas nenuginčijo ir administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006, kurioje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir šioje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, jog, spręsdamas šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-05 nutartimi administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006, kadangi ja nebuvo nustatyti jokie prejudiciniai faktai. Ieškovas UAB „Bentota, kreipęsis su ieškiniu šioje civilinėje byloje dėl atsakovų vykdomos savavalinės statybos, vėliau inicijavo ir su šiuo reikalavimu glaudžiai susijusių klausimų sprendimą administracinėje byloje, dėl ko civilinė byla buvo sustabdyta (civ.b.l. 43-45, t.4), konstatavus šių bylų prejudicinį ryšį (CPK 163 str. 3 p.). Teismo nutartis dėl bylos sustabdymo yra galiojanti, jos apeliantas neskundė. Taigi prejudicinis ryšys tarp civilinės bylos ir administracinės bylos yra akivaizdus, kadangi UAB „Bentota administracinėje byloje, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-04-07 išduotą statybos leidimą NR/275/05-0320, Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimą Nr.998V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projekto tvirtinimo“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-08-23 gyvenamųjų patalpų, prekybos ir maitinimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.(101)11.4-1729, savo skundą grindė atitinkamų norminių teisės aktų pažeidimais, neteisėtais (savavališkais) UAB „GDP“ ir UAB „Gedimino 20“ veiksmais, atliekant pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją, o taip pat apelianto teisių pažeidimu. Iš esmės analogiškas yra ir civilinėje byloje pareikšto ieškinio faktinis pagrindas. Apeliaciniu skundu ieškovas iš esmės vėl, nors ir netiesiogiai kelia 2005-04-07 statybos leidimo Nr. /275/05-0320, Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimo Nr.998V ir 2006-08-23 pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr.(101)11.4-1729 teisėtumo klausimus. Administraciniai teismai sprendė apelianto nurodytų teisės aktų teisėtumo klausimą, todėl pakartotinai nagrinėti tą patį klausimą civilinėje byloje nėra pagrindo (CPK 279 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-529/2004, kat. 45.9.1), nes administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.), taip pat res judicata galią (CPK 279 str. 4 d.). Tokios aplinkybės yra nustatytos ne tik įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-05 nutartimi, bet ir dalimi įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-12-04 sprendimo (šią dalį galioti paliko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-07-05 nutartimi), kurioje buvo nagrinėti atsakovų statybos teisėtumo klausimai. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nėra aišku, kokiais prejudiciniais faktais teismas rėmėsi iš administracinės bylos Nr.I-4081-1/2006. Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimams patenkinti yra būtina įvertinti aplinkybes, ar atsakovų statyba laikytina savavaline, o šią aplinkybę galima nustatyti tik įvertinus 2005-04-07 statybos leidimą Nr. /275/05-0320, Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimą Nr.998V ir 2006-08-23 pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.(101)11.4-1729. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais ir administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006 nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais).

Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-04-14 nutartimi (civilinėje byloje Nr.3K-3-72/1999, kat. 36), pagal kurią negatorinio ieškinio pagrindas yra aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo kaip savininko teisę naudotis turtu, o taip pat patvirtinimas, kad kito asmens veiksmai kliudo normaliam naudojimuisi savo nuosavybe, tvirtina, kad savo, kaip savininko, reikalavimus gina negatoriniu ieškiniu, t.y. jo ieškinio reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio esmę. Negatorinio ieškinio atveju ieškovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo. Savo esme negatorinio ieškinio patenkinimas – pašalinimas kliūčių naudotis savo nuosavybės teise – nepriklauso nuo kliudančio asmens kaltės. Asmuo, kurio teisė naudotis nuosavybe yra apribota, turi įrodyti patį kliudymo faktą, nurodyti asmenį, kurio elgesys kliudo naudotis nuosavybe ir turi teisę reikalauti pašalinti tokį kliudymą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, administracinių teismų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-04-07 išduotas statybos leidimas NR/275/05-0320, Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimas Nr.998V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projekto tvirtinimo“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006-08-23 gyvenamųjų patalpų, prekybos ir maitinimo paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.(101)11.4-1729 nebuvo panaikinti, o, kadangi pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai), jie yra galiojantys ir teisėti. Remiantis Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimu Nr.998V patvirtintu teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projektu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005-04-07 išduotu statybos leidimu NR/275/05-0320, pastatas (duomenys neskelbtini) teisėtai ribojasi su šiaurine pastato (duomenys neskelbtini) siena. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentas, 2006-07-12 atlikęs patikrinimą (duomenys neskelbtini), nustatė, kad statyba vykdoma pagal suderintą projektą, esminių nukrypimų nenustatyta. Dėl nurodytų aplinkybių nei atsakovams, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nereikia įrodinėti veiksmų teisėtumo, nes tai neįrodinėtina aplinkybė CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme (prejudicinės faktas). Be to pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį nurodytų pastatų sienų ribojimasis nelaikytinas pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad statinio (duomenys neskelbtini) rekonstravimas atliktas be statybos leidimo ir suderinto techninio projekto ar rekonstruotos patalpos įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintos tinkamomis naudoti.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šalių ginčą, kurio esmė ta, jog ieškovas siekia, kad būtų nugriauta dalis atsakovų pastato (duomenys neskelbtini) ir nebeliktų bendrų konstrukcijų tarp atsakovo pastatų ir ieškovo pastato (duomenys neskelbtini). Apeliantas tvirtina, kad ankstesnis ieškovo įsigyto pastato savininkas (Vilniaus miesto savivaldybės taryba) nebuvo sutikęs užmūryti pastato (duomenys neskelbtini) langus. Tačiau tokie apelianto argumentai yra paremti tik įrašu 2006-01-04 pirkimo-pardavimo sutartyje (civ.b.l. 9, t.1) ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei esantiems įrodymams. Bylos duomenys tvirtina, kad toks ankstesnio ieškovo įsigyto pastato savininko (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos) sutikimas buvo duotas Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimu Nr.998V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projekto tvirtinimo“. Šis sprendimas yra galiojantis, nenuginčytas ir administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006. Toks sutikimas taip pat buvo išreikštas išduodant statybos leidimus nuo 1999-08-27 iki 2006-01-26 pagal (duomenys neskelbtini) teritorijos detalųjį planą (adm.b.l. 36-40, 101-105, 151-152, t.1). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusia 2007-07-05 nutartimi administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006 yra konstatuota, jog nekyla teisinių abejonių, kad Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai buvo žinomas, kadangi tai tos pačios savivaldybės institucijos, kurių darbas tarpusavyje glaudžiai susijęs (1997-05-29 sprendimu patvirtintu detaliuoju planu buvo leistas pastatų sublokavimas). Vilniaus miesto savivaldybės tarybai teisė skųsti Vilniaus miesto valdybos 1997-05-29 sprendimą Nr.998V atsirado nuo jo priėmimo momento, bet į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo nesikreipta. Nerealizuota teisminės gynybos teisė buvo perduota ir naujam turto savininkui – ieškovui UAB „Bentota“, kuris, kaip kitas turto savininkas, perėmęs ir reikalavimo teisę dėl detalaus plano panaikinimo, aiškiai praleido terminą šį sprendimą apskųsti. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo sutikimą yra patvirtinusi tiek savo procesiniuose dokumentuose administracinėje byloje Nr.I-4081-1/2006, tiek šios bylos teismo posėdyje (adm.b.l. 50, t. 4). Aukščiau aptartos faktinės aplinkybės tvirtina, kad įrašas 2006-01-04 pirkimo-pardavimo sutartyje (civ.b.l. 9, t.1), jog pastato (duomenys neskelbtini) langai užmūryti be Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sutikimo, neatitinka tikrovės (yra klaidingas), ką nustatė ir administracinis teismas (adm.b.l. 56-64, t.4). Tokiu būdu pastato (duomenys neskelbtini) savininkas davė aiškų sutikimą prie šio statinio šiaurinės sienos prišlieti naujojo pastato pietinę sieną ir taip suvaržė savo daiktines teises į statinį (duomenys neskelbtini) (suteikė teisę naujojo pastato sieną pristatyti prie statinio (duomenys neskelbtini) šiaurinės sienos ir tokiu būdu leido uždengti tris šio statinio sienoje esančius langus). Šie daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perėjo 2006-01-04 pirkimo-pardavimo sutartimi naujajam daikto savininkui – ieškovui (CK 4.9 str. 2 d.). Todėl apelianto argumentai, kad nebuvo nustatyta jokių daiktinių teisių į statinį (duomenys neskelbtini) suvaržymų ir kad tokie suvaržymai neperėjo ieškovui, atmestini kaip nepagrįsti.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Sutinkamai su CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovo naudai priteistina 4525,53 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, kurias patvirtina į bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra LPB Nr.07465. Atsakovui priteisiamos visa jo turėtų atstovavimo išlaidų suma, atsižvelgiant į didelę bylos apimtį, jos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas bei teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Bentota“ (juridinio asmens kodas 300121670) atsakovo UAB „Gedimino 20“ (juridinio asmens kodas 300508635) naudai 4525 (keturis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt penkis) litus 53 centus išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.