- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-15
- Bylos Nr.
- 2-719/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Trečiasis asmuo
- AS „UniCredit Bank“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas dėl kreditorinių reikalavimų pripažinimo negaliojančiais atmestas, trečiasis asmuo AS „UniCredit Bank“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas (kreditorius) E. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BUAB „Egvilta“ 2012 m. liepos 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimą atsisakyti pritarti BUAB „Egvilta“ žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) vidinės naudojimosi tvarkos nustatymui ir BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Turto suskaidymas dalimis nepažeistų banko kaip įkaito turėtojo interesų, nes padalinus įkeistą daiktą dalimis, hipoteka lieka galioti visiems po padalinimo suformuotiems nekilnojamiems daiktams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.172 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog banko, kaip įkaito turėtojo interesai dėl naujos turto naudojimo tvarkos nustatymo, nenukentės.Parduoti vieną nekilnojamo turto objektą, kurio vertė 14 500 000 Lt yra žymiai sunkiau nei parduoti tris pigesnius nekilnojamo turto objektus. Esant mažesnei objekto kainai jis tampa prieinamas žymiai platesniam pirkėjų ratui, be to, pirkėjui žymiai lengviau gauti finansavimą tokio objekto pirkimui. Palyginus su gauta nauda (kainos padidėjimu), papildomos išlaidos susijusios su žemės matavimo atlikimu ir naudojimosi tvarkos nustatymu sudarys tik nežymią dalį, todėl akivaizdu, jog nežymios išlaidos palyginti su žymiai didesne nauda, kuri bus gauta vėliau, yra protingas ir racionalus sprendimas.BUAB „Egvilta“ parduodama daugiabutį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)) kartu su gyvenamuoju namu gali parduoti (perleisti) turtinę teisę (nuomos teisę) tik į 1/3 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), o turtinė teisė (nuomos teisė) į likusias 2/3 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) dalis turi būti parduota atskirai (savarankiškai), nesiejant jos pardavimo su gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)) pardavimu. Toks pardavimo būdas labiausiai atitiktų BUAB „Egvilta“ bei jos kreditorių interesus, kadangi BUAB „Egvilta“ galėtų gauti papildomas pajamas iš nuomos teisės kartu su leidimu statyti du gyvenamosios-komercinės paskirties pastatus pardavimo, be to, turtas ir turtinės teisės būtų parduoti greičiau.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjo (kreditoriaus) skundą atmetė. Nurodė, kad ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarka nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad teismo atliekama kreditorių susirinkimų sprendimų kontrolė yra ribota, nes bankroto bylą nagrinėjantis teismas neatlieka kreditorių susirinkimų nutarimų ekonominio tikslingumo vertinimo. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas teismo gali būti panaikinamas tik nustačius, kad pažeistos šio nutarimo priėmimo procedūros, priimtas nutarimas akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. ĮBĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo nuostatos būtent kreditorių susirinkimui, o ne teismui suteikia teisę nustatyti parduodamo turto kainą ir tvarką, teismas neturi įgaliojimų už kreditorių susirinkimą spręsti susirinkimui priskirtų klausimų. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skundas grindžiamas tik jo nuomone, nepateikiant jokių objektyvių šią nuomonę pagrindžiančių įrodymų. ĮBĮ neįtvirtino privalomos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo kainos nustatymo tvarkos ar kriterijų, kuriais vadovaujantis ji turėtų būti apibrėžta, todėl teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams. Pareiškėjas siekia pakeisti kreditorių 2011 m. spalio 17 d. nutarimo nustatytą turto pardavimo kainą ir tvarką, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinumą keisi anksčiau nustatytą tvarką.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį dalykas
Atskiruoju skundu pareiškėjas E. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės – pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2012 m. liepos 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimus atsisakyti pritarti BUAB „Egvilta“ žemės sklypo vidinės naudojimosi tvarkos nustatymui ir BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymui. Skunde nurodo, kad bankroto procedūrų operatyvumo ir ekonomiškumo principai negali būti laikomi prioritetiniais ir aukščiau už bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių interesus. Bankroto proceso tikslai yra nukreipti būtent į maksimalų kreditorių turtinių interesų (finansinių reikalavimų) patenkinimą, todėl esant priešpriešai tarp bankroto proceso operatyvumo ir kreditorių reikalavimų maksimalaus patenkino principų, pirmenybė (prioritetas) turi būti suteiktas pastarajam principui. Vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų, bet ne tik tų, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka, patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu pardavus konkretų turtą dalimis bankrutuojanti įmonė gautų daugiau lėšų, negu jo pardavimo kaip vientiso objekto atveju, kreditoriai turėtų pasirinkti turto perleidimo dalimis būdą, kuris naudingesnis bankrutuojančiai įmonei bei jos kreditoriams. Tai nustatoma įvertinus duomenis, susijusius su turto perleidimo rinkos verte. Apelianto nuomone, negalima laikyti, kad nustatyta pardavimo kaina, kurią pasiūlė pats hipotekos kreditorius, yra teisinga, atitinka įmonės bei visų jos kreditorių teisėtus interesus. Tik atlikus turto, kaip vientiso objekto, bei turto, parduodamo dalimis, rinkos įvertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus arba gavus kitų parduodamo turto rinkos vertę patvirtinančių įrodymų, galima spręsti dėl įmonei ir visiems jos kreditoriams tinkamiausio pardavimo būdo bei kainos. Apeliantas pažymėjo, kad BUAB „Egvilta“ priklausančio turto pardavimo kainą pasiūlė hipotekos kreditorius, t. y. asmuo, kurio reikalavimų patenkinimas užtikrintas iš varžytynių parduodamo turto įkeitimu, dėl ko jis gali neturėti intereso siekti aukščiausios turto pardavimo kainos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo AS „UniCredit Bank“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad bankroto procesas yra kolektyvinis ir juo siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Nutarimus BAUB „Egvilta“ susirinkimas priėmė balsų dauguma, t.y. už nutarimus balsavo 53,16 procentų visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, todėl nutarimai yra priimti nepažeidžiant ĮBĮ reikalavimų ir yra teisėti. Pareiškėjo pasiūlymas teisiškai nėra galimas, nes tam, kad atsirastų 3 turtinės teisės (nuomos teisės) į valstybinės žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), turėtų būti nutraukta esama nuomos sutartis ir pasirašomos trys naujos nuomos sutartys. Pažymėjo, kad žemės nuomos sutartis, reikalinga tinkamai eksploatuoti statinį, sudaroma su kiekvieno atskiro statinio savininku. BUAB „Egvilta“ iki bankroto bylos iškėlimo pastatė tik vieną statinį, todėl jau esanti viena valstybinės žemės nuomos teisė į sklypą, neesant kitų statinių, negali būti tiesiog išdalinta apelianto siūlytu būdu, pasirašant vidinę naudojimosi tvarką. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, kad vienu nekilnojamojo turto objektu disponuojančios įmonės bankroto procesas tęsiasi jau nuo 2009 metų, nėra atsiskaityta nei su vienu kreditoriumi ir neatlygintos administravimo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 straipsniai).
Byloje nustatyta, kad BUAB Egvilta“ kreditorių susirinkimas 2011 m. spalio 17 d. nutarimu patvirtino šiai bendrovei priklausančio turto pardavimo tvarką ir kainą. Apeliantas, bankrutuojančios bendrovės kreditorius, manydamas, kad nustatyta tvarka ir kaina neatitinka jo ir bankrutuojančios įmonės interesų, minėto kreditorių susirinkimo nutarimo įstatyme nustatytais terminais neginčijo, o inicijavo pakartotinį turto pardavimo tvarkos ir kainos svarstymą kreditorių susirinkime. Pakartotinai nagrinėdamas apelianto (vieno iš kreditorių) iškeltą klausimą, kreditorių susirinkimas 2012 m. liepos 18 d. nutarimu nusprendė atsisakyti pritarti BUAB „Egvilta“ žemės sklypo vidinės naudojimosi tvarkos nustatymui ir BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto siūlomos naujos pardavimo tvarkos ir kainų nustatymui.
Apeliantas ginčija kreditorių susirinkimo 2012 m. liepos 18 d. nutarimą dėl to, kad ankstesniu (2011 m. spalio 17 d.) kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta turto pardavimo tvarka ir kaina yra orientuota į operatyvų bankroto proceso vykdymą, tačiau ji pažeidžia maksimalaus kreditorių reikalavimų patenkinimo principą. Šiuo atveju įmonei pardavus savo turtą dalimis, ji galėtų patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apelianto argumento pažymi, kad CPK 178 straipsnyje yra numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija kreditorių susirinkimo nutarimą tuo pagrindu, kad kreditorių nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina yra mažiau naudinga nei siūlo apeliantas, tačiau šių savo nurodomų aplinkybių jis nepagrindžia jokiais įrodymais. Apeliantas pateikia tik prielaidas, kad teisė į žemės sklypą gali būti padalinta nustatant naudojimosi tvarką, kad naudojimosi tvarkos nustatymo išlaidos bus nedidelės, kad tai būtų naudingiau, tačiau visos minėtos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais objektyviai jas pagrindžiančiais įrodymais. Tai, kad apelianto siūlomas variantas yra ekonomiškai naudingesnis yra tik jo subjektyvi nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais skaičiavimais bei rinkos analize.
Apeliantas, nurodydamas, kad bankrutuojanti įmonė, parduodama turtą ir turtines teises dalimis, gaus daugiau pajamų, pripažino, kad jo nurodomoms aplinkybėms nustatyti būtina atlikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį turto vertinimą, tačiau jokio vertinimo ar turto pardavimo tvarkos pakeitimo naudingumo analizės nepateikė nei klausimą nagrinėjusiam kreditorių susirinkimui, nei teismui.
Apeliantas taip pat nurodė, kad šiuo metu nustatyta turto pardavimo kaina buvo pasiūlyta hipotekos kreditoriaus, kuris neturi intereso parduoti turtą už didesnę kainą, nes jo reikalavimams patenkinti pakaks ir šiuo metu nustatytos turto pardavimo kainos. Teisėjų kolegija pastebi, kad turto pardavimo kaina buvo nustatyta 2011 m. spalio 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, apeliantas jos neginčijo, nepateikė jokių įrodymų, kad ši kaina yra aiškiai per maža. Be to, ta aplinkybė, kad nuo 2011 metų turtas nebuvo parduotas, patvirtina, kad jo kaina nėra akivaizdžiai per maža.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, atskiruoju skundu nesutikdamas su nustatyta bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarka ir reikalaudamas ją peržiūrėti, savo nurodomų argumentų dėl didesnio ekonominio naudingumo turtą parduodant dalimis nepagrindė jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.