- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-279-719/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00698-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- R. V.
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-719/2015
Teisėja Nijolė Bražiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00698-2014-7
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2015 m. lapkričio 12 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjo – advokato A. Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 str. 1 d. ir nubaustas 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Tuo pačiu nuosprendžiu priteista iš R. V. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui 5554,91 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat nuspręstas ginklą (duomenys neskelbtini), kaip nusikaltimo įrankį, konfiskuoti ir perduoti Lietuvos Respublikos Ginklų fondui realizuoti į valstybės pajamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 8 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) plotose, pažeisdamas 2000-06-27 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių“ 16.2 punktą nurodantį, kad medžioklės metu privaloma turėti galiojantį medžioklės lapą, 22 punktą, nurodantį, kad privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti, 58.3 punktą, nurodantį, kad draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose, 74.3 punktą, nurodantį, kad šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai neteisėtai medžiojama medžioklės plotuose, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete arba, sumedžiojus gyvūną, kuriam sumedžioti reikia licencijos, ši licencija ar jos atkarpa nepildoma, medžiojama be medžioklės lapo arba su negaliojančiu medžioklės lapu, nebūdamas minėto medžioklės būrelio nariu, neturėdamas medžioklės lapo ir licencijos medžiojamam gyvūnui – briedžio patinui – medžioti, ginklu (duomenys neskelbtini) medžiojo briedžio patiną ir jį nušovė, taip neteisėtai medžiodamas naikino laukinės gyvūnijos išteklius ir padarė laukinei gyvūnijai didelę 5554,91 Eur (19180 Lt) žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas – advokatas A. Liutvinskas prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo – BK 272 straipsnio 1 dalį, kadangi, sprendžiant pagal skundžiamo nuosprendžio išvadą, R. V. kaltė grindžiama medžioklės lapo ir licencijos neturėjimu, siejamu su didelės žalos laukinei gyvūnijai padarymo kvalifikuojančiu požymiu. Skundžiamame nuosprendyje tokie objektyvieji veikos požymiai, kaip medžiojimas uždraustu laiku, uždraustose vietose, draudžiamais būdais nenustatyti, nors jie yra būtini atsakomybei pagal BK 272 straipsnį kilti. Pažymima, kad nuosprendyje nurodyti „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (toliau – Medžioklės taisyklės) pažeidimai patys savaime nesukuria baudžiamųjų teisinių padarinių. Atsakomybė už minėtų teisės aktų pažeidimus numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnyje. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas R. V. kaltu pripažino, taikydamas kvalifikuojantį didelės žalos požymį, kuris skundžiamame nuosprendyje grindžiamas manymu, kad briedis yra priskiriamas prie stambių kanopinių žvėrių. Pažymima, kad teisės aktuose nėra pateikiamas didelės žalos laukinei gyvūnijai sampratos išaiškinimas. Tokiu būdu, nesant specialaus teisinio reguliavimo, turėtų būti taikoma analogija ir vadovaujamasi bendresnio pobūdžio norma – BK 190 straipsniu. Tačiau šios pareigos pirmosios instancijos teismas neįvykdė, taip pat ignoravo aplinkybę, kad briedžiai, įskaitant patinus, jauniklius ar pateles, neįtraukti į saugomų gyvūnų sąrašą ir, kad jų medžioklė nedraudžiama. Tokia aplinkybė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad briedžiai nėra vertinami kaip ypatingai reikšmingi laukiniai gyvūnai, o jų medžioklė nedaro pavojaus šios gyvūnų rūšies populiacijai. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas didelės žalos laukinei gyvūnijai kvalifikuojantį požymį, nenurodė privalomojo teisinio pagrindo, atskleidžiančio didelės žalos laukinei gyvūnijai, pagrįstumą.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat padarė ir esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas neatskleidžia įrodymų gavimo santykio su BPK nustatytais reikalavimais. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2014-10-08 gavus M. S. telefoninį pranešimą apie (duomenys neskelbtini) miške rastą nušautą briedžio patiną. Bylos duomenų, gautų ikiteisminio tyrimo metu analizė jų gavimo teisėtumo aspektu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad byloje esminę reikšmę turinčios kulkos liekanos, surastos briedžio gaišenoje, paieška, suradimas, pateikimas tyrėjui V. B., o vėliau specialistui, gauti nesilaikant BPK reikalavimų ir tvarkos bei tam neįgaliotų ir tokiems veiksmams atlikti teisės neturinčių asmenų. Sprendžiant pagal bylos duomenis, briedžio gaišeną rado T. M., kuris apie tai pranešė M. S., o pastarasis telefonu apie tai pranešė gamtosaugos ir policijos pareigūnams. T. M. savavališkai, negavęs tam leidimo, ėmėsi iniciatyvos išgabenti briedžio gaišeną, pasitelkęs J. K. ir N. S.. Policijos tyrėjas V. B., apžiūrėjęs įvykio vietą ir surašęs protokolą, briedžio gaišeną perduoda (duomenys neskelbtini) medžiotojų būreliui pagal perdavimo – priėmimo aktą – M. S., nors pastarojo įvykio vietoje net nebuvo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad T. M., savavališkai parsigabenęs briedžio gaišeną į savo sodybą, ėmėsi ikiteisminio tyrimo veiksmų – kulkos paieškos. Apelianto manymu, šioje byloje atliekant kulkos paieškos veiksmus, nebuvo galima apsieiti be tyrėjo ir atitinkamo specialisto dalyvavimo. Todėl liko nenustatytas briedžio amžius, pašovimo laikas, sužalojimo pobūdis ir padariniai. Nenustačius šių aplinkybių, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad briedis buvo nušautas 2014 m. spalio 8 d. netoli jo suradimo vietos. Byloje esančių dokumentų pagrindu darytina išvada, kad kulkos liekana, kurią neva briedžio gaišenoje surado T. M., pas tyrėją V. B. pateko 2014-10-08 „Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo“ pagrindu, pagal kurį kulkos liekaną ir odos skiautę policijos tyrėjui perdavė M. S.. Tačiau bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad šiuos objektus tyrėjui perdavė ne M. S., o V. P., be jokių privalomų procesinių dokumentų. M. S. net nebuvo įvykio vietoje ir tik vėliau, neaišku kada, pasirašė atitinkamą protokolą, kas vertintina kaip oficialaus dokumento klastojimu. Tokiu būdu darytina išvada, kad tiek kulkos liekana, tiek odos skiautė į bylą pateko neteisėtu pagrindu. O pirmosios instancijos teismas abejonių dėl minėtos kulkos liekanos sukeitimo galimybės nepašalino. Skunde teigiama, kad dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas kulkos liekaną byloje pripažino įrodymu ne teisės pagrindu. Be to, skundžiamu nuosprendžiu teismas, pripažindamas liudytojų T. M. ir J. K. parodymus patikimais, neatsižvelgė, kad šiuos liudytojus sieja svainystės ryšiai, o T. M. ir teisme pripažino turintis rimtų nesutarimų su R. V., tame tarpe ir medžioklės klausimais. Tokiu būdu, esant minėtoms aplinkybėm, byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad specialistui perduota kulkos liekana yra tas pats objektas, kurį, neva T. M. rado briedžio gaišenoje.
Šalies argumentai
Apeliantas pastebi ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytų T. M. ir J. K. parodymų dėl transporto priemonės paliktų pėdsakų, rastų netoli rasto briedžio, neva kraujo pėdsakų nupjautame lauke, objektyviai nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, tuo labiau, kad liudytojų pastebėjimas apie transporto priemonės ratų pėdsakus neatsako į klausimą kada tie pėdsakai palikti – iki briedžio atėjimo ar po to. Be to, teismas nepaneigė R. V. aiškinimų, kad 2014-10-08 nuo ankstaus ryto jis buvo kitoje vietoje ir išdavinėjo skerdieną, ką patvirtina krovinio važtaraštyje ir sąskaitoje – faktūroje fiksuotas laikas – 7 val. Pagal liudytojų M. Č. ir E. P. parodymus, R. V. turėjo briedį nušauti apie 6.30 val., t. y., esant tamsiam paros metui, nors R. V. tuo metu buvo visai kitoje vietoje ir išdavinėjo skerdieną J. K. (duomenys neskelbtini), kuris yra daugiau, nei už keturių kilometrų nuo V. gyvenamosios vietos, kur pamiškėje po pietų ir buvo rastas nušautas briedis. Apelianto manymu, nelogiška, kad jei R. V. brakonieriaudamas nušauna briedį, jo nepasiima, o bando tai daryti praėjus daugiau nei šešioms valandoms. Tuo pačiu apeliantas pastebi, kad skunde išdėstyti nuosprendžio nepagrįstumo ir neteisėtumo motyvai yra pakankami išvadai, jog šioje byloje R. V. buvo primesta nekaltumo įrodinėjimo našta.
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras G. S. apeliaciniu skundu prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendį pakeisti, R. V. paskiriant BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis teise medžioto 3 metams. Skunde nurodo, kad R. V. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis jam suteikta specialia teise – teise medžioti, pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintų „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje“ taisyklių 16.2, 22, 58.3, 74.3 punktus, todėl R. V. turėtų būti taikoma BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė.
Nuteistasis ir jo gynėjas posėdyje prašė gynėjo skundą tenkinti skundą, o prokuroro – atmesti. Prokurorė prašė prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo skundą – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, susijusių su nuteistojo R. V. veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 272 straipsnio 1 dalį, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį sudarančio požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Taigi nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl R. V. kaltės, padarius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka šio nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 272 straipsnio 1 dalį
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, už Medžioklės taisyklių pažeidimus numatytos įvairios teisinės atsakomybės rūšys: 1) civilinė; 2) administracinė; 3) baudžiamoji (Medžioklės taisyklių 76 p.). Minėtos atsakomybės rūšys skiriasi viena nuo kitos atsakomybės taikymo pagrindais, poveikio priemonėmis, padariniais, atsakomybės subjektais ir kitais atsakomybės taikymo aspektais. Paprastai už Medžioklės taisyklių pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė.
BK 272 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas medžiojo ar žvejojo uždraustu laiku, uždraustose vietose ar draudžiamais būdais, įrankiais, priemonėmis arba kitaip neteisėtai naudojo ar naikino laukinės gyvūnijos išteklius ir padarė didelės žalos gyvūnijai. Minėtoje normoje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai nurodyti veiksmai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – padaroma didelė žala gyvūnijai. Teisės aktuose, kaip teisingai pastebima ir gynėjo apeliaciniame skunde, nėra pateiktas didelės žalos gyvūnijai sampratos išaiškinimas. Pagal teismų praktiką, didelė žala gali būti ne tik turtinio, bet ir neturtinio pobūdžio. Turtinė žala laikoma didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Šis požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad R. V. padarė laukinei gyvūnijai didelę žalą, šio baudžiamajai atsakomybei kilti būtino požymio buvimo iš esmės nemotyvavo. Skundžiamo nuosprendžio nustatomoje dalyje apsiribojo nurodydamas šios žalos piniginę išraišką – 5554,91 Eur (19180 Lt), o motyvuose nurodė vien tik tai, kad briedis yra priskiriamas prie stambių kanopinių žvėrių, todėl nusprendė, kad buvo padaryta didelė žala gyvūnijai. Kolegija tokiam padarytos žalos dydžio įvertinimui nepritaria.
Žemesnės instancijos teismas
Akivaizdu, kad vien piniginės išraiškos, nustatant didelės žalos gyvūnijai požymį, nepakanka, o pirmos instancijos teismo motyvas, kad padaryta žala yra didelė vien dėl to, kad briedis priskiriamas prie stambių kanopinių žvėrių, niekuo nepagrįstas. Kolegija pažymi, kad Medžioklės taisyklių 3 p. nustato, kad medžiojamieji gyvūnai skirstomi į stambiąją ir smulkiąją medžiojamąją fauną. Prie stambiosios medžiojamosios faunos priskiriami šie gyvūnai: rudoji meška, stumbras, briedis, taurusis elnias, dėmėtasis elnias, danielius, muflonas, stirna, šernas, vilkas, lūšis, kurtinys. Todėl, jei vadovautis pirmosios instancijos teismo motyvu, sumedžiojus bet kurį stambiajai medžiojamajai faunai priskiriamą gyvūną, galima būtų daryti išvada, jog padaryta didelė žala gyvūnijai, kas akivaizdžiai būtų nepagrįsta. Vertinant šį požymį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo konkrečiu atveju buvo sumedžiotas tik vienas gyvūnas – briedis, jis sumedžiotas leistinu laiku, kuomet šių gyvūnų medžiojimas yra galimas (Medžioklės taisyklių 15.2.1. p.), leistinu būdu ir įrankiais bei vietovėje, kur medžioklė iš esmės nėra draudžiama. Be to, kaip nustatyta byloje, briedį sumedžiojęs R. V. turėjo teisę medžioti ir naudojo teisėtai laikomą ginklą. Kolegijos nuomone, konkrečiu atveju nustatytas medžioklės būdas, aplinkybės, sumedžioto gyvūno kiekis, rūšis bei jo piniginė vertė, neduoda jokio pagrindo teigti, kad gyvūnijai buvo padaryta didelė žala. Nekyla jokių abejonių, kad buvo pažeisti Medžioklės taisyklių reikalavimai, o konkrečiai: 16.2 punktas, nurodantis, kad medžioklės metu privaloma turėti galiojantį medžioklės lapą; 22 punktas, nurodantis, kad privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti, 58.3 punktas, nurodantis, kad draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose, kas, pagal 74.1 punktą laikytina šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu. Tačiau už Medžioklės taisyklių pažeidimus, tame tarpe ir tokius, kurie pagal Medžioklės taisykles laikomi šiurkščiais, yra numatyta administracinė atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnyje. Iš BK 272 straipsnio 1 dalies ir ATPK 85 straipsnių dispozicijų palyginimo matyti, kad baudžiamoji atsakomybė siejama su jau minėtu papildomu požymiu – didelės žalos laukinei gyvūnijai padarymu. Tačiau, kolegijos nuomone, dėl pirmiau paminėtų motyvų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai inkriminavo R. V. BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą požymį – didelę žalą laukinei gyvūnijai. Taigi nebuvo pagrindo išvadai, kad R. V. padaryta veika siekia tą ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Todėl nebuvo pagrindo inkriminuoti R. V. šį požymį.
Dėl įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo
Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, leistinumą bei patikimumą. Nurodo, kad odos skiautė bei kulkos liekana, kuri buvo pagrindinis įrodymas, grindžiant R. V. kaltę į bylą pateko ne teisės pagrindu ir nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais.
Kolegija šioje dalyje nuteistojo gynėjo skundą atmeta ir pažymi, kad įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme buvo išsamus ir visapusiškas – teismas apklausė liudytojus dėl visų esminių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai, laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų įvertino visų teisme apklaustų asmenų parodymus, patikrino jų patikimumą, išsamiai išdėstė vertinimo motyvus, nurodydamas, kuriais parodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Kolegija su tokiu įrodymų vertinimu iš esmės sutinka ir šių motyvų papildomai nekartoja.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme neuždraustu būdu. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybių pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas dėl kulkos, išimtos iš briedžio gaišenos ir odos skiautės pateikimo, buvo pasirašytas ne to asmens, kuris iš tikro pateikė šiuos objektus. Teisme buvo nustatyta, kad šiuos objektus tyrėjui V. B. pateikė Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio rajono agentūros vyresnysis specialistas V. P., nors protokole buvo nurodyta, kad tai padarė M. S., kuris ir pasirašė protokolą (1 t., 51 b. l.). Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad minėti objektai buvo pateikti savo iniciatyva (BPK 98 straipsnis) ir šie duomenys turėjo būti nurodyti protokole. Šiuo atveju kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvais, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai, tame tarpe ir nurodyti 36, 97 bei 98 straipsniuose. Tačiau tas pačias aplinkybes nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Kolegija pažymi, kad renkant duomenis – gaunant tyrimui reikšmingus daiktus – kulkos liekaną ir odos skiautę, buvo pažeista jų gavimo tvarka, tačiau nustatyti pažeidimai esminės įtakos duomenų patikimumui neturėjo ir dėl šių pažeidimų nebuvo suvaržytos nuteistojo R. V. teisės. Visos abejonės dėl minėtų duomenų patikimumo buvo pašalintos pirmosios instancijos teisme, atliekant kitus BPK numatytus veiksmus – apklausiant liudytojus bei išklausant civilinio ieškovo atstovo paaiškinimus, o taip pat ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, kuomet buvo apklaustas specialistas. Byloje nustatyta, kad liudytojas S. S. metalo ieškikliu surado vietą briedžio kūne, kur buvo kulka, liudytojas T. M. rado ir išėmė kulkos liekaną, matant liudytojams M. S. ir B. M., po to, M. S. šiuos objektus nufotografavus, perdavė juos civilinio ieškovo atstovui V. P., kuris, matant jau minėtam liudytojui B. M., kulkos liekaną ir briedžio odos skiautę perdavė tyrėjui V. B.. Liudytoju apklaustas V. B. taip pat patvirtino analogiškas aplinkybes ir patį faktą, kad minimus objektus jam pateikė V. P.. Liudytojas M. S. tyrimo metu pateikė mobilųjį telefoną, kuriuo fotografavo iš nušauto briedžio išimtą kulkos liekaną bei odos skiautę (1 t., 106 b. l.). Apžiūrėjus šį telefoną matyti, kad nuotraukų galerijoje yra nuotrauka, kurioje nufotografuota kulka ir odos skiautė, ties nuotrauka yra nuoroda su data ir laiku – 2014 m. spalio 8 d. 18:37 (1 t., 106 – 110 b. l.). Specialistas Ž. N. (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodė, jog tikimiausia, kad tyrimui pateikta kulka voke ir kulka, užfiksuota paveikslėlyje yra tas pats objektas (1 t., 118 – 120 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, specialistas Ž. N. parodė, jog iš esmės duoti neabejotiną išvadą jam trukdė tik tai, kad pateiktoje fotografijoje prie kulkos nebuvo mastelio. Tuo pačiu specialistas patvirtino, jog nėra jokių abejonių, kad tirti pateikta kulka buvo iššauta iš tyrimui pateikto karabino (duomenys neskelbtini), kuris, pagal bylos duomenis, priklauso R. V.. Tokiu būdu, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skirtingais būdais ir iš savarankiškų įrodymų šaltinių gauta, tas pačias aplinkybes patvirtinanti informacija laikytina patikimais įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina, kad kulkos liekana, išimta iš briedžio gaišenos ir tirta specialisto (išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (1 t., 57 – 59, 118 – 120 b. l.), yra vienas ir tas pats objektas. Nustačius šias aplinkybes, paneigiama nuteistojo R. V. išsakyta versija dėl galimo kulkos atsiradimo byloje – kad jis spalio 5 d. šovė į šerną, kurį vėliau galėjo surasti ir išimti kulką T. M.. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tokia versija yra visiškai nelogiška, nepagrįsta ir paneigta byloje surinktai įrodymais.
BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Nors nuteistasis R. V. nuo pat pirmų apklausų ir neigė kaltinime nurodytu laiku, vietoje bei aplinkybėmis medžiojęs, tačiau kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad R. V. 2014 m. spalio 8 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), svetimuose (duomenys neskelbtini) būrelio medžioklės plotose, pažeisdamas Medžioklės taisyklių reikalavimus, ginklu (duomenys neskelbtini), medžiojo briedžio patiną ir jį nušovė. Tai patvirtina byloje surinkti įrodymai, kuriuos išsamiai, išdėstydamas motyvus, įvertino pirmosios instancijos teismas. Kaip jau buvo paminėta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės visiškai sutikdamas su tokiu įrodymų vertinimu, išskyrus jau aptartas aplinkybes, jo papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, išnaudodamas baudžiamojo proceso numatytas priemones, motyvuotai sujungė visus faktus į loginę visumą, ir padarė motyvuotas apibendrinančias išvadas. Kolegija tiktai pažymi, kad nuteistojo R. V. pateikti dokumentai – krovinio važtaraštis ir sąskaita – faktūra niekaip nepatvirtina nuteistojo pateikiamos versijos, kad jis 2014-10-08 negalėjo medžioti, nes 7 val. išdavinėjo prekes. Pats kaltinamasis tokių aplinkybių nebuvo nurodęs nė vienos apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet apklausiamas jis iš viso negalėjo nurodyti kur konkrečiai buvo 2014-10-08 (1 t., 84, 87 b. l.). Apklausiamas teisme R. V. jau nurodė, kad jis išvažiavo į skerdyklą po 5 val. ryto, o namo grįžo prieš 7 val. ryto (2 t., 23 b. l.). Taigi, nuteistasis savo parodymais iš esmės pats patvirtino, jog dar iki krovinio važtaraštyje nurodyto laiko – 7 val., buvo namuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškiname, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-573/2012 ir kt.).
Pirmos instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti tinkami teisiniai argumentai, pagrindžiantys išvadas, kad nuteistojo veiksmais padarytos žalos laukinei gamtai dydis pagrindžia būtinybę R. V. taikyti baudžiamąją atsakomybę. Konkrečiai byloje nustatytais faktais neargumentuoti teiginiai, kad sumedžiotas briedis priskirtas prie stambių kanopinių žvėrių, kuris vertinamas 5554,91 Eur, nėra pakankami konstatuoti, kad laukinei gyvūnijai buvo padaryta didelė žala. O nesant pagrindo konstatuoti, jog apkaltinamajame nuosprendyje aprašomais veiksmais R. V. padarė didelę laukinei gyvūnijai, darytina išvada, kad R. V. veikoje nėra BK 272 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimo požymių, todėl R. V. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami, kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 85 straipsnyje, požymių. Todėl bylos medžiaga perduotina Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariatui spręsti klausimą dėl R. V. patraukimo administracinėn atsakomybėn, tuo pačiu perduodant ir daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kulką, 3 kulkas ir 3 tūteles, ginklą (duomenys neskelbtini) žalios spalvos dėkle, saugomą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariate (ATPK 269 straipsnio 1 dalies tvarka).
Atsižvelgiant į priimamą sprendimą, kolegija dėl prokuroro G. S. apeliacinio skundo nebepasisako.
Ikiteisminio tyrimo metu R. V. buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri yra naikintina.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento pareikštas 5554,91 Eur dydžio civilinis ieškinys, atsižvelgiant į priimamą sprendimą, paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
R. V. iš kaltinimo pagal BK 272 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. V. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento pareikštas 5554,91 Eur dydžio civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kulką, 3 kulkas ir 3 tūteles, ginklą (duomenys neskelbtini) žalios spalvos dėkle, perduoti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariatui, kol bus išspręstas klausimas dėl R. V. galimos administracinės atsakomybės.