Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-12-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1209/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-16
Bylos Nr.
2A-1209/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
V. N.
Atsakovas
K. G., G. G.
Trečiasis asmuo
J. N., „Swedbank“ AB
Kategorijos
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1209/2013Procesinio sprendimo kategorija 114.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-217-115/2012 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovams K. G., G. G. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, tretieji asmenys J. N., „Swedbank“ AB.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti V. N. ir J. N. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 34/35 individualaus gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-1023-3610, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovas nuo 1990 m. rugpjūčio 31 d. yra susituokęs su J. N.. Siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas sutuoktiniai nusprendė statyti nuosavą namą. Ieškovo uošviai, atsakovai šioje byloje, sutiko, kad namas būtų statomas jiems priklausančiame sklype, ieškovo šeimos lėšomis ir abipusiu darbu. Sutarę dėl namo statybų, šalys dar 2006 m. pradėjo paruošiamuosius darbus iš ieškovo šeimos ir tėvų padovanotų lėšų: nupirktas namo projektas, atlikti įvairūs statybiniai darbai, pirktos medžiagos ir kt. Į šiuos darbus ieškovo šeima investavo 159059 Lt. Ieškovas su sutuoktine namo statybai 2007-08-31 sudarė tikslinio kredito sutartį Nr. 07-094337-FA su AB banku „Swedbank“, pagal kurią gavo 72404,71 EUR dydžio kreditą gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statybai, už kurią laidavo atsakovai. Kadangi žemės sklypas, kuriame ieškovo šeima statėsi namą, yra registruotas atsakovų vardu, šalys visus formalumus sudarinėjo atsakovų vardu. Pastačius namą (įregistruotą atsakovų vardu), ieškovo ir jo sutuoktinės santykiai pašlijo ir santuoka faktiškai nutrūko. Dėl šios priežasties atsakovai atsisakė tinkamai įregistruoti naujai pastatytą namą ir įregistravo jį savo vardu. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys buvo sutarusios jungtinės veiklos pagrindais sukurti bendrą turtą – individualų gyvenamąjį namą, esantį šalių bendrąja daline nuosavybe. Namo rinkos vertė – 264000 Lt, ieškovo šeimos namo statybai paimtas ir tuo tikslu panaudotas banko kreditas sudaro 250000 Lt, ieškovo ir jo šeimos lėšos – 159059 Lt. Kadangi namo statybai beveik nebuvo samdomi darbininkai, tai patvirtina, jog jis iš esmės buvo pastatytas šalių darbo pastangomis. Atsižvelgiant į šalių tarpusavio susitarimą prieš pradedant statyti namą ir atsakovų ketinimus jame negyventi, visas pastatytas namas turėtų būti pripažįstamas ieškovo ir trečiojo asmens, jo sutuoktinės, nuosavybe, tačiau ieškovas gera valia ir įvertindamas atsakovų prisidėjimą statant namą savo darbu ir simboline pinigų suma, sutinka pastatytą namą pripažinti bendrąja daline nuosavybe.

Atsiliepimas

Atsakovai K. G., G. G., tretysis asmuo J. N. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tretysis asmuo ir ieškovas dar 2008 m. balandžio 29 d. pasidalino santuokoje įgytą turtą: ieškovui atiteko butas, o jis sumokėjo trečiajam asmeniui 20000 Lt kompensaciją. Ieškovas buvo kreipęsis į teismą dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinė byla Nr. 2-1535-235/2010), motyvuodamas tuo, kad tretysis asmuo su nepilnamečiais vaikais gali išsikraustyti į jos tėvams priklausantį namą, t.y. ieškovas pripažino ginčo namo nuosavybės teisę atsakovams. Negrąžinto kredito likutis šiai dienai sudaro 57507,20 EUR. Iš esmės kreditą ėmė ne ieškovas su trečiuoju asmeniu, o atsakovai, tačiau dėl senyvo amžiaus jie nebūtų gavę paskolos. Atsakovai ketino pastatyti namą savo sklype ir vėliau perleisti trečiajam asmeniui. Iš pateikiamų dokumentų matyti, kad paskolą faktiškai grąžindavo ir grąžina atsakovai bei tretysis asmuo. Ieškovui laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. spalio 9 d. trečiojo asmens buvo pervesta 20700 Lt kaip kompensacija prisidėjus prie statybų. Namas pastatytas atsakovų sklype, o statant namą buvo panaudotas visas jau sklype stovėjęs senas pastatas. Didžioji dauguma ieškovo pateiktų kvitų yra netinkami įrodymai, kadangi praktiškai visi kvitai yra iki to laiko, kai buvo gautas kreditas.

Tretysis asmuo „Swedbank“, AB atsiliepimu prašė ginčą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) santykių buvimo ir jų pagrindu sukurto turto. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių objektai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, sukurti įsigaliojus 2000 m. CK, todėl sprendžiant pareikštus reikalavimus vadovaujamasi naujojo CK nuostatomis.

Teismas sprendė, kad šioje byloje jungtinės veiklos sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, o šios formos nesilaikymas duoda pagrindą ieškinį atmesti (CK 178str.1d., 180str.1d.).

Be to, teismas manė, kad nėra pagrindo ieškinį tenkinti ir pripažįstant, jog notarinis jungtinės veiklos susitarimo patvirtinimas nereikalingas, kadangi nebuvo sudaryta rašytinis susitarimas paprasta rašytine forma, atsakovai ir tretysis asmuo jungtinės nuosavybės sukūrimo susitarimą neigia, ir nėra įrodyta, jog tretysis asmuo, sutinkant ieškovui, kreditą paėmė tikslu pasistatyti namą sau su ieškovu, bendrai su atsakovais, ar sutuoktiniai prisidėjo savo lėšomis prie sukurto turto.

Byloje nustatyta, kad ieškovas V. N. ir tretysis asmuo J. N. susituokė 1990-08-31 (t. 1, b. l. 34), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šiuo metu pagal J. N. ieškinį Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. N2-11347-127/2012 dėl ieškovo ir trečiojo asmens J. N. santuokos nutraukimo (CPK 179 str. 2, 3 d.). 2007-08-31 ieškovas ir tretysis asmuo J. N. su trečiuoju asmeniu „Swedbank“ AB sudarė kredito sutartį Nr. 07-094337-FA (t. 1, b. l. 38-43) dėl 57924 EUR kredito suteikimo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), statybai. Paimta kredito suma vėliau padidinta iki 72404,71 EUR 2008-09-23 susitarimu Nr. 07-094337-FA-1 (t. 1, b. l. 35). Tačiau teismas sprendė, kad kredito paėmimas ir panaudojimas atsakovo vardu įregistruoto namo statybai neįrodo jungtinės nuosavybės sukūrimo, įvertinus byloje pateiktus įrodymus. Visų pirma, tai kredito gavėjų prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovų laidavimu ir žemės sklypo įkeitimu (t. 1, b. l. 6-7, t.3, b.l. 97-98). Kredito sutarties sudarymo metu pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto gyvenamojo namo baigtumas jau buvo 61 proc. (t. 1, b. l. 6-7), o pagrindas vykdyti statybą buvo 2006-12-18 atsakovui K. G. išduotas statybos leidimas Nr. GN/1557/06-1713 (t. 1, b. l. 143-144). Taip pat nustatyta, jog gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma jau buvusio neregistruoto sodo namelio vietoje, panaudojant jo atskiras konstrukcija (sienas, rūsį) ir medžiagas. Tai rodo, kad gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma ne laisvame žemės sklype ir pradėta anksčiau (2006m.) nei įformintas kreditas (2007-08-31). Šią aplinkybę patvirtina ir įrašas Nekilnojamojo turto registre (t.1, b.l. 6-7). Be to, žemės sklypas, kuriame buvo vykdoma gyvenamojo namo statyba, nuosavybės teise priklausė ir priklauso atsakovui K. G. (t. 1, b. l. 6-7). Pirminiame ieškinyje (t.1, b.l.1-4) ieškovas nurodė, kad namas buvo pastatytas iš paimto kredito, o atsakovas į namo statybą įdėjo tik 12000 Lt. Vėliau ieškovas jau teigia, kad iki kredito paėmimo namo statybai buvo panaudota 140000Lt, kuriuos jis pasiskolino iš savo motinos, pateikiant paskolos raštelius (t.1, b.l.75-78). Tačiau tikėti ieškovu apie šių pinigų panaudojimą namo statybai pagrindo nėra, nes ganėtinai didelės pinigų sumos paskolos paėmimą gyvenamojo namo statybai ieškovas nepaminėjo pradiniame ieškinyje, paskola nebuvo deklaruota sutuoktinių pajamų bei turto deklaracijose, o savo piniginių lėšų namo statybai ieškovas ir jo sutuoktinė faktiškai neturėjo (t.3, b.l. 101-121). Abejotinas ir pats didelės paskolos gavimo faktas, nes ieškovo motina paskolos sūnui taip pat nedeklaravo (t.3, b.l.123), namo statybos metu gavo palyginus tik nedidelę pensiją (t.3, b.l.125-129) ir nėra pateikta įrodymų, kad paskolos davėjas galėjo turėti tiek lėšų. Tuo tarpu iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas K. G. turėjo lėšų namo statybai pradiniame etape. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, tai naujam statiniui buvo panaudota ir buvusio sodo namelio konstrukcijos, medžiagos, ką patvirtina ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei prie jo pridėtos nuotraukos, kuriose matosi senas rūsys, langas ir dar be apdailos esanti silikatinių plytų siena (t.1, b.l.123-140). SB „Panerys“ rašte taip pat nurodyta, kad iki ginčo namo rekonstrukcijos sklype Nr. 30, (duomenys neskelbtini), stovėjo plytinis sodo namelis. Todėl teismas kritiškai vertino ieškovo parodymus, kad jis savo lėšomis pirko medžiagas iki kredito paėmimo pagal pateiktus įsigijimo dokumentus, nes ieškovas tokių lėšų paprasčiausiai neturėjo. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių ieškovo pateiktų medžiagų įsigijimo dokumentų (t.2, b.l. 1-270) ir atsakovų bei trečiojo asmens pateiktų įrodymų matyti, jog dalies medžiagų įsigijusių asmenų negalima nustatyti, dalį jų įsigijo visiškai kiti asmenys, dalį jų apmokėjo atsakovas K. G. (t.1, b.l.59-66,68-83, 142-208), o dalis jų, pav. kieto kuro katilas, negalėjo būti panaudotas ginčo namui, nes yra apšildomas kitu kuru ir ieškovas šią aplinkybę pripažįsta. Atsižvelgiant į atsakovo paaiškinimus, teismas sprendė, kad dalį medžiagų ieškovas galėjo nupirkti atsakovo pavedimu iš jo gautų pinigų, kadangi namo statybos pradžioje šalių tarpusavio santykiai buvo normalūs ir niekas neteigia, jog ieškovas neprisidėjo prie statybų savo darbu. Tačiau teismas pažymėjo, kad sutuoktinio padėjimas statyti namą žmonos tėvams, kurie kaip matyti iš šalių paaiškinimų padėjo auginti vaikus, rėmė dukros šeimą materialiai, atitinka geros moralės normas ir savaime ši aplinkybė niekaip nepatvirtina susitarimo sukurti ieškovo su sutuoktine ir jos tėvais bendrą dalinę nuosavybę. Dar 2008-04-29 ieškovas ir tretysis asmuo J. N. sudarė Santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią ieškovui asmeninės nuosavybės teise buvo perleistas butas, esantis Minties g. 10-35, Vilniuje, o trečiajam asmeniui už perleidžiamą buto dalį ieškovas įsipareigojo sumokėti 20000 Lt kompensaciją (t. 1, b. l. 31-33). Ši kompensacija faktiškai buvo skirta grąžinti sutuoktinei lėšas, kurias ieškovas gavo iš trečiojo asmens laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. spalio 9 d. Kaip nurodė tretysis asmuo J. N., tai ji savo buto dalį ieškovui perleido pablogėjus tarpusavio santykiams ir sutuoktiniui reikalaujant atsiskaityti už padėjimą statyti namą. Tai rodo, kad už padėjimą statyti tėvams namą su ieškovu tretysis asmuo atsiskaitė savo sąskaita, nes jai joks kitas turtas neatiteko. Iš byloje pateiktų J. N. banko sąskaitos išrašų (t. 1, b. l. 91-96) bei mokėjimų nurodymų (t. 1, b. l. 97-99) matyti, kad įmokas pagal kredito sutartį Nr. 07-094337-FA mokėjo ir moka būtent atsakovas K. G. ir tretysis asmuo J. N., kuri tam tikslui panaudojo ir iš ieškovo gautus 20000Lt, o tėvas jai grąžina bankui sumokėtas lėšas. Tuo tarpu pats ieškovas pripažįsta, jog jis su J. N. negyvena ir prie kredito grąžinimo neprisideda, be to jis faktiškai net nežino, jog iš suteikto 250000Lt kredito yra paimta 239890Lt, iš kurio 50000Lt buvo pervesta atsakovui, kuris rūpinosi medžiagų įsigijimu ir namo statyba. Atsakovas ir tretysis asmuo pripažįsta, kad kita paimto kredito dalis taip pat buvo panaudota namo statybai, tačiau namas pilnai dar neužbaigtas ir nepriduotas, bankui grąžinta kredito 41330Lt sumai. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-25 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1535-235/2010, nurodyta, kad kreditas yra suteiktas būtent J. N., o ieškovas pripažino, jog namas priklauso sutuoktinės tėvams (t.1, b.l. 88-90).Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad kreditas trečiojo asmens ir ieškovo vardu yra paimtas siekiant padėti tėvams pasistatyti namą, tačiau pats kredito paėmimo faktas abiejų sutuoktinių vardu nepatvirtina šalių susitarimo bendro nuosavybės objekto sukūrimo dalinės nuosavybės teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - apelianto ieškinį patenkinti bei priteisti apeliantui bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis LR CPK 322 str. bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi visos faktinės bylai svarbios aplinkybės negali būti patvirtintos tik rašytiniais įrodymais, taip pat yra svarbūs šalių bei liudytojų paaiškinimai, susiję su šalių sutartiniais santykiais ir ginčo esme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų šioje byloje svarbių aplinkybių, neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus ir netinkamai pritaikius teisės normas, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas ir turi būti naikinamas. Negalima situacija, kad kaip asmuo gali būti solidariai atsakingas kreditoriui už pinigines lėšas, kurių pagalba buvo sukurtas turtas, tačiau pastarasis asmuo į tą turtą neturi jokių teisių.

2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šalių santykiai negali būti kvalifikuojami kaip jungtinė veikla, kadangi nebuvo laikytasi įstatymo reikalavimų dėl sandorio formos.

3. Taip pat teismas nepagrįstai konstatuoja, kad ginčo namas pastatytas išimtinai atsakovų lėšomis, kadangi tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir šalių paaiškinimams. Teismas daro klaidingą išvadą, kad naujojo namo statybai buvo panaudotos sklype stovėjusios sodo namelio konstrukcijos ir statybinės medžiagos, kadangi iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog sklype buvęs sodo namelis buvo ženkliai mažesnis už ginčo namą, todėl net šio namelio pamatai negalėjo tikti naujojo namo statybai. Be to teismas daro nepagrįstą ir klaidingą išvadą remdamasis tik faktinių aplinkybių protokolų, nors tokioms išvadoms padaryti reikalingos specialiosios žinios, o ekspertizė šioje byloje nebuvo paskirta, todėl teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti vienų ar kitų statybinių medžiagų ar konstrukcijų panaudojimo aplinkybių ginčo name remiantis tik kryptingais atsakovų pateiktais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai K. G. ir G. G. bei trečiasis asmuo J. N. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame teismo sprendime nurodytais motyvais ir nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo V. N. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Apeliantas skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, abiejų šalių pozicija grindžiama rašytiniais įrodymais, šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar egzistuoja dėl jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai ir ar jų pagrindu buvo sukurtas turtas.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų šioje byloje svarbių aplinkybių, neteisingai įvertinus byloje esančius įrodymus ir netinkamai pritaikius teisės normas. Apelianto teigimu negalima situacija, kad asmuo turi būti solidariai atsakingas kreditoriui už pinigines lėšas, kurių pagalba buvo sukurtas turtas, tačiau pastarasis asmuo į tą turtą neturi jokių teisių.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Apskųsto teismo sprendimo turinys, atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vertino visų įrodymų visumą, išdėstė įrodymų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi pagrindinių įrodymų vertinimo principų ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos bylos atveju kredito paėmimas ir panaudojimas atsakovo vardu įregistruoto namo statybai neįrodo jungtinės nuosavybės sukūrimo. Teisėjų kolegija iš esmės sutikdamas su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei byloje esančių įrodymų vertinimu jų neatkartoja ir jiems pritaria.

Apelianto teigimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šalių santykiai negali būti kvalifikuojami kaip jungtinė veikla, kadangi nebuvo laikytasi įstatymo reikalavimų dėl sandorio formos.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę atsisakyti įrodymų leistinumo ribojimo, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008, 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Taigi, tokia teismų pozicija lemia tai, jog nėra reikalaujama, kad bendrai gyvenančių nesusituokus asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukūrimo būtų rašytinis. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju šia teismų praktika remtis negalima. Ieškovas ieškinį reiškia dar būdamas santuokoje ir tuo pačiu prašo pripažinti jam ir jo sutuoktinei J. N. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į dalį gyvenamojo namo, tačiau pažymėtina, kad J. N. nagrinėjamoje byloje yra trečiasis asmuo atsakovų pusėje, todėl ieškovas jos vardu negali reikšti jokių reikalavimų. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, kad tarp šalių susiklostę santykiai būtų kvalifikuojami kaip jungtinė veikla, todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad šalims nesilaikant jungtinės veiklos sutarties formai keliamų reikalavimų, ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas daro nepagrįstą ir klaidingą išvadą remdamasis tik faktinių aplinkybių protokolu, nors tokioms išvadoms padaryti reikalingos specialiosios žinios, o ekspertizė šioje byloje nebuvo paskirta, todėl teismas neturi jokio pagrindo konstatuoti vienų ar kitų statybinių medžiagų ar konstrukcijų panaudojimo aplinkybių ginčo name remiantis tik kryptingais atsakovų pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija su tuo sutikti negali.

Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pažymėta, kad statant namą, buvo panaudotos senojo namo dalys bei medžiagos. Pažymėtina, kad CPK 635 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, jog antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Ieškovas šios aplinkybės neginčijo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nesutikdamas su minėtame protokole nurodytomis aplinkybėmis turėjo teisę prašyti teismą skirti ekspertizę, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Apeliantas skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog ginčo namas pastatytas išimtinai atsakovų lėšomis, nes tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir šalių paaiškinimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas į bylą nepateikė įrodymų kada ir kokiomis lėšomis prisidėjo prie namo statybų. Apeliantas nurodo, kad prie namo statybų prisidėjo iš banko gautu kreditu ir jo motinos skirtomis lėšomis. Pažymėtina, kad ieškovas rašytinės formos sutartis dėl motinos jam statyboms skirtų lėšų pateikė tik atsakovams pateikus atsiliepimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad paskola nebuvo deklaruota sutuoktinių pajamų bei turto deklaracijose, šio fakto nedeklaravo ir ieškovo motina, todėl mažai tikėtina, kad gaudama tik nedidelę pensiją, galėjo prisidėti prie namo statybų. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės atsakovai ir trečiasis asmuo pateikė Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kuriame nurodyta, kad: šalių kreditorinis įsipareigojimas AB bankui „Swedbank“ pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. tikslinio kredito sutartį Nr. 07-094337-FA, po santuokos nutraukimo, yra solidarus. J. N. įsipareigoja po santuokos nutraukimo mokėti kreditą AB bankui „Swedbank” asmeniškai, bei tinkamai vykdyti kredito sutartyje Nr. 07-094337-FA numatytas sąlygas ir be kreditoriaus bei V. N. sutikimo nekeisti paskolos sutarties sąlygų. J. N. nevykdant arba netinkamai vykdant mokestinius įsipareigojimų AB bankui „Swedbank”, pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. sutartį Nr. 07- 094337-FA, V. N. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka turi teisę išsiieškoti iš J. N. visas pinigines sumas, kurias AB bankas „Swedbank” išieškos iš V. N. kaip solidaraus skolininko.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, bei į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kuris nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią, pažymi kad nors pagal aukščiau minėtą kredito sutartį buvusių sutuoktinių kreditorinis įsipareigojimas ir yra solidarus, tačiau buvusi sutuoktinė po santuokos nutraukimo įsipareigojo asmeniškai mokėti kreditą, kas leidžia daryti išvadą, kad apeliantas nemokėjo ir nemoka kredito už kurį ir buvo pastatytas gyvenamasis namas į kurio dalį pretenduoja V. N.. Nurodytų aplinkybių pagrindu negalima daryti išvados, kad šalis siejo jungtinės veiklos santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nutarė atidėti ieškovui V. N. 7791 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo nutarties/sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant, kad apeliacinis skundas netenkintinas, todėl minėta suma iš V. N. priteisiama į valstybės biudžetą.

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).

Bylos duomenimis, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą buvo pateikti įrodymai, kad atsakovas K. G. apeliacinės instancijos teisme patyrė 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Netenkinus apeliacinio skundo 1000 Lt suma iš ieškovo V. N. priteistina atsakovui K. G. (CPK 98 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d.sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) 7791 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.

Priteisti iš ieškovo V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui K. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Konstantinas GurinasMarytė MitkuvienėDonatas Šernas