Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-720-485-2014

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00190-2013-5 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.1.;

2014 m. lapkričio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant nukentėjusiesiems ir privatiems kaltintojams P. S. P. ir N. P., asmeniui, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės E. A. J., jos gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. A. J. atstovės advokatės Singridos Samoškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarties, kuria

pripažinta, kad E. A. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. padarė būdama nepakaltinama ir baudžiamoji byla, neesant E. A. J. veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, nutraukta. E. A. J. skirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas ir gydymas Psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) poliklinikos Psichikos sveikatos centre.

Ta pačia nutartimi nukentėjusiųjų Petro S. P. ir N. P. civilinis ieškinys dėl 5000 litų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos padarymo, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. J., būdama nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d., o būtent: 2013 m. liepos 5 d., iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pranešė, kad P. S. P. ir N. P. naktį remontuoja butą ir kelia triukšmą, tokiu būdu ji paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. S. P. ir N. P., kuri nukentėjusiuosius pažemino ir pakirto pasitikėjimą jais.

Skunde nurodoma, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str. svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas turi nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes, nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Nagrinėjamoje byloje teismas padarė nepagrįstą, bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad E. A. J., padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t.y. iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pranešė, kad nukentėjusieji naktį remontuoja butą ir kelia triukšmą, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri nukentėjusiuosius pažemino ir pakirto pasitikėjimą jais. Tokia išvada prieštarauja ne tik nustatytoms bylos aplinkybėms, bet ir teismo išvadai, kad byla nutrauktina, neesant E. A. J. veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, kadangi nesant sudėties nėra ir pačios veikos. Tuo tarpu pagal BK 2 str. 4 d. pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Šiuo atveju nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. sudėties nėra. Remiantis teismų praktika, tuo atveju, kai atitinkamos informacijos turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikoma duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims. Aplinkybės, kad apie policijos iškvietimą ir iškvietimo motyvus informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims, byloje nebuvo nustatyta. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog apie kaltinamosios policijos iškvietimą ir policijos atvykimą būtų girdėję tretieji asmenys. Todėl E. A. J. veiksmai (policijos iškvietimas ir/ar policijos atvykimas, nurodant, jog kaimynai kažką naktį dirba) negali būti laikomi nusikalstamais. Be to, byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių ar įrodymų, patvirtinančių, kad policijos iškvietimas paniekino ar pažemino arba kitaip pakirto pasitikėjimą privačiais kaltintojais, t.y. S. P. ir N. P., t.y. nebuvo nustatyti neigiami padariniai. Taip pat, kaip teisingai konstatavo ir pirmos instancijos teismas, E. A. J. veiksmuose nėra kaltės, t.y. nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių būtiną tiesioginės tyčios elementą - nusikalstamų pasekmių siekį, t.y. nėra duomenų, jog E. A. J. norėjo pažeminti kaimynus ar pakirsti pasitikėjimais jais. E. A. J. iškvietė policiją, būdama įsitikinusi, kad triukšmas sklinda iš apačios, t.y. iš nukentėjusiųjų buto. Pats faktas, kad buvo iškviesta policija, kad policija atvyko ir apžiūrėjo butą nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiu būdu buvo padaryta įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 154 str. 1 d. Be to, E. J., priešingai nei nurodo teismas nutartyje, policijai nurodė tik, kad iš apačioje gyvenančių kaimynų sklinda kažkoks garsas, tačiau apie jokį remonto kalbos nebuvo (šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti garso įrašai). Todėl teismas bylą privalėjo nutraukti BPK 403 str. 1 d. 6 p. pagrindu, kuris numato jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra baudžiamojo proceso kodekso 3 str. išvardintos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas, teismas priima nutartį bylą nutraukti.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nusprendė taikyti E. A. J. priverčiamąsias medicinos priemones. Pažymėtina, kad tik jei įrodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas arba jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas ribotai pakaltinamas, arba jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti teismas priima nutarti taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo atveju, pirmos instancijos teismas nustatęs, kad E. A. J. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, nepagrįstai nutarė taikyti E. A. J. priverčiamąją medicininę priemonę - ambulatorinį stebėjimą ir gydymą Psichikos sveikatos centre. Taikydamas priverčiamąsias medicinines priemones, teismas pažeidė BPK 403 str. 2 d., kadangi E. A. J. nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos. Taip pat byloje nėra duomenų, jog E. A. J. keltų pavojų visuomenei ar sau. Kita vertus, aplinkybė, kad E. A. J., kaip pateikė išvadą ekspertai, jai inkriminuotos nusikalstamos veikos metu buvo nepakaltinama, nėra pagrindas teismui savo iniciatyva taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Be to, buvo pažeistas ir BPK 394 str. 1 d. 2 p., nes klausimas dėl priverčiamųjų priemonių skyrimo buvo sprendžiamas bylos nagrinėjimo teisme metu, nepriėmus nutarties pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusieji P. S. P. ir N. P. prašo palikti galioti Kauno apylinkės teismo nutartį ir skirti E. A. J. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą. Nurodo, kad teismas pagrįstai skyrė E. A. J. gydymą, kadangi ji nuolatos skleidžia aplinkiniams gyventojams, įvairioms įstaigoms ir organizacijoms nebūtus dalykus apie nukentėjusiuosius, dėl ko pastarieji patiria dvasinius išgyvenimus, yra priversti aiškintis įvairiose įstaigose, tame tarpe ir policijoje, dėl kaimynės pramanytų dalykų. Pablogėjo jų emocinė būklė, jie nuolatos patiria įtampą, suprastėjo jų santykiai su kitais kaimynais. Po paskutinio E. A. J. policijos iškvietimo 4 val. ryto dėl neva remonto darbų keliamo triukšmo, kai jokio remonto jų namuose nevyko, jie buvo priversti kreiptis su pareiškimu dėl šmeižto. Nepagrįstai E. A. J. atstovė prašo panaikinti ambulatorinį gydymą, kadangi ekspertas teismo posėdyje patvirtino, jog E. A. J. reikalingas gydymas ir medikamentų vartojimas. Jei advokatės nuomone, gydymas buvo paskirtas nepagrįstai, tuomet seka išvada, kad E. A. J. suvokia savo veiksmus ir juos gali valdyti, bet piktybiškai vengia atsakomybės, todėl ji turėtų viešai atsiprašyti nukentėjusiųjų ir prisipažinti, kad skleidė nebūtą informaciją apie juos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam taikytos priverčiamos medicinos priemonės atstovė prašė skundą tenkinti, nukentėjusieji prašė skundą atmesti.

Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios priemonės, E. A. J. atstovės skundas tenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl E. A. J. kaltės, padarius BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, įvertino neteisingai, padarydamas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko E. A. J. nepagrįstai taikyta priverčiamoji medicininė priemonė – ambulatorinis stebėjimas ir gydymas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir priimtina nauja nutartis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 str. 5 d. 5 p.).

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2014), o nusikalstamos veikos požymių nebuvimas yra vienas iš pagrindų teismui išteisinti asmenį.

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Pažymėtina, kad paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan.

Tuo atveju, kai atitinkamos informacijos turinys tampa žinomu pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 3K-3-264/2006, 3K-3-56/2004).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertinant E. A. J. veiksmus kaip galimai šmeižiančius privačius kaltintojus P. S. P. ir N. P. svarbu nustatyti kokiu būdu ir kokiam asmenų ratui E. A. J. paskleidė informaciją, šmeižiančią privačius kaltintojus.

Iš skundžiamos Kauno apylinkės teismo nutarties matyti, kad teismas konstatavo, jog būdama nepakaltinamumo būsenoje E. A. J. iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pranešė, kad P. S. P. ir N. P. naktį remontuoja butą ir kelia triukšmą, tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusiuosius, kuri juos pažemino ir pakirto pasitikėjimą jais. Šiuo atveju pritartina E. A. J. atstovės advokatės apeliacinio skundo argumentams, kad byloje nėra nustatyta, jog informacija apie pareigūnų iškvietimą, iškvietimo motyvus būtų paskleista tretiesiems asmenims. Byloje nėra jokių duomenų, kad ši informacija kokiu nors būdu buvo paskleista tretiesiems asmenims : internetu, spaudoje, per radiją ar kokiu kitu būdu. Apie pareigūnų iškvietimą buvo žinoma tik policijos pareigūnams, atliekantiems tarnybines pareigas. Nors apylinkės teismas rėmėsi liudytojų E. K., V. M., J. Ž. ir B. P. parodymais, tačiau nei vienas iš šių liudytojų nenurodė jokių aplinkybių apie 2013 m. liepos 5 d. policijos iškvietimą ir šio iškvietimo motyvus. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad E. A. J. veiksmuose nenustatytas būtinas šmeižimo objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekiant. Vien subjektyvus privačių kaltintojų įsitikinimas, kad tai juos žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti. Nagrinėjamoje byloje E. A. J. gindama savo galimai pažeistas teises ir interesus (dėl keliamo triukšmo naktį) kreipėsi į policiją, t.y. valstybinę įstaigą, kuri pagal savo kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus turi teisę tirti ir spręsti ar P. S. P. ir N. P. veiksmai pažeidžia E. A. J. interesus. Kaip matyti, apie pareigūnų iškvietimą ir jo motyvus buvo žinoma ne tretiesiems asmenims, o tik policijos pareigūnams, todėl darytina išvada, kad E. A. J. neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie Petrą S. P. ir N. P. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuota, kad E. A. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str., sudėties požymio - objektyviosios pusės.

Taip pat, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų ar aplinkybių, kurios patvirtintų, kad policijos iškvietimas paniekino ir pažemino privačius kaltintojus, ar kitaip pakirto pasitikėjimą S. P. ir N. P., t.y. nėra neginčijamai įrodytų kilusių neigiamų padarinių.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog E. A. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, todėl E. A. J. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl BK 154 str. 1 d. nutrauktina.

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla E. A. J. atžvilgiu nutrauktina, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, numatytų BK 154 str. 1 d., taip pat naikintina ir E. A. J. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – (duomenys neskelbtini) poliklinikos Psichikos sveikatos centre.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutarė:

Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės E. A. J. atstovės advokatės Singridos Samoškienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą:

Baudžiamąją bylą E. A. J. atžvilgiu nutraukti, neįrodžius, kad E. A. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d.

Panaikinti E. A. J. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – (duomenys neskelbtini) poliklinikos Psichikos sveikatos centre.