Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-08 · Administracinė byla Nr. I-1812-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-08
Bylos Nr.
I-1812-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01899-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1812-406/2016Proceso Nr. 3-62-3-01899-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.;15.2.3.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 8 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5) nurodė, kad nuo 2013 metų kovo 14 d. iki 2014 m. vasario 27 d. jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Nurodo, kad gyvenamosios patalpos buvo nuolat perpildytos ir jam teko mažiau nei 3.6 kv.m. gyvenamojo ploto. Tokiu būdu nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu. Pabrėžia, kad 21 būrio 4 gyvenamojoje sekcijoje buvo šalta miegoti. Taip pat nurodo, kad valgykloje buvo netvarka – stalai nevalyti, primėtyta žuvies ašakų, maisto likučių, o gyvenamojoje patalpoje nebuvo rašomo stalo ir kėdžių. Už tokias gyvenimo sąlygas ir skriaudas prašo priteisti 10000 Eur neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 7-12). Nurodė, kad pareiškėjas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose 21 būryje 4 gyvenamojoje patalpoje atliko nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. Šios gyvenamosios patalpos plotas 23.19 kv. m., patalpoje įrengtos 8 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2.899 kv. m. 2013 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas buvo pervestas į 6 būrį ir jam buvo skirta gyvenamoji vieta 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33.19 kv. m. gyvenamųjų vietų – 10., todėl šioje patalpoje jam teko 3.319 kv. m. Pabrėžia, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias gali laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro. Be to, nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, lankyti socialinės reabilitacijos programas, gali įsidarbinti, todėl santykinai mažą plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl netvarkos maitinimo įstaigoje, žemos oro temperatūros, kėdžių ir stalo nebuvimo abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes patikrinimo aktuose grubių higienos-sanitarijos pažeidimų ir neatitikimų Higienos normos HN 762010 nustatyta nebuvo. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (Toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teismas visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Iki šios normos įsigaliojimo, t.y. iki 2010 m. balandžio 30 d., minimalų patalpų plotą, tenkantį vienam nuteistajam, reglamentavo LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), kurios 6.15 punkte buvo nustatytos laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų patalpos ir jų ploto normos, 1 punkte nustatant, jog pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamojo kambario plotas tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3 kv. m. LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta naujoji Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Atsižvelgiant į tai, kad pastarojoje Higienos normoje minimalus ploto vienetas tenkantis vienam asmeniui nėra nustatytas, taikytinas ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. plotas vienam žmogui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas).

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliko 21 būryje 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 23.19 kv. m., patalpoje įrengtos 8 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2.899 kv. m. 2013 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas buvo pervestas į 6 būrį ir jam buvo skirta gyvenamoji vieta 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33.19 kv. m. gyvenamųjų vietų – 10., todėl šioje patalpoje jam teko 3.319 kv. m., taip užtikrinant minimalaus ploto reikalavimą (b.l. 13, 14, 20, 23, 47).

Pagal teismui pateiktus duomenis, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas praleido patalpose, kurių plotas buvo 0.2 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos V. P. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad valgykloje buvo netvarka – stalai nevalyti, primėtyta žuvies ašakų, maisto likučių, o gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, nebuvo stalo, kėdžių, suolo.

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pasisakydamas dėl išsakytų V. P. skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pataisos įstaigoje maistas ruošiamas nuteistųjų valgykloje, pagal pataisos namų direktoriaus įsakymu pavirtintas maitinimo organizavimo taisykles, sudarytas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 138 patvirtintus valgiaraščius. Pareiškėjo teiginiai dėl netvarkos nuteistųjų valgykloje ir šaltos gyvenamosios patalpos, kėdžių, stalo nebuvimo labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai buvo tokia aplinka, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalo, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Be to, pareiškėjo nurodytas aplinkybes šiuo aspektu paneigia Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai (b.l. 24-35), Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b.l. 37-41), kuriuose tokio pobūdžio pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų laikymo sąlygų - valgyklos būklės, šaltos gyvenamosios patalpos, kėdžių, stalo nebuvimo nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pataisos įstaigoje kamerose, kurių plotas mažesnis, nei nustatyta minimali ploto norma buvo kalinamas neilgą laikotarpį, t.y., iki nustatytos minimalios ploto normos jam trūko tik 0,2 kv. m., be to pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu, nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje, tai patvirtina ir atsakovas atsiliepime, yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val. Įrodymų, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto, sveikatos sutrikimų jis būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją, gydytojus, byloje nepateikta, pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, į psichologinę tarnybą dėl psichologinių, emocinių problemų ar gyvenimo sąlygų nė karto nesikreipė (b.l. 42). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo tik nežymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma (0.2 kv.m.), kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Marijampolės pataisos namuose laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Pataisos įstaigos administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo V. P. reikalavimą dėl 10000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas