- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-05
- Bylos Nr.
- 2S-1327-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32866-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Suinteresuotas asmuo
- kreditorius akcinė bendrovė DNB bankas
- Kreditorius
- akcinė bendrovė DNB bankas
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo J. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotas asmuo kreditorius akcinė bendrovė DNB bankas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas J. R. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 2972,97 Lt sumai, patvirtinti kreditoriaus AB DNB banko finansinį reikalavimą 868 701,73 Lt sumai, kildinamą iš 2008-09-17 Kreditavimo sutarties Nr. K-1900-2008-100, patvirtinti J. R. mokumo atkūrimo planą. Nemokumo priežastimi pareiškėjas nurodė aplinkybę, kad paėmė kreditą iš AB DNB banko, tačiau jo neįstengė grąžinti, jo turimas turtas yra mažesnis nei prisiimti įsipareigojimai bankui ir daugiau nei 25 MMA. Paaiškino, kad pareiškėjas su savo sutuoktine 2004 m. gegužės 24 d. sudarė po vedybinę sutartį, kurios pagrindu sutuoktinių turtui yra nustatytas turto atskirumo principas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjas nurodė, kad yra nemokus, jog atitinka ir kitas Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodytas aplinkybes.
Suinteresuotas asmuo kreditorius AB DNB bankas atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui J. R. bankroto bylą.
Teismas nurodė, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis pareiškėjo asmeninės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 785 442 Lt. Teismas pažymėjo, jog faktinė nekilnojamojo turto rinkos vertė, nustatyta įvertinus konkretų turtą teisės aktų nustatyta tvarka, paprastai viršija masinio vertinimo būdu nustatytą tokio turto vidutinę rinkos vertę. Taip pat teismas nurodė, kad vertinant pareiškėjo mokumą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjo laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. gaunamos pajamos iš darbo užmokesčio svyravo nuo 86 992 Lt iki 108 154 Lt, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų apie savo išlaidas minėtu laikotarpiu. Pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo pateikti duomenys apie piniginių lėšų banko sąskaitose nebuvimą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neturi piniginių santaupų ar iš minėto darbo užmokesčio gaunamų pajamų nėra pelningai investavęs. Todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjo turimo turto ir piniginių lėšų suma faktiškai yra didesnė negu nurodė pareiškėjas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas J. R. ir jo sutuoktinė V. R. sudarė taikos sutartį, kuria pareiškėjas perleido neatlygintinai savo sutuoktinei butą adresu (duomenys neskelbtini). Nuo minėtos taikos sutarties sudarymo iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teikimo teismui praėjo tik trys mėnesiai, per šį laikotarpį pareiškėjo turtinė padėtis ir mokumo galimybės išliko nepakitusios. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas nurodė, kad tapo nemokus baigęs savo kadenciją Seime, t. y. 2012 m. pabaigoje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai, delsiant iš karto kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo teismui sudarymas minėtos taikos sutarties, kuria neatlygintinai perleistas nekilnojamasis turtas, kurio vidutinė rinkos vertė siekia 168 000 Lt patvirtina pareiškėjo siekį išvengti šio turto įtraukimo į pareiškėjo turto balansą bankroto byloje, taip siekiant nepagrįstai suteikti pirmenybę pareiškėjo šeimos nariui, t. y. sutuoktinei patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, taip sumažinant kito pareiškėjo kreditoriaus galimybes gauti savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą iš pareiškėjo turto. Teismas pažymėjo, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas nurodė, kad po jo kadencijos Seime pasibaigimo dėjo pastangas surasti darbą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taip pat nepateikė įrodymų apie pareiškėjo gaunamą bedarbio pašalpą ar kitas socialines išmokas, nors pats pripažino, kad jis turi specialybę, yra darbingo amžiaus. Be to, pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai apie jo sveikatos sutrikimus, nepatvirtina nedarbingumo ar riboto darbingumo, kas būtų priežastimi, trukdančia pareiškėjui dirbti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat nepateikė teismui įrodymų apie jo pragyvenimo šaltinį ir pajamas, gautas iki Seimo nario kadencijos. Todėl pareiškėjo argumentus, kad be pajamų iš Seimo nario veiklos, jis neturi ir ateityje negalintis turėti pragyvenimo šaltinio, teismas laikė nepagrįstais. Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą, kas sudaro Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. numatytą pagrindą teismui atsisakyti iškelti pareiškėjo bankroto bylą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai apie jo turimo turto rinkos vertę ir gautų pajamų sumą nepatvirtina pareiškėjo nemokumo Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. prasme, todėl teismas atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas J. R. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės: iškelti pareiškėjui bankroto bylą supaprastinta tvarka, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 2972,97 Lt sumai, patvirtinti kreditoriaus AB DNB banko finansinį reikalavimą 868 701,73 Lt sumai, patvirtinti J. R. mokumo atkūrimo planą. Nurodė, kad konstatavus nemokumo faktą ir nenustačius nei vieno iš FABĮ 5 str. 8 d. nurodytų atsisakymo kelti bankroto pagrindų, bankroto byla turi būti keliama. Atkreipė dėmesį, kad pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašus bendra pareiškėjo asmeninės nuosavybės teise valdomo turto vertė yra 479 320 Lt, todėl neaišku, kuo remiantis teismas konstatavo turimo turto vertę 785 442 Lt. Pažymėjo, kad įvertinus tai, jog kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 868 701,73 Lt, bei tai, jog pareiškėjas negauna jokių papildomų pajamų, akivaizdu, kad turimo turto pakaktų tik maždaug pusei kreditorinių įsipareigojimų sumai padengti. Nurodė, kad teismui nebuvo pagrindo spręsti, jog pareiškėjas yra pajėgus įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad FABĮ nenumato reikalavimo teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti duomenis apie anksčiau turėtas išlaidas, o teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti asmenį pateikti reikalingus bylai nagrinėti dokumentus. Taip pat įstatymas nenumato pateikti įrodymų apie pragyvenimo šaltinį ir pajamas iki Seimo nario kadencijos. Taigi, pirmosios instancijos teismas galėjo iš pareiškėjo pareikalauti papildomų dokumentų, o ne remtis tik samprotavimais, jog pareiškėjas turi santaupų ar investicijų. Pažymėjo, kad teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas neatlygintinai perleido sutuoktinei butą, neįvertino Kauno apylinkės teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties turinio, kadangi šalys sutarė, jog 2013-02-01 Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi atsakovas vykdė savo įsipareigojimą ieškovei perleisti nekilnojamąjį turtą, už kurį ieškovė su atsakovu atsiskaitė Sutarties 2 p. nurodytomis dovanotomis piniginėmis lėšomis kaip išankstinio atsiskaitymo už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą forma. Pažymėjo, kad 2013-06-23 taikos sutarties teisėtumas CK 6.66 str. nurodytais pagrindais nėra nuginčytas, todėl atsisakyti kelti bankroto bylą dėl to, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, nėra pagrindo. Pažymėjo, kad prisiimdamas įsipareigojimus pareiškėjas neketino jų nevykdyti ir elgėsi sąžiningai, o kreditorius nebendradarbiavo su klientu, be to, nepateikė atsiliepimo į pareiškimą, neatvyko į teismo posėdį, nepateikė informacijos apie atliktus turto vertinimus bei nepagrindė savo nesutikimo dėl mokumo atkūrimo plano. Nurodė, kad iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog pareiškėjo sveikatos būklė nėra gera, todėl apeliantas ketina kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą dėl darbingumo lygio nustatymo, o teismas nėra kompetentingas konstatuoti, kad sveikatos būklė nėra kliūtis dirbti. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nepagrįstai pripažino pareiškėjo nesąžiningumą, kas sąlygojo procesinių normų pažeidimą ir turėjo įtakos galimai neteisėtos nutarties priėmimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nustatytas išimtis (FABĮ 5 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, yra pagrįsta ir teisėta.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 str. 1 d. numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 str. 8 d. numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.). Fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).
Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo, kuris apibrėžtas FABĮ 2 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus pareiškėjo dokumentus nustatė, kad šiuo metu pareiškėjo skola AB DNB bankui sudaro 868 701,73 Lt, o pareiškėjo asmeninės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 785 442 Lt, todėl darė išvadą, jog faktiškai (bet ne pagal masinio turto vertinimą) pareiškėjo turimo turto ir piniginių lėšų suma yra didesnė negu nurodo pareiškėjas. Apeliantas nesutiko su tokia teismo išvada ir nurodė, kad teismas apsiriko skaičiuodamas pareiškėjo asmenine nuosavybe valdomo turto vertę. Pažymėjo, kad neaišku, kuo remiantis teismas konstatavo turimo turto vertę 785 442 Lt, nors pagal VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašus bendra pareiškėjo asmeninės nuosavybės teise valdomo turto vertė yra 479 320 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą skaičiuodamas pareiškėjo asmenine nuosavybe valdomo turto vertę, todėl neįvertinęs visų teisingų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, padaryta išvada dėl pareiškėjo nemokumo gali būti neteisinga.
Pažymėtina, kad pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto pažymą matyti, kad pareiškėjui J. R. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, statiniai ir patalpos/butai (b. l. 14). Byloje esantys 2013-09-26 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai parodo, kad pareiškėjas 2008-09-12 žemės sklypo ir gyvenamųjų patalpų dovanojimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise įgijo: 0,0966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); jame esantį butą – gyvenamąsias patalpas G-1, R7, R-8, nuo I-9 iki I-22, bendro ploto 205,61 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius (tvorą, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto išrašus matyti, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 201 000 Lt (b. l. 18), buto – gyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 274 000 Lt (b. l. 15), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 4320 Lt (b. l. 15, 18). Taigi, bendra pareiškėjo nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 479 320 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įtraukdamas į bendrą turto masę suklydo du kartus priskaičiuodamas išraše registro Nr. 20/162581 (b. l. 16-17) nurodytus nekilnojamojo turto objektus. Pastebėtina, kad pagal išrašo duomenis matyti, kad tik vienas statinys, t. y. kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė), išraše aprašytas 2.6 p. nuosavybės teise priklauso pareiškėjui J. R., kiti objektai priklauso I. S.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tame pačiame išraše 2.1 p. aprašytas pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra tas pats pastatas kaip atskirame nekilnojamojo turto išraše (registro Nr. 20/259331 (b. l. 15)) esantis aprašytas butas/patalpa, kuris yra suformuotas padalijus daiktą, jo bendras plotas 205,61 kv. m., todėl pareiškėjui priklausančio buto/patalpos vidutinė rinkos vertė skaičiuojama 274 000 Lt, o ne bendra pastato vertė 284 459 Lt. Taigi, viso pareiškėjo likvidus turtas siekia 479 320 Lt, tuo tarpu skolos vien dėl laiku negrąžinto kredito yra 868 701,73 Lt. Konstatuotina, kad turimo likvidaus turto vertė yra 389 387,73 Lt mažesnė už pareiškėjo skolas bankui, kurių skoloms sumokėti terminai yra suėję. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjas atitinka nemokaus asmens apibrėžimą pagal FABĮ 2 str. 2 d., kadangi jo įsiskolinimai yra didesni nei 25 MMA. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo bendrą pareiškėjo nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, todėl negalėjo teisingai įvertinti pareiškėjo turimų įsiskolinimų ir turimo turto santykį bei nustatyti jo nemokumą ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Teismas nepagrįstai konstatavo FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nurodytą pagrindą, kuriuo remiantis atsisakyta iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamoje byloje įrodinėtinos aplinkybės yra tai, ar nėra FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatyto pagrindo, kai fizinis asmuo per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl savo nesąžiningų veiksmų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas J. R. ir jo sutuoktinė V. R. sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 23 d. nutartimi. Minėta taikos sutartimi pareiškėjas perleido neatlygintinai savo sutuoktinei butą adresu L. Giros g. 6 - 13, Vilniuje. Atkreiptinas dėmesys, kad šio sandorio teisėtumas CK 6.66 straipsnyje nurodytais pagrindais nėra nuginčytas. Be to, Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtinta, kad šalių sudaryta Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris ir iš tikrųjų yra Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsiskaityta Sutarties 2 p. nurodytomis dovanotomis piniginėmis lėšomis kaip išankstinio atsiskaitymo už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą.
Civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Taigi, bylą nagrinėjantis teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo veiksmai per pastaruosius trejus metus nebuvo nesąžiningi, jų negalima interpretuoti kaip siekį išvengti turto įtraukimo į pareiškėjo turto balansą bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog vadovaujantis FABĮ 12 str. 3 d., iškėlus bankroto bylą administratorius turi patikrinti sandorius, sudarytus per paskutinius 36 mėnesius ir, nustatęs asmens nesąžiningumą bei kitas CK 6.67 str. nurodytas sąlygas, ginčyti juos teismine tvarka ir, sandorius nuginčijus, šiuo pagrindu inicijuoti bankroto bylos nutraukimą (FABĮ 12 str. 2 d. 14 p., 10 str. 1 d. 4 p.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo atskirtajame skunde išdėstytais argumentais, kad FABĮ nenumato reikalavimo teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti duomenis apie anksčiau turėtas išlaidas. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie pragyvenimo šaltinį ir pajamas iki Seimo nario kadencijos, kadangi FABĮ nenumato teikti tokių duomenų, o teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti asmenį pateikti reikalingus bylai nagrinėti papildomus dokumentus. Taigi, sutiktina su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas galėjo iš pareiškėjo pareikalauti papildomų įrodymų, o ne remtis tik samprotavimais, jog pareiškėjas turi santaupų ar investicijų.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl apelianto galimybių tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, dėl ko teismas galėjo padaryti nepagrįstą išvadą dėl apelianto mokumo. Pirmiau nutartyje paminėtos aplinkybės dėl apelianto turimo turto vertės, galimybės realizuoti įkeistą turtą, apelianto hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo turi būti nustatytos ir įvertintos. Teismui nenustačius visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą apeliantui, naikintina. Be to, iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriaus skyrimas ir pareigų jam nustatymas yra priskirta pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337str. 1 d. 3 p.).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos J. R. iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.